Vaikystės raida yra nuostabus ir nuolat besikeičiantis procesas, kupinas atradimų ir naujų gebėjimų. Kiekvienas vaikas yra unikalus, tačiau tam tikri raidos etapai yra bendri visiems. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip vystosi vaikas nuo 13 iki 25 mėnesių, kokius naujus įgūdžius įgyja ir su kokiais iššūkiais susiduria.
13-18 mėnesių vaiko raida
Peržengęs pirmuosius metus, mažylis jau mėgaujasi žaidimais lauke, aktyviai juda pažįstamoje aplinkoje ir savarankiškai domisi ja. Tyrinėdamas pasaulį, jis džiaugiasi naujais pojūčiais, noriai domisi įvairių tekstūrų ir formų daiktais. Šiuo augimo laikotarpiu vaikai įprastai yra geros nuotaikos, geba pastebėti, kai užsigauna, ir patys nurimti.
Nuo 13 iki 18 mėnesių vaikas jau moka vaikščioti pasistiebęs. Jis bėga, lekia, skuodžia ir vis rečiau griūna. Jau moka nesilaikydamas nueiti kelis žingsnius pasistiebęs. Vieną kartą pašoka vietoje nepargriūdamas, o kai kurie jau šokinėja į priekį. Nesilaikydamas 2 sekundes stovi ant vienos kojos.
Laikydamasis turėklų užlipa laiptais, ant vienos pakopos pastatydamas abi kojas, o kai kurie jau lipa dėdami po koją ant pakopos. Kai kurie, laikydamiesi turėklų, bando lipti laiptais žemyn, taip pat pastatydami abi kojas ant vienos pakopos.
Šiuo laikotarpiu vaikas mėgsta krapštytis su smulkiais daikčiukais. Pieštuką laiko pirštais, nebe kumštyje. Pieštuku rėžia plokščią spiralę. Užsuka ir (arba) atsuka buteliuko dangtelį. Užveria bent 3 karoliukus ant standžios virvutės. Mėgdžiojant netiksliai perlenkia popieriaus lapą.
Pastato bokštą iš 6 kaladėlių, mėgdžiodamas - traukinį iš 3 kaladėlių. Atpažįsta 8 paveikslėlius. Žaisdamas su įvairiais lavinančiais žaislais, vaikutis rodo vis daugiau išmonės. Į formų lentą ar indą (namuką) įdeda rutuliuką, kai kurie jau ir keturkampę bei trikampę figūrą. Suveria piramidės žiedus pagal dydį.
Žino, kur turi būti padėti žaislai ir daiktai. Po vieną verčia knygos puslapius. Parodo atitinkamą paveikslėlį ar nuotrauką iš 8 paveikslėlių, kuriose pavaizduoti žinomi daiktai, žmonės, gyvūnai. Žiūrėdamas į gyvūno nuotrauką, pasako šio gyvūno skleidžiamus garsus. Pažįsta 6 kūno dalis.
Tikslingai žaidžia su vandeniu ir smėliu - žino, kad smėliuką reikia kasti, o vandenį - pilti. Patepdamas vieną pusę klijais, klijuoja iškirptas formas ant popieriaus.
24 mėnesių vaiko raida
24 mėnesių vaiko raida žymi dveijų metukų sukaktį. Tai nuovokus, gudrus ir sąmojingas vaikutis, kuris vos prieš 24 mėnesius dar bejėgis gulėjo lopšyje.
2 metų vaikas jau supranta beveik viską, ir ne tik daiktų pavadinimus. Pavyzdžiui, supranta žodį „didelis“ ir „mažas“ (paprašytas ima didesnį ar mažesnį) kamuolį, „šaltas“, „šiltas“ - parodo ar įvardina šaltus ir šiltus daiktus.
Juokinga ir žavi 2 metų vaikų kalba. Jei mama turi kantrybės, tegul rašo mažylio žodynėlį. Vėliau jo skaitymas sukels daug malonių prisiminimų. Juokinga, bet toks mažas vaikutis jau moka kategoriškai atsisakyti. Jo „ne“ yra apgalvotas ir suvoktas.
Ištaria pirmą 2 žodžių sakinį (kai kurie 3 žodžių) vaikiška kalba. Įvardina iki 8 daiktų paveikslėliuose, kai kurie ir 2 veiksmus paveikslėliuose.
Nori bendrauti su kitais vaikais. Žaidžia su bendraamžiais gaudynių. Spontaniškai rūpinasi lėle ar meškiuku. Bando paguosti, kai kas nors nuliūdęs, padėti, jei kitam blogai. Kai kurie išreiškia jausmus žodžiais.
Turi nuosavybės jausmą, saugo savo daiktus nuo kitų. Laikosi suaugusiojo rankos išėjęs iš namų. Demonstruoja nepriklausomumą, verkšlena. Nors sako „ne“, tačiau tėvų paliepimams paklūsta. Būna fiziškai agresyvus, supykęs gali mušti, kasti, brėžti.
Savarankiškumas tiesiog liejasi per kraštus. Atrodo, 2 metų vaikui ant kaktos parašyta - „aš pats“. Daug ką vaikutis jau atlieka tobulai. Jei anksčiau gerdamas apsiliedavo, tai dabar atsigeria gražiai, dažnai nenulaša nė lašelis. Mažą puodelį vaikas jau gali išlaikyti vienoje rankoje.
Savarankiškai valgo iš lėkštės, daugelis jau nebeišdrabsto. Gali ypač mėgti tam tikrus patiekalus. Išvynioja maistą iš popieriaus. Skiria valgomą daiktą nuo nevalgomo. Nusišluosto rankas.
Vaikutis vis geriau įvaldo higienos įgūdžius, daugumą jau galima išmokyti prašytis ant puoduko. Žino, kad padarius į puoduką, reikia išpilti į klozetą. Plaunasi ir kartais nusišluosto rankas, nors dar ne visai moka tai daryti.
Nusivelka atsegtą striukę, nusiauna atvarstytus batus, užtraukia ir atitraukia didelius užtrauktukus. Kai kurie jau moka apsiauti batus, nusivilkti marškinėlius.
24 mėnesių mergaičių vidutinis ūgis - 87,5 cm, o svoris - 12,6 kg.
2,5 metų vaiko raida
2,5 metų vaiko raida stebina savo greičiu ir kartais atrodo, kad per vieną naktį nutinka pokyčiai, ypač kalboje ir suvokime.
Po pusmečio darželyje vaikas serga daug rečiau, trumpiau, lengviau. Darželio kasdien laukia kaip Kalėdų, o auklėtojos atsisveikina su „jau nespėjam paskui ją“.
Šio pusmečio valgymas, miegas ir visa rutina - ekstremalūs kalneliai nuo „taip“ prie „ne“ ir dar pridėkime pageidavimus „tik taip, tik ten, tik su tuo“. Tėvų kantrybė dažnai laikosi ant siūlelio.
Sviestas ir šaldyti žirneliai - dabartiniai favoritai, neklauskit kodėl. Galutinai užprotestavo maitinimo kėdutę ir dabar geriausia kėdė - tėvų.
Įvaldė puoduko naudojimą.
Didžiausius emocijų tornadus iššaukia menkiausios smulkmenos. Jei tik kas nors pasiimtų visus tuos 2,5 metų vaiko emocijų antplūdžius, kritimus ir riksmus, turbūt niekada nepavargčiau būti mama. Bet realybėje, atėjus vakarui, nuo tiek perleistų emocijų per save būna pavargusi iki negaliu.
Tėvai dabar kaip Džinas, pildantis šimtą konkrečių ir nelabai racionalių norų, kurie vaiko akimis yra „gyvybės ar mirties“ klausimas. O net ir išpildžius, gali paaiškėti, kad kažką padarėme ne taip.
Prieš pietus reikia paprieštarauti dėl to, kas pasiūloma valgyti, tada su klykimais apibėgti stalą 3 kartus, o tada viską suvalgyti ir paprašyti dar.
Rytas, diena ar vakaras - visiems sako: „labas rytas!“.
Tarška tiek, kiek tėvai per savaitę nepasako, bet vis dar nepamaišytų vertėjas.
Atsiranda empatija kitų jausmams ir vietoj konkrečių prašymų jau galime susitarti, kad kito vaiko daikto neims, nes jį tai gali nuliūdinti.
„Su gimimo diena“ traukia garsiausiai iš visų.
Stebina, kiek vidinio užtaiso vaikas turi visur dalyvauti, būti, šokti, dainuoti ir kaip tyrai jis dar neriboja savęs.
Dievina važiuoti pas gydytoją ir visus gydyti.
Visos sunkios akimirkos atsipirko tą dieną, kai vaikas išmoko pakviesti tėtį valgyti! Dabar lūkesčiai tokie menki, kad net visai gera.
Namai suversti, vaikas kažkuo apsidrėbęs, emocijų pliūpsniai jau priimami atsipalaidavusiu veidu. O juoko ir malonumo motinystėje daugiau nei bet kada anksčiau. Ir sunku, ir malonu.
Vaiko raidos ypatumai ir psichologiniai aspektai
Vaikystės raida nėra vienoda. Tačiau visiems įgūdžiams įgyti yra minimalus ir maksimalus laikas, kitaip tariant, laikas, per kurį jis turi išmokti naujų dalykų. Kūdikio raida pirmuosius tris gyvenimo mėnesius vyksta itin intensyviai. Tokio amžiaus kūdikis jau supranta garso šaltinį ir suka galvą jo link. Normalu, kai tokio amžiaus vaikas reaguoja į aplinkos stimulus.
Vaikas nuo pusės metų iki trejų metų išgyvena vadinamąjį separacijos individuacijos raidos tarpsnį. Nuo gimimo buvęs visiškai priklausomas nuo mamos, su ja susiliejęs, vaikas ima po truputį atsiskirti, pajaučia savo „valdžią“, bando manipuliuoti aplinkiniais ir nusistatyti „ribas“, t. y. - kiek ir ko jam yra leidžiama. Kasdien tyrinėdamas pasaulį, mažylis per šį laiką jis tampa savarankiškas ir suvokia, kad jis daug ką gali pats.
Kol savarankiškumo tik mokosi, vaikas vis atsiskiria nuo mamos, ir vėl pas ją grįžta, pasijutęs nesaugiai, išsigandęs jį supančio, dar nepažinto pasaulio. Todėl labai svarbu, kaip mama ir tėtis reaguoja į savo mažojo tyrinėtojo „atradimus“, ar geba paleisti jį, ir, nepaisydami to, koks jis grįžta (verkiantis, besiožiuojantis ir pan.), priimti bei suteikti saugumo, stabilumo jausmą.
Dažnas atvejis - kai vaikui reikia mamos dėmesio, ji būna užsiėmusi, pavargusi ar net pikta (kartais pati to nesuvokdama), tada mažylis patiria dvigubą stresą - iš pradžių jis susiduria su pasauliu (didelis šuo, garsiai burzgianti mašina, neatsidarantis stalčius ir pan.), o ieškodamas prieglobsčio pas svarbiausią žmogų - mamą, susiduria su neigiama jos emocija. Vaikas dar nemoka išreikšti nerimo kitaip, nei verkdamas, trypdamas kojytėmis ar spiegdamas - visais tais būdais, kuriuos liaudiškai vadiname „ožiais“.
Kita klaida - jei į vaiko nerimą tėvai reaguoja dar didesniu, perdėtu nerimu, taip dar labiau išgąsdindami vaiką, juk jei net mama taip išsigando, vadinasi pasaulis išties labai baisus! Teisingiau būtų nuraminti vaiką ir paskatinti jį naujiems tyrinėjimams.
Psichologai pataria pasistengti neįsiaudrinti, išlikti ramiems ir „talpinti“ savyje vaiko jausmus. Tai reiškia, kad turime pripažinti mažylio teisę pykti, verkti, būti išsigandusiu, nenorėti, kad mes išeitume ir t. t. Įsiožiavusiam mažajam reikėtų ramiu tonu pasakyti, kad suprantame, kaip jis jaučiasi. Pavyzdžiui: „suprantu, kad tau dabar yra pikta, kad negali dar pabūti lauke, tačiau šiuo metu negaliu tau leisti ilgiau žaisti, nes turime važiuoti pas močiutę“.
Pasiekę 18-24 mėnesių tarpsnį, vaikai išgyvena laikotarpį, kai paleisti tėtį ir mamą staiga vėl tampa sunkiau, nei jau buvo. Tuo metu svarbu neatstumti mažylio, neversti jo atsiskirti. Pasijutęs saugus, ir vėl elgsis kaip įprasta.
Mąstote, kodėl jūsų vaikas ožiuojasi? Ogi dėl to, kad kol kas nemoka kitaip išreikšti savo emocijų ir su jomis tvarkytis. Be to, mažasis suvokia, kad turi jums ypatingų galių - tad visais būdais bando, kiek gi jam leisite. Vaikų elgesio ribos vaikui tiesiog būtinos. Tėvai, niekada nesakantys „ne“, iš tiesų ne padeda, bet kenkia savo vaikui, kuris, galėdamas daryti bet ką, jaučiasi nesaugus. Tačiau ribos turėtų būti pagrįstos.
Vienas iš būdų sumažinti „ožiukams“ - talkinti vaikui ten, kur manoma, ir drausti tik tai, ko pagrįstai negalima daryti. Vaiko kaprizus skatina tiek tėvų abejingumas, tiek jų perdėta globa, bandymai nuo visko apsaugoti.
Keli patarimai, kaip reaguoti į vaikučio kaprizus:
- Šalia „negalima“, sakykite ir „galima“, taip leisite vaikui rinktis, jis nesijaus tik kontroliuojamas. Pavyzdžiui: „Negalima atidarinėti šio stalčiaus, bet gali pažaisti su šia spintele“.
- Nuoseklumas. Riba, kuri šiandien yra, o rytoj nebėra, nes mama pavargusi - vaikui tiesiog neegzistuoja.
- Kartojimas. Tokio amžiaus vaikams būtina kartoti, ko iš jų norima. Be to, būtina skirti pakankamai dėmesio, nes kartais vaikai ožiuojasi, reikalaudami tėvų dėmesio, kurio jiems stinga.
- Išsiaiškinkite, dėl ko vaikas klykia. Guodžiamas, kai nėra dėl ko guosti, vaikas pripras, kad verkdamas gali gauti mamos švelnumo ir dėmesio. Jei verkia, nes kažko neleidote - guosti taip pat nėra ko. Tačiau priimti vaiko emocijas būtina.
- Leiskite vaikui pykti ar liūdėti. Ramiai pasakykite, kad suprantate, jog jam pikta, kad negavo naujo žaislo, ar negalima eiti į balkoną, bet šiuo metu kitaip nebus. Po to pabandykite natūraliai nukreipti vaiko dėmesį kitur.
Dar viena padidėjusio kaprizingumo priežastis - ilgesys. Dabartinis gyvenimas šuoliais neleidžia šeimoms būti kartu tiek, kiek reikėtų. Tuo tarpu buvimo kartu su mama poreikis vaikui iki trejų metų yra labai svarbus. Nuo metų iki trejų mažyliai palaipsniui suvokia, kad mama išeina, bet ji ir grįžta, tačiau ilgesniam laikui paliktas, toks pyplys patiria didelį stresą.
Psichologai teigia, kad 18-24 mėnesių krizė - viena sunkiausių, nes tai kaprizų ir ribų nustatymo laikas. Eidamas trečiuosius metus, vaikas pereina į kitą raidos etapą - atsiskyręs nuo mamos, ima daugiau bendrauti su aplinkiniais, gali ilgiau žaisti vienas.
Nuo gimimo ir trejų metų vyksta ypač sparti vaiko fizinė, emocinė ir socialinė raida, ugdosi esminiai charakterio bruožai, formuojasi elgesio įpročiai, kuriuos vėliau tampa sunku koreguoti. Kuo vaikas mažesnis, tuo tą patirtį stipriau fiksuoja ir įsimena.
Žinant, koks elgesys yra dažniausiai būdingas tam tikro amžiaus vaikams, tėvams neištiks kaltės ar bejėgiškumo jausmas, jog nežino kaip auklėti vaiką ar kaip reaguoti į jo emocinius pokyčius. Supratus, kodėl vaikas elgiasi vienaip ar kitaip, kitas etapas - vaiką mokyti, nukreipti, padėti įveikti neigiamas emocijas ir parodyti teigiamus elgesio raiškos būdus.
1,5-3 metų amžiaus vaikas palengva pradeda atsiskirti nuo mamos ar tėčio ir pradeda suvokti save kaip kitą asmenį, mokosi savarankiškai patenkinti kai kuriuos savo poreikius, todėl aktyviai tyrinėja pasaulį viską apžiūrinėdamas, imdamas, lipdamas ir lįsdamas, šiame etape labai svarbu pačiam vaikui rasti, atrasti, pasiekti ir paimti. Čia padeda tėvų įsitraukimas, paskatinimas bei kantrybė, palaikymas domėtis bei pagalba tyrinėti saugiai, nes tai formuoja vaiko savarankiškumą ir pasitikėjimą savo gebėjimais.
Šiame gyvenimo etape vaikas gali būti aikštingas ir nedraugiškas. Tačiau žinant, jog tuo laikotarpiu vaikui yra ypatingai sunku, nes jis dar ne viską supranta, nemoka aiškiai pasakyti, ko nori, o dažnai susiduria ir su įvairiais draudimais. Jei tėvai nuolat kartos, kad negalima, tikėtina, vaikai atsakys tuo pačiu: pradės šaukti, griūti ant žemės ir kitokiais būdais reikalauti. Vaiko pyktis gali būti intensyvus ir gali būti išreikštas mušimusi ar kandžiojimusi, todėl svarbu identifikuoti jo emocijas, apie tai mėginti kalbėtis, kartu nusiraminti ir nukreipti dėmesį į kitas veiklas, o tuo pačiu mokytis tinkamai reikšti savo emocijas, nebijoti apie jas kalbėtis.
Pozityvios aplinkos užtikrinimas
Siekiant sukurti pozityvią aplinką namuose, svarbu atkreipti dėmesį ir į savo vaidmenį:
- Džiaugtis vaiko pasiekimais ir konkrečiai juos įvardinti - kad vaikas fiksuotų savo stiprybes;
- Eksperimentuoti naujose aplinkose ir naudojant kuo įvairesnes priemones;
- Padėti išgyventi nesėkmes, tinkamai reaguojant į vaiko nemalonias emocijas - nesėkmės yra jūsų vertingiausios pamokos;
- Kartu įsitraukti, ypač į žaidybinę veiklą - taip jūs mokote vaiką gyventi visuomenėje;
- Sutarti dėl svarbiausių taisyklių imantis veiklos - tai padeda vaikui pažinti ribas ir tuo pačiu moko tinkamo elgesio žmonių grupėje.
