„Nenoriu!“, „Nedarysiu!“, „Nupirk!“ - turbūt ne vieniems tėvams iki skausmo pažįstamos frazės, dažnai palydimos ašarų, kritimo ant žemės parduotuvėje ar rytinių dramų dėl netinkamų kojinių.
Atrodo, kad jūsų mielą vaikutį staiga pakeitė užsispyręs ožiukas (o gal net visa jų banda!), kurio įgeidžiai tampa tikru iššūkiu visai šeimai. Bandymas „kovoti“ su šiais „ožiukais“ dažnai primena beviltišką kovą su vėjo malūnais - tėvų nervai senka, o „raguočiai“ niekur nedingsta.
Svarbiausia - suprasti, kad šis etapas, nors ir nelengvas, yra normali ir netgi būtina vaiko raidos dalis.
Kodėl mažylių isterijos priepuoliai vadinami ožiukais?
Ožiukai - dažnas suaugusiems nepatogaus, nepalankaus mažamečio elgesio ir emocijų raiškos apibūdinimas. Jei nėra objektyvių medicininių priežasčių, mažamečių reiškiamos emocijos ar emocinė ožiukų būsena nėra liga - tai natūralus vaiko raidos etapas. Jis dažniausia trunka nuo 1 iki 4 metų, o aktyviausiai pasireiškia 2-3 metų tarpsnyje. Tokio amžiaus vaikas pamažu pradeda save suvokti kaip atskirą asmenį, kaip komandos dalyvį. Tokios situacijos emociškai sunkios, nemalonios, tačiau visiškai normalios - vaikas mokosi atpažinti savo emocijas ir jas valdyti. Ožiukai - ne liga, jų nereikia bijoti - tai ženklas, kad vaikui reikia pagalbos. Jei tinkamai reaguosite į isterijos priepuolius, šį vaiko raidos etapą pereisite ramiau.
Ką reiškia „trejų metų krizė“?
Vadinamoji „trejų metų krizė“ gali pasireikšti ir anksčiau, ir vėliau, tai priklauso nuo konkretaus vaiko. Šiuo etapu vaikai mokosi pažinti savo ir kitų ribas, todėl dažnai jas nori patikrinti. Prasideda „aš pats“ etapas, kai atsiranda poreikis išbandyti viską savarankiškai, o tai kartais nesutampa su vaiko galimybėmis ir tėvų poreikiais. Šiuo amžiaus tarpsniu mažyliai yra egocentriški, jie nori, kad žaidimas ar kita veikla vyktų pagal juos ir jei nėra taip, kaip vaikas nori, jam gali pasireikšti stiprūs pykčio proveržiai.
Kodėl atsiranda „ožiukai“?
Savojo „AŠ“ atradimas
Nuo gimimo mažylis yra visiškai priklausomas nuo tėvų. Tačiau maždaug antraisiais-trečiaisiais gyvenimo metais įvyksta svarbus lūžis - vaikas pradeda suvokti save kaip atskirą asmenybę, turinčią savo norus ir nuomonę. Atsiranda tas garsusis „Aš pats!“.
Šis naujai atrastas „aš“ nori bandyti, tyrinėti savo galimybių ribas: „Kiek aš galiu?“, „Kas bus, jei nepadarysiu, kaip prašo?“, „Ar mama ir tėtis mylės mane net ir tada, kai prieštarauju?“. Taigi, vaiko „ožiukai“ dažnai yra ne pykčio ar noro erzinti išraiška, o savotiškas savarankiškumo manifestas, bandymas įtvirtinti savo valią ir suprasti pasaulio taisykles.
Prarastos galios
Kūdikis mano, kad viskas sukasi tik aplink jį, kad tai jis - visatos centras, karalius ir tai trunka maždaug iki 1,5- 2 m. Pagalvokite, kaip kitaip jam gali atrodyti? Tik pravirksta, o mama jau priėjo, tėtis nešioja, močiutė aplink su žaislais šoka. Kai pradeda judėti savarankiškai, po truputį ima suprasti, kad gal vis dėlto ne jis yra visagalis, o tėvai - tie, kurie jį reguliuoja, draudžia, stabdo, jie viską žino. Tuo metu tarsi praranda savo visagališkumą ir pripažįsta, kad tėvai yra galingesni. Tai gerai, tuomet mažyliai suvokia, kad ne jie už viską atsakingi, nes jiems tai dar per sunki užduotis.
Vėliau ir tėvai „praranda“ savo galias, kai vaikai susiduria su kitais žmonėmis - auklėtojomis, treneriais, mokytojais, šitie žmonės, pasirodo, kai kuriuos klausimus išmano net geriau negu tėvai. Ir tuomet vaikai pradeda suvokti, kad visi žmonės savaip galingi. Kai kurie labai skausmingai reaguoja į žinią, kad tėvai nėra visagaliai, pasirodo, mama negali sustabdyti lietaus ir negalima išeiti pasivaikščioti arba kažkodėl negali imti ir padaryti taip, kad naktį dirbtų žaislų parduotuvė, arba „Padaryk, kad šiandien būtų penktadienis, nes tą dieną būna saldumynai ir filmukas…“
Tai suvokus dažnai ir prasideda bėdos, kurios nurašomos „ožiams“, o jeigu tik pamėgintume pagalvoti, kiek tam tikru raidos etapu verda jausmų, emocijų, galbūt kitaip į tą „besiožiuojantį“ vaiką žiūrėtume.“
Tėvų reakcija: ramybė ir supratimas kaip pirmas žingsnis
Gyvenimas su nuolat prieštaraujančiu ir savo norus reiškiančiu mažyliu reikalauja didžiulės kantrybės. Psichologai pastebi, kad lengviau šį etapą išgyvena tie tėvai, kurie sugeba:
- Išlikti ramūs: Neįsivelti į emocijų audrą kartu su vaiku, nepradėti šaukti ar grasinti.
- Pripažinti vaiko jausmus (bet nebūtinai norus): Pasakyti „Suprantu, kad tu dabar pyksti, nes nori šito žaislo“ arba „Matau, kad tau liūdna, jog turime eiti namo“ yra pirmas žingsnis į vaiko nuraminimą, net jei jo noro ir netenkinsite.
- Išlikti viduje stabilūs: Parodyti vaikui, kad jo emocijų protrūkis jūsų neišmuša iš vėžių.
Sunku priimti, kad šis mažas žmogutis jau turi tvirtą nuomonę, ypač kai jo norai atrodo nelogiški ar neadekvatūs („Noriu vasarą eiti su kailiniais!“). Tačiau ar visada jo norai yra visiškai nepagrįsti? Galbūt atsisakymas valgyti košę reiškia, kad jis tikrai nealkanas? Galbūt nenoras vilktis megztinio reiškia, kad jam iš tiesų nešalta? Verta įsiklausyti ir leisti vaikui pačiam spręsti ten, kur tai nekelia pavojaus jo sveikatai ar saugumui. Išmokti „pasirinkti savo kovas“ - vertingas įgūdis tėvams.
Kaip vaikus išvesti iš isterijos būsenos?
Svarbiausia nebarti, nekaltinti ir nebausti vaiko už jo jausmus, nekritikuoti. "Nerėk", "Baik pykti", "Nedaryk man gėdos" - taip sakyti nereikėtų. Tėvų užduotis - kantriai ir ramiai būti su mažyliui, padėti išsiaiškinti situaciją, įvardinti, kas darosi su jo emocijomis ir, jei vaikas moka gana aiškiai kalbėti, kartu paieškoti sprendimo.
Mažesnio vaiko reikia tiesiog paklausti, gal kažką skauda, pavargo, gal jam nusibodo ir pasiūlyti būdą, kaip jis galėtų nusiraminti šioje situacijoje: "Aš suprantu, kad tau liūdna, jog neperkame saldainio, tačiau mes šiandien taip nesitarėme - saldainį pirksime rytoj", "Ateik, apsikabinkime.
Dažnai patys tėvai išsigąsta stiprių, išraiškingų vaiko emocijų proveržių - baiminasi dėl aplinkinių reakcijos. Aplinka ne visuomet tokia baisi, kokią ją jie įsivaizduoja streso būsenoje. Kad ir kokia sunki būtų situacija, tėvai neturėtų pasiduoti isterijai - turi likti ramūs ir padėti nurimti savo vaikui, nepaisant to, kad jis ką tik vartėsi ant žemės ar mėtė daiktus iš lentynų parduotuvėje. Kantriai kalbinant, raminant galite kartu su juo sudėti daiktus atgal į lentyną ar pasistengti mažylį sudominti kažkuo kitu.
Tėvai neturėtų juoktis ir šaipytis iš vaiko rodomų emocijų, gėdinti vaiko. Labai žalinga, kai tėvai pradeda sakyti, kad nemyli vaiko, kai jis rodo savo pyktį ar kad taip nesielgia mergaitės ar berniukai. Tokie pasisakymai gali paveikti vaikų emocijų slopinimą ir savęs priėmimą ateityje. Kartais tėvai vaikui sako: „koks tu blogas vaikas“, o tai gali turėti reikšmės vaikui su savęs vertinimu ir jis pradeda elgtis pagal užklijuotą etiketę, geriau akcentuoti elgesį, o ne patį asmenį.
Reikia nepamiršti, kad tėvų demonstruojamas elgesys tampa pavyzdžiu vaikams ir jeigu vaiko pykčio metu tėvai patys pratrūksta, tai vaikai perims ir tėvų reakcijos būdą. Jei tėvai tampa labai nuolaidžiaujantys, kad tik vaikas nusiramintų, pavyzdžiui, nuperka saldumyną, nors prieš tai sakė, kad nepirks, vaikas gaus pamoką, kad tėvų žodis ne galutinis ir savo tam tikru elgesiu galima išprašyti norimą daiktą.
„Ožiukų aptvaras“: aiškių ribų svarba (ir kaip jas nustatyti?)
Supratimas ir ramybė nereiškia visko leidimo. Vaikui būtinos aiškios ribos, kad jis jaustųsi saugus ir suprastų, koks elgesys yra priimtinas. Šios ribos - tarsi tvora aplink „ožiukų“ bandą. Nors vaikas bandys tas ribas tikrinti (tai natūralu!), žinojimas, kad jos egzistuoja, jam suteikia stabilumo.
Kaip tas ribas nustatyti efektyviai?
- Nustatykite iš anksto: Nelaukite, kol situacija taps nevaldoma ir trūks kantrybė. Aptarkite taisykles prieš einant į parduotuvę, svečius ar kavinę („Kavinėje kalbame tyliai, bėgioti negalima, žaisime ramiai prie staliuko“).
- Būkite nuoseklūs: Jei susitarėte dėl taisyklės, jos laikykitės. Jei vieną dieną leidžiate, o kitą draudžiate tą patį, vaikas pasimeta ir dar atkakliau bando ribas. Abu tėvai (ir kiti vaiką prižiūrintys asmenys) turi laikytis vieningos pozicijos.
- Kalbėkite pozityviai: Vietoj „Nebėgiok!“ sakykite „Prašau, eikime ramiai“. Vietoj „Netriukšmauk!“ sakykite „Kalbėkime tyliau“.
- Naudokite loginę pasekmę: Jei taisyklė buvo sulaužyta, taikykite ne bausmę iš pykčio, o logišką, su elgesiu susijusią pasekmę. Pvz.: „Kadangi bėgiojai ir triukšmavai kavinėje, nors tarėmės elgtis ramiai, dabar turime išeiti.“ arba „Jei nemokėsi gražiai žaisti su šiuo žaislu, turėsime jį padėti į šalį.“
Kai „ožiukai“ spiriasi: ką daryti?
Net ir nustačius aiškias ribas, „ožiukai“ kartais pasireiškia visa jėga. Ką daryti tokiu atveju?
- Išlikite ramūs (kiek įmanoma): Jūsų ramybė - geriausias pavyzdys vaikui. Giliai įkvėpkite, nesivelkite į kovą.
- Empatija: Pripažinkite vaiko jausmus: „Matau, kad labai pyksti/liūdi“.
- Tvirtas, bet ramus „NE“: Jei reikia pasakyti „ne“, sakykite tai tvirtai, žiūrėdami vaikui į akis, be pykčio ir abejonių balse. Kartais tenka tai pakartoti kelis kartus, ramiai, kaip „sugedusiai plokštelei“. Svarbu nepasiduoti po dešimto „ne“.
- Natūralios ir loginės pasekmės: Kur įmanoma, leiskite vaikui patirti natūralias jo elgesio pasekmes (pvz., netinkamai apsirengė - sušalo ir suprato klaidą; tai tinka tik saugiose situacijose). Dažniau tinka loginės pasekmės: pritaškė - valo, sulaužė - nebeturi arba taupo naujam, pametė - ieško pats. Svarbu, kad pasekmė būtų susijusi su elgesiu ir nežemintų vaiko.
- Situacijų valdymas/prevencija: Jei žinote, kad tam tikros situacijos (pvz., ėjimas į parduotuvę pavargusiam vaikui) beveik visada baigiasi „ožiais“, stenkitės jų laikinai vengti arba joms pasiruošti (eiti pailsėjus, trumpam, turint aiškų tikslą).
Ką daryti, kai vaikus aplanko ožiukai?
Sumažinti vaiko pykčio priepuolio pasireiškimo galimybę padeda žinojimas, kokiomis situacijomis jis paprastai reiškiasi, tarkim, jei vaikas parduotuvėje dažniausiai pratrūksta, nes nenuperkamas žaisliukas, tai svarbu iš anksto susitarti, ką vaikelis galėtų įsigyti sau arba tiesiog vengti tam tikrų parduotuvių. Taip pat labai svarbus, siektant suretinti pykčio protrūkius, yra dienos ritmas, ėjimas laiku miegoti, aiškios taisyklės ir ritualai.
Prasidėjus pykčio priepuoliui, kai vaikas muša kitus ar žaloja save, vaikelį galima apkabinti ir kartoti raminančius žodžius ar dainuoti raminančią dainelę. Jei nėra grėsmės kitiems ar pačiam vaikui, galima praignoruoti vaiko netinkamą elgesį, o jam sustojus, parodyti dėmesį. Galima stengtis nukreipti vaiko dėmesį, sudominti kita veikla ar demonstruoti nusiraminimo būdus, tokius kaip gilus kvėpavimas. Vaikui nusiraminus tėvai turėtų parodyti supratimą ir kalbėti, kaip būtų galima išspręsti tam tikrą problemą.
Kaip reaguoti į aplinkinių spaudimą, kai nepažįstami žmonės pradeda auklėti ar mokyti vaiką?
Ne visada aplinkiniai būna neteisūs, kartais pasitaiko gerų pavyzdžių, kaip galima nukreipti vaiko dėmesį ir jį nuraminti.
Tėvai savo vaikams nori geriausio. Jie duoda tiek, kiek tuo metu gali ir turi. Tačiau, kaip nėra idealių tėvų, kurie suteikia vaikams viską ir auklėja nepriekaištingai, taip nėra ir tobulų vaikų, kuriems nė karto neišdygsta ragiukai. Kartais reikia ir tėvų klaidų, ir vaikų ožiukų, nes mokymasis vyksta per patirtį: nuolat ir mokome, ir mokomės patys. Ypač svarbu būti atlaidiems nepageidaujamo vaikų elgesio akimirkomis.
Akivaizdu, kad „ožiukai“ ne visus vaikus aplanko vienodai dažnai. Isterijos - nors ir nemaloni - yra normali vaiko raidos dalis.
Kaip prižiūrėti vienadienius ožiukus iki 3 mėnesių (tai turi padaryti ūkininkai)
Nekoreguojamas neigiamų mažylio emocijų pasireiškimas, tėvų abejingumas padedant jam susivokti, kas vyksta jo gyvenime, pagalbos stoka įveikiant šiuos sunkumus ateityje gali išprovokuoti psichologinius sutrikimus. Augdami vaikai vis dažniau išgyvens nusivylimą, nesėkmes - ne visi pildys jų norus, kaip tėvai, bus įvairių jiems nepriimtinų taisyklių ir tvarkos reikalavimų.
Atmintinė tėvams:
- Draudimas.
- Norų netenkinimas.
- Auklėkite nuosekliai.
- Mažiau nurodinėkite.
- Nevaržykite mažylio laisvės.
- Stenkitės nekelti balso.
Kiekvienas vaikas unikalus, todėl šį raidos periodą visi išgyvena skirtingai. Kalbėdami apie save dažnai minime "čia jau mano charakteris" ir pan. Nereikėtų pamiršti, kad ir mes iškart netapome suaugę. Tai, kokiais būdo bruožais pasižymi vaikas, gali lemti jo prigimtis, bendravimo su vaiku ypatumai, šeimoje rodomas pavyzdys, joje galiojančios taisyklės ir nustatytos ribos. Tai, kaip vaikas jaučiasi šeimoje - saugus ar nesaugus, lemia vėlesnius jo elgesio, reakcijų, emocijų raiškos modelius.
Savo atžalas tėvai turėtų atidžiau stebėti - išsiaiškinti konkrečias situacijas ir priežastis, kada ir dėl ko atsiranda emocinės audros. Svarbu apmąstyti ne tik vaiko, bet ir savo elgesį jų metu, išsiaiškinti, kas galėjo sukelti vaiko nepasitenkinimą, kaip buvo galima išvengti nemalonumų. Neretai isterija kyla dėl to, kad mažylis pavargęs, jam neįdomu ar yra įsibaiminęs, o gal tėvų poelgiai, rodomas pavyzdys neatitinka jų žodžių - neperka norimo žaislo sakydami, kad taupo pinigėlius, o tuo tarpu vežimas pilnas prekių. Reikia būti įžvalgiems ir "aplenkti" nemalonią situaciją: pabandykite nukreipti vaiko dėmesį, pasiūlykite jam kitą veiklą, jei mažylio silpnybė konkretus daiktas parduotuvėje, nesiveskite jo kartu arba aplenkite šį skyrių.
Neretai darželyje vaikas - it šilkinis, o namie rodo ragučius...
Matant tokį akivaizdų skirtumą tėvams verta susimąstyti, kas lemia šias vaiko elgesio išraiškas. Dažniausia tokiu būdu vaikas siekia manipuliuoti tėvais. Darželyje, tikėtina, vaikas jaučiasi ramus, saugus ir pasitiki auklėtojų elgesiu, reakcijomis, kurios dažniausia yra stabilios ir aiškios - mažieji mėgsta žinoti, tai juos ramina. Be to, vaikai seka vienas kito pavyzdžiu: jei didžioji dalis grupės adekvačiai reaguoja į taisykles, prašymus, bendravimą, jie vienas kitą ima kopijuoti. Tėvams reikia pagalvoti, ką jie daro ne taip, kad kivirčai su atžala vyksta tik namuose.
Stipresnis pyktis pradeda reikštis 1 - 4 metų vaikams, vieniems vaikams tai gali būti kartas per savaitę, o kitiems ir keli kartai per dieną. Lavėjant kalbai ir su amžiumi gerėjant savireguliacijai vaikų pykčio raiška pradeda keistis, vaikai nekrenta ant žemės, o dažniau žodžiais pasako, kad pyksta. Iššūkių su pykčio išraiška pasitaiko dažnai ir paauglystėje, ir suaugus. Svarbu nepamiršti, kad pyktis natūrali emocija ir ji pati savaime nėra bloga, net priešingai, leidžia siekti tikslų, apginti sau svarbius dalykus. Problemos kyla tuomet, jei pykčio išraiška yra destruktyvi ar asmuo pradeda laikyti pyktį viduje, todėl tėvų vaidmuo mokant kaip tinkamai išreikšti pyktį yra labai svarbus nuo mažens.
Dėl kokių priežasčių kyla pykčio priepuoliai?
Priežasčių gali būti labai daug. Visų pirma, maži vaikai ne visada gali aiškiai išsakyti, ko jie nori, todėl kai kiti jų nesupranta ir negali patenkinti jų poreikių, mažyliai pradeda pykti. Taip pat vaikai pradeda norėti daryti įvairias veiklas savarankiškai ir jeigu tėvai ar kiti asmenys jam neleidžia ar vaikui nepavyksta kažko padaryti, jis gali pykti. Kartais vaikų pyktis prasideda dėl to, kad jiems yra neaiškios tam tikros taisyklės, pavyzdžiui, jis mato, kad kitas vaikas šokinėja ant batuto, o jam neleidžiama. Dažnai vaikai pradeda pykti, jei tam tikri šeimos susitarimai vykdomi chaotiškai, tarkim, vieną kartą mama leido vaikui lipti ant stalo, bet kitą kartą neleidžia. Pastebėta, kad ekranų naudojimas didina vaikų jautrumą ir vaikams dažniau kyla pykčio priepuolių, todėl mažiems vaikams geriau visai nerodyti ekranų.
Ar įmanoma išvengti pykčio priepuolių, nuo ko jie priklauso?
Pykčio priepuolių išvengti neįmanoma, tai yra vaikų vystymosi dalis, todėl galima tik dirbti su priepuolių intensyvumo ir dažnumo mažinimu bei kaip mes patys reaguojame į protrūkius. Vaikų pykčio priepuoliai gali priklausyti nuo tėvų auklėjimo, pavyzdžiui, neretai tėvai turintys autoritarinį auklėjimo stilių, kai nusprendžia už vaiką ir neleidžia jam laisvai rinktis, išprovokuoja vaikų pyktį. Jautresni aplinkai vaikai gali dažniau supykti, o neužtikrinti jo baziniai poreikiai (vaikas alkanas ar neišsimiegojęs) tik prisideda prie didesnio vaiko jautrumo.
Kaip vaikas elgiasi pykčio priepuolio metu?
Vaikai gali kristi ant žemės ir verkti, klykti, rėkti, pradėti mėtyti ar laužyti daiktus. Dažnai vaikai pradeda mušti kitus, kartais net nesusijusius su konkrečia situacija, pavyzdžiui, mažesnįjį broliuką ar gyvūnėlį. Kartais mamos ar močiutės nerimauja, kad jas dažnai muša, jaučiasi nusivylusios, bet tai gali būti ženklas, kad vaikas su joms jaučiasi saugus ir jam lengviausia išsilieti ant artimo žmogaus.
Mokantys kalbėti vaikai gali sakyti, kad nemyli ar nekenčia tėvų. Pasitaiko, kad pykčio priepuolio metu vaikai pradeda trankyti ir žaloti save, kartais sulaiko kvėpavimą, todėl gali pamėlti.
Taip pat žr
Kuris kurį?
Kartais, iš šono žiūrint, tikrai atrodo, kad vyksta savitas tėvų ir vaikų karas, kuriame iš tikrųjų nėra laimėtojų. Nei mama ar tėtis, „įveikęs“ užsispyrusį trimetį ir pasiekęs ko norėjo, nesijaus gerai, nei „nugalėtas“ trimetis bus laimingas. Kilti į kovą tikrai nereikėtų, reikia suprasti, kad tam tikrais amžiaus etapais vaikams būtina „atstovėti“ save, jiems tai labai svarbu. Tėvams nereikėtų į tokius etapus reaguoti labai asmeniškai - bando vaiką įtikinti, priversti, prispausti, kad tik būtų taip, kaip jie nori. Ramesnis nusileis, paklus, bet nežinia kaip dėl to jausis, kitas užsispirs ir kils ilga ir skausminga kova „kuris kurį“.
Priėmę vaiko elgesį kaip asmeninį įžeidimą tėvai net įsiskaudina: „Nedėkingasis! Aš dėl tavęs stengiuosi, gaminu, vedu į lauką, nes rūpinuosi tavo sveikata, o tu taip bjauriai elgiesi.“ Vaikas nedaro to piktybiškai, kad įskaudintų mamą ar tėtį, tiesiog toks jo raidos etapas. Priežasčių, kodėl užsispiria, priešinasi, gali būti begalė - pavargęs, alkanas, gal sergantis, neįdomu, nori veikti ką nors kita. Jeigu pabandytume ieškoti priežasties, dėl ko tas vaikas elgiasi taip, o ne kitaip, paprasčiau bus rasti ir sprendimo būdų.
Tas baisusis etapas, kai vaikas parpuola ant grindų, spardosi ir rėkia, taip pat priklauso nuo tėvų elgesio, kaip jie reaguoja. Galbūt vaikas kitą kartą parpuolė netyčia, o tėvai sureagavo kažkaip, kaip jam patiko, kas davė naudos, toks elgesys ir užsifiksuoja. Šis veiksmas yra pasąmoninis, vaikas tikrai negalvoja ir nesusiplanuoja: „Štai dabar parpulsiu ir man nupirks lėlę.“ Tiesiog užlieja emocijos, jis parpuola ant grindų ir rėkia, nežinodamas, kuo tai pasibaigs. Kartais vaikai, ypač darželinukai, taip elgiasi dėl to, kad per daug dirgiklių - šviesų, garsų, žmonių, neatlaiko mažojo psichika ir saugiausias būdas apsisaugoti - parpulti, tuomet jokios kalbos, susitarimai nepadės, vienintelis būdas, kad nusiramintų, vaiką išnešti iš tos vietos.
Užduotis: būti gudresniems
Nėra vieno „recepto“, kaip reaguoti, reikia tartis. Tarkime, būtina išeiti į lauką pasivaikščioti, bet jeigu mama pasakys: „Mes einame į lauką“, mažylis būtinai atsakys: „Ne“, nes mato, kad mama linkusi eiti, o jam reikia parodyti savo savarankiškumą. O jeigu mama paklaus: „Kurią kepurę - raudoną ar mėlyną tu užsidėsi, kai mes eisime į lauką?“, vaiko savarankiškumas nenukentės, o mama be kovos pasieks savo tikslą - išeiti pasivaikščioti. Tai tik paprasti pavyzdžiai, kaip galima nesivelti į karą su vaiku, o tiesiog nustoti ginčytis ir būti gudresniems, o suaugę žmonės tokie ir turėtų būti.
Reikia mokėti atrasti būdų, kas vaikui padeda, kad pavyktų susitarti - duoti rinktis iš dviejų dalykų, pasiūlyti pagalbą, gal atidėti vėlesniam laikui, kad įvyktų tai, kas turi įvykti. Tuomet abi pusės bus patenkintos ir laimingos. Tėvams turėtų būti itin svarbu, kad pavyko su vaiku susitarti, o ne jėga jį kažką versti daryti. Kartu suaugęs žmogus turi įvertinti, ar mažylis yra pajėgus padaryti tai, ko jo prašome.
Tikriausiai nerastume vaiko, kuris nė sykio neparodė savo „ožiukų“. Ožiukai dažniausiai aplanko 2-3 metukų sulaukusius mažuosius. Pirmiausia, būkite supratingi savo mažyliui. Įsijauskite į savo vaiką, pažvelkite į situaciją jo akutėmis. Kad ir kaip būtų sunku, susitvardykite. Praradę kantrybę, situacijos nepagerinsite. Būkite nuoseklūs. Nenaudokite fizinių bausmių. Kai mažylis pradeda isterikuoti, jei įmanoma, apkabinkite jį arba paimkite ant rankų ir prispauskite prie savęs, kad jis nesiblaškytų. Vaikui pradėjus isterikuoti, liepkite jam eiti į kitą kambarį ir grįžti tik tada, kai nusiramins. Tiesa, ne mažiau svarbi ir vaiko isterijų prevencija. Rekomenduojama jau dvimečiui kuo dažniau kartoti taisykles, kaip elgtis dera, kaip ne ir pan. Dažnumas reikalingas todėl, kad šio amžiaus vaikučiai greitai viską pamiršta. Kai 2-3 metukų vaikui dažnai kartosite „Negalima“, jis supras, kad to ar ano negalima daryti. Tačiau drauge Jūs turite leisti mažyliui suprasti ir tai, kas jam galima. Todėl pateikite vaikui tokių užduotėlių kaip: padėti žaisliukus į vietą, nuvalyti stalą, padėti kažką panešti, paduoti ir pan. Būtinai nustatykite ribas. Jei kažko vaikui negalima, pasakykite tvirtą „Ne“ ir jo laikykitės. Ir tėtis, ir mama turi būti nuoseklūs ir vieningi šiuo klausimu, Nepamirškite, nuoseklumas Jūsų mažyliui suteikia saugumo.
„Pasirodė ožiukai” - frazė, kuri neretai pasigirsta susidūrus su vaiko prasta nuotaika ir suirzimu. Priežasčių dėl ko vaikas gali stipriai suirzti - gausu. Tai gali būti alkis, fizinis ar emocinis nuovargis, ar užgaidos dėl žaislo. Tad suprasti ir nuraminti vaiką tėvams gali būti iššūkis. Pasak vaiko teisių gynėjos Ievos Lukošaitienės, raktas į sėkmę tokiose situacijose - kantrybė ir supratingumas.
„Jei mes, suaugusieji, galime valdyti emocijas ar pasakyti, kad darbe pavargome nuo įspūdžių, mažesniam vaikui tai gali būti sudėtinga. Ypač, jei su tam tikra emocija, pavyzdžiui, pykčiu dėl alkio, vaikas susiduria pirmus kartus. Todėl mūsų atsakomybė padėti vaikui suprasti, ką jis jaučia, o esant poreikiui ir nubrėžti tam tikras ribas. Pavyzdžiui, jei suirzęs mėgina muštis”, - įžvalgomis dalijasi pašnekovė. Vaiko teisių gynėjai išskiria keturias rekomendacijas, kurios gali padėti kiek paprasčiau išginti vaiko ožiukus:
- Ramybė - išlikti ramiems labai svarbu, kad ir koks tai būtų iššūkis po įtemptos darbo ar skubėjimo kupinos dienos. Atsakydami vaikui piktai, tik dar labiau aštriname situaciją, o juk žinome, kad pyktį nuraminti pykčiu - ne išeitis. Todėl prieš kalbantis su vaiku, geriau pirmiau kelis sykius įkvėpti, iškvėpti ir tik tuomet pradėti pokalbį.
- Supratingumas ir saugumas - svarbu atminti, kad vaiko irzlumas dažniau yra sumaištis jo vidiniame pasaulyje nei noras ožiuotis prieš mus. Todėl rekomenduojama kelis kartus vaikui ramiai pakartoti: „Viskas gerai, suprantu, kad jautiesi prastai” ar „Suprantu, kad tau pikta, pasikalbėkime”. Taip leisime suprasti, kad matome jį bei siųsime žinutę, kad kalbėtis apie emocijas su mumis yra saugu.
- Pagalba -kartais paklaustas, kaip jaučiasi vaikas atsako - „nežinau” ir suirzta labiau. Tai normalu, ypač, jei vaikas mažas ir daugelis jausmų jam nauji. Tokiose situacijose patariama klausti: „Ar norėtum papasakoti, kas nutiko?”. Leisdami vaikui išsipasakoti ne tik padėsite nurimti, tačiau mokysite atpažinti bei įvardinti emocijas. Pasitaiko ir situacijų, kai už irzlumo slepiasi nusivylimas. Pavyzdžiui, kai vaikui sunku kažką nupiešti. Tuomet svarbu padėti jam suprasti, kad viskas gerai ir pasiūlyti pagalbą: „Nieko tokio, pabandykime nupiešti dar kartą”, „Gal galėčiau tau padėti pataisyti piešinį?” ir pan. Taip ne tik padėsime nurimti, bet ir mokysime vaiką, kad viską įmanoma išspręsti ir galbūt kitą kartą jis į iššūkį žiūrės kiek ramiau.
- Ribos -pasitaiko situacijų, kaiprasprogus emocijoms, vaiko irzlumas gali pasireikšti riksmu ar bandymu panaudoti fizinę jėgą. Šiais atvejais labai svarbu nubrėžti ribas. Tad rekomenduojama atsargiai sustabdyti vaiką ir pasakyti, kad muštynės - ne išeitis. Tam gali prireikti daug kantrybės, tačiau pirmuosius kartus vaiką sustabdžius, tikėtina, kad ateityje jis šių veiksmų nekartos.
„Žinoma, pasitaiko situacijų, kai vaikai tampa irzlūs dėl neišpildytų jų norų. Pavyzdžiui, užgaidos ilgėliau pabūti lauke su draugais ar dėl naujo trokštamo žaislo. Šiose situacijose svarbi ne tik kantrybė, bet ir ribos. Todėl visuomet patariu ieškoti kompromiso, pavyzdžiui, priminti vaikui, kad su draugais galės susitikti ir kitą dieną ar kad namuose jis jau turi panašių žaislų. Aišku, vaikas tikriausiai nurims ne iš karto, tad svarbu išbūti su juo, o nurimus paaiškinti savo sprendimą dar kartą. Savo pavyzdžiu galime auginti vaiko sąmoningumą bei gebėjimą ramiau reaguoti į įvairias situacijas”, - sako vaiko teisių gynėja Ieva Lukošaitienė. Taip pat žr
Vaiko teisių gynėjai primena, kad stiprų tarpusavio ryšį kuriame kartu išbūdami įvairius iššūkius. O mūsų, suaugusiųjų, palaikymas ir supratingumas vaikui reikalingas visuose jo augimo etapuose.
