Vaiko raida - tai nuoseklus mažo žmogaus fizinis, emocinis, socialinis ir pažintinis augimas bei tobulėjimas nuo gimimo iki paauglystės. Žmogaus raida vyksta tam tikrais etapais, kurie apima motorinius gebėjimus, kalbą, mąstymą, emocijų reguliavimą ir socialinius įgūdžius. Kiekvienas žmogus, taigi ir kiekvienas vaikas yra unikalus: vieni tam tikrus raidos etapus pasiekia anksčiau, kiti - vėliau. Vaiko raidos procesas kiekvienam yra individualus ir priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant genetiką, aplinką, kurioje vaikas auga, socialinę padėtį, šeimos struktūrą ir tėvų vaiko priežiūros ypatumus. Suprantama, kad vaikučio augimas kelia daug klausimų tėvams - ar mano vaiko raida yra normali? Ką turėtų mokėti vaikas tam tikro amžiaus tarpsnyje? Vaiko raida apima skirtingus vaiko gyvenimo etapus, įprastai skirstomus taip: naujagimių laikotarpis (nuo gimimo iki 1 metų), vaikystė nuo 1 iki 3 metų ir nuo 3 iki 6 metų, mokyklinis amžius (nuo 6 iki 12 metų) ir paauglystė (nuo 12 iki 18 metų). Vaiko raida, tai procesas, kurį sudaro fizinis, psichologinis, emocinis ir socialinis vaiko vystymasis nuo pat gimimo iki brandos.
Emocijų raida pirmaisiais gyvenimo metais
Emocinis ir socialinis vaiko augimas pirmaisiais gyvenimo metais gali būti ir žavus, ir jaudinantis. Kūdikis savo jausmus reiškia būdraudamas, išplėstomis akytėmis ir suapvalinta burna. Nors naujagimio „šypsena“ atsiranda dėl nevalingo neurologinio aktyvumo, maždaug 3 mėnesių kūdikiams paprastai pasireiškia „socialinė šypsena“. Tai tikslinga šypsena, kitaip tariant, būdas įtraukti suaugusiuosius. Užuot šypsojęsi dėl vidinės būsenos, kūdikiai dabar gali reaguoti į išorinius dirgiklius - ypač į veidus, į kuriuos šio amžiaus kūdikiams nepaprastai patinka žiūrėti. Svarbūs pokyčiai prasideda tada, kai kūdikis šypsosi kažkieno atžvilgiu ir koordinuoja savo elgesį su kito žmogaus.
Maždaug iki 4 mėnesių amžiaus kūdikis ypač prisiriša prie savo tėvų. Jis greičiau nustoja verkti matydamas pažįstamus veidus, ypač tėvus. Kūdikis tampa vis labiau socialus, itin mėgsta būti priglaustas prie tėvų ir juoktis. Jo emocijos tampa išraiškesnės, jis net gali „flirtuoti“ su savo gydytoju ar žmonėmis kitoje patalpoje. Dažnai ir meiliai glaudžiamas kūdikis užmezga tvirtą ryšį su savo tėvais ir kitais jo gyvenime reikšmingais žmonėmis. Kai šis ryšys stiprėja, kūdikis išmoksta pasitikėti. Išsivysto trumpalaikė atmintis ir jis akivaizdžią pirmenybę pradeda teikti artimiesiems, o kitus atpažinti kaip svetimus. Būdamas tarp nepažįstamų žmonių, kūdikis gali rodyti baimę ir nerimą. Šiuo metu kūdikis aiškiai mėgsta ir rodo simpatiją tam tikriems žmonėms, ir leidžia jiems tą suprasti.
Raudojantis verkiantis kūdikis gali atrodyti piktas ir susierzinęs, bet ar tikrai mes tiksliai vertiname šią jo emociją? Ne visada. Tai, ką mes, suaugusieji, matome kaip galimą pyktį, vos 6 mėn. kūdikis išreiškia nemalonios būsenos pojūtį. Tai gali reikšti, kad vaikas šlapias, alkanas ar pavargęs. Per pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius kūdikiui svarbu suvokti, kad kai jis patirs šiuos pojūčius, kurie vėliau taps emocijomis, viskas susitvarkys: mama ar tėtis „supras - pasirūpins“. Kad pasiektų situaciją, dėl kurios galėtų jausti pyktį, kaip kad suaugusieji, kūdikiai turi pereiti per pagrindinį jausminį „procesą“, kurio metu jie kaupia patirtį ir lūkesčius, kad pajustų pyktį ir nusivylimą. Tarp 3 ir 6 mėnesių kūdikiai įgyja elgsenos, susijusios su santykiais, buvimu šalia artimo žmogaus, ir aplinkiniais daiktais, patirties, o šiems prisiminimams vystantis jie pradeda formuoti lūkesčius, kas, jų manymu, įvyks. Pavyzdžiui, patirtis gali „pranešti“ kūdikiui: „Kai negaliu pasiekti kamuolio, mamytė jį pariedės į mane.“ Jei dėl kokių nors priežasčių mamytė delsia paduoti kamuolį, kūdikis gali supykti.
Mažas kūdikis baimės dar tikrai nejaučia. Baimė nėra instinktas, baimė - jausmas, kurį kūdikiai atpažįsta, kai vystosi atmintis. Negalėdamas prisiminti situacijų ir atvejų, pavyzdžiui, kokios situacijos yra patirtos, o žmonės - pažįstami, kūdikis negali suprasti, kas yra svetima, „neatitinka normalios situacijos“, ir tai gali lemti jo nerimą. Pavyzdžiui, kūdikiui nerimas gali pasireikšti tik tada, kai jis geba prisiminti ir suvokti, kad anksčiau nematė to „keisto“ veido. Kai vaikas jau gali atpažinti svetimus veidus, jis gali išsiugdyti vidinį suvokimą ir baimę atsiskirti nuo tų, kurie jam pažįstami.
Atsiskyrimo (išsiskyrimo) nerimas gali pradėti reikštis kūdikiui sulaukus maždaug 4-6 mėnesių, tačiau dažniausiai jis ryškiausias tarp 8-18 mėnesių kūdikių. Kai tėvai toli, kūdikis jų ilgisi ir dažnai verkia, atsisuka, „ieško“ akimis ar kitaip stipriai reaguoja. Toks elgesys vadinamas atsiskyrimo nerimu arba atsiskyrimo protestu. Jis jau šliaužioja, taigi didėja judumas.
Vaiko raida pagal amžių
Vaiko raida 1-2 metais - tai laikotarpis, kai kuriasi pirmieji savarankiškumo pagrindai. Vaikai pradeda vaikščioti, aktyviai tyrinėti aplinką, formuoti pirmuosius žodžius. Judesiai tampa tikslingesni - vystosi gebėjimas dėlioti daiktus, statyti bokštelius iš kaladėlių. 2 metų vaikas dažnai jau geba tarti trumpas frazes, įvardinti daiktus, mėgdžioti aplinką. Šiame etape itin svarbus tiek fizinės raidos aspektas, tiek kalbos vystymasis pagal amžių.
3 metų vaikas patiria spartų kalbos ir socialinių įgūdžių šuolį. Mažylis pradeda pasakoti paprastus pasakojimus, domisi kitais vaikais, ima kurti savitas žaidimų taisykles. Jo motorika tampa tikslesnė: vaikas geba nubrėžti apskritimą, naudotis žirklėmis, dėlioti sudėtingesnes dėliones. Šiame amžiuje ryškiai pasireiškia visiems tėvams pažįstamas savarankiškumo siekis - vaikas nori viską daryti pats. Šio amžiaus vaiką kūrybiškai lavinti padeda teatriniai žaidimai, lipdymas, judesio žaidimai su dainelėmis.
4 metų vaiko raida išsiskiria vis didėjančiu savęs ir kitų supratimu. Vaikas geba geriau valdyti emocijas, lengviau mezga draugystes, ima atpažinti laiką, dydžius, formas. Jo kalba tampa dar aiškesnė, atsiranda humoro jausmas. Tobulėja ir fiziniai gebėjimai - vaikas gali šokinėti viena koja, važinėtis paspirtuku, spalvinti neišeidamas už linijų. Norint lavinti smulkiąją motoriką, šiame etape vaikui galima pasiūlyti karoliukų vėrimą, sagų rūšiavimą ar siuvinėjimą plastikine adata.
5 metų vaiko raida jau yra įžanga į pasiruošimą mokyklos gyvenimui. Vaikas geba įvykdyti sudėtingesnes instrukcijas, pradeda skaičiuoti ir pažinti raides. Stiprėja socialiniai įgūdžiai - jis mokosi bendradarbiauti grupėje, laikydamasis bendrų taisyklių. Kalba tampa rišlesnė, pasakojimai - ilgesni ir aiškesni. Tobulėja tiek stambioji, tiek smulkioji motorika: vaikas geba tiksliai valdyti pieštuką, užsegti sagas, taikliai mesti kamuolį. Tobulėja tiek stambioji, tiek smulkioji motorika: vaikas tiksliai valdo pieštuką, užsegia sagas, pataiko kamuoliu į tikslą.
Nuo 7 iki 12 metų vaikai pastebimai auga fizinėje, pažinimo, socialinėje ir emocinėje srityse. Fiziškai jie toliau auga ūgiu ir lavina motorinius įgūdžius, o kognityviniu požiūriu gerina savo problemų sprendimo ir kalbos įgūdžius. Užmezga sudėtingesnius santykius ir įgyja esminių socialinių įgūdžių bei geriau supranta savo jausmus.
Paauglystėje, nuo 13 iki 18 metų, vaikai išgyvena gilų fizinį, pažintinį, socialinį ir emocinį vystymąsi. Fiziškai jie sparčiai auga ir bręsta, keičiasi jų ūgis, svoris ir kūno sudėtis. Kognityvinis vystymasis šiuo laikotarpiu apima tolesnį kritinio mąstymo įgūdžių, samprotavimo ir sprendimų priėmimo gebėjimų tobulinimą. Lavinamas gilesnis supratimas apie sudėtingas sąvokas. Paaugliai mezga vis įvairesnius santykius su bendraamžiais, gilesnes draugystes, romantinius ryšius. Pradeda atrasti save, vertybes, siekia savarankiškumo nuo šeimos.
Fizinė ir pažintinė raida
Vaiko raida - tai nuoseklus mažo žmogaus fizinis, emocinis, socialinis ir pažintinis augimas bei tobulėjimas nuo gimimo iki paauglystės. Vaikų kalbos raidą galima skatinti įvairiais būdais, atsižvelgiant į jo amžių ir individualius poreikius. Skaitykite jam. Dainuokite kartu. Klauskite vaiko klausimų ir įsiklausykite į jo atsakymus. Pripažinkite ir paskatinkite vaiko pastangas kalbant, net jei jo kalbos įgūdžiai dar nėra tobuli.
Vaikas iki 2,5-3 metų yra individualistas, kurio „fokusas“ nukreiptas į save, savo poreikius, pasaulio pažinimą per pojūčius. Kitais vaikais jis domisi jau nuo kūdikystės, tačiau iki 3 metų paprastai dar nesugeba užmegzti sąmoningo dialogo. Viena iš priežasčių, kodėl rekomenduojama darželį lankyti sulaukus 2,5-3 metų ir yra ta, kad tik apie trečiuosius metus prasideda vaiko socialusis laikotarpis, jis pradeda sąmoningiau domėtis kitais vaikais, ieškoti su jais kontakto, užmegzti dialogą. Vaiko iki 2,5 metų tikrasis poreikis yra namų aplinka ir ribotas skaičius jam artimiausių suaugusių žmonių.
Nuo gimimo iki pusantrų metų stebimi dideli pokyčiai vaiko motorikoje. Naujagimis, gulėdamas ant pilvo, galvą pasuka į šoną, o 1-2 mėnesių kūdikis trumpam pakelia galvą. Trečią mėnesį mažylis jau simetriškai remiasi dilbiais ir pakelia galvą 45 laipsnių kampu. Ketvirtą mėnesį kūdikis laisvai stebi aplinką, gulėdamas ant nugaros gerai išlaiko vidurio liniją. Penktą mėnesį kūdikis remiasi plaštakomis, aktyviai siekia daikto, o gulėdamas ant nugaros pasiekia kelius ir pėdutes. Šeštą mėnesį kūdikis verčiasi nuo pilvo ant nugaros, pėdas kiša į burną, sėdi plačiai išskėtęs kojas, remiasi rankomis. 7-8 mėnesių kūdikis šliaužia, o 9-10 mėnesių - ropoja. 11-12 mėnesių kūdikis savarankiškai stovi, pradeda eiti prilaikomas, atsitupia. 12-18 mėnesių kūdikis vaikšto savarankiškai, lengvai atsistoja, lipa ant kėdės.
1,5-2 metų vaikas lipa prisilaikydamas laiptais aukštyn, stumia žaislą, bėgioja po kambarį, užlipa, nulipa nuo kėdės, pats atsisėda ant kėdutės, pradeda šokinėti abiem kojomis. 2-3 metų vaikas laikydamasis už laikiklio lipa laiptais, spiria kamuolį, meta sviedinį, trumpai pastovi ant vienos kojos. Pradeda minti triratuko pedalus.
Stambioji motorika apima stambius judesius, tokius kaip sėdėjimas, ropojimas, vaikščiojimas ir bėgiojimas. Šiame amžiuje vaikai tobulina savo pusiausvyrą ir koordinaciją, tampa vis mobilesni ir savarankiškesni.
Smulkioji motorika apima smulkius judesius, tokius kaip daiktų paėmimas, laikymas ir manipuliavimas. 1,5 metų vaikai pradeda geriau valdyti savo rankas ir pirštus, todėl gali atlikti vis sudėtingesnius veiksmus, pavyzdžiui, dėlioti kaladėles ar piešti.
Kūdikystės raidos etapas dažnai skirstomas į 0-3 mėn. 0-3 mėn. 3-12 mėn. kūdikiai ima kalbėti sava kalba, supranta, kai su jais kalbama, reaguoja į garsus ir savo vardą, geba atsisėsti, apsiversti, tyrinėja pasaulį, vėliau gali ir atsistoti. Taip pat kūdikiai nuo 3 mėn. Vaikai nuo vienerių metų ima tarti savo pirmuosius žodžius, atsako į klausimus, įvardija daiktus, mėgsta klausytis istorijų, nupasakoja savo veiksmus, pradeda paišyti, lengvai atsisėda, gali sudėti detales vieną ant kitos, gerti iš puodelio, mesti, spirti kamuolį, atpažinti save veidrodyje. Tokio amžiaus vaikai ima žaisti su kitais, domisi aplinka, pavyzdžiui, nauja žaidimų aikštele ar draugo namais, atpažįsta rizikingą ir nesaugią aplinką ir elgesį, mėgsta sūpuotis sūpuoklėse, žaisti su naujais žaislais, geba rasti objektus, į kuriuos rodote.
Kūdikiai naudoja savo pojūčius tyrinėdami juos supantį pasaulį. Saugus prisirišimas prie globėjų suteikia saugumo jausmą, todėl mažyliai gali drąsiai tyrinėti aplinką.
Piešimas. Vaiko fiziologinė raida ypač atsispindi vaikų piešiniuose. Jei vaikas nėra mokomas piešti, jis piešia iš vidaus ir jo piešinius galima „skaityti“ kaip elementorių, parodantį, kokioje raidos stadijoje vaikas yra, kaip jis jaučiasi, koks jo santykis su pasauliu ir savimi, ką jis išgyvena. Nuo 1,5 metų vaikų piešiniai yra abstrakcijos (apskritimai su tašku viduryje, susikertančios tiesės ir kreivės). Piešiniu vaikas parodo, kokie procesai vyksta jo viduje. Vaiko iki 6 metų apskritai nereikia mokyti piešti ir ypač nėra prasmės tai daryti iki 3 metų. Nusiteikite, kad Jūsų vaikas šiuo metu tiesiog susipažins su tuo, kas yra spalva, linija, forma, mokysis laikyti rankoje pieštuką ar teptuką, valdyti rankytę, piešimu perteikti savo kūrybinį sumanymą. Jei norite, su vaiku galite lieti akvarelę - iš pradžių naudokite tik kelias spalvas: raudoną ir geltoną - tegu pats vaikas atranda pustonius ir atspalvius, kuriuos galima išgauti iš šių spalvų. Galite žaisti ir bendrą žaidimą, kai vaikas nupiešia liniją, jūs ją pratęsiate, tada jis pratęsia jūsų dalį ir taip toliau. Svarbiausia - ...
Saugus Prieraišumas ir Socialinė Raida
Pirmųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti pamatinius saugumo ir pasitikėjimo jausmus. Jausmas, kad pasaulis yra saugus ir pakankamai kontroliuojamas, įgyjamas dėka daugiausiai vaiku besirūpinančio žmogaus atidaus ir, svarbiausia, nuoseklaus vaiko poreikių tenkinimo. Tai užtikrina saugaus prieraišumo radimąsi - emocinį ryšį tarp vaiko ir pagrindinio juo besirūpinančio asmens, grindžiamą vaiko tikėjimu, kad jam išreiškus poreikius taip, kaip tuo metu sugeba, jie bus suprasti ir atliepti, o kreipusis pagalbos į suaugusįjį - jis bus šalia ir ją suteiks.
Taigi, 1-ųjų metų krizės sprendimo rezultatas, t. y. vaikas jaus saugumą ir pasitikėjimą pasauliu ar ne, didžiąja dalimi priklauso nuo vaiku besirūpinančiųjų, ryšyje sukauptos ankstyvųjų santykių patirties. Prieraišumo formavimosi kritinis periodas - pirmoji pusė metų. Tuo metu kūdikis „ieško“, su kuo sukurti ryšį, o iki 2-3,5 metų amžiaus, kai prieraišumo objektas yra išskirtas, pagalbos nusiraminant kreipiamasi į konkretų vieną asmenį.
Saugaus prieraišumo svarba vaikui reiškiasi įvairiose jo vystymosi srityse: užtikrina pamatinių fiziologinių ir emocinių poreikių patenkinimą: išgyventi, būti saugiam, būti ryšyje su kitu; užtikrina tinkamą smegenų vystymąsi; sukuria „saugios salos“ jausmą, t. y. leidžia drąsiau tyrinėti pasaulį, mokytis, patirti, žinant, kad nesėkmės ar grėsmės atveju visada yra kur sugrįžti; užtikrina emocinę raidą: „išorinė“ emocijų reguliacija pamažu tampa „vidine“, t. y. išmokęs nurimti su kito pagalba vėliau išmoksta padėti sau pats stiprių emocijų metu; kuria pamatus socialinei raidai: saugus prieraišumas - tai pagrindas tolimesniems žmogaus santykiams, t. y. į vėlesnius santykius žiūrima per ankstyvųjų santykių patirties „akinius“.
1,5 metų vaikai pradeda suvokti save kaip atskirus asmenis, turinčius savo norus ir poreikius. Šiame amžiuje stiprėja vaiko supratimas, kad jis yra fiziškai atskiras, o sulaukus 1,5-2 metų amžiaus - kad ir skirtingas nuo kitų, t. y. asmuo su savo kūnu, norais ir valia. Šis naujas suvokimas skatina išmokti pasirūpinti savimi: pačiam vaikščioti, kalbėti, valgyti, naudotis tualeto įgūdžiais bei atlikti daugybę kitų įdomių veiklų, kurias iki tol padėdami vaikui atliko suaugusieji. Tad antrųjų-trečiųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti savarankiškumą. 2-metis teikia pirmenybę naujų gebėjimų išbandymui, stipriai reiškia norus būti savarankišku: „Aš pats!“, „Ne!“, „Mano!“.
Jei leidžiama savarankiškai atlikti veiksmus, pripažįstama, kad tai svarbu, bei suteikiama atjauta nepavykus iš karto atlikti veiklos taip, kaip tai pavyksta suaugusiesiems - greitai ir sklandžiai - formuojasi savarankiškumo jausmas. Jei neleidžiama, t. y. vaikui bandant atlikti naują veiklą savarankiškai nekantraujama, užbėgama „už akių“, veikla perimama, vaikas skubinamas ar baramas dėl to, ką ir kaip atlieka - diegiamas gėdos jausmas, abejojimas savimi ir savo galimybėmis. Savarankiškumas-gėda yra du esminiai dvejų-trejų metų amžiaus tarpsnio krizės sprendiniai.
Atsiskyrimo nerimas, būdingas vaikams nuo 7 mėn. iki 3-3,5 metų, o stipriausiai išreikštu 1,5 m. amžiuje. Taigi, visai normalu, kad vaikas gali verksmu ar savo elgesiu „protestuoti“ prieš mamos išėjimą iš namų, jo palikimą ugdymo įstaigoje.
Stiprių emocijų protrūkis - tai nervų sistemos atsakas į per daug sudėtingą situaciją, kai kūnas atsikrato įtampos per veiksmą. Protrūkiai įprastai dažnesni vaikui esant šalia savo prieraišumo objekto, t. y. žmogaus, su kuriuo vaikas jaučiasi saugus. Tai - pasitikėjimo kitu asmeniu grįstas vaiko kreipimasis pagalbos, pačiam nesusidorojant su jaučiama įtampa. Per daug sudėtingos situacijos gali būti: nemaloni, prasta fiziologinė būklė (alkis, troškulys, skausmas, nuovargis), sensorinė perkrova (ypač iki 2 m.).
Kaip padėti vaikui atsiskleisti?
„Tai, kaip padedame vaikams jaustis saugiais, matomais, nuramintais ir mylimais, tiesiogiai formuoja jų smegenis ir gebėjimą būti atspariais“, - teigė neuromokslininkas ir psichiatras, vienas iš sąmoningos tėvystės judėjimo autorių Daniel J. Siegel. Pirmieji treji gyvenimo metai - tai periodas, kai formuojasi begalė smegenų jungčių, toks aktyvus vystymosi tarpsnis išrinkta tik keletą kartų gyvenime: vaikystėje, paauglystėje ir moterims - nėštumo metu ir pirmaisiais metais po gimdymo. Įdomu, tiesa? Na, o vaikai šiuo laikotarpiu ypač jautrūs aplinkai: jų smegenys mokosi iš visko - balso tonų, žvilgsnių, aplinkinių elgesio modelių. Kūdikių gebėjimas išmokti kalbą yra vienas gražiausių ir aiškiausių įrodymų, kaip smegenys sugeria aplinkos informaciją - vaikai iki maždaug aštuonerių-dešimties yra ypač gabūs ir imlūs kalboms. Tas pats nutinka ir su emocijomis - vaikystė yra pats svarbiausias pamatas psichinės sveikatos vystymuisi ir atsparumui. Nors suaugę puikiai gali keisti išmoktus elgesio modelius ir išmokti naujai reaguoti į situacijas, vaikai išmoksta iš juos supančios aplinkos kaip būti su emocijomis, kaip reaguoti, jas reikšti, bendrauti, kalbėti(s), gerbti ar negerbti kitų.
Psichiatras ir psichoterapeutas prof. Eugenijus Laurinaitis siūlo, kad auklėti galime netgi ne vaikus, o patys save. Tokia atsakomybė gali ir gąsdinti, ir padrąsinti, suteikti prasmės kasdienoje bendrauti pagarbiai, būti ir išbūti emocijas net kai vidinis resursas ir tuštokas. Kai vaikas supyksta ar nusivilia, jis stebi, kaip reaguoja suaugusieji. Ramus paaiškinimas, akių kontaktas, švelnus tonas - visa tai formuoja saugumo jausmą. Pvz., jei dvejų metų vaikas negauna ledų, o mama pasako:„Matau, kad tau liūdna. Suprantu. Gal galime kartu išsirinkti vaisių?“- vaikas mokosi, kad jo emocijos svarbios ir galima ieškoti sprendimų. O kartu, kad nebūtinai visada gausi tai, ko nori. Jei visgi emocijos ignoruojamos arba reaguojama pykčiu, vaiko nervų sistema įpranta gyventi nuolatiniame streso režime.
Rodykite, kaip jaučiatės „Esu pavargusi, todėl noriu šiek tiek pabūti tyloje.“ Vaikas mokosi, kad emocijas galima išreikšti ramiai ir kad būti pavargus nieko tokio, normalu. Norėti pabūti atskirai - normalu ir nereiškia palikimo, o tik ramų atsitraukimą. Padėkite įvardyti emocijas„Atrodo, kad esi nusiminęs. Skirkite laiko sauTėvų ramybė = vaiko ramybė. Vaikai nėra maži suaugusieji - jų emocinis pasaulis dar tik kuriasi. Aplinkoje matomas elgesys ir emocijos tampa pagrindu, ant kurio statoma visa kita. Mokslininkai pastebi, kad pirmaisiais gyvenimo metais mažyliui ypač svarbu jaustis saugiam ir mylimam, pasitikėti tėvais bei kitais žmonėmis, kurie jį prižiūri ir globoja. Patenkindami vaikelio fiziologinius poreikius, o taip pat su juo bendraudami, globodami, skatindami jį tobulėti tėveliai padeda pamatus saugaus prieraišumo formavimuisi. Į vaikelį sutelktas dėmesys - mažyliai ypač jautriai reaguoja į išsiblaškiusius tėvelius, jusdami tai jie susierzina, liūdi. Sukilusios vaiko emocijos, arba eilinė diena rojuje su todleriu - dažnai, perlipus į trečius gyvenimo metus, šių emocingų epizodų pradeda tik daugėti (tai visiškai natūralu). Kai užkabinęs kokį pojūtį ar emociją, vaikas ją nagrinėja vis susikurdamas situaciją pajautimui dar ir dar. Tai dažnai būna tiesiog kartojamas tas pats veiksmas, žaidžiama ta pati situacija po „n“ kartų iš eilės. Pirmuosius tris gyvenimo metus vaikai gyvena emocijų pasaulyje ir tik vėliau jų smegenys subręsta pakankamai, kad „įsijungtų“ loginė dalis. O mažieji tai ir daro - susikurdami situacijas tą patį jausmą išgyventi dar ir dar, bando išjausti, kas čia taip jaučiasi, kur kūne tai jaučiasi, ką aš apie tai manau ir ką su tuo daryti. Kantriai laukti, prisėsti netoliese, pasiteirauti, gal nori prisiglausti ar apsikabinti, gal reikia pagalbos. Galime ramiai įgarsinti tai, kas vyksta ir ką matome. Tik svarbu palikti vietos abejonėms - nekonstatuoti vaiko jausmų, o labiau teirautis ir klausti. Pvz.: aš matau, tu vis bandai pastatyti bokštą, o jis vis sugriūva. Matau, kad jauti stiprius jausmus, verki, surinki - ar tu jautiesi nusivylęs? Galima pasidalinti ir savo pavyzdžiu - „kai aš supykstu, man padeda suspausti kumščius ir trumpai suurgzti, aš tada nurimstu“. Ilgesnė darbo diena, daugiau namų ruošos, keli filmukai, praleistas pažaidimas kartu ir, žiūrėk, jau pasiveja vaiko emocijų pliūpsnis. Tai sakydamos, kad „vaikai čia savo ožiais tik dėmesio prašosi“, mūsų močiutės ar tetos nėra jau tokios visai neteisios. Tačiau tai nėra blogas dalykas! Alethos J. Solter knygoje „Prieraišusis žaidimas“ aprašyti prieraišieji žaidimai idealiai tinka ryšiui su vaiku atkurti. Tuo pačiu padeda ir mums patiems nuimti įtampą bei pasijusti geriau. Šiuose prieraišiuosiuose žaidimuose svarbiausia daug apsikabinimų, pasimylavimų ir prisilietimų. Mes žaidžiam gaudynių, kur svarbu pagauti vienas kitą pilnu glėbiu, kartu šokam, dukra šokinėja ant sofos ir krenta, o aš ją gaudau. Du svarbūs momentai - vengti forsuoto kontakto, pvz. intensyvus kutenimas. Jei vaikas prašo sustoti - sustoti (mokykime vaiką gerbti savo kūno ribas). Niekas taip nevienija, kaip bendras tikslas. Mūsų su dukra atveju - pačių iškeptos bandelės ar sausainiai.
Visiškai normalu, kad vaikai tam tikrus raidos žingsnius pasiekia skirtingu metu. Tokie veiksniai kaip genetika, aplinka ir individualus temperamentas yra išties reikšmingi. Kol jūsų vaikas daro pažangą, yra sveikas ir laimingas, nėra jokios priežasties nerimauti.
Paremti vaiką sudėtingame raidos procese nuostabus noras! Vienas iš svarbiausių dalykų, kurį galite padaryti, sukurti saugią ir mylinčią aplinką, kurioje jis jaustųsi saugus ir galėtų atsiskleisti. Aktyviai klausykite ir priimkite vaiko jausmus, padėkite jam suprasti, kad visos emocijos yra tinkamos. Be to, suteikite vaikui galimybę bendrauti su kitais vaikais. Tai padės įgauti svarbių socialinių ir emocinių įgūdžių.
Yra tiek daug puikių veiklų ir žaidimų, kurie gali paskatinti vaiko vystymąsi! Norint, kad vaikas būtų stiprus fiziškai, tokios veiklos kaip laikas ant pilvuko ankstyvoje kūdikystėje, šiek tiek vėliau šliaužiojimas, galiausiai žaidimai lauke yra ypač naudingos ir nesunkiai suorganizuojamos. Norėdami paskatinti vaiko pažinimo funkcijų vystymąsi, suteikite vaikui veiklos, kuri kelia iššūkių jo problemų sprendimo įgūdžiams, pavyzdžiui, įvairių dėlionių rinkimas ar konstravimas. Socialinį vystimąsi skatinkite bendraudami ir suteikti vaikui galimybę užmegzti ryšį su bendraamžiais.
Svarbu, kad tiek aktyvūs, tiek ramesni vaikai įsitrauktų į kūrybines veiklas, pavyzdžiui, konstravimą iš antrinių medžiagų, lėlių teatro kūrimą ar šokius.
Kai vaiko raida vyksta greičiau ar lėčiau nei bendraamžių, svarbu neišsigąsti, nes kiekvienas vaikas yra unikalus ir turi tik jam būdingą raidos tempą. Jei tėvai pastebi reikšmingus atsilikimus ar neįprastą spartą, verta pasikonsultuoti su specialistais. Nepamirškime, kad svarbiausia - kurti visapusišką vaiko raidą skatinančią aplinką: daug žaisti, kalbėtis ir tyrinėti pasaulį kartu.
