Kraujo grupė yra unikalus klasifikavimo būdas, paremtas specifiniais antigenais, esančiais raudonųjų kraujo kūnelių paviršiuje. Kraujo grupė yra labai svarbi žmogaus sveikatos būklei, pavyzdžiui, lemia suderinamumą transfuzijoms, nėštumui ir net turi įtakos tam tikroms ligoms: kai kurios kraujo grupės žmonės gali turėti didesnę riziką susirgti širdies ligomis, o kitos - būti labiau atsparūs tam tikroms infekcijoms. Kraujo grupė yra kritinė informacija medicinos kontekste. Ji lemia, kam galite duoti savo kraujo arba iš ko galima jo gauti. Kraujo grupė paveldima pagal genetinius dėsnius. Ją lemia du genai, kuriuos po vieną gauname iš kiekvieno tėvo. Šis paveldimumo mechanizmas aiškiai parodo, kodėl svarbu žinoti šeimos narių kraujo grupes, ypač planuojant nėštumą arba ruošiantis medicininėms procedūroms. Žinodami savo kraujo grupę, galite tinkamai reaguoti skubiais atvejais arba dalyvauti kraujo donorystės programose.
Kraujo grupių svarba nėštumo metu
Kraujo grupė yra labai svarbi nėštumo metu. Ypač svarbus yra Rh faktorius, nes Rh- motinai ir Rh+ vaisiui gali kilti komplikacijų. Serologinis konfliktas - tai motinos ir vaisiaus kraujo grupių arba Rh (rezus) faktoriaus nesuderinamumas. Dėl serologinio konflikto kyla vaisiaus ir naujagimio hemolizinė liga. Iš motinos kraujo į vaisių patekę antikūnai sukelia raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) irimą, vadinamą hemolize. Tuomet vaisiaus kraujyje mažėja šių kraujo elementų, ryškėja mažakraujystė (anemija).
Serologinio konflikto rizika egzistuoja tik tuo atveju, kai mama turi rezus neigiamą faktorių (Rh-), o tėtis - teigiamą (Rh+). Tokiu atveju yra apie 50 proc. tikimybė, jog vaikelis paveldės teigiamą rezus faktorių (Rh+). Visais kitais atvejais rezus konflikto pavojaus nėra, todėl nesvarbu, jei mamos rezus - teigiamas, o tėčio - neigiamas. Motinos organizmas prieš vaikelio eritrocitus kovojančius antikūnus ima gaminti tik tuomet, kai į jos kraują patenka vaisiaus kraujo ląstelių su teigiamu rezus (Rh+). Tai paprastai nutinka gimdant ar po to, kai atsiskiria placenta. Todėl, nepriklausomai nuo rezus faktoriaus, pirmasis nėštumas dažniausiai būna sklandus ir vaikui pavojaus nekelia. Taigi, kitų nėštumų serologinio konflikto rizika priklauso nuo to, ar mamos kraujyje, po pirmojo gimdymo, spėjo pasigaminti antikūnai, ar ne, bei nuo to, kokią kraujo grupę sekančio nėštumo metu turės vaikelis.
Hemolizinės ligos simptomai ir gydymas
Hemolizinės ligos simptomai ne visada akivaizdūs, ypač jei liga nėra sunkios formos. Pagal hemolizinės ligos sunkumą skiriamos trys jos formos: lengva (mažakraujystė), vidutinio sunkumo (gelta) ir sunki (vandenė).
- Anemija (mažakraujystė): Nėščiosios imuninei sistemai naikinant vaisiaus eritrocitus vystosi anemija. Po gimimo, anemiją gali išduoti labai tankus kūdikio kvėpavimas, išblyškusi oda, prastas apetitas.
- Gelta: Yrant eritrocitams vaisiaus organizme kaupiasi šalutinis jų irimo produktas - pigmentas bilirubinas. Prasideda hemolizinė gelta, kuri ypač sustiprėja gimus naujagimiui.
- Vandenė: Dėl anemijos gali kilti vaisiaus hipoksija (deguonies stoka), gali būti pažeisti vaisiaus vidaus organai. Gimęs naujagimis kenčia nuo kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumo, edemos (skysčių susikaupimo audiniuose), berniukams pasireiškia kapšelio vandenė. Labai sunkiais atvejais nustatomas ascitas (skysčių susikaupimas pilvaplėvės ertmėje), hidroperikardas (skysčių susikaupimas širdyje).
Esant serologiniam konfliktui, nėščioji nieko blogo nejaučia, todėl svarbu žinoti apie galimą jo buvimą. Pastojus, pirmo apsilankymo pas gydytoją metu, išsiaiškinama vyro ir moters kraujo grupė bei Rh faktorius. Jei moters Rh yra neigiama, nustatomas antikūnų prieš Rh faktorių kiekis jos kraujyje, išaiškinami rizikos veiksniai. Jei moters kraujyje antikūnų prieš rezus antigeną nėra, taikoma imunoprofilaktika ir antikūnai nėštumo metu nebetiriami. Jei antikūnų randama, jie tiriami kartą per mėnesį nuo 20 nėštumo savaitės. Antikūnų kiekiui didėjant, atliekama amniocentezė - tyrimui paimama vaisiaus vandenų (ultragarso kontrolėje duriama per pilvo sieną ir pritraukiama į švirkštą) bei nustatomas vaisiaus hemolizinės ligos sunkumas pagal juose esančią bilirubino koncentraciją. Vaisius papildomai tiriamas ultragarsu, vertinama jo smegenų kraujotaka.
Esant lengvo laipsnio vaisiaus pažeidimui, amniocentezė kartojama po 3 savaičių, gimdymas numatomas laiku. Esant vidutinio sunkumo hemolizinei ligai, tyrimai kartojami po 2 savaičių. Jei bilirubino kiekis nedidėja, gimdymas numatomas 37-38 nėštumo savaitę. Bilirubino koncentracijai didėjant, elgiamasi kaip sunkios hemolizinės ligos atveju. Esant sunkiai hemolizinei ligai, atliekamas kraujo perpylimas gimdoje esančiam vaisiui. Jis kartojamas kas 7-10 d. ir gimdymas numatomas 34-35 nėštumo savaitę.
Prevencija ir profilaktika
Kad būtų išvengta hemolizinės ligos, moteriai pastojus nustatoma jos kraujo grupė. Jeigu nėščiosios kraujo grupė turi rezus neigiamąjį faktorių (Rh-), tiriama, ar jos kraujyje nėra antikūnų prieš rezus teigiamąjį faktorių (Rh+). Jeigu antikūnų nėra, nėščiajai 28-ąją nėštumo suleidžiama anti-D imunoglobulino. Jeigu rezus neigiamą faktorių (Rh-) turinčiai moteriai gimsta rezus teigiamą faktorių (Rh+) turintis naujagimis, jai pakartotinai suleidžiamas anti-D imunoglobulinas. Jis yra skirtas tam, kad sunaikintų gimdymo metu į motinos kraujotaką patekusias kūdikio kraujo ląsteles su teigiamu rezus (Rh+).
Rezus faktoriaus neturinčioms nėščiosioms, kurių kraujyje nerandama antikūnų, taikoma imunoprofilaktika: 28 nėštumo savaitę ir per 24-72 val. po gimdymo (jei naujagimis turi Rh faktorių) į raumenis suleidžiama 300μg anti-Rh imunoglobulino. Jis neutralizuoja į motinos kraujotaką patekusius vaisiaus eritrocitus, turinčius Rh faktorių, todėl antikūnai nespėja pasigaminti. Ligos vienkartinė imunoprofilaktika taip pat būtina po nėštumo nutraukimo, savaiminio persileidimo, negimdinio nėštumo, išorinio vaisiaus apsukimo, intervencinių procedūrų nėštumo metu.
Kaip Rh faktorius veikia nėštumą
Lietuvoje hemolizine liga serga 6 iš 1000 naujagimių. Paprastai serga tie, kurie turi Rh D (ar kitą stiprų) antigeną, paveldėtą iš tėvo, o motina jo neturi. Rečiau susergama nesutampant kraujo grupėms, labai retai dėl kitų antigenų nesutapimo. 1968 metais pradėjus taikyti visuotinę anti D imunoprofilaktiką, rezus imunizacijos rizika yra sumažėjusi iki 0,2 proc. Galima sakyti, kad taikant šiuolaikines priemones laiku ir vietoje, rizika yra labai maža.
Jei būsimųjų tėčio ir mamos rezus faktoriai vienodi, t. y. abu teigiami arba abu neigiami, tai atima didelį galvos skausmą nuo jūsų pečių. Serologinis konfliktas nėščiajai nėra pavojingas. Vienintelis simptomas, kurį kartais galima jausti - padidėjęs kraujo spaudimas. Na, o vaisiui ši komplikacija gali būti pavojinga. Jeigu mamos kūno atsakas labai stiprus, pasigamina daug antikūnų, pasireiškia hemolizinė liga. Ji gali stipriai paveikti vaisiaus ir gimsiančio naujagimio sveikatą. Vis dėlto, galime nuraminti, kad tokios komplikacijos pasireiškia ypač retais atvejais, o tam būtina tinkama nėštukės priežiūra viso nėštumo metu.
