Žygimantas Augustas (1520-1572) buvo paskutinysis Jogailaičių dinastijos atstovas, viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) figūrų, kurio valdymo laikotarpis dažnai vadinamas LDK „aukso amžiumi“. Jam pelnytai priklauso Vilniaus ir valdovų rezidencijų stiprintojo, valstybės vidaus reformatoriaus, renesanso kultūrinio sąjūdžio puoselėtojo nuopelnai. Tačiau šio valdovo svarbius darbus nemaža dalimi atsveria jo vaidmuo sudarant Liublino sutartį.
Gimimas ir jaunystė
Žygimantas Augustas gimė 1520 m. rugpjūčio 1 d. Krokuvoje, Vavelio pilyje, Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos šeimoje. Jis buvo vienintelis sosto įpėdinis. Jau nuo ankstyvos vaikystės Žygimantas Augustas žinojo savo ypatingą pašaukimą. 1522 m. gruodžio 4 d. Vilniuje jis buvo pripažintas būsimuoju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. 1529 m. spalio 18 d. Vilniaus arkikatedroje jis buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o vos po kelių mėnesių, 1529 m. gruodžio 18 d., Piotrkove buvo išrinktas Lenkijos karaliumi. Būdamas 9 metų, karališkosios šeimos ir Lietuvos Ponų Tarybos sutarimu, Vilniuje buvo pakeltas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o dar po metų Vavelyje paskelbtas Lenkijos karaliumi. Nepaisant įkyraus motinos spaudimo ir karališkosios šeimos suvaržymų, būsimasis valdovas turėjo laimingą jaunystę. Žygimantas Augustas išmanė muziką, žavėjosi menu, kaupė biblioteką, nutuokė apie gamtą, geografiją, domėjosi geometrija ir alchemija. Jis buvo gabus kalboms: laisvai kalbėjo lotynų, italų, vokiečių kalbomis. Gebėjo puikiai rašyti, apie tai byloja išlikę gausūs laiškai. Turėjo puikią iškalbą, ypač lenkų kalba vargiai kas galėjo jam prilygti.
Valdymo laikotarpis ir reformos
1544 m. Žygimantas Augustas pradėjo savarankiškai valdyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tuo metu jo vizijoje Lietuva turėjo būti stiprią valdžią turinčio valdovo valdoma, atskira nuo Karūnos Gediminaičių paveldima tėvonija. Su Žygimanto Augusto vardu tiesiogiai susijusios XVI a. vidurio Lietuvos modernizavimo reformos: įvykdytos valakų, administracinė-teisinė reformos, sukūrusios pavietų struktūrą su seimeliais ir renkamais teismais, pagyvinusios krašto ūkį. 1566 m. buvo patvirtintas II Lietuvos Statutas.
Valdant Žygimantui Augustui buvo stiprinama Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia. 1545 m. su savo pusbroliu Prūsijos kunigaikščiu Albrechtu derėjosi dėl valstybinių sienų. XVI a. viduryje vykdė Valakų reformą, reglamentavo valstybinių dvarų tvarką, 1559 m. - valstybinių girių reviziją, 1564-1566 m. - LDK teisminę-administracinę reformą, 1566 m. patvirtino II Lietuvos Statutą.
Vidaus politikoje jis turėjo svarbiausią tikslą - išvengti pilietinio karo, visą gyvenimą sumaniai laviravo tarp religinių grupuočių. Užsienio politikoje taip pat siekė išvengti karo veiksmų - Šiaurės karas buvo vienintelis, kuriame dalyvavo LDK valdant Žygimantui Augustui. Tačiau ne taikos diplomatija, mecenato veikla ar didžiule asmenine kultūra įsiminė Žygimantas Augustas, labiausiai jį išgarsino vedybos su Barbora Radvilaite.
Vedybos ir asmeninis gyvenimas
Žygimantas Augustas vedė tris kartus. 1538 m. birželio 16 d. pasirašė politinio pobūdžio vedybinę sutartį su Elžbieta Habsburgaite, Austrijos karaliaus ir būsimo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Ferdinando I dukterimi (susituokė 1543 m. gegužės 6 d.; 1545 m. birželio 15 d. ji mirė). Po jos mirties, 1547 m., slaptai vedė Lietuvos didikę Barborą Radvilaitę. Trečia jo žmona buvo pirmosios sesuo - Kotryna Habsburgaitė (vedė 1553 m. liepos 31 d.). Pirmosios ir trečiosios vedybos buvo nesėkmingos, o antrosios baigėsi tragiškai. Apskritai vedybinis gyvenimas nenusisekė, mirė nepalikęs palikuonių.
Po antrosios žmonos mirties Žygimantas Augustas tikėjosi susilaukti įpėdinio ir ieškojo žmonos. Norint užkirsti kelią galimai Habsburgų Šventosios Romos imperijos ir Rusijos sąjungai buvo pasirinkta pirmosios žmonos sesuo, našlaujanti Mantujos kunigaikštienė Kotryna Habsburgaitė. Su ja Žygimantas Augustas vaikų neturėjo.
Liublino unija ir Livonijos karas
Iš pradžių Žygimantas Augustas priešinosi LDK ir Lenkijos unijai, tikėdamasis savo įpėdiniams palikti LDK sostą. Jam darė įtaką didikai Radvilos. Tačiau nesėkmingai vykęs 1557 m. prasidėjęs Livonijos karo pirmasis etapas, palikuonio neturėjimas galiausiai pakeitė Žygimanto Augusto poziciją Lietuvos atžvilgiu. Nuo 1563 m. jis tapo aktyviu Lietuvos DK ir Lenkijos sąjungos šalininku.
1558-1583 m. vyko karas su Rusija dėl Livonijos. Žygimanto Augusto ir LDK globai 1561 m. pasidavė Livonijos ordino magistras ir Rygos arkivyskupas. Panaikinus Kryžiuočių ordino valstybę, 1561-1562 m. dalis jo žemių prijungta prie LDK (nuo 1569 m. Abiejų Tautų Respublika, ATR).
Didėjant ponų galiai, plečiantis Livonijos karui (1553-1583) Žygimantas Augustas jau siekė Lenkijos ir LDK unijos. Pastarosios bajorams pasipriešinus, prie Lenkijos buvo prijungtos nuo LDK atplėštos Ukrainos teritorijos, 1569 m. sudaryta Liublino unija. Per Livonijos karą Livonijos ordino magistras Gotthardas Kettleris ir Rygos arkivyskupas Vilhelmas Brandenburgietis 1559 ir 1561 Vilniaus sutartimis pasidavė Žygimantui Augustui, Livonijos diduma autonomijos teisėmis buvo prijungta prie LDK (nuo 1569 priklausė Abiejų Tautų Respublikai, sudaryta Uždauguvio kunigaikštystė).
Derybų dėl Liublino unijos metu, Žygimantas Augustas buvo visiškai pasidavęs lenkų spaudimui. 1568 m. lietuvių delegacijai Žygimantas Augustas buvo išdavęs privilegiją su pažadu apsaugoti Lietuvos valstybę, o nutarimus laikyti galiojančius tik su Lietuvos antspaudais. Bet 1569 m. vasario 28 d., lenkams atkakliai primetant Lietuvos inkorporaciją reiškiančias sąlygas, Žygimantas Augustas paskelbė išspręsiantis unijos reikalą pagal lenkų projektą. Laužydamas priesaiką Lietuvai nemažinti jos teritorijos, Žygimantas Augustas ir lenkai per kelis mėnesius atplėšė nuo Lietuvos iš pradžių Palenkę, po to Voluinę ir Kijevo bei Braslavo (Podolės) vaivadijas.
Taip lietuviai buvo priversti atnaujinti derybas ir 1569 m. liepos 1 d. buvo sudaryta Liublino unija, Lenkiją praplečiant, o LDK lemtingai susilpninant.
Kultūrinis palikimas
Pripažinti valdovo nuopelnai dalyvaujant renesanso kultūriniame sąjūdyje Lietuvoje: nuo 1544 m. Vilniuje statoma valdovų rezidencija, sukaupta apie 5000 knygų biblioteka, gobelenų ir paveikslų kolekcijos. Žygimantas Augustas rėmė muzikus ir menininkus. Būdamas katalikas, garsėjo savo religine tolerancija, o 1563 m. privilegija sulygino stačiatikių ir katalikų teises valstybėje.
Jo rūmai (dvaras) Vilniuje padėjo plisti humanizmui Lietuvoje. Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu buvo baigti tėvo pradėti statyti Valdovų rūmai Žemutinėje pilyje. Šiuose rūmuose Žygimantas Augustas sukaupė didelę vertingų knygų biblioteką (Žygimanto Augusto biblioteka), paveikslų rinkinių (padovanojo Jėzuitų kolegijai), veikė kapela. Valdant Žygimantui Augustui Vilniuje labai padaugėjo gyventojų, pastatyta renesansinių pastatų, plėtėsi prekyba ir amatai. Žygimantas Augustas rėmė iš Vakarų Europos atvykstančius mokslininkus, rašytojus, menininkus, muzikantus.
Žygimanto Augusto herbinis GOBELENAS / Valdovų rūmų muziejus
Mirtis
Paskutinius trejus gyvenimo metus Žygimantas Augustas praleido daugiausia Lenkijoje. Mirė 1572 m. liepos 7 d. Knišine, nepalikęs palikuonių. Palaidotas Vavelio katedroje, Žygimantų koplyčioje. Po jo mirties neliko jokių vyriškų įpėdinių, tad turėjo prasidėti laisvai renkamųjų valdovų periodas. Sostą valdžiusi Gedimino šeimos šaka pasibaigė.
