Varlės (Ranidae) priklauso beuodegių varliagyvių būrio šeimai. Jos gyvena visuose žemynuose, išskyrus Arktį, Antarktį, Australiją ir Pietų Amerikos pietinę dalį. Varlės yra šaltakraujai gyvūnai - jų kūno temperatūra keičiasi priklausomai nuo aplinkos temperatūros. Varlės aktyvios tik šiltuoju metų laiku, visą žiemą jos pramiega. Žiemoja varlės gilesniuose vandens telkiniuose, kurie iki dugno neužšąla, arba sausumoje, įsiraususios į žemę.
Skirtingų varlių kūno ilgis siekia nuo 1 iki 40 cm. Varlės oda lygi arba truputį rauplėta. Kūnas suplotas, o didelė galva pereina į liemenį. Varlės galvoje yra dvi didelės akys, pridengtos vokais, jos akių vyzdžiai išsidėstę horizontaliai. Varlės dantys - viršutiniame žandikaulyje. Patinėlių galvos šonuose yra balso maišai (rezonatoriai), kurie išsipučia šiems kvarkiant.
Daugelis varlių gyvena vandenyje arba prie vandens telkinių, tačiau yra ir tokių, kurios gali laipioti medžiais ar per sausras įsirausti į žemę. Varlės gyvena ten, kur yra vandens bei drėgmės - pelkėse, prie upių, ežerų, tvenkinių, drėgnuose lapuočių miškuose.
Varlės darže: nauda ir mitai
Varlės, kartu su rupūžėmis, yra pagrindiniai šliužų naikintojai darže. Daržuose dažniausiai sutinkamos pievinės varlės. Varlės naikina ne tik šliužus, bet ir įvairius vabzdžius, jų lervas: uodus, vabalus, skėrius, drugius, vorus. Jos sunaikina ir tokius kenkėjus, kurių dėl nemalonaus skonio ar maskuojančios spalvos neišlesa paukščiai.
Vis dar gajus mitas, jog varlės apkandžioja braškes. Tačiau tai netiesa - varlės yra mėsėdės, tad uogos jų nedomina. Be to, varlės medžioja tik judančius gyvius, braškių jos net nepastebi. Atvirkščiai, varlės naikina kenkėjus, ėdančius braškes, štai kodėl varlių galime sutikti braškių lysvėse.
Varlių nauda daržui ir sodui akivaizdi. Tai tikros daržo sanitarės, jos nedaro žalos bei neturi kenksmingų efektų, kaip, pavyzdžiui, cheminės kovos su augalų kenkėjais priemonės. Tad, susirūpinę dėl sklype gyvenančių varlių, gerai apsvarstykite, ar verta jas naikinti.
Varlės darže: rūšys ir jų ypatumai
Ežerinė varlė (Rana ridibunda) yra pati didžiausia iš žaliųjų varlių rūšių - užauga iki 7-10 cm ilgio. Jos pilkai ar rusvai žalia nugara nusėta tamsiai žaliomis, juosvomis dėmėmis. Kartais nugarą išilgai kerta siaura šviesi juostelė. Ežerinės varlės pilvas gelsvas arba pilkšvai baltas, su tamsiomis dėmelėmis. Patinų rezonatoriai pilkos spalvos. Gyvena ši varlė prie ežerų, upių, kūdrose, karjerų vandens telkiniuose. Daugiausia laiko ežerinė varlė praleidžia vandenyje. Ši varlė aktyvi, stipri, grobuoniška, gyvena nedideliais būriais.
Pievinė (rudoji) varlė (Rana temporaria) - tai plačiausiai paplitusi, gausiausia varlių rūšis. Pievinė varlė užauga iki 6-10 cm ilgio. Jos kūnas gelsvas arba rudas, su įvairaus dydžio ir formos tamsiomis dėmėmis. Už akių, galvos šonuose, turi tamsias smilkinių dėmes. Per nerštą patinų pagurklis pasidaro ryškiai melsvas, o nugara tamsi. Ši varlė plačiai sutinkama - ją galima pamatyti parkuose, daržuose, soduose, pelkėse, pievose, ežerų, upių pakrantėse, lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, krūmynuose.
Didžioji kūdrinė varlė (Rana esculenta, arba Pelophylax esculentus) užauga 5-9 cm ilgio, jos viršutinė kūno dalis ryškiai žalia, su juodomis arba rudomis dėmėmis. Ant nugaros didžioji kūdrinė varlė turi tris išilgines gelsvas juosteles. Šios varlės šlaunų viršus gelsvas, taip pat su juodomis dėmėmis. Patinų balso maišai (rezonatoriai) balti. Didžioji kūdrinė varlė gyvena prie užželiančių vandens telkinių, vandenyje ji praleidžia didžiąją gyvenimo dalį.
Mažoji kūdrinė varlė (Rana lessonae) - tai dar viena žalia varlė. Kaip ir didžioji kūdrinė bei ežerinė varlės, mažoji kūdrinė varlė daugiausia laiko praleidžia vandenyje. Išvaizda ji taip pat primena šias dvi rūšis, tik yra mažesnė, o jos akys geltonesnės. Jos kūno viršus rudas su juosvomis dėmėmis, pilvas baltas arba gelsvas, dažniausiai vienspalvis. Patinai poravimosi metu „nusidažo“ žydra spalva. Ši rūšis ne tokia dažna kaip pievinė (rudoji) varlė.
Gamtinis daržas: natūralių daržovių auginimo principai
Gamtinis daržas - tai ne tik daržovių auginimas be trąšų ir cheminių preparatų, bet ir gamtos dėsnių paisymas. Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) Statybos fakultete Nekilnojamojo turto vertinimo vadybos studijas baigusi ir pagal specialybę nė dienos nedirbusi Vilma Vaida Tulabaitė pasirinko gamtinę daržininkystę kaip savo gyvenimo būdą.
„Kai nusprendžiau ūkininkauti - gamtinė daržininkystė tapo mano gyvenimo būdu“, - teigė V.V.Tulabaitė. Meilę gamtai būsimoji ūkininkė pajuto dar vaikystėje, daug laiko leisdama močiutės sodyboje, vaizdingose Dusios ežero apylinkėse. Būdama maža mergaitė, ji žavėjosi įvairiais žolynais, todėl sprendimas imtis gamtinės žemdirbystės buvo labai natūralus vaikystėje užsimezgusio ryšio su gamta įprasminimas.
Pagrindinis principas - auginti švariai
Nusprendusi auginti daržoves, V.V.Tulabaitė davė sau žodį ūkinėje veikloje vadovautis principu - auginti ypač švariai bei gamtiškai arba neauginti visai. Savo daržuose moteris nenaudoja nei trąšų, nei chemikalų, nei mėšlo. Dalį daržų - gamtiniai, t. y. padengti mulčiu.
„Mulčius gamtinėje daržininkystėje labai svarbus, nes jis padeda sukurti terpę, padedančią daržovėms pasisavinti vitaminų tiek, kiek reikia. Sudaro sąlygas gyventi naudingiems mikroorganizmams, kurių veikla lemia augalų sveikatą, atsparumą, derlingumą ir maistinę vertę, bei vabzdžiams, efektyviai kovojantiems su daržo kenkėjais”, - aiškino V.V.Tulabaitė.
Buvusioje močiutės sodyboje - 10 hektarų ūkyje, kurio beveik 1 hektarą užima gamtinis daržas, - V.V.Tulabaitė ūkininkauja jau ketverius metus. Prieš dvejus metus moteris įregistravo „Vilkes“ ūkį, tačiau nesiekė ekologinio ūkio statuso. „Mano sertifikatai - mano reputacija“, - tvirtina moteris. Tokios pačios nuostatos laikos visi gamtiškai ūkininkaujantieji. Todėl pirkėjai turi pasitikėti ūkininku arba patys vykti į ūkį ir pamatyti, kaip auginamos daržovės.
Hibritams griežtas „ne“
Žinias, kaip gamtiškai ūkininkauti, moteris sėmėsi interneto platybėse, skaitydama įvairią literatūrą ir bendraudama su tokia pačia veikla užsiimančiais žmonėmis. „Ištisus metus kaupiau žinias, kaip auginti daržoves, kad jos užaugintų gerą derlių ir būtų tikrai vertingas maistas, net žiemą skaitydavau apie ekologinį, biodinaminį ūkininkavimą. Dabar vis dažniau pastebiu, kad nusipirkusi kokį žurnalą retai randu ką nors nauja ir nežinoma. Dabar jau pati, remdamasi savo patirtimi, galiu patarti kitiems“, - pasakojo apie patirties įgijimą moteris.
Visi augalus ūkininkė augina iš nehibridinių sėklų, kurių parsiunčia iš užsienio, nes Lietuvoje gauti organinių ekologiškų kokybiškų sėklų sunku, o kartais ir neįmanoma. Be to, užsienyje galima rasti didesnę įvairovę. „Hibritų netoleruoju, man tai netikras augalas“, - teigė V.V.Tulabaitė.
Braškių auginimas gamtiniame darže
Susifrezavau keliolika arų pievos, kuri buvo prieš keletą metų daržas. Visi įtikinėja, kad sodinti braškes ar avietes beprasmiška. Net dirbamuose daržuose tų lervų jau yra, jau nekalbant apie pievas. Arti nesinori, nes dirvožemio keli centimetrai, o apačioje smėlis.
Didelė bėda su lervomis būna tvarkinguose daržuose, kuriuose išrenkamos visos nuokritos nuo paviršiaus. Tada lervos valgo braškių šaknis. Braškynas nyksta akyse. Mulčiuotame braškyne lervos doroja mulčą. Mulčas joms skaniau, negu šaknys. Kažkada nespėjau pamulčiuoti braškyno, bet prie jo išverčiau karutį karklų lapų. Po metų sugalvojau lapus nužerti ir pasėti ridikėlių. Nužėrus radau pusę kibiro lervų. Visos buvo po lapais, jais ir maitinosi. Tuos lapus vertė biohumusu. Nei viena braškė, nei viena avietė nenukentėjo.
Visas mano gamtinis daržas prasidėjo nuo panašios situacijos. Tiksliau didesnioji dalis buvo tiesiog nupūdyta. Neužarta. Auginu braškes, avietes, daržoves. Viską mulčiuoju. Dar niekas šaknims nebuvo pakenkęs. Na pelės burokėlių ir bulvių paragauja.
Draugų praktika kiek kitokia. Kai dar mieste gyvenome, tai darže buvo daug tų lervų. Mulčio pylėme labai mažai. Visi kaimynai praeidami pasišaipydavo, nesuprasdami mulčio naudos. Kažkaip net gėda buvo laikyti ne juoda plika žemę. Visiems juk reikia plikumo.
4 braškių auginimo būdai ir raktas į didelį jų kiekį
Varlės ir braškių auginimas
Varlės darže gali būti naudingos, nes jos naikina kenkėjus, kurie gali pakenkti braškių augimui. Nors varlės ir nėra braškių augintojų priešės, tačiau svarbu suprasti jų vaidmenį ekosistemoje.
Uogos, tokios kaip braškės, nėra varlių maistas. Varlės maitinasi vabzdžiais, sliekais ir kitais smulkiais gyviais. Todėl, jei pastebite varles savo braškių lysvėse, tai greičiausiai jos ten ieško maisto - kenkėjų, kurie taip pat gali maitintis jūsų uogomis. Varlės yra gamtos dalis, kuri padeda palaikyti balansą ir kontroliuoti kenkėjų populiaciją.
Gamtinio daržo principai, tokie kaip mulčiavimas, taip pat gali pritraukti varles, nes mulčius sukuria joms tinkamą aplinką gyventi ir slėptis. Tai reiškia, kad varlių buvimas jūsų darže yra geras ženklas - tai rodo, kad jūsų ekosistema yra sveika ir subalansuota.
