Žmonijos pašaukimas yra padaryti Dievo paveikslą regimą ir būti perkeistai į vienatinio Dievo Sūnaus paveikslą. Visi žmonės kviečiami į tą patį tikslą - Dievą. Esama tam tikro panašumo tarp dieviškųjų Asmenų bendrystės ir žmonių tarpusavio brolybės, kurią jie privalo steigti tiesoje ir meilėje.
Kad išsiskleistų žmogaus prigimtis, jam reikia visuomeninio gyvenimo. Jam jis yra ne kažkoks priedas, bet jo prigimties poreikis. Visuomenė yra visuma asmenų, kuriuos organiškai vienija atskirą asmenį pranokstantis vienybės principas. Visuomenė, būdama regimas ir drauge dvasinis sambūris, pastoviai egzistuoja laike: ji paveldi praeitį ir rengia ateitį. Visuomenėje kiekvienas žmogus tampa „paveldėtoju“ ir gauna „talentus“, kurie praturtina jo tapatybę ir kurių vaisius jis privalo paskleisti.
Kai kurios bendruomenės, kaip antai šeima ir valstybė, yra labai artimos žmogaus prigimčiai. Jos jam būtinos. Padedant kuo daugiau žmonių dalyvauti visuomeniniame gyvenime, būtina skatinti įvairių organizacijų ir renkamų institucijų steigimą, keliant joms „ekonominius, kultūrinius, socialinius, sportinius, pramoginius, profesinius, politinius uždavinius visos šalies ir tarptautiniu mastu“. Tokia socializacija pagrįsta ir natūraliu žmonių polinkiu burtis draugėn siekiant tikslų, kurie viršija atskiro asmens jėgas. Reikia skatinti aktyvų dalyvavimą įvairiose sąjungose ir renkamose institucijose.
Socializacija taip pat susijusi su pavojais. Per didelis valstybės kišimasis gali grėsti asmenų laisvei ir iniciatyvai. Bažnyčios mokyme buvo iškeltas vadinamasis subsidiarumo principas. Dievas nenorėjo visos galios pasilikti vien sau. Kiekvienam kūriniui Jis palieka uždavinius, kuriuos tas sugeba atlikti pagal savo įgimtus gebėjimus. Tokiu valdymo būdu reikia vadovautis visuomeniniame gyvenime. Dievo elgesys valdant pasaulį labai paiso žmogaus laisvės ir turėtų įkvėpti išminties tiems, kurie vadovauja žmonių bendruomenėms. Subsidiarumo principas priešingas bet kurioms kolektyvizmo formoms.
Visuomenė būtina žmogaus pašaukimui įgyvendinti. Visuomenę [...] pirmiausia reikia vertinti kaip dvasinę tikrovę. Juk joje tiesos apšviesti žmonės dalijasi savo žiniomis; gali ginti savo teises ir vykdyti pareigas; yra skatinami siekti dvasinių gėrybių; pagrįstai drauge džiaugiasi kiekvienu gražiu dalyku, kad ir kokios rūšies jis būtų; nuolat trokšta tai, kas juose geriausia, perduoti kitiems ir nuolat bendrai stengtis dvasiškai praturtėti. Norint pasiekti socialinių permainų, kurios tikrai tarnautų žmogui, būtina pažadinti dvasinius bei moralinius jo gebėjimus ir nuolatinį poreikį atsiversti iš vidaus.
Be malonės pagalbos žmonės nepajėgtų pastebėti dažnai siauro takelio „tarp silpnadvasiškumo, kuris lenkiasi blogiui, ir smurto, kuris nori nugalėti blogį, o iš tikrųjų jį didina“. Tas takelis - tai krikščioniškos - Dievo ir artimo - meilės kelias. Meilė yra didžiausias socialinis įsakymas. Ji pagerbia kitą žmogų ir jo teises, reikalauja būti teisingiems, ir tik ji viena daro mus pajėgius taip elgtis.
Visuomenė turi skatinti, o ne trukdyti dorai elgtis. Kai nuodėmė iškreipia socialinį klimatą, būtina žadinti širdimi atsiversti ir šauktis Dievo malonės. Meilė verčia daryti teisingas reformas.
Asmeninės krizės ir kelias į prasmę
Asmeninis kelias į prasmę neretai vingiuotas ir kupinas išbandymų. Daugelis žmonių, panašiai kaip aprašyta laiške, susiduria su vidine tuštuma, neviltimi ir sunkumu suprasti save bei kitus. Laikui bėgant, jaučiamas „pasitikėjimo savimi“ perėjimas į neviltį. Neretai kyla klausimai apie gyvenimo prasmę: „kodėl aš čia?“, „kodėl aš gyvenu?“. Trūksta gebėjimo vertinti žmones ir jų elgesį, o žvilgsnis dažnai nukreiptas į kitus, bet ne į save.
Bandymas daryti gera kitiems, tikintis, kad visa tai sugrįš, ne visada pasiteisina, o tai gali sukelti nusivylimą ir nepasitikėjimą galimybe pasikeisti. Metų kovos su savimi ne visada atneša norimų rezultatų, o kaltinimai savanaudiškumu, nors ir ne visada pripažįstami, gali turėti realų pagrindą. Nors turi draugų, viduje jaučiamas didelis nepasitikėjimas ir vienišumas, tarsi gyvenant tarp sienų, prisikaupusių blogos energijos.
Kasdienybė gali tapti našta, o miegas - bandymu pabėgti nuo pasaulio ir jo spalvų. Naktys, kupinos nemigos, tampa ašarų palydovėmis, kurios, atrodo, padeda išlieti skausmą, liūdesį ir neapykantą. Trūksta galimybės pasiguosti ar su kuo nors pasikalbėti, nors adresų knygutė pilna vardų.
Šiuolaikinėje visuomenėje stresas dažnai laikomas norma, tačiau jis gali rimtai kenkti sveikatai. Gebėjimas suvaldyti stresą teikia daug naudos: užmirštamos dvasios ir kūno negalios, tampama darbingesni, laimingesni, atsiranda daugiau laiko mėgstamiems užsiėmimams. Tačiau kas gi yra tas stresas? Paprastai seminarų, mokymų metu šis klausimas užduodamas klausytojams. Buvo, ir kaip dauguma žmonių, jis gesinamas tai prabangaus vyno taure, tai griebiamasi vaistų. Džiaugiamasi, kad užteko sąmoningumo ieškoti ir surasti sveikesnių ir saugesnių įtampos nusimetimo priemonių.
Studijuojant psichologiją, daug skaitant, lankantis begalėje seminarų, mokymų, išbandant ir tyrinėjant įvairiausius streso ir emocijų valdymo metodus, technikas, suvokiama, kaip gimsta emocijos, iš kur kyla nerimas, baimė, stresas, koks yra jų valdymo mechanizmas ir kokios mūsų galimybės visa tai kontroliuoti, valdyti. Ieškojimai padeda daug ką išsiaiškinti, pažinti, perprasti.
Šiandien esama laisvės nuo įtampos, gebėjimo pasirinkti ir užsitikrinti norimą emocinę būseną, sąmoningai kuriant savo gyvenimą. Jau pačiame žodyje slypi šio reiškinio suvokimo raktas. Angliškai „stress“ - įtampa. Esame įpratę įtampai priskirti neigiamą atspalvį, bet ji nėra nei teigiama, nei neigiama. Įtampa siejasi su judėjimu, o juk tai - gyvenimas. Visa, kas gyva, juda, judame ir mes, vadinasi, patiriame įtampą, tai yra natūralu. Jei neįtempsi raumens, negalėsi jokio daikto pakelti, jokio darbo atlikti ir netgi žodžio ištarti, nes liežuvis - irgi raumuo. Vadinasi, įtampa ir reikalinga, ir naudinga, o visa esmė - kaip tai vertiname ir priimame.
Hansas Seljė teigė, kad mažos streso dozės padeda ilgiau išlikti veiklesniam, jaunesniam, energingesniam. Žmonės dažnai painioja terminus, tam tikrus stimulus vadindami stresu. Išoriniai dirgikliai, tokie kaip triukšmas, barniai, transporto spūstys ar prastos oro sąlygos nėra stresas. Tai stresoriai, stimulai, dirgikliai, kurie sukelia mums vienokias ar kitokias emocijas. Stresas, emocijos - tai yra mūsų atsakymas, reakcija į stimulus, dirgiklius, stresorius. Arba, kitais žodžiais tariant, - reakcija į patį gyvenimą. Mus nuolat kažkas veikia, stimuliuoja - tiek vidiniai, tiek išoriniai dirgikliai: aplinkos garsai, oro temperatūra, daiktai, žmonės, gyvūnai, augalai, matomos ir nematomos energijos, elektromagnetinės bangos ir t. t.
Kad būtų aiškiau suvokti, kaip atsiranda emocijos, įtampa, stresas, pažvelkite į paveikslėlį, kuriame pateikta supaprastinta streso, kaip reiškinio, schema. Pavyzdžiui, einate gatve ir staiga prapliumpa lietus. Kokia jūsų reakcija? Galbūt šiek tiek išsigąstate ar pyktelite, sutraukiate pečius ir ieškote rankinėje skėčio ar užsigaubiate galvą striukės gobtuvu. Lietus šiuo atveju yra stimulas, kuris iššaukė jūsų atsaką. Jūsų mintys ir iš jų kylantys veiksmai, kurių griebėtės prasidėjus lietui, yra jūsų REAKCIJA į stimulą - lietų. Kokia bus konkreti reakcija, priklauso nuo to, kokios mintys jus aplankys tą akimirką. Gal sureaguosite į lietų niūriai, piktai: štai dabar viskas permirksiu ir sušalsiu, apsitaškysiu drabužius, gal net garsiai pasipiktinsite ar sudejuosite, o gal pasirinksite priešingą reakciją. Pvz., kaip smagu, seniai bebuvo toks stiprus lietus, o ir žemė išsausėjusi, augalus pagirdys, dulkes nuplaus… Visai smagu kaip vaikystėje šokinėti per balas!
Mes vienaip ar kitaip jau esam įpratę reaguoti į tam tikrus pasikartojančius stimulus. Mat mūsų reakcija dažniausiai yra automatinė, išmokta ankstesnio patyrimo metu, taigi net nefiksuojame savo reakcijų, o išmoktą elgesio modelį (dažniausiai ankstyvoje vaikystėje) kartojame nuolatos, priimdami kaip tinkamiausią. Viskas būtų gerai, jei tos mūsų reakcijos į bet kokius stimulus būtų teigiamos, nekeltų diskomforto, mums neskaudėtų, nepatirtume momentinio ar užslėpto streso.
Taip, kai perprantame, kas iš tikrųjų yra stresas, koks jo atsiradimo ir valdymo procesas. Veiksminga norint atsikratyti įvairių rūšių priklausomybių. Jei pasiryžote mesti rūkyti, nevartoti alkoholio, nevalgyti saldumynų, kelias dienas pabadauti ar kt., anksčiau ar vėliau jus užklups nerimas, įtampa, nes ne kasdien turėsite ryžto viso to imtis.
Technikos vidinio pasaulio harmonijai
Vienintelis dalykas, kuris iš tiesų leidžia užpildyti save ir pajusti gyvenimo prasmę, yra santykiai. Šilti, gražūs, nuoširdūs santykiai su kitais žmonėmis. Kaip gi kuriami tokie santykiai? Pirmasis iš jų teigia, kad santykiai vystosi, kai mes kažką duodame kitiems: kai rūpinamės žmonėmis, kai mums svarbu ne tik, kaip patys jaučiamės, bet ir kaip jaučiasi kiti žmonės. Kai atiduodame savo vidinę šilumą kitiems ir leidžiame jiems atsakyti tuo pačiu. Kai atskleidžiame kitiems savo vidų ir priimame kitus neteisdami ir suprasdami jų kitoniškumą, unikalumą.
Kitas santykių kūrimo principas yra toks svarbus, kad įrašytas net Dekaloge: „Mylėk savo artimą, kaip pats save“. Jis reiškia, jog tik tada, kai mes išmokstame vertinti ir mylėti patys save, mes galime mylėti ir vertinti kitus ir leisti jiems atsakyti tuo pačiu. Mylėti ir vertinti save nereiškia egoizmo. Kiekvienas turi ką padovanoti pasauliui ir kitiems žmonėms, tad kodėl to nepadarius jau dabar? Gilūs išgyvenimai, kokie jie bebūtų, yra Tavo bagažas - pasidalink juo su kitais. Ir kuo daugiau duosi kitiems, tuo daugiau gausi pati. Štai tuo gautuoju ir reikia užpildyti save.
Atsispirkite pagundai kovoti. Stebėkite save ir savo mintis kaip pašalinis žmogus. Užfiksuokite, kokios mintys ateina, kokie pojūčiai atsiranda kūne ir kokioje vietoje. Jokios kovos nepradėkite nei mintimis, nei žodžiais, nei veiksmais su tuo diskomfortu, tik stebėkite ir priimkite kaip visiškai natūralų procesą. Pavyzdžiui, noriu valgyti! Noriu parūkyti! Taip (pati(-s) sau), aš tave suprantu, sunku. Antras žingsnis - pasakyti sau, kad nėra būtina elgtis pagal šią akimirką kylantį norą, poreikį, pojūtį. Tai lyg dialogas su savimi: aš noriu valgyti, rūkyti, aš mirštu, kaip noriu. Žodžiu, slydimo technika - tai savotiška meditacija. Jeigu ateina gera mintis, džiaugiamės ja, ateina bloga mintis, irgi gerai, tačiau elgiamės pagal savo sprendimus. Minčių mus aplanko galybė, gal 60 tūkst. per parą.
Efektyvi technika valiai, kantrybei ugdyti. Įsivaizduokite, kad jūsų galvoje yra jungiklis, atsakingas už jūsų valios pasireiškimą. Jungiklį galima nustatyti trimis padėtimis, zonomis, kurios atsakingos už skirtingas veiklas. Užuot susikoncentravę į tai, „ko nedarysiu“, pavyzdžiui, aš nerūkysiu ar nevalgysiu saldumynų, „perjunkite jungiklį“ ir susikoncentruokite į tai, „ką darysiu“. O tai reiškia - ne į maistą, kurio norite, o į kokią nors veiklą. Tai unikali technika, tai perėjimas nuo vieno jungiklio - aš nedarysiu - prie pozityvaus, konstruktyvaus veiksmo „aš dabar darysiu“. O paskui perjunkite jungiklį į trečią, vidurinę, poziciją - „aš noriu tai daryti, nes aš noriu būti laisvas nuo saldumynų, alkoholio, rūkymo.“ Čia verta prisiminti, dėl ko jūs tai darote. Tais sunkiais momentais patartina atsiversti savo svajonių knygą, peržiūrėti, kokie jūsų tikslai.
Efektyvi norint įveikti depresiją, nuotaikų kaitą, menstruacijų ciklus, sielvartą, liūdesį. Norint nutraukti šitą žemyn tempiančių minčių grandinę, pakanka sudainuoti šmaikščią dainelę, pasakyti eilėraštuką, skanduotę, mantrą, maldelę. Tokį paruoštuką patartina turėti iš anksto. Kartoti tai 3-5 minutes mintyse arba, jei galite, balsu. Net ir labai sunkiose situacijose (netektis, praradimai, liga) kai atrodo, kad galima išeiti iš proto, tas vidinis niūniavimas, maldelė padeda išlaikyti stabilumą. Tai iš senovės atėjusi technika, kurią naudojo mūsų mamos, močiutės ir promočiūtės. Juk kiekvienas kareivių pulkas turi savo skanduotę, dainą, ir galbūt filmuose teko matyti - mirtis šalia, baisu, nepakeliama, bet pulkas ima ir uždainuoja. Tai padeda. Ši technika tikrai veiksminga.
Dzenbudizmo požiūris į gyvenimo prasmę
Aktorius, dzenbudistų vienuolis Kęstutis Marčiulynas teigia, kad žmogaus gimimas yra pralaimėjimas ir klaida, juk gyvenama nežinant, ką veikti, neatskleidžiant savo galimybių ir vaikštant iš kampo į kampą. Jis sumanė prieš 16 metų išskristi į Pietų Korėją, nes tuo metu apie dzenbudizmą nebuvo tiek daug girdima.
Viskas vyko palaipsniui. Tuo metu jau dešimt metų praktikavo meditaciją, turėjo savo mokytoją ir 1992 m. pirmą kartą suplanavo tapti vienuoliu. Dirbo ir gyveno kartu su Egle Mikulionyte, statė spektaklį „Jaja“. Po jo pastatymo sutarė, kad jis eina savo keliu. Jo mokytojas buvo iš Korėjos. Buvo mokytojų ir Amerikoje, ir Lenkijoje, ir Konge. Visi jie jį sudomino, nutarė praktikuoti meditaciją labiau, bet jam nesisekė tos trys valandos per dieną. Žinojo, kad, norint praktikuoti rimčiau, reikia turėti daug pinigų arba tapti vienuoliu. Pinigų neturėjo ir tapo vienuoliu, kad galėtų atsiduoti praktikai. Išvyko į Korėją ir, išlaikęs egzaminus, 2001 m. tapo vienuoliu.
Pirmiausia, tai atsidavimas praktikai aštuonias valandas per dieną. Mokytojas pasakė, kad jam reikėtų praktikuoti, nes tai vienintelis išsigelbėjimas iš tokio dvasinio liūno, nežinojimo, kaip gyventi, ką veikti. Norint praktikuoti, reikia tapti vienuoliu. Kuo daugiau vienuolystės patirties turi, tuo labiau gali priartėti prie mokytojų, su jais praktikuoti. Pastaruoju metu ir jam pavyko su jais būti.
Užsiminė apie dvasinį liūną. Pagalvojus, jo ir nebuvo, tik tuo metu atrodė, kad yra. Nėra iš ko bristi, nes liūnas - psichologinė nuostata. Tačiau kiek laiko reikėjo, kad suvoktų, jog jo nebuvo... Tačiau tuo metu atrodė, kad gyvenimas beprasmis, nėra ką veikti, nėra jokio pavyzdžio, autoriteto, mokytojo. Gali būti banditu ar politiku, tuomet apgauni kitus, tampi gudresnis, darai verslą... Norėjo daugiau, galimybių kažką daryti, domino joga, bet nebuvo jokio mokytojo. Buvo labai uždari. Tik kai atsivėrė sienos, atvyko pirmas mokytojas, priklausantis korėjietiškam dzenbudizmui.
Sakoma, kad dvasinio liūno nebuvo. Tačiau mintys apie jį artimos daugeliui iš mūsų. Taip, ir dabar jis tas mintis girdi. Kiekvienas savo gyvenime praeina išbandymus, kuriuos turi praeiti. Kai pralekia daug metų galima atpažinti, kas buvo. Kai žmonės jam ką nors pasakoja, jis gali atpažinti, kas buvo jam. Tuomet gali padėti, pasakyti, kad yra kitaip. Žmogus, turėdamas informacijos, gali ja remtis.
Dzenbudizmą jis yra pavadinęs dvasiniu sportu. Sportas yra režimas. Tam reikalingos fizinės pastangos, ryžtas, nusiteikimas. Keliasi 2 val. 30 minučių. Per septynias minutes neturi likti jokio mieguistumo, turi būti žvalus, aiškaus proto. Kiekvienas momentas fiksuojamas, nes esi bendruomenėje. Nuo tos akimirkos prasideda diena, kuri tęsiasi iki 9 val. Pradedama nuo nusilenkimų - tai ir fizinis, ir dvasinis veiksmas. Nusilenkimai sunkūs, jie daromi dvi valandas be sustojimo, tai trunka šimtą dienų. Tam reikia fizinių jėgų. Vien norint medituoti aštuonias valandas, reikia raumenų.
Kalbant ne apie fizines jėgas ir pastangas, ko dar siekiama šiame „sporte“? Atrodo, kad sporte siekiama rezultato, bet yra ir sportas dėl sporto. Žinoma, atrodo, kad šimtą dienų padarysi po tūkstantį nusilenkimų ir kažkas gyvenime pasikeis. Yra idėjų, iliuzijų, kad ištiks kažkoks prašviesėjimas. Tuomet sėdi ramiai, bet psichologiškai raitaisi iš skausmo. Nebus taip, kad kažkada užsiauginsi raumenis, kažką pasieksi ir ateis prašviesėjimas. Jis yra čia, šiuo momentu, tik dar apgaubtas savo prisirišimais.
Ar čia gali būti pralaimėjimų? Pats gimimas yra pralaimėjimas. Žmogaus gimimas jau yra klaida, juk nežinome, ką su tuo veikti. Dykai gavome tokią dovaną ir pragyvename savo gyvenimėlį, vaikščiodami iš kampo į kampą. Neatskleidžiame nė penkių procentų savo galimybių, gyvenam kaip kiti ir mirštame. O laimėjimas ir pergalė - vien suvokimas, kad kūnas reikalingas tam, jog būtų suvokta, kad yra viduje. Mokymų aplink pilna, bet kiek reikia gyvenime praeiti, kad tai suvoktum. Jam suvokimas atėjo 28-erių, kitiems ateina būnant 5-6 metų. Kuo anksčiau ateina, tuo didesnė pergalė. Dauguma visą gyvenimą išgyvena net nepabandę, tame neišmanyme gimdo vaikus. Ir mušasi dėl žemės plotelio visą gyvenimą.
Kalbant ne apie individualumą, o apie tai, kad gimsti vienas ir miršti vienas. To niekam nereikia įrodinėti. Dzen tradicijoje naudojamas tam tikras kalbėjimo metodas - šiek tiek šokiruoti žmogų, padaryti nepatogią situaciją. Ir pati meditacija turi nepatikti. Individualumas yra, kad ir kiek mes būtume kartu, kad ir kiek vienodai dirbtume. Kad ir kiek individualumo turėsi, prieisi prie išvados, kad nežinai, nei iš kur mes atėjome, nei kas su mumis bus. Ir tai vienija. Tada pagaliau gauni informaciją, kurią buvai užblokavęs neva žinojimu ir individualumu.
Kanto požiūris į žmogaus vietą gamtoje
Immanuelis Kantas žmogaus kaip paskutinio gamtos tikslo sampratą nagrinėja keletu etapų. Pirma, išsiaiškinama, kaip ji susijusi su jo gamtos teleologijos samprata. Antra, nagrinėjama, kodėl nekontroliuojamo gamtos gaivalo (o ne jos mechanizmo ar tikslingumo) patirtis tampa esminė suaktyvinant žmogaus moralinę galią ir kaip ši patirtis prisideda prie etinės gamtos teleologijos interpretacijos. Trečia, akcentuojama pažeidžiamumo aspekto vaidmuo įgyvendinant moralinę žmogaus paskirtį gamtoje, nužymimos gairės interpretacijai, kuri leistų aktualizuoti Kanto poziciją šiuolaikinės aplinkos etikos kontekste.
Žmogus visada tėra grandis gamtos tikslų grandinėje; tiesa, kai kurių tikslų atžvilgiu jis - principas, kuriam gamta savo plane, matyt, jį paskyrė, nes jis pats save padaro tokį, bet vis dėlto jis yra ir priemonė išsaugoti kitų grandžių mechanizmo tikslingumui. Kaip vienintelė būtybė žemėje, turinti intelektą, taigi sugebanti pati sau kelti laisvai pasirinktus tikslus, jis nors ir yra tituluotas gamtos šeimininkas ir, jei gamta laikoma teleologine sistema, pagal savo paskirtį - paskutinis gamtos tikslas, bet visada tik sąlygiškai, būtent kiek jis tai supranta ir turi valią gamtai ir pačiam sau suteikti tokį tikslingą santykį, kuris galėtų būti pakankamas sau nepriklausomai nuo gamtos, taigi galėtų būti galutinis tikslas, kurio vis dėlto visai nedera ieškoti gamtoje.
Kantas daro skirtį tarp fizikinio (mechaninio) ir teleologinio (techninio) gamtos aiškinimo, o abu Kanto gamtos aiškinimo modelius, kuriuos pasitelkia sprendimo galia, suprantami kaip priklausantys τέχνη sričiai, tai leidžia juos matyti žmogaus techninės veiklos keliamų ekologinių problemų kontekste. Pirmoji sprendimo galios maksima, kuria remiantis sprendžiama priežastingumo pagal mechaninius dėsnius naudai, pati atsiskleidžia kaip kilusi iš gamtą suobjektinančio modernios technikos veikimo paradigmos, paverčiančios gamtą manipuliuojamu ištekliumi. Tačiau antroji maksima, kuria apie gamtą sprendžiama pagal teleologinį veikimo modelį ir, pagal analogiją žmogiškam veikimui, pripažįstamas kitų gyvų būtybių savitiksliškumas, sudaro prielaidas aplinkos etikai. Ši maksima atveria mus kasdieniam apdairiam santykiui su mūsų gyvenamąja aplinka, o nevaldomas gamtos pasaulio naikinimas, sukėlęs daugelį šiuolaikinį pasaulį ištikusių ekologinių krizių, šioje perspektyvoje pasirodo kaip klaidingas įsitikinimas mūsų atskirtumu nuo gamtos ir jos tikslų.
Kanto požiūriu, žmogus, remdamasis reflektuojančia sprendimo galia, prisiima atsakomybę už visą gamtą, t. y. pats save padaro paskutiniu gamtos tikslu. Paradigminiu įvykiu Kanto gamtos interpretacijai tapo 1755 m. lapkričio 1 d. Lisabonoje įvykęs žemės drebėjimas, paskatinęs jį intensyviau apmąstyti gamtos ir moralinių procesų ryšį.
Laimės samprata ir santykių svarba
Dmitrijus Trockis, kalbėdamas apie laimę, pabrėžia, kad ji neatskiriama nuo visuomenės, kurioje gyvename. Kuo daugiau minčių ir poelgių žmogus skirs visuomenei, tuo laimingesnis jis bus. Žmogus, kuris gyvena tik sau, niekada nebus laimingas. Rusų kalboje, žodyje „sčastje“ (liet. laimė) „s“ (liet. su) yra priešdėlis ir „čast“ (liet. dalis). Tai reikštų „su dalimi“. Štai jūs - dalis, o aš - su (jumis). Kai aš su (jumis), mes kartu - visuma. Kai jis - dalis, ji - dalis ir aš dalis. Susivienijome ir esame laimė. Kai visi žmonės susivienija, atsiranda ypatinga dvasia. Tai ir yra laimė - jausti bendrystę.
Chiromanto teigimu, laimė nepriklauso nuo pinigų. Laimė nuo nieko nepriklauso. Jos neįmanoma nusipirkti, jos nerasi, jos nėra, tik pats žmogus gali ją užsitarnauti. „Didžiausia klaida, kai žmogus gyvena tik sau, savo šeimai, savo vaikams. Tai yra egoizmas. Laimė prasideda, kai išeini už „aš“ ribų ir prasideda tarnavimas visuomenei. Kai žmogus tarnauja visuomenei, daro kažką naudingo, o mainais nieko nesitiki, - kalbu ne apie darbą, o apie nesavanaudiškumą, - tai suteikia laimės. Tai suteikia vidinį pojūtį, kad jis kažką pasėjo į šitą žmonijos lauką. Lyg ir vieną pasėjo, o išdygo 8 milijardai daigų. Jei žmogus nelaimingas, visada sakau - nenusipelnei. Klausiu: „Kam tarnauji?“ „Tarnauju kūnui.“ Jokios laimės tada nebus. Laimė priklausys nuo gabalėlio torto. Suvalgei torto - tai laimė, pavalgei - laimingas. Sakau: „Tavo laimė supuvusio kiaušinio neverta.“ Reikia daryti kažką žmonijai“.
Kas tai galėtų būti? Galite paimti šluotą ir pašluoti aplink laiptinę arba nukasti sniegą. Viduje iškart gera pasidarys. Arba nueiti į slaugos namus ir padirbėti nemokamai, pasavanoriauti. Tai bus aktyvi išraiška. O yra pasyvi išraiška, kai meldiesi, kad visi būtų laimingi. Vienuoliai ir vienuolės visą laiką meldžiasi, ir jie laimingi, nes visą laiką meldžiasi už pasaulį. Jie nesimeldžia, kad į Ignoto gatvę ateitų laimė. Ne, jie meldžiasi už taiką visame pasaulyje. Mačiau visų religijų vienuolių - katalikų, stačiatikių, budistų, induistų, jie - kaip vaikai, visada kažkokioje palaimoje. Tai išrinktųjų likimas. Taigi kas nežino, ką daryti, kad būtų laimingas, tegul ima šluotą ir eina šluoti. Štai ir bus laimė.
Neišsakyti jausmai - alkoholizmo priežastis. Ne paslaptis, kad laimės nerandantys žmonės dažnai jos ima ieškoti taurelėje. Arba skandina ten savo liūdesį. Psichologo teigimu, žmogus, kuris viską laiko savyje, - visus jausmus, kurių per gyvenimą neišsakė, pradedant tėvais, baigiant artimaisiais, mylimaisiais, vaikais, viską nešiojasi viduje, nes galvoja, kad niekas jo nesupranta. O liūdniausią akimirką jis ima taurelę. Kai alkoholis patenka į organizmą, žmogus patiria euforijos būseną. Ir kai žmogus išgeria, kūnas atsiduria labai įdomioje būsenoje. Kiti ne alkoholį, o narkotikus vartoja, rūko žolę, kažkokias tabletes ryja. Tada kūnas išskiria tam tikrą hormoną, kuris sako: „Šeimininke, viskas puiku, atsipalaiduok, ne viskas juk taip blogai“. Išsiskiria tam tikri hormonai, kad pasaldintų žmogui gyvenimą. Todėl tam tikru etapu alkoholis yra tarsi ramentas. Susilaužė žmogus koją, jis neturi pasirinkimo - arba gulėti ant sofos, arba su ramentu bent kažkiek judėti. Todėl tam tikru etapu alkoholis gal ir gelbėja žmogaus sielą. Bet ar pasveikusiam žmogui reikia ramento? Nereikia. Jis sako: „Ačiū, stebuklinga lazdele, padėk kitam.“ Ir nebegeria alkoholio, nes supranta, kad galima kitaip.
Patarimas: paklauskite savęs, kodėl aš geriu, kas mane išmuša iš vėžių. Priežastis visada bus artimieji. Tai ne prezidentas, ne karas artimame ar tolimame užsienyje. Mus iš vėžių visada išmuša labai artimi žmonės, kurie mus skaudina. Kad nejaustume skausmo, geriame.
Šeimoje dažnai nutinka, kad imame vaidinti svetimus vaidmenis ir tada išsikreipia santuokos prasmė. Norėdamos įtikti vyrams, moterys tampa mamytėmis, patarėjomis, psichologėmis, rėmėjomis ir kuo tik nori, bet praranda savo pagrindinį vaidmenį - būti moterimis ir žmonomis. Reikia savęs paklausti: „Kuo turiu būti tam žmogui? O kuo jam tapau? Mamyte. Juk neprivalau būti mamyte savo vyrui. Aš - moteris, žmona, o tapau mamyte, psichologe, patarėja, daugiau už jį uždirbu, dar ir jo rėmėja esu, kas tik nori - tik ne žmona ir ne moteris.“
Kai esate jam ne žmona ir ne moteris, o psichologė, mokytoja, aiškinate, kaip reikia ir kaip nereikia, kuo daugiau darote tai, ko neturėtumėte daryti, tuo didesnė praraja atsiranda tarp dviejų žmonių, kurią reikia užpilti. Todėl reikia vėl tapti moterimi, žmona, tik ne mamyte (kuri „utiutiu, viską už tave padarysiu“), ne psichologe (kuri „žinau, kodėl tau kyla problemų, žinau, kodėl negali rasti darbo, aha, greičiausiai problema - tavo mama“). Daugiau jokių patarimų. Tada grįžta moteriškumas. Moteriškumas - tai atsakomybė už savo jausmus. Moters misija yra tik viena - būti atsakingai už tai, ką jaučia. Ne galvoja, o jaučia. Jei skaudu, moteris sako „skaudu“, jei apmaudu, moteris sako „apmaudu“, jei myliu, tai sako „myliu“, jei jaučiu dėkingumą, sako - „dėkoju“, jei erzina, sako - „dabar labai stipriai susierzinau, atstokite nuo manęs“. Jei moteris visus jausmus praryja, ji nustoja būti moterimi. Todėl moterims reikia prisiimti atsakomybę už jausmus. Moteris perleidžia per save šešis kartus daugiau energijų, jaučia šešis kartus daugiau. O vyras yra daugiau mąstytojas, jis galvoja, mato perspektyvą, kažkokį tolimą tikslą, todėl jis privalo prisiimti atsakomybę už savo žodžius, poelgius, mintis, kad jie nesiskirtų. Kad galvotų, kalbėtų ir darytų tą patį. Tai yra vyriškumas.
Jei moteris jaučia labai didelę atsakomybę, tai rodo, kad ją slegia labai didelis kaltės jausmas. O ta kaltė pagimdo pseudoatsakomybę. Ir dirbti moteris turi todėl, kad jai patinka, o ne todėl, kad privalo. Tarkime, jei moteris jaučia kaltę prieš mamą, kad nepasakė jai šiltų, švelnių žodžių, kaltė sakys: „Turiu būti gera prieš vyrą, prieš vaiką, prieš kolegas darbe.“ Moteris tada pradeda daryti ne tai, ką jaučia, o tai, ką privalo. Ji nustoja jausti. „Tai ne mano vyras, ne mano darbas, čia - mano“, ir eina į tą darbą, nes jausmai traukia. Bet kuo didesnė dukters skola prieš mamą, tuo didesnė atsiranda pseudoatsakomybė.
Šalia tokios moters esantis vyras pamažu virsta berniuku, infantilia būtybe be atsakomybės. Kalba viena, o daro kita. Jis susikoncentruoja ne į šeimą, o tik į save, tampa povu ir pradeda degraduoti. Ir pakeisti tai gali tik moteris, pasikeisdama pati. Didžiausia kvailystė galvoti, kad esame atskiri vieni nuo kitų žmonės. Ne. Mes tos pačios figūros kampai. Tarkime, čia - tu, kitas kampas - vyras, dar kitas kampas - vaikas. Jei imi keistis, atitinkamai keičiasi ir vyras, ir vaikas. Pasikeičia visa figūra.
Tačiau kodėl ne visi, ėmę taikyti šią techniką, sulaukia rezultatų? Pirmiausia reikia savyje rasti tikėjimą, kad tai kažką duos. O patikėti galima tik patikrinus. Patikrinti galima tik savo patirtimi, o ne perskaičius knygą. Kai patikrinsim, pasakysim: „Aha, tikrai veikia.“ Kristus sakė: „Kiekvienam bus atseikėta pagal jo tikėjimą.“ Man tai ne žodžiai, man tai aiški sistema, kurią įrodžiau ir apie kurią pasakoju, niekam nesigėdydamas žiūrėti į akis. Nes man už kiekvieną žodį teks atsakyti. Jei meluoju, visų pirma meluoju ne jums, o sau.
Moteris ir vyras šeimoje laimingi, kai juos vienija bendras tikslas. Bendri tikslai gali būti trumpalaikiai. Sakykim, uždirbam milijoną ir išsiskirstom. Bet tai trumpalaikis tikslas. O yra ilgalaikiai tikslai, pavyzdžiui, tikėjimas, dvasingumas, bendri interesai. Tai niekada nesibaigia. Tada kelyje į bendrą tikslą jie bus laimingi. Kalbant paprasčiau, vyras atsakingas už moterį, už savo žodžius, mintis, poelgius, už kažkokią gerovę. Moteris tokioje šeimoje atsakinga už savo jausmus. Bet jeigu jie niekur nejuda, tada prasideda rūgimas.
Kad vyras ir moteris poroje būtų laimingi, reikia būti savimi. Moteris turėtų remtis tik jausmais, o ne logikos atributais. Kai ji remiasi jausmais, vyras neturi ką pasakyti, jis tiesiog ją myli. Vyrui reikalingi jausmai, o ne ginčai. Jei vyrui nesiseka su darbu, tai rodo tik viena - jam stinga vyriškumo. Kas yra vyriškumas? Atsakomybė už žodžius, mintis ir poelgius. Jei jis pasakė ir padarė, vysto savyje užtikrintumą, vyrišką tvirtumą. Tokiam darbe seksis. O kai vyro veiksmai neatitinka jo žodžių ir minčių, jis bus neturtingas.
Tačiau siūlo galas vis tiek veda link moters: jei vyras tik pliauškia, tai rodo, kad jo moteris nenori reikšti jausmų. Ji jam - mamytė, draugė, kas nori, tik ne moteris. Tačiau tokią situaciją galima pakeisti. Vienas iš dviejų vis tiek bus šiek tiek išmintingesnis. Jei vyras išmintingesnis, jis sako: „Nesvarbu, kad ji nieko man nesako, svarbiausia, kad aš ją myliu, svarbiausia, kad noriu su ja būti, aš nuo šios akimirkos prisiimu atsakomybę už savo poelgius ir žodžius“. Nuo tos akimirkos jis ima ugdyti vyriškumą, o šalia esanti moteris pradeda juo pasitikėti. Ji sako: „Su šituo ar į pragarą, ar pas patį Dievą - visur eisiu, tai mano žmogus.“ Ir jausdama pagarbą, ji ima remti tą vyrą jausmais. Jei vyras kiek kvailesnis už moterį, moteris sako: „Gerai, taip jau atsitiko, kad mano vyras toks. Bet galiu kažką daryti. Ką? Galiu suvokti, kad esu gyva, kad jaučiu, nuo šios dienos rodysiu jam, ką jaučiu. Kai skaudės, sakysiu - man skauda.“ Jis žiūri - „aha, skauda, vadinasi, taip negalima daryti, keičiame strategiją“. Tai ir yra pokyčiai.
Geriausi gydytojai: Gyd. Dieta, Gyd. Ramybė ir Gyd. Geriausias laikas pasodinti medį ... buvo prieš 20 metų. Ieškai žuvies? Įtempk lanką, bet nešauk! Laiko colis - tai aukso colis. Laimė - kaip bučinys. Mokslas yra besvoris. Neįtarinėk savo darbuotojų. Nesibaimink eiti lėtai. Nesinori, kad kiti sužinotų, ką tu padarei? Nori žuvies? Nenardyk kūdroje. Nori, kad niekas to nesužinotų? Tu manai, kad praradai arklį? Už pinigus galima nusipirkti namą, bet ne šeimą, lovą, bet ne miegą, laikrodį, bet ne laiką, knygą, bet ne žinias, valgį, bet ne apetitą, padėtį visuomenėje, bet ne pagarbą, vaistus, bet ne sveikatą, seksą, bet ne meilę, draudimą, bet ne saugumą. Žmogaus klaidos visiškai atitinka jo protą.
