Antikūnai, dar vadinami imunoglobulinais (Ig), yra sudėtingi baltyminiai glikoproteinai, kurie organizme sintetinami reaguojant į antigenų patekimą. Jų gamyba yra viena iš svarbiausių imuninio atsako grandžių, padedančių organizmui kovoti su infekcijomis ir kitomis grėsmėmis. Mokslininkai skiria penkias pagrindines antikūnų rūšis: IgA, IgM, IgG, IgD ir IgE, kurių kiekviena atlieka šiek tiek skirtingas funkcijas.
Pagrindinės antikūnų rūšys ir jų vaidmuo
Nacionalinio vėžio instituto onkoimunologas dr. Marius Strioga pabrėžia, kad kovojant su COVID-19 infekcija svarbiausi yra pirmieji trys antikūnų tipai:
- IgA: Šie antikūnai susidaro pirmąją ligos savaitę ir pradeda mažėti apie 20-tą ligos dieną.
- IgM: Jie atsakingi už kovą su infekcija ūmiuoju laikotarpiu. IgM susidaro per 7-14 dienų nuo simptomų atsiradimo ir pradeda mažėti apie 18-tą dieną.
- IgG: Šie antikūnai susidaro vėliausiai, tačiau išlieka kraujyje ilgiausiai, todėl yra atsakingi už ilgalaikį imunitetą.
Be šių, egzistuoja ir IgD bei IgE antikūnai. IgE yra svarbūs alerginėms reakcijoms ir kovoje su parazitinėmis invazijomis. IgD atlieka svarbų vaidmenį kontroliuojant limfocitų aktyvaciją ir supresiją.
Kaip antikūnai neutralizuoja virusą?
Antikūnai, kovojantys su virusais, skirstomi į surišančiuosius ir neutralizuojančiuosius. Surišantieji antikūnai pažymi infekcijos sukėlėją ir suteikia galimybę įsijungti ląsteliniam imunitetui. Neutralizuojantieji antikūnai, prisijungę prie viruso, sutrukdo jam jungtis prie organizmo ląstelių. Būtent neutralizuojantys antikūnai laikomi pagrindiniu imuniteto žymeniu.
M. Strioga pastebi, kad dabartinė omikron atmaina, nors ir mažiau virulentiška, yra labai užkrečiama. Esami antikūnai po infekcijos ar dviejų dozių skiepų sunkiau ją atpažįsta. Tačiau sustiprinančioji vakcinos dozė ar reinfekcija pakankamai mobilizuoja antikūnų lygį.
Antikūnų kiekis ir imuniteto vertinimas
Anksčiau, vertinant persirgus ar pasiskiepijus įgytą imunitetą, buvo skaičiuojamas neutralizuojančių antikūnų kiekis. Tačiau, pasak M. Striogos, dabar nėra aišku, koks antikūnų lygis gali būti laikomas pakankamu stabiliai apsaugai nuo omikron atmainos, nes virusas nuolat kinta.
Dėl šios priežasties vakcinacija rekomenduojama atsižvelgiant ne į antikūnų titrą, o į rekomenduojamą laiką tarp dozių, kuris nustatomas stebint vakcinos efektyvumą realiame pasaulyje. Medicinos pasaulyje dabar operuojama trijų mėnesių laikotarpiu, o ne šešių.
Sustiprinančioji dozė ir individualus imunitetas
Sprendimai dėl sustiprinančiosios vakcinacijos priimami ne pagal antikūnų kiekį. Nors vakcinacija nėra imperatyviai siūloma visiems, rizikos grupėms - vyresniems nei 50 metų, turintiems lėtinių ligų - rekomenduojama pasiskiepyti praėjus trims mėnesiams nuo pirminės vakcinacijos. Itin pažeidžiamiems asmenims su ryškiais imunodeficitais nustatyta individuali tvarka, jiems gali būti siūloma ir ketvirtoji dozė.
Jei kraujo tyrimuose pastebimas antikūnų didėjimas, tai rodo, kad žmogus turėjo sąveiką su virusu. Pavyzdžiui, jei po dviejų vakcinos dozių antikūnų titras buvo apie tūkstantį, o prieš trečią dozę staiga pakilo iki beveik dvylikos tūkstančių, tai reiškia, kad įvyko besimptomis kontaktas ir imuninė sistema sėkmingai sureagavo. Tačiau net ir tokiu atveju svarbu laikytis laiko kriterijų dėl sustiprinančiosios vakcinacijos.
Rezus (Rh) antikūnai: svarba nėštumo metu
Kraujo tyrimai, tokie kaip rezus (Rh) antikūnų nustatymas, turi didelę reikšmę žmogaus sveikatai. Rezus faktorius - tai baltymas (antigenas) raudonųjų kraujo kūnelių paviršiuje. Apie 85% žmonių yra Rh teigiami, likusieji - Rh neigiami.
Rezus antikūnų nustatymas parodo, ar organizmas gamina antikūnus prieš rezus (Rh) faktorių. Šis tyrimas ypač svarbus nėštumo metu, ypač Rh neigiamoms moterims, po persileidimo ar nėštumo nutraukimo, taip pat prieš kraujo perpylimą. Tai prevencinis tyrimas, padedantis išvengti rimtų komplikacijų, tokių kaip hemolizinė liga naujagimiui.
Individualios imuninės sistemos ypatumai ir antikūnų susidarymas
Biomedicinos mokslų daktaras Marius Strioga aiškina, kad natūralaus imuninio atsako formavimasis priklauso nuo individualių imuninės sistemos savybių. Kai kuriems persirgusiems COVID-19 antikūnų titrai būna žemesni, kitiems - aukštesni. Tai priklauso ir nuo viruso kiekio, patekusio į organizmą.
Jei viruso dalelių patenka mažai, nespecifinis imuninis atsakas (makrofagai, dendritinės ląstelės) gali jį sunaikinti nepasiekus specifinio imuninio atsako komponentų. Imuninė sistema turi hierarchinius lygius: priešakinė grandis - nespecifinis imunitetas, kuris atpažįsta bet ką svetima, ir specifiniai komponentai - limfocitai ir antikūnai, nukreipti į konkretų patogeną.
Šeimos gydytoja Izabelė Juškienė papildo, kad asmenų, vartojančių imunosupresinius vaistus, sergančių lėtinėmis ligomis ar vyresnių nei 65 metų, imuninė sistema yra silpnesnė, todėl imuninis atsakas - vangesnis. Šiems asmenims vakcinacija yra ypač svarbus imuninės sistemos stiprinimo komponentas.
Raimonda Kungytė, Antakalnio poliklinikos Darbo medicinos centro vedėja, pastebi, kad kol kas mažai duomenų, nuo ko tiksliai priklauso susidarantis imuninis atsakas. Stebimi atvejai, kai antikūnų kiekis varijuoja, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar pašalinių reakcijų po skiepo. Ji taip pat pabrėžia, kad be antikūnų svarbios ir atminties ląstelės, kurios, pakartotinai susidūrus su virusu, jį atpažintų ir sunaikintų, tačiau jos nėra tiriamos.
Dažnai teigiama, kad mažiau antikūnų susiformuoja persirgus lengvesne ligos forma. Tačiau pasitaiko atvejų, kai po nežymių simptomų susidaro aukšti titrai, o po simptominės ligos eigos - labai mažai antikūnų arba jų visai nebūna. Taip pat pastebėta, kad vaikai, neturintys simptomų, gali turėti aukštus titrus, o jų tėvai, persirgę sunkiau, - žemesnius.
Kada verta atlikti antikūnų tyrimą?
Antikūnų tyrimas yra diagnostinė priemonė, padedanti nustatyti specifinių antikūnų buvimą kraujyje. Jis naudingas diagnozuojant infekcijas, nustatant imunitetą ir stebint autoimuninius sutrikimus. Teigiamas rezultatas rodo praeitą kontaktą su patogenu, vakcinaciją arba autoimuninį aktyvumą.
Nors tyrimas nereikalauja specialaus pasiruošimo, svarbu, kad visi kraujo tyrimai būtų atliekami toje pačioje laboratorijoje, tuo pačiu metodu ir prieš tą pačią baltymo sritį, siekiant gauti tikslius rezultatus.
