Živilė Mikėnaitė, gimusi 1970 m. Šiauliuose, yra teisininkė, buvusi Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktorė. Ji tapo pirmąja Lietuvos istorijoje moterimi, vadovaujančia statutinei organizacijai.
Prieš pradėdama karjerą baudžiamojoje sistemoje, Živilė Mikėnaitė baigė Šiaulių 13-ąją vidurinę mokyklą 1988 m. ir Šiaulių pedagoginį institutą, kur įgijo matematikos mokytojos specialybę. Trumpai dirbo mokytoja, turėjo auklėjamąją klasę, kurioje iškart matė rezultatą - vaikų akis.
Karjerą Ž. Mikėnaitė pradėjo Šiaulių policijoje, Gubernijos nuovadoje Nepilnamečių reikalų jaunesniąja inspektore. Vėliau ji buvo perkelta į Šiaulių vyriausiąjį policijos komisariatą, kur dirbo nuovadų vadovavimo poskyryje. 2000 m. tapo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos komisare inspektore. 2003 m. perėjo į Kalėjimų departamentą, kur 8 metus vadovavo Personalo skyriui. Nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki paskyrimo Kalėjimų departamento vadove, dirbo Kauno tardymo izoliatoriaus direktore.
2011 m. Živilė Mikėnaitė laimėjo konkursą tapti Kauno tardymo izoliatoriaus vadove. Ji pasitikėjimo kupinu balsu pareiškė, kad konkurse į šios įstaigos direktoriaus pareigas nurungė du vyrus ir kad su jais bendravo kaip su lygiaverčiais konkurentais. Fizinio pasirengimo rungtyje, bėgdama kilometrą ir 100 metrų 30 laipsnių karštyje, ji surinko 30 balų, viršydama normatyvą.
Naujoji KTI direktorė pabrėžė, kad vadovas pirmiausia turi mokėti bendrauti su žmonėmis. Ji suprato, kad nieko nėra baisiau, kai vadovas, nors ir profesionalas, bet nemoka bendrauti su žmonėmis, kurių įstaigoje yra apie 200 darbuotojų ir 400 nuteistųjų. Sprendžiant problemas būtina suprasti, ką žmogus gali ir ko negali, kokius darbus kuriam geriau skirti.
Nors moteriškumas neturėtų trukdyti, Živilė Mikėnaitė svarstė, kad jis gali padėti. Ji pastebėjo, kad žmonės bando kitaip bendrauti, šypsotis, ir tai gali padėti. Nuteistieji Kauno tardymo izoliatoriuje ją priėmė mandagiai - pasisveikino, pasitempė, atsistojo.
Apie įstaigos veiklą Ž. Mikėnaitė kalbėjo su planais. Ji kalbasi su kiekvieno skyriaus atstovais, prašo pagalvoti, kaip įgyvendinti jos idėjas, nes nemėgsta tuščiažodžiauti. Net vyrai, jos pavaduotojai, pritarė idėjai, kad įstaigoje galėtų būti daugiau gėlių.
Viena iš jos įdiegtų naujovių - vadovų ataskaitiniai susirinkimai darbuotojams ir visuomenei, nes vadovai turi išmokti atsiskaityti už tai, ką padarė ir kur eina. Ji siekė keisti žmogiškuosius santykius įstaigose, pradedant nuo pagarbos ir pasakomo „labas rytas“. Ji pabrėžė, kad nereikia pykti ant sulaikyto žmogaus ar rodyti jam nepagarbos, nes tai nepadeda nei jam, nei sistemai.
Ž. Mikėnaitė vadovavo Kauno izoliatoriuje projektui „Iš šiukšlynų į gėlynus“, kurio esmė - ne vien gėlynų ir daržų sodinimas įkalinimo įstaigų teritorijose, bet ir vidinis pertvarkymas, panaikinant „šiukšlynus“ galvose ir širdyse.
Ji teigė, kad Lietuvos bausmių vykdymo sistema yra „valstybė valstybėje“, kurioje daroma viskas: gydoma, skalbiama, kerpama, maitinama, rengiama, mokoma, atkuriami socialiniai ryšiai. Jos vizija - po 5 metų Kalėjimų departamentas turi būti geriausia statutinė organizacija Lietuvoje.
Ž. Mikėnaitė pripažino, kad sistemoje yra problemų: narkotikai, subkultūra, kuriai klesti, ir tai, kad kadaise nusikaltusiųjų niekas nemylėjo ar netikėjo jais. Tačiau ji tikėjo, kad žmogus gali atsitiesti ir po didelių nuopuolių.
Ji taip pat paminėjo, kad kai kurie jos sprendimai ir naujovės ne visiems iškart patiko, tačiau svarbiausia - uždegti žmonių akis ir tikėjimą. Jai teikia vilčių nauji, užsidegę ir tikintys darbuotojai.
Živilė Mikėnaitė pabrėžė, kad svarbiausia yra sąžiningumas, nes nuo mažens tėvai mokė nemeluoti. Ji pati stengiasi nebėgti nuo klaidų, o jas analizuoti ir spręsti, kad jos nesikartotų. Ji mano, kad kuo daugiau informacijos, tuo geresnį sprendimą galima priimti.
Nors dirba tradiciškai vyrų vadovaujamame pasaulyje, ji nevengia išnaudoti savo, kaip moters, pranašumo. Ji ragina vyrus elgtis vyriškai, ne žaisti užnugario žaidimų, o spręsti problemas kartu.
Laisvalaikiu Ž. Mikėnaitė skaito, žiūri filmus, daug vaikšto (kasdien po 10 000 žingsnių), bendrauja su giminėmis ir mokosi. Ji pripažino, kad norint ką nors pasiekti sistemoje, reikia griežtumo, tačiau ji stengiasi viską daryti gerai, nes kitaip daryti nėra prasmės.
Ji tikėjo, kad jeigu visi darys viską, kas nuo jų priklauso, kuo geriausiai, sistema bus gera.
VADOVO VIDINĖ KELIONĖ. Pokalbis su Pauliumi Avižiniu, OVC Consulting
Kaip pirmoji moteris generolė, vadovaujanti Lietuvos statutinei organizacijai, Živilė Mikėnaitė įrodė, kad moterys gali sėkmingai vadovauti ir siekti aukštumų net tradiciškai vyriškose srityse. Jos patirtis ir požiūris į darbą bei žmones yra vertingi pavyzdžiai.
