XX amžiaus viduryje, kai Europoje siautėjo karas ir totalitariniai režimai, žmogaus teisės buvo pamintos, o prievarta tapo kasdienybe. Nacistinė Vokietija, vadovaujama Adolfo Hitlerio, įvedė rasinę neapykantą ir masiškai persekiojo žydus bei kitas jai neįtinkančias grupes. Tam tikslui buvo kuriamos koncentracijos stovyklos, kuriose žmonės buvo masiškai naikinami arba marinami po truputį.
Štuthofo koncentracijos stovykla: pragaras žemėje
Viena iš tokių pragaro vietų buvo Štuthofo koncentracijos stovykla. Čia kaliniai buvo laikomi nežmoniškomis sąlygomis: miegodavo susispaudę, šaltyje, kentėdavo nuolatinius naktinius reidus ir privalėdavo keltis ketvirtą valandą ryte. Maistas buvo skurdus - vos kelios riekės duonos ir lėkštė sriubos per dieną. Kaliniai buvo verčiami dirbti sunkų, beprasmišką darbą, pavyzdžiui, rovė kelmus ar tampė rąstus, o už menkiausią nusižengimą būdavo mušami.
Tačiau svarbiausia, kad lageryje kalinys nebebuvo laikomas žmogumi. Jo gyvybė neturėjo jokios vertės, o už nužudymą niekas nebuvo baudžiamas. Iš viso Štuthofo „pragarą“ patyrė apie šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, iš kurių du trečdaliai mirė. Vidutiniškai kalinys ištverdavo vos tris - keturis mėnesius.
Kalinio psichologija Štuthofe
Didžioji dalis kalinių, ilgiau išbuvusių lageryje, priimdavo jo vertybes - žiaurumą ir egoistiškumą. Jie patys tapdavo žvėriški, mušti ir kankinti kitus kalinius, kartais net labiau nei patys esesininkai. Toks buvo Vacelis Kazlovskis, kuriam malonumą teikdavo uždėti žmogui kilpą ant kaklo.
Kita dalis kalinių stengėsi išlikti žmogumi, žiūrėdami į lagerio realybę su ironija. Tai buvo vienas iš būdų susidoroti su psichologine prievarta ir namų ilgesiu. Balys Sruoga rašė: „Aš taip dažnai ašaras slepiu su šypsena, ir juo man skaudžiau - juo beprasmiškiau kvatojuos“.
Buvo ir tokių, kurie negalėjo susitaikyti su lagerio realybe ir maištavo prieš jo tvarką. Tačiau apie jų likimą nėra žinių.
Esesininkų padėtis lageryje
Nors esesininkai laikomi budeliais, jų padėtis lageryje taip pat nebuvo saldi. Pasak Balio Sruogos, jie skirstėsi į keturias rūšis: vokiečius savanorius, vokiečius šauktinius, svetimšalius savanorius ir užsieniečius šauktinius. Tik savanoriai savo noru kankindavo kalinius. Dauguma sargybinių buvo tokie pat žmonės kaip kaliniai, tik atsidūrę kitoje barikadų pusėje. Jie privalėdavo vykdyti visus valdžios nurodymus, kad neatsidurtų kalinių vietoje. Išėję iš lagerio, jie vėl tapdavo paprastais žmonėmis.
Santykiai tarp kalinių
Santykiai tarp Štuthofo lagerio kalinių buvo daugiausia vienpusiški. Kiekvienas pirmiausia žiūrėdavo savęs. Tačiau pasitaikydavo ir altruizmo atvejų, pavyzdžiui, lenkai globodavo lietuvius. Šie reti žmogaus gerumo aktai buvo tarsi šviesos spinduliai pragare.
Kiaušinio epizodas: viltis per stebuklą
Velykų proga Štuthofo stovykloje vyko savotiškos „šventės“. Kaliniai gaudavo dirbti tik pusę dienos, o lageris buvo tvarkomas. Tačiau šventė buvo vykdoma kitaip nei įprasta - su fiziniu sveikinimu. Tik švarieji kaliniai galėjo pasėdėti ant suolų, o kiti buvo baudžiami.
Tačiau net ir tokiomis sąlygomis kaliniams pavykdavo atrasti vilties. Vienas lenkų kalinys padovanojo lietuviams kiaušinį - simbolį, kad jie vis dar yra gyvi žmonės. Šis mažas stebuklas leido jiems pasijusti švenčiančiais Velykas.
Šiame epizode kiaušinis tampa ne tik maisto produktu, bet ir vilties, žmogiškumo ir netgi stebuklo simboliu. Net ir pačiose baisiausiose sąlygose žmonės sugeba atrasti tai, kas juos jungia ir leidžia išlikti.
Lek. M.Grigaitis - Ribinių situacijų vaizdavimo būdai Balio Sruogos romane ""Dievų miškas""
Romano „Dievų miškas“ reikšmė
Balio Sruogos romanas „Dievų miškas“, parašytas remiantis asmenine patirtimi Štuthofo koncentracijos stovykloje, yra vienas svarbiausių lietuvių literatūros kūrinių. Nors romanas buvo parašytas su ironija ir humoru, jis atskleidžia nacizmo žiaurumą ir žmogaus kančias. Romanas išverstas į daugelį pasaulio kalbų ir laikomas klasika.
Nors po karo Sruogai teko atlaikyti sovietinės cenzūros spaudimą ir atgailauti už tai, kad jo kūrinys nebuvo pakankamai ideologizuotas, „Dievų miškas“ išliko kaip autentiškas liudijimas apie karo ir totalitarizmo siaubą.
