Vairaus amžiaus kumeliukų ir jaunų žirgų jaukinimas ir treniravimas turi įtakos įvairiems žirgininkystės, žirginio sporto bei pajėgumo išbandymų aspektams. Nuo žirgo paklusnumo lygio ar jo neigiamų charakterio bruožų priklauso daugelio žmonių, susijusių su jaunais ir suaugusiais žirgais, sveikata ar net gyvybė. Nuo žirgo paklusnumo lygio ar jo neigiamų charakterio bruožų priklauso daugelio žmonių, susijusių su jaunais ir suaugusiais žirgais, sveikata ar net gyvybė. Reikia pažymėti, kad su žirgais dirba, sportuoja, juos prižiūri įvairiausio amžiaus žmonės - nuo penkerių metų vaikų ir baigiant senjorais. Šis darbas reikalauja daug pastangų ir žinių, ypač kalbant apie jaunų žirgų ugdymą.
Vienas iš svarbiausių veiksnių jaunų žirgų ugdyme yra imprintingas. Imprintingas - tai ankstyvasis socializacijos procesas, kurio metu gyvūnas formuojasi tam tikrus elgesio modelius ir prisirišimus. Žirgų auginimo kontekste, imprintingas reiškia kumeliuko pratinimą prie žmogaus nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Tai padeda suformuoti pasitikėjimą, sumažinti stresą ir palengvinti tolimesnį treniravimą.
Imprintingo taikymo metodika ir nauda
Imprintingas yra ypatingai svarbus procesas jaunų žirgų ugdyme. Pasak žirgininkystės specialistų, norint pasiekti gerų sportinių rezultatų, tikslinga taikyti kumeliukams imprintingo metodą. Tai leidžia pradėti ankstyvą jaunų žirgų treniravimą, ne tik jiems sulaukus 2,5-3 metų amžiaus. Be to, analizuojant imprintingo taikymo efektyvumą jauniems žirgams, nustatyta, kad jie sunkiau pasiduoda treniravimui, nes arklių charakterio savybės tampa per daug ramios. Todėl ankstyvasis pratinimas prie žmogaus yra labai svarbus.
Specialioji pratimų sistema - imprintingas - apima kumeliuko pratinimą prie žmogaus nuo pat pirmųjų dienų. Šis procesas apima glostymą, raminimą, džiaugsmą kumeliuku. Žirgelis mokomas kelti ir priekines, ir užpakalines kojas, išmokomas drąsiai žengti pirmyn. Taip prasideda mažo kumeliuko, būsimojo sportinio žirgo, pirmosios pratybos. Tam reikia didelės kantrybės, ramaus nusiteikimo ir, be abejo, specialiųjų žinių. Žirgų augintojas ir treneris turi būti kvalifikuotas specialistas, kitaip bus sudėtinga užauginti ir paruošti gerą sportinį žirgą.
Žirgų veislių istorija ir reikšmė Lietuvoje
Žirgai ilgus amžius buvo nepamainoma susisiekimo ir pramogos priemonė. Didikai ir karžygiai turėjo savo mėgstamus žirgus ir laikė juos asmeniniuose žirgynuose. Šiuo dirbtiniu atrankos keliu arklininkai augintiniuose siekė išryškinti geriausias savybes, išvaizdos ir charakterio bruožus. Ne mažiau svarbu buvo jų ištvermė ir prisitaikymas gyvenimui prie krašto gamtinės sąlygos. Valstybės garbės reikalas yra turėti savo išvestas arklių veisles. Neatsitiktinai arkliai tapo neatsiejama krašto kultūrinio kraštovaizdžio dalis, o šiais laikais dar ir gyvaisiais simboliais, krašto vizitine kortele. Išvestos žirgų veislės yra valstybės nacionalinė vertybė.
Lietuvoje greta vietinių kresnų žemaitukų, lietuviškų stambiųjų bei retesnių veislių laikomi ir trakėnai. Jie išvesti Panemunių lankose ir miškuose, netoli Trakų kaimo įkurtame žirgyne. Šis žirgų istorija prasidėjo 1732 metais, kai Rusijoje buvo įkurtas garsusis Trakėnų žirgynas. Tais laikais kariaujant kavalerija vaidino svarbų vaidmenį, taigi Frydrichas Vilhelmas I sumanė sukurti jojamųjų žirgų valstybinį žirgyną. Parinko žirgynui vietą Mažojoje Lietuvoje - Gumbinės apygardoje prie Pisos upės. 1725-1731 metais Klaipėdos įgulų kareiviai išrovė krūmus, griovius, nusausino žemę, nutiesė kelius, sutvarkė laukus, pievas ir ganyklas, pastatė gyvenamuosius namus, arklides ir ūkinius pastatus. Ten buvo lietuvių gyvenvietė - Trakėnai. 1731 metais karaliaus Frydricho Vilhelmo I specialiu aktu buvo įsteigtas naujas Trakėnų karališkasis žirgynas.
1732 metais buvo pasakyta surinkti iš visų Prūsijos valstybinių žirgynų veislinius arklius. 1733 metais žirgyne jau buvo 1200 žirgų, iš kurių 513 kumelių, kurių dalis buvo iš Tauragės apylinkės dvarų. Tai reiškia, kad pirmosios kumelės buvo prūsų ir žemaitukų veislės. Taip žirgynas pradėjo veikti. Karalius reikalavo didinti ir gerinti žirgų kaimenę, juos pardavinėti, gauti pajamas, pelno ir iš to verstis. Todėl vietinės žemaitukų veislės kumelės buvo kryžminamos su įvairiomis veislėmis eržilais. Buvę žirgyno vadovai labai gerai tvarkė
XX amžiaus pradžioje į Lietuvą buvo vežta aštuoniolika veislių žirgų, kad būtų pagerintos vietinio arklio savybės. Tai buvo: anglonormandų, grynakraujų ir mišrūnų jojamieji, ristūnai, arabai, Oldenburgo, Hanoverio, Trakėnų, Danijos ir Suomijos veislių arkliai. Šių veislių parinkimas ir veislinis žirgų veisimas buvo neplaningas, todėl didelės įtakos šalies žirgininkystei neturėjo. Tik vėliau žemės ūkio rūmai ir žemės ūkio ministerija nupirko geros veislės vertės eržilus, kurie pagerino arklių veislininkystę.
Atkuriant karo nuniokotą Lietuvos žemės ūkį, pirmiausia reikėjo atkurti žirgininkystę. 1945 metais suregistruoti veisliniai eržilai, įkurti kergimo punktai. Dėl nuoseklaus darbo atkurtas prieškarinis žirgininkystės lygis. Veislininkystės darbas nuolat gerėjo. 1948 metais įvesti arkliai pasai, sutvarkyta darbinis ir veislinis arklių apskaita. Buvo nustatyta, kad Lietuvos važiuojamieji arkliai dėl kryžminimo, geresnio auginimo ir laikymo sustambėjo, žemaitukai tapo aukštesni. Jie išsaugojo seno tipo žemaituko išvaizdą, geras darbines ir veislines savybes, gerai prisitaikė prie vietinės sąlygos.
1947 metais veikusios Lengvosios, Vietinės pramonės ministerijos bei Vartotojų ir Aklųjų kooperacijos dirbtuvėse pradėti gaminti vežimai, pakinktai, pasagos ir kitos žirgininkystės priemonės, žirgų priežiūros inventorius. Tačiau jų buvo per mažai. Todėl nuo 1958 metų kiekviename administraciniame rajone įkurtos veislininkystės ir sėklinimo stotys. Tai sudarė palankias sąlygas plėtoti veislininkystę. Buvo organizuojamos arklių ir kumelių parodos ir parodėlės, jose geriausiai matėsi arklių veisimo rezultatai. Augintojai gaudavo nustatyto dydžio premijas už gerai įvertintą arklį.
Labai svarbus yra ir arklių darbingumo nustatymas. Pirmą kartą Lietuvoje arklių pajėgumo bandymai buvo organizuoti 1857 metais Vilniuje. Vėliau - Raseiniuose, Šiauliuose ir Kaune. 1882 metais buvo panaikintos premijos ir bandymai nutrūko. Pajėgumo bandymai atnaujinti 1946 metais. 1950 metais buvo įsteigti 4 išbandymo punktai. Pradėjo veikti 7 treniravimo punktai. Nors arkliai išbandymai ir varžybos buvo organizuojamos primityviomis sąlygomis, vis dėlto 1950 metais patvirtinti sunkiųjų arklių treniravimo ir pajėgumo išbandymų nuostatai, kurie iki šiol tobulinami.
Nuo seno Lietuvoje lenktyniaujama važiuojamaisiais žirgais ant ledo. Populiariausiomis tapo žiemos lenktynės Dusetose ant Sartų ežero ledo. Jos pripažintos nacionaline sporto šaka. Sartų lenktynės nuo 1905 metų tapo tradicinės. Dėmesys jojamiesiems žirgams atgijo kartu su jojimo sportu. Pirmosios pokario lenktynės vyko 1956 metais Tauragėje. Nuo 1965 metų mokomuosiuose ūkiuose, kolūkiuose, tarybiniuose ir kituose valstybiniuose ūkiuose steigimosi žirginio sporto sekcijos (raitelių bei važiuotojų).
Pokariu labai svarbūs buvo eržilų depai ir valstybiniai žirgynai bei veislinių arklių fermos. 1940 metais Žagarės ūkyje buvo įsteigtas pirmas eržilų depas. 1949 metais Mažosios Riešės gyvenvietėje kurtas Vilniaus eržilų depas. Daugiau dėmesio buvo skiriama arklių darbiniims savybėms gerinti. Šie ūkiai augino puikius darbinius arklius. Tačiau reikėjo ne tik darbinio, bet ir sportinio žirgo. 1957 metais eržilų depuose įkurtos veislinių jojamųjų žirgų fermos ir žirgų sporto sekcijos. Iš užsienio žirgynų buvo nupirkti 46 grynakraujai jojamieji žirgai. Taip pradėjo keistis eržilų depų funkcijos. Atsižvelgiant į tai, 1963 metais leistu įstatymu eržilų depai perorganizuoti į valstybinius žirgynus.
Jų paskirtis - auginti gerus veislinius sunkiuosius arklius ir sportinius žirgus, gerinti jų kokybę, kontroliuoti kergimo punktų veiklą, organizuoti darbingumo išbandymus, varžybas ir kt. Prie žirgynų įsteigtos operatyvinės grupės. Ilgą laiką žirgynuose sportiniai žirgai auginti neplaningai ir neproporcingai arklių veislių atžvilgiu. Todėl 1972 metais Lietuvos žemės ūkio ministerijos įstatymu nustatyta žirgynų specializacija. Pradėtos statyti arklių veislininkystės ir žirgų sporto bazės, pastatyti maniežai, restauruoti žirgynuose esantys maniežai, įrengti bėgimo takai, hipodromai ir aikštynai. Taip buvo sudarytos puikios sąlygos auginti, treniruoti žirgus ir rengti jų varžybas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę pasikeitė ir žirgų augintojų bei žirginio sporto specialistų tikslai. Atsiradus galimybei bendrauti su Vakarų Europos šalimis, išsiplėtė žirgų rinka, daug gerai paruoštų žirgų buvo parduoti. Žirgų paklausa ir už juos mokami pinigai Lietuvos žirgų augintojams tarsi suteikė antrąjį kvėpavimą. Atsirado žirgynai, kurie sudarė rimtą konkurenciją buvusiems valstybiniams žirgynams auginant ir ruošiant varžyboms žirgus. Pirmaisiais pertvarkos metais suprastėjo žirgų sporto rodikliai. Tačiau greičiausiai pradėjo atsigauti konkūrininkai, jie pradėjo rungtyniauti ne tik Lietuvoje išaugintais, bet ir įsigytais iš Rytų bei Vakarų Europos. Prie naujovių sėkmingai prisitaikė ir ristūnų žirgų augintojai.
Nuo 2001 metų arklių veislininkystę pradėjo koordinuoti savivaldos organizacijos - asociacijos. Taip pat asociacijos buvo pripažintos ir buvo priimtos kaip lygiateisiai nariai į pasaulines žirgų augintojų organizacijas. Dabar žirgų augintojai turi gerą stimulą - stengtis, kad jų išaugintas žirgas laimėtų prizus ir paskui jį brangiai parduoti. Taigi žirgininkystė gavo ir komercinį atspalvį. Azartinis lošimas, leidžiantis organizuoti žirgų totalizatoriaus lošimus, šaliai žirgininkystei suteiks naują impulsą. Žirgų veislininkystė bus tobulinama puoselėjant lenktyninius žirgus. Geras žirgas - tai tik pusė arklių veislininkystės sėkmės. Reikia ir gero raitelio, šokėjo arba profesionalaus vaideliotojo.
Konformacija ir jos svarba žirgo vertinimui
KLIK trijų žingsnių pirkimo sistema: dizaino įrankis
Konformacija, arba kitaip susiformavimas, apibūdinama kaip proporcija tarp kūno ir galūnių, taip pat šių anatominių struktūrų charakteristika. Kūno balansas - tai pirmasis vertinamasis aspektas kūno sudėjime. Nepaisant žirgo sporto disciplinos, kūno anatominės struktūros turi būti proporcingos ir atitikti tam tikrus standartus, pavyzdžiui: kojų ilgiai, dubens kaulų vienodas išsivystymas, mentės kaulų vienodumas, taisyklingas sąkandis ir žandikaulių išsivystymas.
Sąnarių kampai - itin svarbus aspektas visiems žirgams. Galinių kojų ir priekinių kojų sąnarių kampai šiek tiek skiriasi - galinės kojos skirtos bėgimui ir atsispyrimui, o priekinės - daugiau svorio laikymui/stabdymui. Vertinant kūno balansą turėtų kilti noras pasakyti žodį „proporcingas“. Stebint žirgą iš šono, galime jį padalinti į 3 dalis - priekinę dalį, vidurinę kūno dalį ir galinę kūno dalį. Šie kūno segmentai iš esmės turėtų būti vienodo ilgio. Taip pat visas žirgo kūno ilgis turėtų būti lygus žirgo kūno aukščiui, vertinant nuo žemės iki gogo. Taip pat gogo aukštis turėtų būti tokiame pačiame aukštyje kaip dubens kaulų kryžmeninis gumburas.
Vertinant kampus ir ilgius žirgo kūne, turėtume atkreipti dėmesį į kaklo ilgį - šis turėtų būti proporcingas kūno ilgiui. Vertinant peties kampą, turėtume brėžti liniją nuo gogo iki peties sąnario. Kuo ilgesnis petis, dažniausiai tai lemia ilgesnį ir „lengvesnį“ šuolį žirgo judėjimo metu. Čiurnos sąnario kampas turėtų būti toks pats kaip peties sąnario kampas. Taip pat peties sąnario kampas lygus klubo sąnario kampui.
Svarbu suprasti, jog ne toks tobulas ir šiek tiek kitoks kūno susiformavimas nebūtinai turi sukelti šlubavimą - žirgas prie jos prisitaiko. Pavyzdžiui, nerasime abiejų idealiai taisyklingų priekinių ar galinių kanopų, idealiai vienodų ir atitinkančių priekinių galūnių, taip pat didžioji dalis žirgo kūno konformacijų gali būti paveldėta.
Žirgų vertinimo procedūros
Atvežus žirgus į darbingumo bandymus, jie matuojami: tai aukštis goge, krūtinės apimtis ir plaštakos apimtis. Žirgas pastatomas ant lygaus pagrindo, išvedus žirgą iš gardo. Dažniausiai tai vyksta arklidėje.
- Žirgas išvedamas vertinimo komisijai žingsniu ir pastatomas 3-4 metrų atstumu nuo jos šonu. Komisija apžiūri ir įvertina žirgo eksterjerą.
- Davus ženklą, žirgas vedamas nuo komisijos žingsniu tolyn tiesia linija, apsisuka ir žingsniu grįžta atgal.
Žirgo demonstravimas - labai svarbus renginys žirgininkystėje, susijęs su žirgo eksterjero vertinimu. Žirgo demonstravimui reikia pasiruošti ir jis atliekamas pagal tam tikrus reikalavimus, kurie galioja visose šalyse.
- Žmogus, kuris demonstruoja žirgus, turi būti tvarkingai apsirengęs.
- Ta pačia ranka galima laikyti ir pavadžio galą, kai pavadys sulenkiamas ir jo kilpa dedama į delną.
- Žmogus, vedantis žirgą, turi stengtis, kad jo judesių tempas ir ritmas sutaptų su žirgo judesiais, kad žirgas išlaikytų natūralią padėtį. Pavadžiai turi būti neįtempti. Sustojus prieš vertinimo komisiją, žmogus atsistoja prieš žirgą ir išskiria pavadžius ir laiko juos abiem rankom, pavadžio galas vienoje rankoje.
- Kai vedamas žirgas žingsniu ir risčia, žmogus turi posūkyje sukti žirgą į dešinę, o pats visą laiką eiti kairėje (taip jis neužstoja žirgo ir vertinimo komisija geriau teisingai įvertina žirgą).
Kai žirgas eilės tvarka įvedamas į maniežą. Jis pirmiausia pastatomas prieš komisiją ir garsiai paskelbiamas žirgo vardas, kilmė, gimimo metai, jo matmenys, veisėjas ir savininkas. Po to žirgą pravedamas žingsniu, kad komisija galėtų įvertinti. Žirgas paleidžiamas laisvėje. Komisija vertina žirgo aliūrus (risčia, zovada). Šokdinimo komanda padeda žirgą pavaikyti.
Žirgą šokdina šokdinimo komanda šokdinimo koridoriuje. Savininkas gali padėti jiems. Šokdinimo aukštį gali koreguoti savininkas arba vertinimo komisija. Minimalus šokdinimo aukštis 110-120 cm. Žirgą šokdinant laisvėje dedamos apsaugos. Po šuolio žirgas pagaunamas virvele ir vedamas vėl į šokdinimo koridoriaus pradžią.
Kai suvedami rezultatai, skelbiamas geriausių žirgų ringas. Kumelių ir eržilų ringas skelbiamas atskirai. Žirgai atvedami į ringą su kamanomis ir vedžiojami ratu aplink komisiją.
Genomo imprntingas, genomo atmints, žymė, rodanti, iš kurio tėvo palikuonis yra paveldėjęs chromosomą. Dažniausiai viena chromosoma turi būti paveldima iš tėvo, kita - iš motinos. Žymėjimas vyksta susidarant tėvo ir motinos lytinėms ląstelėms ir išlieka palikuonio ląstelėse iki susidaro naujų lytinių ląstelių. Genomo imprintingo ciklas kiekvienoje kartoje kartojasi. Nuo jo priklauso žymėtų genų raiška, nes veikia tik vienas genas - tėvo ar motinos (monoalelinė raiška). Dažniausiai žymėjimas vyksta deoksiribonukleorūgšties (DNR) metilinimo būdu. Sutrikus genomo imprintingui tos pačios paveldimos ligos požymiai yra skirtingi; jie priklauso nuo to, iš kurio tėvų yra paveldėtas genas. Nukrypimų pasitaiko ir tada, kai abu genai yra iš motinos ar iš tėvo (disomija).
tags: #zirgu #naujagimiu #imprintingas
