Neįtikėtini vaikų pasakojimai: atraskite pasaulio ir lietuvių liaudies pasakų lobyną!

Pasakų pasaulis lydi mus nuo mažens. Įspūdingos karalystės, piktosios raganos, stebuklingos fėjos, kalbantys gyvūnai ir ugnimi besispjaudantys drakonai - istorijas, išgirstas vaikystėje, su šypsena prisimename iki šių dienų. Pasakų kiekis, kaip ir parašytų knygų - tiesiog nesuskaičiuojamas ir kiekvienam įstringa atmintin vis kita. Pasakos - tai pasakojamieji fantastiniai kūriniai, kurie yra priskiriami tautosakos žanrui. Jos nuo seno užima ypatingą vietą kiekvienos kartos vaikų širdyse, žavi jų vaizduotę magiškais pasauliais, drąsiais herojais ir įvairiomis mistinėmis, fantastinėmis, išskirtinėmis būtybėmis. Skaitydami pasakas ar jų klausydamiesi vaikai keliauja į fantazijos pasaulį, pilną kalbančių gyvūnų, mitinių būtybių, patiria nepaprastų nuotykių. Taip skatinamas vaiko kūrybiškumas, gebėjimas mąstyti laisvai. Pasakose neįtikėtinai daug pamokų apie moralę ir nesenstančias vertybes. Per išbandymus ir vargus, su kuriais susiduria tokie veikėjai kaip Pelenė, Snieguolė ar Raudonkepuraitė, vaikai mokosi apie gerumo, empatijos svarbą, gebėjimą atleisti, drąsą, atkaklumą, liūdnas ir pamokančias godumo bei apgaulės pasekmes. Pasakose paprastai vartojama turtinga ir gyvybinga kalba, kuri yra naudinga vaikų kalbos įgūdžių vystymuisi. Yra daug pasakų, kuriose pasakojama apie egzotines šalis, skirtingas kultūras, atskleidžiamos skirtingų socialinių sluoksnių gyvenimo peripetijos, vaikai susipažįsta su tradicijomis, papročiais ir folkloru.

Pasakų skaitymas kartu gali būti puiki bendros šeimos veiklos alternatyva. Bendra patirtis, tyrinėjant magiškus pasaulius ir aptariant pasakų veikėjus bei siužetus, padeda kurti ilgalaikius prisiminimus. Pasakų nauda vaikams yra neabejotina. Tačiau, kaip skaityti vaikams, kad šis procesas būtų išties naudingas? Skaitykite pasakas, kurios tinka vaikui pagal amžių ir konkrečiam raidos etapui. Sukurkite skaitymui jaukią aplinką, kad skaitymo ir klausymosi patirtis būtų maloni, vaikui būtų lengva susikaupti. Skatinkite vaiką aktyviai dalyvauti pasakų skaitymo procese. Užduokite klausimų, paskatinkite vaikus samprotauti, kas gali nutikti toliau, aptarkite jiems kylančius klausimus ir mintis, klausantis apie veikėjų elgesį ar likimus. Galite pasiteirauti, kaip konkrečioje situacijoje elgtųsi pats vaikas, kokio elgesio tikėtųsi iš aplinkinių. Toks vaiko įtraukimas į skaitymo procesą ne tik gerina vaiko pasakos supratimą, bet ir paverčia skaitymą dinamiškesne ir malonesne veikla. Pasakas skaitykite žaismingai ir emocingai, suteikite personažams charakterį. Skaitydami keiskite savo balso toną, aukštį ir tempą, kad jis atitiktų skaitomos istorijos nuotaiką. Periodiškai darykite pertraukėles skaitymo metu, nepaisant to, ar pasaką vaikams skaito suaugęs asmuo, ar skaito pats vaikas, kad galėtumėte kartu apmąstyti pasakoje aprašomus įvykius ir diskutuoti. Skirkite šiek tiek laiko ir aiškiai aptarkite konkrečiai pasakai aktualias moralės normas ir vertybes. Skatinkite vaikus susieti pasakų veikėjų veiksmus ir galimas veiksmų pasekmes. Jei pasakoje atskleidžiamos išskirtinės kultūrinės detalės, pasinaudokite proga aptarti šį kultūrinį kontekstą. Perskaitę pasaką suorganizuokite su ja susijusią veiklą. Skatinkite vaikus piešti pasakų scenas, suvaidinti mėgstamą pasakos dalį ar net kurti alternatyvias pasakojimo pabaigas. Pasakų skaitymas - kur kas daugiau nei tik knygoje parašytų žodžių ištarimas balsu. Naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis įdomiausių pasakų galime klausytis tiesiog naudodamiesi kompiuteriu, mobiliuoju telefonu ar planšetiniu kompiuteriu. Ypač gausus kokybiškų garsinių pasakų pasirinkimas www.lrt.lt mediatekoje.

Pasaulinės pasakų klasikos perlai

Ne veltui Hansas Christianas Andersenas Danijoje yra laikomas nacionaliniu turtu. Jo pasakos vaikams be jokios abejonės turi atsidurti gražiausių pasakų sąraše. Viena tokių - „Coliukė“, apie mažą, gležną, vos vieno colio mergaitę, gimusią iš nuostabaus gėlės žiedo. Vargšę mergaitę iš motinos glėbio išplėšė bjauri rupūžė, ją vesti panoro karkvabalis ir aklas kurmis, kuris nemėgo saulės ir gėlių.

Nesenstanti klasika, pagal kurią sukurtos „Keistuolių teatro“ dainos apie „Geltonų plytų kelią“ yra populiarios iki šiol. Kai viesulas Dorotę ir jos šunelį Toto iš gimtojo Kanzaso miesto nuneša į Ozo šalį, mergaitė ima ieškoti kelio namo, o sugrįžti jai turi padėti didysis Ozo šalies burtininkas iš Smaragdo miesto. Žingsniuodama geltonųjų plytų keliu mergaitė sutinka išsiblaškią Kaliausę, širdies trokštantį Geležinį Medkirtį ir bailųjį Liūtą, o jiems pakenkti vis bando piktoji stebuklų šalies ragana. Prieš daugiau nei 150 metų gimusio kūrinio siužetą tikriausiai puikiai pamena visi.

Septynmetė mergaitė Alisa saulėtą popietę pastebi baltą triušį ir nuseka paskui jį iki olos, į kurią įlindus, atsiduria stebuklų šalyje. Ten ji gerokai ūgteli atsikandusi magiško pyragėlio, jai šypsosi erdvėje išnykstantis katinas, vikšras rūko kaljaną ir visi šalies gyventojai labai mėgsta arbatos popietes. Tai istorija, kuri yra aktuali ne tik vaikams. Vis dėl to, yra keletas įdomių faktų, kurių apie šią istoriją galbūt nebuvote girdėję. Alisa gyveno iš tikrųjų - tai buvo L. Carroll viršininko dukra Alisa Liddell, kuri ir įkvėpė rašytoją parašyti istorijas apie Alisos nuotykius stebuklingoje šalyje. Be to, pasakos autoriui pavyko sukurti tokį įspūdingą, fantazijos kupiną pasaulį dėl jį kamavusios neurologinės ligos - dėl jos jis regėjo haliucinacijas, o šalia esantys objektai atrodė didesni arba mažesni nei iš tikrųjų.

„Bjaurusis ančiukas“ - graži istorija, kuri moko, kad nereikia smerkti kitų, kurie atrodo kitaip, bei nusiminti, jei esi nesuprastas aplinkinių. Pasakoje iš kiaušinio išsiritęs ančiukas - kitoks nei jo broliai ir sesės, niekaip prie jų nepritampa ir jaučiasi nemylimas. Pasprukęs iš namų, jis klajoja liūdnas ir vienišas, laikas bėga ir vieną dieną ančiukas išvysta nepaprasto grožio gulbes.

Nuotaikinga žurnalisto ir rašytojo Gianni Rodari pasaka apie svogūnėlį Čipoliną, kuris padedamas draugų kovoja su daržovių šalies valdovu princu Citronu. Čia susitiksite ir grafiuką Vyšniuką, ir senjorą Pomidorą, kuprių Vynuogę, seklį Morką, advokatą Žirnį ir daug kitų spalvingų knygos veikėjų. Šioje vaikiškoje istorijoje aptinkamos ir anaiptol nevaikiškos temos.

Brolių Grimų indėlis į pasakų lobyną toks didelis, jog būtų neleistina jų pamiršti įtraukti į gražiausių pasakų sąrašą. Ši pasaka žymi dėl savo saldainių namelio vidury miško, kurį svajodavo aptikti visi vaikai. Tik žinoma, be piktosios raganos viduje. Nors pagal pasaką „Jonukas ir Grytutė“ pastatyta daugybė siaubo ekranizacijų, tai vis dar išlieka viena įsimintiniausių ir gražiausių brolių Grimų pasakų. Joje pasakojama apie brolį ir sesę, kuriuos miške palieka tėtis, o šie, beklaidžiodami, aptinka saldųjį namelį iš meduolių, pyragaičių ir saldumynų, kuriame gyvena baisi ragana.

Vienas garsiausių rusų rašytojų Samuilas Maršakas vaikų literatūros pasauliui padovanojo stebuklingą pasaką „Dvylika mėnesių“. Joje vaizduojama piktoji pamotė, vidury žiemos išvariusi savo podukrą į mišką ieškoti snieguolių. Geraširdei mergaitei pasiseka ir miške ji sutinka dvylika mėnesių, kurie padeda patenkinti piktosios pamotės prašymą. Tačiau pamotė netiki podukros pasakojimu apie dvylika mėnesių, tad pirmiausia pasiunčia savo mylimą dukrelę, o jai negrįžus, ir pati išsiruošia į mišką surasti tuos paslaptinguosius dvylika mėnesių.

Dar viena nemirtinga pasaka, mokanti, jog galiausiai gėris visuomet laimi. Trys broliukai paršiukai - Nif Nifas, Nuf Nufas ir Naf Nafas, artėjant vėsesniems orams, nusprendė pasistatyti namus - pirmasis iš šiaudų, antrasis iš šakų, o trečiasis iš plytų. Ramų paršiukų žiemojimą sutrukdo piktasis vilkas, kuris kėsinasi į mažuosius paršelius.

Pasaka apie tris sūnus, kuriems mirdamas tėvas malūnininkas paliko malūną, asilą ir katiną. Gavęs katiną, jaunėlis labai nuliūdo, tačiau vėliau išaiškėjo, kad katinas nėra paprastas namų gyvūnėlis, o tikras gudruolis, padėjęs jaunėliui įveikti įvairius iššūkius ir atnešęs didelę laimę. Pasaka moko darbštumo ir kūrybiškumo, taip pat, kad gera išvaizda - tai dar ne viskas, o štai išmintis gyvenime gali nemenkai pagelbėti.

Smagi istorija apie ilganosį medinį berniuką Buratiną ir jo nuotykius Tarabaro karalystėje. Ryžtingas, smalsus ir nuotykius mėgstantis Buratinas leidžiasi į kelią įminti tėčio Karlo durelių paslaptį kartu su savo auksiniu rakteliu, jį lydi ištikimi palydovai - žydraplaukė lėlė Malvina ir melancholikas Pjero, o jam kliudo piktasis priešininkas, didžiaburnis Karabasas Barabasas. Sakoma, kad Buratinas - rusiškasis italo Karlo Kolodžio pasakos „Pinokis“ atitikmuo.

Pasakose itin mėgstami magiški simboliai ir pasikartojantys skaičiai - trys, septyni, devyni, dvylika. Taip ir šioje pasakoje sutinkamas skaičius dvylika - sėkmės simbolis. „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ - tai stebuklinė lietuvių liaudies pasaka apie raganą pamotę, kuri pavertė savo posūnius juodvarniais, o sesuo turėjo nueiti sunkų ir ilgą kelią, susitikti su debesis, vėją ir paukščius valdančiais atsiskyrėliais, kad galiausiai išgelbėtų savo brolius.

Lietuvių liaudies pasakų lobynas

Viena gražiausių lietuvių liaudies pasakų, be kurios daugelis neįsivaizduotų savo vaikystės. Nors pirmą kartą ši pasaka buvo publikuota M. Jasevičiaus 1837 m., šiandien žinomiausia yra Salomėjos Nėries poema. Tai istorija apie jauną merginą Eglę, kuri po maudynių kartu su savo dviem seserimis Baltijos jūroje, savo drabužiuose suranda žaltį Žilviną. Šis mainais už drabužius paprašo jos tekėti už jo ir mergina sutinka su šiuo sandoriu. Taip Eglė atsiduria savo vyro Žilvino karalystėje, kur jie kartu susilaukia Ąžuolo, Uosio, Beržo bei Drebulės.

Kitąsyk senų senovėje buvo senelis ir senutė. Turėjo juodu dvylika sūnų ir tris dukteris, kurių jauniausioji buvo vardu Eglė. Vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis. Prisipūškinusios ir išsipraususios, išlipo ant kranto apsitaisyti. Jauniausioji žiūri - jos...

Buvo trys broliai: du gudrus ir vienas kvailas. Tėvas prieš mirtį jiems pasakė: - Ateikit kasnakt po vieną ant mano kapo, prisipylę po maišeli pelenų. Kai tėvas pasimirė, gudrieji broliai prašo kvailį, kad jis eitų pirmą naktį. Kvailys, prisipylęs pelenų maišelį, nuėjo ant...

Seniai seniai ant juros kranto gyveno žvejys su žmona. Turėjo juodu apgriuvusią lūšnelę, tinklą ir suskilusią geldą, štai ir visas turtas. Senelis gaudė žuvis, senelė jas kepė ir taip abu gyveno. Nei nepajuto, kaip senatvės sulaukė. Vieną kartą užmetė senelis tinklus ir pagavo...

Gražu buvo už miesto. Vasara buvo puiki; laukuose geltonavo rugiai, žaliavo avižos; šienas pievose gulėjo sudėtas į kupetas.

Vargšas žmogus girioj ant upės kranto capt capt medžius kirto. Jam becampijant, kirvis nuo koto smukt ir nusmuko, pokšt į upės gelmę įkrito. Vargšas pravirko: - Ui ui ui mano kirvelis! Kas man jį sužvejos? Gaila pajėgiojo mano kirvuko! Tuo tarpu tik pakabakšt pakabakšt,...

Miške augo kiškelis. Jis visko bijodavo. Bijodavo dieną, bijodavo naktj, kentė baimę ištisus metus. Paskui kiškelis užaugo didelis, ir jam nusibodo...

Buvo pats vidudienis, vasaros saulė smagiai šildė. Pakilo iš pamiškės strazdas ir atsitūpė čia pat...

Seniai, labai seniai tai buvo. - Ne, netiesa. Visi žino,...

Buvo kartą sena ožka. Turėjo ji septynis ožkelius ir mylėjo, kaip myli savo vaikus kiekviena motina. - Vaikučiai, aš išeinu į girią, o jūs, žiūrėkit, saugokitės vilko. Jeigu jis čia...

Iš dangaus, lėtai supdamasi, leidosi Snaigė. Jau buvo pavasaris, iš žemės baigė išeiti pašalas, ir snigo bene paskutinį kartą. - O,- sukuždėjo ji, pažvelgusi...

Gyveno kartą moteriškė. Ji turėjo dukterį ir podukrą. Dukterį mylėjo, o podukrą visaip vargino, sunkiausius darbus užduodavo. - Visai aptingai, snaudale,- beganydama. še pakulų maišą. Suverpk, išausk, išbalink, suriesk ir vakare parnešk man...

Buvo kitados toks keistuolis muzikantas. Nusikabino nuo pečių smuikelį ir kad...

Labai seniai viename Persijos mieste gyveno du broliai, vardu Kasimas ir Ali Baba. Kasimas vedė pačią, turėjusią didelę krautuvę ir gražų gabalą žemės, ir jis tapo turtingu ir žinomu mieste žmogum. Ali Baba vedė pačią tokią pat vargšę, kaip jis pats, ir gyveno menkoj...

Gyveno kartą senis ir senė Prie jūrų, prie marių mėlynųjų. Gyveno jie tamsiausioj žeminėj Trisdešimt tris metus lygiai. Senis žuvį žvejojo tinklais, Senutė verpalą savąjį verpė.

Gyveno senelis ir bobutė. Turėjo senelis žirnelį, bobutė pupelę. Pasodino bobutė tą pupelę palovy. Pupelė augo augo, užaugo lig lovos ir pradūrė lovą; paskui užaugo lig lubų ir lubas pradūrė.

Vieną rytą kalifas Ben Zaidas išjojo medžioti su būriu savo linksmų draugų. Jojant per girią, kalifas pamatė elnią ir ėmė vytis. Elnias labai greitai bėgo, kalifas vis vijo ir toli paliko savo draugus. Netrukus elnias dingo kalifui iš akių, tada jis sustabdė arklį ir nulipo...

Sugalvojo drugys vesti, jis norėjo paimti gražią gėlę kokią. Apsidairė aplink - gėlės grakščiai lingavo ant savo aukštų stiebelių, kaip pridera netekėjusioms mergaitėms, o išsirinkti nuotaką iš tokios daugybės gėlių - daiktas labai sunkus buvo. Drugys pirmiausia nuskrido pas...

Labai seniai viename kaime gyveno berniukas, vardu Virgutis. Sunkiai susirgo jo mama. Virgutis labai mylėjo savo mamą.

Gyveno žmogus, toks jis vargšas buvo, jog - Nieko neturėjo. Apsitaisė sykį kuo galėdamas ir išėjo į pasaulį. Sutiks kokį žmogų ir klausia: - Kodėl aš nieko neturiu? - Ar turi kokį nors darbą? - Ne, neturiu. - Kad neturi darbo,- sako jam žmogus,- iš kur tu ką...

Vienas ponas labai troško turtų ir dieną naktį kartodavo, kad didžiausias jo noras - turėti daug aukso. Nuėjo jis kartą į bažnyčią ir meldžiasi: „Dieve, duok man aukso, duok man aukso!.." Kur buvęs nebuvęs, prieš jį atsirado šv. Petras ir klausia: - O kiek tu aukso nori, žmogau?...

- Tai bent šaltelis!- džiaugėsi sniego senis.- Vienas malonumas toks oras! Ir tas pasiutęs žiemys kaip mane meiliai glosto, kaukdamas pagal ausis!

Turėjo tėvas du sūnus, vyresnysis buvo gudrus ir sumanus, - ką paima, tą padaro, o jaunėlis - kvaišelis, nieko neišmanė, nieko negalėjai jo išmokyti. Kai tik koks reikalas ar darbas - vis vyresniajam, vis jam....

Susimetė kartą draugėn pelytė, paukštelis ir dešra, bendrai tvarkė namų ūkio reikalus, ilgą laiką gražiai ir sutartinai gyveno ir nemažai gero užgyveno. Paukštelio darbas buvo kiekvieną dieną skraidyti į girią malkų. Pelė turėjo vandenį nešioti, ugnį kūrenti ir stalą...

Senais laikais gyveno Persijoj galingas karalius. Jis labai mėgo visokius nepaprastus daiktus. Dažnai jis darydavo pasilinksminimus ir į juos kviesdavo nebūtų daiktų pramanytojus ne tik iš savo karalystės, bet ir iš svetimų kraštų. Vienas karalius pastatė per upę gryno aukso tiltą. Kas norėjo per tą tiltą pereiti, tas turėjo dešimt auksinių užmokėti. O kad niekas be žinios nevaikščiotų, karalius liepė savo trims sūnams panakčiui tiltą saugoti. Pirmą vakarą jis nusiuntė vyriausiąjį sūnų. Netrukus...

Toli toli iš čia, ten, kur žiemą išskrenda kregždės, gyveno karalius. Jis turėjo vienuolika sūnų ir vieną dukterį, vardu Elzytę. Visi broliai buvo karalaičiai ir vaikščiojo į mokyklą su žvaigždėmis ant krūtinės ir kalavijais prie šono.

Gal seniai, gal neseniai, tėvams išmirus, liko pasauly vienas vaikužėlis. Vargšas bodamas ir niekur sau vietelės neturėdamas, susigalvojo į pasauli keliauti, bene ras kur pastogėlę. Kelionei našlaitėlis nieko daugiau neturėjo, kaip tik varškės ryšulėlį ir sūrelio kamputytį, o...

Buvo toks žmogus, jis turėjo sunų ir dukterį. Tėvams mirus, liko jiedu vieni. Tam sūnui niekas nesisekė - jis pats žinojo, kad neturi dalios, o dukteriai viskas klojosi kuo geriausiai. Syki ji sako savo broliui: - Vesk moterį ir gyvenk. - Tu matai, kad man niekas nesiseka,-...

Kitą kartą gyveno senukas ir senutė, jie turėjo tris vaikelius. Senukai buvo labai neturtingi, dažnai pristigdavo net duonos pavalgyti. Vienas vaikelis prašė tėvo, kad leistų jį pas žmones tarnauti, duonėlės pasiieškoti. Tėvas sako: - Eik. Vaikas ėjo ėjo, priėjo girią ir...

Evaldukas užrištomis akimis gali nuvesti į pajūrį. Tiesiai per mišką. Jam nereikia nei takų, nei keliukų. Jis nepaklys. Jis veda, veda ir pagaliau atveda Danutę ir jos tėtį už žvejų uosto, ant kopos. Danutės tėtis nusilenkia jūrai: - Sveika, jūra motinėle!.. Tu visada gera ir...

Seniai labai seniai, blizgančiu šviežio sniego sluoksniu užklotame miške, voverytė Giedrė šokinėjo po medžiais ir krūmais, niūniuodama smagią dainelę, kažką […]

Seniai labai seniai, tankiame miško kampelyje gyveno sau būrelis miško žvėrelių. Jie stebėjo, kaip vienas po kito krito medžių lapai, […]

Pasaka apie drambliuko Dominyko ir skruzdėlytės Simonos susitikimą. Kaip bėdai užklupus jie išmoksta nesikuklinti ir paprašyti pagalbos?

Jaukiame mažame namelyje ramios gatvelės gale kartu gyveno trys gyvūnėliai: šuniukas Margis, katytė Emilija ir papūga Birutė. Žaisdavo jie dažniausiai […]

Pasaka apie boružėlę, susitaikiusią su metų kaita. Ar pavyko jai sutikti rudenį?

Pasaka apie darželio išvyką į parką ir pamoką, kaip skirtingi vaikai gali žaisti skirtingai. Ir nieko tame nėra baisaus.

Šuniukas Margis leidžiasi į kelionę, išmokiusią jį vertinti tai, ką turi.

Seniai labai seniai, tolimuosiuose šiltuose kraštuose gyveno toks paukštis povas.

Pamokanti pasaka apie bebriuką Bronių, vis nukeldavusį savo koncertą vėlesniam laikui. Ką išmoko bebriukas (ir pasakos autorė!) apie vis atidedamus darbus.

Pasaka apie gyvūnėlius, kuriems sniegas patinka labiau už lietų? Ką apie tai išmoko laputė Laima, geniukas Gediminas ir kiškiukas Karolis? Ar lietus tikrai jau toks blogas?

Kitą kartą gyveno didikas, kuris, likęs našlys, vedė tokią didžiuoklę moterį, tokią puikuolę, kokios kitos pasaulyje nerastum. Ji turėjo dvi dukteris, visiškai tokio pat būdo ir visu kuo į save panašias.

Ore smarkiai šalo; sniegas snigo ir temo. Buvo paskutinis metų vakaras. Tą vakarą ėjo gatve varginga mergaitė, maža, vienplaukė, basa. Iš namų ji buvo išėjusi su klumpėmis, bet naudos iš jų maža teturėjo. Tos klumpės buvo motinos, ir mergaitei smuko. Nukrito jai nuo kojų beskubant...

Gyveno seniau vienas labai turtingas ponas. Kartą jis parašė lentoje: „Jeigu kas žino, kas yra bėda, tegu man pasako!" Prikalė tą lentą prie stuobrio pakelėj.

Viename sodžiuje gyveno ūkininkas su žmona ir turėjo sūnų Mikutį. Guvus tai buvo bernaitis: padykęs ir pramaniūgas. Jis nuolat baidė paukštelius, vaikė šunelį ir katytę, gainiojo po kiemą vištas. Kai Mikutis paūgėjo, tėtė liepė jam ganyti gyvulėlius. Išgena būdavo Mikutis...

Gyveno senelis ir senelė. Nieko jie daugiau neturėjo, tik trobelę ir vištytę su gaidžiuku. Kartą gaidžiukas kapstė žemę ir iškapstėjo pupą. - Pasodinkime pupą, tegu auga, - pasakė senelis. Paėmė senelė molinį puodą ir pasodino į jį pupą. Pasodino, o puodą padėjo po lova....

- Bet mums reikia pasirūpinti maisto atsargų žiemai, antraip gali prispirti badas, - tarė katė, - juk tau,...

Kažin kada, labai seniai, numirus tėvui, trys malūnininko sūnūs dalijos turtą. Vyresnysis sūnus pasiėmė malūną, antrasis asilą, o mažajam, Jonui, davė katiną: manykis, sako, gyvenk! Sėdi Jonas susitraukęs, nuliūdęs ir kalba: - Ką aš dabar veiksiu su tuo ūsočium? Katinas...

Gyveno kartą viena moteriškė, ji labai norėjo turėti mažą vaiką, bet nežinojo, kur gauti. Nuėjo ji pas seną žynę ir sako: - Labai norėčiau turėti mažą vaiką, ar nepasakytum, kur galėčiau gauti? - Menka čia bėda,- atsakė žynė.- Še tau miežio grūdą: čia ne paprastas...

Kad mergaitė - Ne miegalė, Tik...

Gyveno kitados brolis, kuris turėjo seserį Sigutę, labai gerą ir gražią mergaitę. Jų motina buvo mirusi, o ūkį valdė pamotė ragana. Pamotė turėjo ir savo tikrą dukterį, kuri buvo negera ir nedaili. Ji vaikščiodavo išsipuošusi, išsipusčiusi ir nieko neveikė. Kol brolis buvo...

Buvo kartą maža miela mergaitė, ir kas tik ją pamatydavo, visi pamildavo, bet labiausiai mylėjo senelė - ji nebeįmanė nė ko jai beduoti.

Buvo kartą karalaitis, jis ieškojo sau pačios; bet norėjo gauti būtinai tikros karalaitės. Beieškodamas išvažinėjo visą pasaulį, o visiškai tinkamos niekur negalėjo rasti. Karalaičių buvo daug, tik kiekvienai vis šio ar to trūko.

Atėjo žiema, apsidairė, ar visi jos laukia: ar medžiai ir žolės vasaros apdarus jau nusimetę, sėklas žemėje pasėję, apklostę. Stūkso miškai ir sodai sustingę,...

Vieną sykį katinas išėjo iš namų pasipeliaut. Landžiojo landžiojo po kopūstų daržą, tiktai piept jam ant uodegos galo kopūsto lapas ir užkrito. Persigandęs katinas pamanė: „Dabar tai jau tikrai dangus griūva!" Ir pasileido bėgt. Bėga, spiria, kiek tik kojos leidžia, ir...

Šeimininkė suspaudė gražų didelį sūrį ir padėjo jį džiūti ant palangės. Kur buvus, kur nebuvus, varna tik plast plast ir prišokus jį pagriebė. Pagriebus atsitūpė medžio viršūnėje ir patenkinta apsidairė. Tuo metu iš miško atslinko lapė ir pamatė varną su sūriu. Lapei iš...

Gyveno kartą prie ežero maža mergaitė, vardu Eglutė. Tiesą sakant, šįmet ji jau nebemaža -- jai sukako ketveri metukai.

Buvo karalius ir turėjo tris dukteris: viena graži, kita gražesnė, o jauniausia - gražiausia. Tėvas norėjo į Vilnių važiuoti tarnaitės - apsižiūrėti, kiaulėms apšerti, apsišluoti. Jauniausioji duktė sako: - Tėvai, nereikia man tų tarnaičių: aš pati apsižiūrėsiu. Kai...

Buvo kartą toks keistuolis muzikantas. Nusikabino nuo pečių smuikelį ir kad...