Jei norite džiaugtis spalvinga gėlių jūra ar gausiu derliumi darže, be trąšų neišsiversite. Tik neskubėkite pirkti chemikalų. Yra keletas namuose randamų medžiagų, papildysiančių žemę ir jūsų augalus reikalingais naudingaisiais mikroelementais, pavyzdžiui, fosforu, kaliu ir azotu.

Arklių mėšlo trąšos

Nelabai kvapnios, bet puikiai tinkančios rožėms ir visiems sodo augalams, kuriems reikia daug maistingųjų medžiagų, trąšos yra gaminamos iš arklių mėšlo. Norėdami paruošti šių trąšų, į kibirą įdėkite arklių mėšlo (kiek pakabinsite vienu kastuvo grybštelėjimu) ir pripildykite kibirą vandens. Tada mišinį tris savaites palikite tokioje vietoje, kur neužuosite jo nemalonaus kvapo. Skystąjį mėšlą galite skiesti vandeniu santykiu 1:20 ir tręšti rožes. Bet būkite atsargūs: Arklių mėšlo ir vandens mišinys įgauna labai stiprų dvoką!

Dilgėlių trąšos

Beje, geliančių dilgėlių mišinys taip pat pasižymi aitria smarve. Tačiau šios savo gamybos trąšos natūraliai maitina augalus dėl jų sudėtyje esančio itin didelio azoto kiekio. Norėdami pasigaminti trąšų iš dilgėlių, smulkiai supjaustykite kilogramą šviežių dilgėlių lapelių ir suberkite į maždaug 10 litrų kibirą, pripildytą vandens. Jei taupote vandenį, šioms trąšoms puikiai tiks lietaus vanduo. Truputį dilgėlių lapelių galite įmaišyti tiesiai į žemę aplink augalą arba įdėti į vazoninių augalų žemę juos sodinant. Uždenkite mišinį ir palaukite maždaug dvi savaites, kad dilgėlių lapeliai gerai išmirktų. Jūsų natūralios savo gamybos trąšos bus paruoštos naudoti, kai mišinys patamsės ir nebeputos. Atskieskite maždaug pusę litro mišinio vandeniu 10 litrų talpos laistytuve ir laistykite augalus kartą ar du kartus per savaitę. Šios natūralios trąšos yra naudingos namuose augantiems augalams, taip pat visoms daržovėms, išskyrus pupas, žirnius ir svogūnus. Dilgėlių trąšos taip pat puikiai tinka augalams, kenčiantiems nuo amarų. Užpurškus truputį šių trąšų, ant augalo susidaro silikatų sluoksnis, neleidžiantis amarams prakąsti augalo ir iščiulpti jo sulčių.

Vanduo po bulvių virimo

Vanduo, kuriame buvo verdamos bulvės, taip pat yra natūralios augalų trąšos dėl jame esančių vitaminų, išsiskyrusių iš bulvių verdant. Tiesiog atvėsinkite vandenį ir juo laistykite kambarinius ir sodo (daržo) augalus kartą per savaitę.

Mineralinis vanduo

Mineralinis vanduo, kurį norite išpilti, nes jau nebešviežias, taip pat gali būti naudojamas kaip trąšos. Jame yra labai daug augalams naudingų mineralinių medžiagų.

Žaliosios trąšos (sideratai)

Viena iš jų - žaliosios trąšos (dar vadinamos sideratais) - tai augalai, kurie paūgėję perkasami arba užariami, kad pūdami natūraliai patręštų dirvą, praturtintų ją reikalingomis medžiagomis. Ankštinių augalų biomasėje sukauptas biologiškai fiksuotas azotas (N) yra vienas svarbiausių ir pigiausių šaltinių aprūpinant sėjomainos augalus azotu. Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama ankštinėms žolėms ir kaip biologiškai fiksuoto azoto (BFN) šaltiniui, ir kaip dirvožemio derlingumo gerinimo priemonei. Jų šaknys gerai išvystytos, todėl prasiskverbia giliai į podirvį. Ten tirpdo kitiems augalams mažai prieinamas maisto medžiagas ir jas akumuliuoja augalų biomasėje ir dirvožemio armenyje.

Grūdams azotas būtinas visą vegetacijos laikotarpį, tačiau skirtingais augimo tarpsniais N poveikis grūdų derliui skiriasi. Iki šiol mažai dėmesio skirta javų poreikio ir tręšimo žaliosiomis trąšomis suderinamumui. Daugelis tyrimų pagrįsti tuo, kad biologiškai fiksuotas azotas naudotas kaip žalioji trąša apariant ankštines žoles. Tokiu būdu vienu kartu įterpiamas didelis N kiekis, todėl ne visada pavyko sukontroliuoti mineralizacijos potencialo intensyvumą, N srautus ir panaudojimo efektyvumą.

Augindami sideralinius augalus, aprūpinsime sėjomainos augalus azotu, o taip pat:

• pagerės dirvos struktūra;
• pagerės dirvos aeracinės savybės;
• išvengsite dirvos erozijos;
• suaktyvės dirvoje esantys mikroorganizmai;
• pagausės humuso ir maisto medžiagų;
• tankus pasėlis nustelbs piktžoles.

Žaliajai trąšai auginamų augalų stipri šaknų sistema, todėl gali pasisavinti maisto medžiagas iš gilesnių dirvožemio sluoksnių. Taip pat patys apsirūpina azotu, nemažai jo sukaupdami žaliojoje masėje ir šaknyse. Augalų šaknims skverbiantis gilyn, gerai purenamas podirvis, taip pat formuojasi struktūriniai dariniai, kurie gerina dirvožemį.

Kada ir kaip įterpti

Augalų žaliąją masę galima naudoti kaip vasarinių ar žieminių javų trąšą pirmoje vegetacijos pusėje. Nederlingus, skurdžius arba nenaudojamus dirvožemius sideratais apsėti rekomenduojama pavasarį ir pirmoje vasaros pusėje, o antroje vasaros - po derliaus nuėmimo. Žaliosios trąšos paruoštos įterpti Žaliąsias trąšas į dirvą geriausiai įterpti augalams pradėjus žydėti arba jiems pasiekus apie 20 cm aukštį. Jos įterpiamos negiliai: lengvose (smėlingose) dirvose - 12-15 cm, o sunkiose (molingose) - 6-8 cm gyliu. Prieš įterpiant į dirvą, augalus rekomenduojama susmulkinti arba nupjautų augalų žaliąją masę ir šaknis apkasti ar aparti, kad lengviau suirtų. Norint geriausių rezultatų, sideratai turi augti vidutiniu tankumu.

Parinkti pagal dirvožemį

Skirtingose dirvose kiekviena sideratų rūšis auga skirtingai. Pavyzdžiui, pūdyme geriausiai auga lubinai ir barkūnai; smėlyje ir priesmėlyje - pupos, seradėlės, facelijos, vikiai, grikiai, aliejiniai ridikai ar saulėgrąžos; priemolyje - dobilai ir baltosios garstyčios; molyje - vikiai, dobilai, barkūnai, saulėgrąžos.

Žaliųjų trąšų pasirinkimas labai platus, tad jį turėtų lemti tai, kokio poveikio tikimasi. Pavyzdžiui, norint pasisavinti azotą iš oro, reikėtų auginti ankštinius augalus; varpiniai ir kryžmažiedžiai saugo dirvą nuo azoto išsiplovimo žiemą; norint stabdyti eroziją ir naikinti piktžoles, reikėtų rinktis dobilus, lubinus, pupas, garstyčias, facelijas, saulėgrąžas ar aliejinius ridikus. Lubinai, pupos, garstyčios giliuose sluoksniuose purena dirvą, taip pat lubinai ir kryžmažiedžiai ima maisto medžiagas iš gilesnių dirvos sluoksnių ir jas kaupia. Vienas augalas negali patenkinti visų poreikių, tad reikėtų pasitarti su specialistais, kurie padėtų išsirinkti tinkamiausią augalų mišinį.

Mėšlo pakaitas

Teigiama, kad dalį ankštinių augalų žaliosios masės galima transportuoti ir naudoti kitame lauke. Tokia tręšimo sistema yra rimta alternatyva mėšlui, kaip bendro dirvožemio derlingumo dalis. Svarbu ir tas, kad ji neskleidžia nemalonaus kvapo. Žaliosios masės pervežimas į kitą lauką turi daug privalumų: lengviau subalansuojamas javų NPK poreikis ir išvengiama jų pertekliaus; kontroliuojamas N atsipalaidavimas ir nuostoliai. Teigiama, kad kurio nors vieno maisto elemento deficitas gali blokuoti kitų maisto medžiagų pasisavinimą. Žaliosios masės kitame lauke panaudojimo galimybės yra platesnės: galima parinkti tinkamiausią trąšų normą, tręšimo laiką priderinti prie auginamų augalų poreikio, naudoti tinkamiausius įterpimo, mulčiavimo būdus. Tai yra svarbu ir dėl to, kad judrių maisto medžiagų efektyvumą lemia veiksniai, nepriklausantys nuo žmogaus, t. y. dirvožemio savybės, meteorologinės sąlygos.

Atlikti tyrimai

Moksliniai tyrimai atlikti 2009-2010 m. ir 2015-2016 m. Lietuvos žemės ūkio ir miškininkystės mokslo centro Joniškėlio eksperimentinėje stotyje. Tyrimų tikslas buvo įvertinti skirtingų daugiamečių pašarinių augalų antžeminės masės kokybinius parametrus ir suderinamumą, pagal NPK tręšti žieminius ir vasarinius kviečius taikant žaliosios trąšos transportavimo sistemą. Kviečių ir žaliųjų trąšų suderinamumui įvertinti naudoti šių tyrimų duomenys: „Azoto ciklo optimizavimas naudojant pašarinius ankštinius augalus kaip žaliąją trąšą ekologinėje žemės ūkio sistemoje“ (mulčiavimo bandymas) ir „Biologinio ir organinių trąšų azoto įtaka vasarinių javų produktyvumui ir kokybei ekologinės žemdirbystės sąlygomis” (biologinio ir organinio azoto bandymas). Buvo įvertinti daugiamečių ankštinių žolių, eraičinsvidrių, raudonųjų dobilų, eraičinsvidrių ir raudonųjų dobilų mišinio, liucernų, eraičinsvidrių ir liucernų mišinio antžeminės masės kokybiniai rodikliai. Atliekant biologinio ir organinio azoto bandymą, nustatytas žieminių ir vasarinių javų sukauptas NPK. Remiantis šiais duomenimis, apskaičiuotas teorinis skirtingų ankštinių žolių masės kiekis ir tikimybė padengti maisto medžiagas, sukauptas žieminių kviečių (4 t ha-1) ir vasarinių kviečių derliuje (3 t ha-1). Rezultatai. Maisto medžiagų (N, P, K) poreikis tonai žieminių ir vasarinių kviečių užauginti priklauso nuo augalų biologinių ypatumų, dirvožemio maistingųjų medžiagų judrumo ir meteorologinių sąlygų svarbiausiais augalų augimo ir vystymosi tarpsniais.

Kviečiai yra azotamėgiai augalai, jiems N reikia 4,0-4,2 kartus daugiau nei P ir 1,8-2,6 kartus daugiau nei K. Kviečiai didžiąją dalį N ir P sukaupia grūduose. Fosforo pasiskirstymas augalo dalyse yra analogiškas azotui, juos sieja glaudus ryšys.

Palyginti su kitais augalais, javams nereikia daug K. Jie daugiausia jo kaupia vegetatyvinėse dalyse - šiauduose. Pastaruosius panaudojus trąšai, K vėl sugrįžta į dirvožemį.

Palyginus žieminius ir vasarinius kviečius, nustatyta, kad žiemkenčiai daugiau kaupia K nei vasarojus. Tai gali būti susiję su žiemkenčių atsparumu žemoms temperatūroms. Vienam kilogramui N žieminiai kviečiai sunaudoja pusantro karto daugiau K nei vasariniai. Šiuo atžvilgiu P:N rodiklio vertės mažiau nuoseklios.

Pastaba. Grūdų derlius: šiaudų derlius = 1; (± S.E.) - standartinė paklaida

Žaliųjų trąšų poreikis (norma t ha-1) priklauso nuo auginamos javų rūšies ir planuojamo derliaus dydžio. Ji nustatoma remiantis N poreikiu, kuris lemia ir kitų maisto medžiagų (P, K) pasisavinimą. Sunkaus priemolio rudžemyje taikant ekologinio ūkininkavimo sistemą galima gauti 4,0 t ha-1 žieminių kviečių ir 3,0 t ha-1 vasarinių kviečių grūdų derlių. Tokiems derliams užauginti sunaudojama atitinkamai 74,4 kg ha-1 N ir 54,6 kg ha-1 N. Žieminių kviečių (grūdų derliui - 4 t ha-1) N poreikis atitinka 2,5 t ha-1 raudonųjų dobilų, liucernų masėje sukauptam N kiekiui. Vasariniams kviečiams tręšti pakanka 2 t ha-1 raudonųjų dobilų, liucernų masės. Trąšai naudojant ankštinių žolių su eraičinsvidrėmis mišinių masę, trąšų normą vertėtų padidinti 0,5-1,0 t ha SM.

Žaliosiose trąšose sukauptas P kiekis yra per mažas planuojamiems žieminių ir vasarinių kviečių grūdų derliams gauti. Todėl gausiai tręšiant žaliosiomis trąšomis, fosforo kiekio mažėjimas dirvožemyje gali tapti viena iš augalų mitybos problemų. Ribotų išteklių dirvožemyje žaliosios masės transportavimą ir panaudojimą kitame lauke vertėtų derinti su natūralios kilmės mineralinėmis P trąšomis. Tokiuose dirvožemiuose geriau auginti daugiametes pupines žoles, nei vežti žaliąją masę iš kito lauko. Renkantis daugiamečių žolių rūšis, auginti ankštinių žolių mišinius su didesne varpinių žolių dalimi. Taip pat vertėtų pasirinkti tokias ankštinių ir varpinių žolių rūšis, kurios gali tirpdyti sunkiai prieinamus fosforo junginius.

Tręšiant kviečius žaliosiomis trąšomis (nepriklausomai nuo jų rūšies) pagal N poreikį, yra visiškai patenkinamas K poreikis. Nustatyta, kad K perteklius gali blokuoti kitų maisto medžiagų pasisavinimą (Na, Ca, Mg...). Augalai maisto medžiagas pasisavina ne vien tik iš trąšų, nemažą dalį jų paima iš dirvožemio, todėl žaliosios trąšos transportavimą tikslinga naudoti taikant visavertę, subalansuotą ekologinę sėjomainą. Žinodami savo dirvožemio tipą, galite pasirinkti tinkamiausius sideratus. Jiems užaugus, pagal sėklų gamintojo rekomendacijas įterpkite į dirvožemį arba dalį žaliosios masės transportuokite į kitą lauką. Šios trąšos pamaitins jūsų dirvą ir gausite didesnį derlių.

Kiaušinių lukštai kaip trąša

Kiekvienas sodininkas sprendžia savarankiškai dėl augalų tręšimo priemonių. Galima išsirinkti tinkamą variantą iš daugybės galimų, o vienas iš tokių - kiaušiniai. Galbūt tai jums pasirodys keista, bet tręšti augalus rekomenduojama ne tik kiaušinių lukštais, bet ir pačiais kiaušiniais. Šį triuką naudoja patyrę sodininkai, turintys nemažai žinių apie augalus. Šios medžiagos stimuliuoja greitą sėklų ir sodinukų augimą.

Pasirinkite sodinimui tinkamą vietą. Tai gali būti šešėlis, dalinis šešėlis ar saulėta vieta - rinkitės pagal konkretaus augalo poreikius. Po penkių dienų jau galima drąsiai į vazonus dėti sėklas ar sodinti augalus.

Kiaušinių lukštai yra puikus kalcio šaltinis, kuris yra labai svarbus augalams. Kalcis reikalingas tvirtai augalų struktūrai palaikyti. Pakankamai kalcio gavę vaisiai ir daržovės yra tvirtesni, mažiau pūva, juos galima ilgiau sandėliuoti. Esant kalcio trūkumui, augalų lapų kraštai paruduoja, jauniausi lapai susisuka, lapų ir ūglių viršūnėlės nudžiūva.

Kiaušinių lukštus susmulkinkite iki miltelių - sutrinkite rankomis arba pasitelkite kavamalę. Gautus miltelius tiesiog įmaišykite į dirvą ir papurenkite. Sakoma, kad tokia natūrali trąša aprūpina dirvą kalciu ir fosforu.

Trijų asmenų šeima per mėnesį gali suvartoti iki 100 kiaušinių! Lukštai paprastai keliauja į atliekų kibirą, nors pritaikius paprastus matematinius skaičiavimus galima nustatyti, kad per metus įmanoma surinkti apie 10 kg vertingų trąšų. Lukštus trąšoms reikėtų rinkti taip: Perskėlus kiaušinį lukštus reikia sudėti į erdvią kartoninę dėžutę ir palikti pradžiūti. Dėžutę reikėtų laikyti šiltoje vietoje, kad per kelias dienas baltymų plėvelė nesugestų, bet natūraliai išdžiūtų. Po to, kai kiaušinių lukštai visiškai išdžiūva (paprastai reikia kokių 3-5 dienų), juos reikia sutrinti ir suberti į popierinius maišelius. Šią žaliavą laikykite sausai. Negalima berti lukštų į polietileninį maišelį, nes jie sudrėks ir supus. Galima rinkti ir virtų kiaušinių lukštus, tik reikia kruopščiai nulupti, kad liktų tik lukštas, be vidinės dalies - taip surinksite tikrai naudingą trąšą.

Vanduo po kiaušinių virimo: Specialistai vienbalsiai sutarė: vandens po kiaušinių virimo išpilti nevalia! Kiaušinio lukštas yra 90% sudarytas iš kalcio karbonato. Taipogi jame yra dar net 27 elementai, tarp kurių fosforas, fluoras, varis, silicis, cinkas. Visų savo stebėjimų eigoje mokslininkai nustatė, kad toks vanduo padidina augalų žaliosios masės priaugimo greitį net iki 10 kartų! Jame užmerktos sėklos duos tvirtesnius draugiškus daigus. Sodinukai bus atsparesni kenkėjams bei ligoms. Be jau minėto augalų augimo stimuliacijos, vanduo po kiaušinių virimo taip pat padės išlaikyti dirvos rūgštingumo rodiklius 5,6-6,5 pH lygyje. Tai labai svarbu, nes natūrali terpė užtikrins augalams optimalias sąlygas sugerti maistines medžiagas.

Kaip naudoti vandenį po kiaušinių virimo: Po kiaušinių virimo nuovirą supilame į atskirą talpą, o kiaušinius nedelsiant užpilame lediniu vandeniu, kad palengvintume lukšto atsiskyrimą. Kiaušinių nuovirą atvėsiname ir naudojame kambarinių augalų laistymui bei purškimui 24 valandų bėgyje. Lengvai galite nustatyti augalus su kalcio deficitu: lapai su sausais galiukais bei rudomis dėmėmis. Stiebai auga lėtai su smulkiais lapais.

Kiaušinių lukštų nuoviras: Kiaušinių lukštai dažnai atsiduria šiukšliadėžėje, tačiau ūkiškai mąstantys daržininkai juos renka, džiovina ir paverčia vertinga trąša. Pirmiausia svarbu naudoti tik švarius, nuo baltymo likučių nuplautus ir gerai išdžiovintus lukštus. Vienas iš dažniausių požymių, kad daržovėms trūksta maisto medžiagų - blankūs, gelsvėjantys lapai ar lėtai augantys ūgliai. Ypač tai pastebima ant jautresnių augalų, tokių kaip pomidorai. Šis nuoviras veikia nuosekliai: per laistymą kalcis ir kitos mineralinės medžiagos pasiekia šaknis, stiprina jų sistemą ir gerina maistinių medžiagų pasisavinimą. Po kelių kartų galima pastebėti, kad pomidorai atrodo gyvybingesni, jų lapai tampa sodresnio atspalvio, o žiedai ilgiau laikosi. Šviežiai išvirtą nuovirą verta naudoti tą pačią dieną, kol jame dar gausu kalcio ir kitų tirpių medžiagų. Geriausiai veikia reguliarus naudojimas - maždaug kas 7-10 dienų. Lukštų nuoviras padeda išvengti žiedų puvinio, stiprina augalų audinius ir palaiko pusiausvyrą dirvoje. Kiaušinių lukštų nuoviras - ne tik paprasta, bet ir itin efektyvi priemonė, kurią galima pritaikyti kone visoms daržovėms. Šis natūralus tirpalas ne tik stiprina augalus, bet ir padeda išvengti dažnų bėdų, tokių kaip žiedų puvinys ar silpnas augimas. Tinkamai naudojant kiaušinių lukštų nuovirą, rezultatai darže pasimato jau po kelių laistymų. Sveikesni lapai, intensyvesnė spalva ir gausesnis derlius - visa tai įmanoma be brangių priemonių.

Kiaušinių lukštų trąšų gaminimas: Tam, kad lukštų smulkinimas nesudarytų per daug rūpesčių, tai daryti reikia palaipsniui. Surinkus vieną kilogramą žaliavos, galima pradėti smulkinti. Užtieskite stalą minkštu švariu audiniu (galima naudoti standžią klijuotę). Išberkite kiaušinių lukštus ir stipriai sutrinkite mediniu kočėlu - sausi lukštai akimirksniu sutrupės. Dabar liko sumalti žaliavą kavamale arba mėsmale. Tai daryti būtina, nes stambūs lukštų gabalėliai neduos dirvai naudos - jie irs labai lėtai. Gautus lukštų miltelius suberkite į stiklainį ir sandariai užsukite. Galima daryti kitaip ir pasigaminti kombinuotų trąšų - kiaušinių lukštus iškepkite lauže arba krosnyje ir naudokite kartu su pelenais. Tokiose trąšose bus daug fosforo, kalio, magnio ir kalcio karbonato. Toks kokteilis, taip pat patys savaime susmulkinti kiaušinio lukštai daugiausiai naudos duos rūgščiam molingam dirvožemiui, pagerins jo struktūrą. Žinoma, vien kiaušinių milteliai neužtikrins tokio paties rezultato, kaip dirvožemio kalkinimas, bet jei taip žemę tręšite metų metus, galite padidinti jos derlingumą.

Iš lukštų miltelių galima pagaminti skystas trąšas: Išdžiovinkite kiaušinių lukštus. Susmulkinkite juos natūraliu būdu, sumalkite mėsmale arba kavamale. Miltelius suberkite į stiklinį butelį ar stiklainį, užpilkite vandeniu, sandariai užsukite. Stiklainį galima laikyti tamsioje vėsioje vietoje. Po 2 savaitėms vanduo taps drumstas ir ims skleisti nemalonų kvapą - tai reikš, kad maistingosios trąšos pasigamino. Prieš tręšiant augalus, skystas lukštų trąšas reikėtų atskiesti paprastu vandeniu santykiu 1:3.

Nedidelis niuansas: apžiūrėkite vidinę lukšto pusę - ten lieka plona išdžiūvusi baltymo plėvelė. Baltymas puikiai maitina augalus, tačiau deginant lukštus krosnyje ar lauže, baltymas sunaikinamas. Todėl rekomenduojama iš lukštų pasigaminti kelių rūšių trąšų.

Kaip naudoti kiaušinių lukštų trąšas: Apsauga nuo kurmių. Liaudiška priemonė. Jei norite visiems laikams atsisveikinti su šiais kenkėjais, sėdami sėklas į duobutę įmeskite kelias sausų kiaušinio lukštų atplaišas. Graužikams nepatiks aštrūs lukštų kraštai ir jie neberaus landų. Naudojant lukštus, galima apsaugoti augalus nuo šaknų puvinio („juodosios kojelės“). Profilaktiškai reikia lukštų milteliais apibarstyti dirvą, kur pasodinti augalai. Gydymo tikslais, jei dalis augalų jau pažeista, juos reikia išrauti, o dirvą gausiai apibarstyti smulkintų lukštų milteliais. Dirvožemio nurūgštinimui. Jei turite surinkę daug lukštų atsargų, vienam kvadratiniam metrui reikėtų berti 500 g lukštų miltelių. Jei lukštų neturite labai daug, tada prieš sodinant augalus į kiekvieną duobutę reikėtų berti žiupsnelį lukštų miltelių. Trąšos visiems augalams. Skystomis kiaušinių lukštų trąšomis galima tręšti bet kokius augalus - taip dirvožemis praturtinamas mikroelementais. Naudojant šias trąšas galima gauti gerą kopūstų, šakniavaisių, svogūnų, kitų daržovių, slyvų ir vyšnių derlių. Šios trąšos taip pat gali padėti atsikratyti šliužų - kopūstų lysvę apibarstykite lukštų milteliais ir keliais stambesniais lukštais. Jei norite atsikratyti kurklių ir apsaugoti augalus, sėjant sėklas į duobutes taip pat galima įberti nedidelį kiekį kiaušinio lukštų miltelių. Jei pomidorai ėmė juoduoti, pabandykite žemę patręšti šiek tiek susmulkintais kiaušinių lukštais. Staigaus poveikio nesitikėkite, bet ilgainiui pastebėjote, kad augalai sveiksta. Kiaušinių lukštus reikia berti į komposto krūvą, taip pat nedideliais kiekiais į sodinukams ir kambariniams augalams skirtą žemę - ji bus puresnė. Kambarinius augalus galima laistyti kiaušinių lukštų užpilu. Jam pasigaminti reikėtų lukštus nuplikyti verdančiu vandeniu, tada užpilti paprastu vandeniu ir palikti 4 dienas. Gautomis skystomis trąšomis galima laistyti augalus.

tags: #zali #kiausiniai #kaip #trasa

• Romain Gary kelionė
• Galimybės ir iššūkiai tiriant žmogaus embrionines kamienines ląsteles
• Kaip palengvinti sloguojanti kūdikio kvėpavimą
• Kaip pranešti darželiui apie vaiko nebuvimą
• Vadovas sporto klubams Lietuvoje