Nevaisingumas - tai ne tik medicininė problema, bet ir gilus asmeninis išbandymas, dažnai paliekantis emocinių randų. Šiandien vis daugiau kalbama apie psichologinę būseną ir jos įtaką moters galimybėms pastoti. Šiame straipsnyje aptarsime psichologinius veiksnius, kurie gali turėti įtaką moters vaisingumui, ir pateiksime patarimų, kaip įveikti sunkumus, susijusius su negalėjimu susilaukti vaikų. Nors vaisingumo sutrikimų įtaka psichikos sveikatai dar nėra pakankamai ištirta, vis dažniau kalbama apie nevaisingumo krizę, pasižyminčią plačiu žmogui būdingų emocinių išgyvenimų spektru. Krizinių emocijų pliūpsnį patiria ir poros praradusios kūdikį. Tiek vienu, tiek antru atveju, norint sėkmingai šias krizes įveikti, išsaugoti santykius, gyvenimo prasmę, neretai prireikia psichologo pagalbos.
Nevaisingumo paplitimas ir psichologinės pasekmės
Manoma, kad nevaisingumas Lietuvoje šiuo metu paliečia apie 15 proc. porų. Tačiau vis dar vengiama atvirai apie tai kalbėtis, o poros, nusprendusios mėginti susilaukti vaikų pagalbinio apvaisinimo pagalba, dažnai neįsivaizduoja, kokie išgyvenimai jų laukia. Nors vaisingumo sutrikimų įtaka psichikos sveikatai dar nėra pakankamai ištirta, vis dažniau kalbama apie nevaisingumo krizę, pasižyminčią plačiu žmogui būdingų emocinių išgyvenimų spektru. Krizinių emocijų pliūpsnį patiria ir poros praradusios kūdikį. Tiek vienu, tiek antru atveju, norint sėkmingai šias krizes įveikti, išsaugoti santykius, gyvenimo prasmę, neretai prireikia psichologo pagalbos.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis bei Gimimų medicininiais duomenimis, nuo 2015 metų Lietuvoje stebimas gimstamumo mažėjimas. Tiek jaunos, tiek vyresnės vaikų neturinčios šeimos neretai sulaukia emocijas provokuojančių klausimų, pvz., „tai kada vaikiukas?“, „pažiūrėk į pasą - ar dar ne laikas?“ ir pan. Jei esate gavę tokių klausimų, puikiai suprantate, apie kokias emocijas kalbame. PSO apibrėžia nevaisingumo sąvoką kaip seksualiai aktyvios ir nenaudojančios kontraceptinių priemonių poros negalėjimą pastoti ilgiau nei metus laiko (WHO, 2020). Dažniausiai nurodomos trukdančios pastoti medicininės priežastys - nevykstanti ovuliacija, prastas kiaušintakių pratekamumas bei įvairios gimdos patologijos (CDC, 2020). Kai kalbame (džiugu, jog vis drąsiau tai darome garsiai) apie poros nevaisingumą, neretai susiduriame ne tik su pastojimo sunkumais. Deja, teigiamas nėštumo testas ar rankose laikoma vaisiaus nuotrauka dar negarantuoja svajonės išsipildymo. Tiesa, gera žinia ta, jog Lietuvoje nuo 2019 metų abortų skaičius mažėja. 2021 metais užregistruoti 5349 abortai per metus. Vis dėlto, nors 2021 metais 47,6 proc. visų abortų sudarė abortai dėl tokio pačių moterų apsisprendimo (2020 m. - 46,9 proc.), liūdina tai, jog 52,3 proc. (2020 m. - 53,1 proc.) oficialiai fiksuotų abortų įvyko dėl savaiminio persileidimo (10,8 proc., 2020 m. - 12,8 proc.), medicininių indikacijų (3,5 proc., 2020 m. - 3,3 proc.), negimdinio nėštumo (8,5 proc., 2020 m. - 7,5 proc.) bei kitų priežasčių (29,5 proc., 2020 m. - 29,5 proc.) (Valstybės duomenų agentūros duomenys, Gimimų medicininiai duomenys, Higienos instituto duomenys). Valstybės duomenų agentūros duomenys, Gimimų medicininiai duomenys, Higienos instituto duomenys (surinkti 2023 m.
Emocinis išgyvenimas ir jo įtaka
Pirmiausia norisi akcentuoti, jog tikrai ne visiems žmonėms, susiduriantiems su vaisingumo sunkumais, reikalinga psichologo pagalba. Mėgstu sakyti savo klientams, jog mes visi turime tam tikrą tašką, ribą, iki kurios, net ir patirdami psichosocialinių, emocinių sunkumų, jaučiame, jog galime su jais susitvarkyti ir, įdėdami daugiau ar mažiau pastangų, susitvarkome. Pacientai neretai pasakoja, jog dar iki kreipimosi į specialistą patys bandė spręsti savo problemas, įveikti sunkumus, ieškojo informacijos ir naudojosi pagalba draugų ar artimųjų rate. Psichologas gali būti pagalbininkas, kuomet ta subjektyvi riba peržengiama. Antra, net kalbant apie ganėtinai siaurą ir specifinę vaisingumo sutrikimų sritį, psichologiniai sunkumai, su kuriais susiduria pacientai, labai įvairūs. Kalbant apie emocinę būseną, patiriamų emocijų spektras labai įvairus. Pats vaisingumo gydymo procesas gali atnešti įvairių ir net labai intensyvių emocijų, anksčiau nepatirtų išgyvenimų. Viltis, optimizmas dažnai persipina su abejonėmis, baime neprisikurti pernelyg optimistiškų lūkesčių. Kai tenka išbandyti ne vieną vaisingumo gydymo būdą ar vis nesiseka pastoti, kai kurie žmonės pajaučia stiprų beviltiškumą, beprasmybės jausmą, stresą. Daugumai emociškai sunkiausias yra laukimo laikotarpis, kuomet suplanuoti testai ir intervencijos atlikti ir belieka sulaukti pastojimo. Susiduriama su kontrolės stokos jausmu - kaip ir viskas padaryta, bet labai norėtųsi padaryti dar kažką, kas padidintų sėkmės tikimybę. Tai savo ruožtu taip pat susiję su nerimu ir įtampa. Sužinojus, jog pastoti nepavyko ar nutrūkus nėštumui apima liūdesys, praradimo jausmas, prasideda gedėjimo procesas. Verta paminėti ir tokias dažnai užklumpančias emocijas kaip gėda (nes negaliu susilaukti vaikų), kaltė, pyktis ir pavydas (nes kitiems tarsi net nenorint pavyksta greitai sėkmingai pastoti ir netenka susidurti su vaisingumo problemomis). Žmonės jau anksčiau turėję nuotaikos sutrikimų, turi didesnę tikimybę išgyventi stipresnes emocijas ir vaisingumo gydymo metu.
Ką tenka išgyventi porai, susiduriančiai su nevaisingumo krize? Be visų fizinių skausmų ir nepatogumų, patiriamų atliekant įvairius medicininius tyrimus ir intervencijas, negalime pamiršti gausybės emocinių išgyvenimų. Natūralu, jog susidūrus su kliūtimi siekiant tikslo kyla emocinė įtampa, nerimas, apninka sunkios mintys, kankina nežinomybė. Poros susiduria su daugeliu socialinių psichologinių problemų ir savęs nuvertinimu, žlunga ateities svajonės, sunku bendrauti su aplinkiniais: tėvais, draugais, bendradarbiais, atsiranda medikų baimė, nes bijoma vėl išgirsti prastas naujienas. Nevaisingumas ir pastojimo ar vaisiaus išnešiojimo sunkumai priskiriami prie ūmių krizių, kurios paveikia moters bei jos partnerio emocinę ir psichologinę būseną, tarpusavio santykius, neretai poveikis išplinta ir dar toliau paveikdamas šeimą, draugus.
Nevaisingumo gydymas yra tikras, sunkus darbas. Toks alinantis darbas išelektrina net pačią seksualiausią porą. Jokio spontaniškumo, jokio privatumo. Nustatyta, kad daugiau kaip pusė nepastojančių porų turi seksualinių problemų. Kai kurios poros jaučia įtampą, kitos gi patiria tiesioginius gydymo padarinius - atsiranda priešlaikinė ejakuliacija, erekcijos, orgazmo nebuvimas. Moterims, gydomoms nuo nevaisingumo, sumažėja seksualinis potraukis, joms sunkiau susijaudinti, jas mažiau domina švelnumai, pasiglostinėjimai prieš ir po. Ir žinoma, patys santykiai tampa žymiai retesni. Kaip moteris gali jaustis seksuali, kai jos kūnas pripumpuotas hormonų, mėlynas nuo injekcijų? Kai krūva gydytojų kartas nuo karto vis apžiūrinėja slapčiausias jos kūno vietas? Turbūt pagelbėtų atviras pokalbis su partneriu apie viską, kas vyksta, galbūt su lengva ironija ar jumoru. Kai tik kils nors menkiausias noras, ūpas, tiesiog veikite.
Santykių iššūkiai ir kertiniai įsitikinimai
Kalbant apie nevaisingumą ar nesėkmingą nėštumą, ši diagnozė gali turėti didelę įtaką poros santykiams. Atliekami diagnostiniai tyrimai ir intervencijos paveikia porų intymų gyvenimą, gali pakisti ne tik seksualiniai santykiai (moterys bei vyrai dažniau jaučiasi mažiau seksualūs, vengia lytinių santykių), bet ir emocinis artumas. Lytiniai santykiai tampa darbu, lieka mažiau romantikos, spontaniškumo. Labai priklauso, kokias įveikos strategijas naudoja pora. Vengimą, atsiribojimą nuo sunkumų pasirenkantys žmonės dažnai tuo pačiu išgyvena ir atitolimą vienas nuo kito, augančią įtampą.
Nevaisingumas paliečia ir kertinius žmogaus įsitikinimus apie save. Negalėjimas susilaukti vaikų gali atnešti beprasmybės jausmą, poreikį iš naujo pervertinti įsivaizdavimą apie savo vaidmenį gyvenime, keliamus tikslus ir lūkesčius.
Nevaisingumas paliečia ir kertinius žmogaus įsitikinimus apie save. Negalėjimas susilaukti vaikų gali atnešti beprasmybės jausmą, poreikį iš naujo pervertinti įsivaizdavimą apie savo vaidmenį gyvenime, keliamus tikslus ir lūkesčius.
Psichologinė pagalba ir konsultavimas
Psichologo konsultacija yra konfidenciali bei maksimaliai orientuota į kliento poreikius. Pasikartosiu, jog nevaisingumo gydymas šalia ir taip įvairaus emocijų ir jausmų spektro dažnai gali atnešti ir kontrolės stokos jausmą, tarsi nuo asmens niekas arba ne daug kas priklauso. Taigi, konsultavimo procesas yra visų pirma nukreiptas į pacientų emocinės krizės įveiką, aktyvų vaidmenį procese bei bent dalinį subjektyviai suvokiamos kontrolės atstatymą. Stengiuosi su pacientais pasikalbėti ne apie medicininę vaisingumo gydymo pusę, bet labiau susitelkti ties tuo, kaip jie jaučiasi, normalizuoti būdingus tam tikrai situacijai jausmus, palaikyti ir padėti atrasti būdus adekvačiai susitvarkyti su patirtimi ar gydymo rezultatais. Visada skatinu ieškoti ne stebuklingų ir sudėtingų įveikos būdų, bet atsiremti į turimus resursus, savo stiprybes ir paramą iš aplinkos. Patiriant daug ir intensyvių emocijų, pasinėrus į skausmingą situaciją gali būti sunku matyti galimybę joje būti kitaip.
Gali būti, jog klientas ar pora nuspręs, jog jiems kyla ar gali kilti sunkumų išgyvenant gydymo proceso psichologines pasekmes, atstatant pasitikėjimą savimi ir savo kūnu, sprendžiant tapatumo klausimus, keliant kitus ilgalaikius tikslus gyvenime, surandant kitą požiūrį į nevaisingumą, kitokią gyvenimo prasmę ir pan. Tokiu atveju dažnai vienos ar dviejų konsultacijų nepakanka ir yra tikslingas ilgesnis darbas su psichologu ar psichoterapeutu.
Stresas ir vaisingumas
Negalėjimas susilaukti kūdikio neišvengiamai sukelia įtampą ir stresą. Ar poros ir ypatingai moters psichologinė būsena turi įtakos vaisingumui? Be abejonės, psichologinė būsena turi įtakos vaisingumui, tačiau konkrečią įtaką įvardinti sunku, nes dažniausiai tai tėra vienas iš daugybės faktorių, lemiančių nėštumo testo rezultatą. Galima rasti duomenų, kad kasdienis moters patiriamas stresas sumažina tikimybę pastoti, tačiau nurodomi procentiniai skaičiai labai įvairūs. Išskirčiau ilgalaikį ir intensyvų stresą, dėl kurio gali sutrikti moters menstruacinis ciklas. Pats streso išgyvenimas taip pat gali lemti elgesio pokyčius, kurie gali mažinti tikimybę pastoti.
Patarimai planuojantiems nėštumą
Apibendrinti norėtųsi patarimu, jog planuojant nėštumą reikėtų pradėti rūpintis ne tik savo fizine sveikata (daug moterų dar iki nėštumo stengiasi pradėti sveikiau maitintis, vartoja papildus, pradeda sportuoti), tačiau ir emocine būsena. Net jei ji ir nebus pagrindinis kriterijus pastojant, gera emocinė būsena ne tik kad niekam nepakenkė, bet ir yra puikus startas pradedant tėvystės kelią.
Vyro vaidmuo nevaisingumo kelyje
Dar visai neseniai buvo teigiama, kad susilaukti kūdikio gali nepavykti tik dėl moters sveikatos problemų. Vyrų nevaisingumas ilgą laiką buvo tema, apie kurią vengta garsiai kalbėti. Visgi, remiantis statistika, apie 30-40 proc. atvejų pora negali susilaukti vaikų dėl vyro vaisingumo sutrikimų. Nevaisingumo gydymas yra paremtas abiejų poros narių įtraukimu. Siekiant nustatyti galimas medicinines nevaisingumo priežastis, atliekami tyrimai tiek moteriai, tiek vyrui. Išties, tradiciškai vis dar yra įprasta kalbant tiek apie nėštumą, tiek apie nevaisingumą, didžiausią dėmesį sutelkti moters sveikatai, nes ir pastojus jos kūne vyksta pokyčiai, jai reikės išnešioti kūdikį, o siekiant gydyti nevaisingumą, dauguma tyrimų, procedūrų vykdoma jos kūne. Šiuo aspektu apie vyro vaidmenį buvo įprasta mažiau šnekėti. Visgi manyčiau, jog šiuo metu didėja porų sąmoningumas, supratimas apie kūdikio laukimosi procesą, daugiau kalbama apie abiejų partnerių sveikatos būklės įtaką nėštumui.
Remiantis statistika, apie 30-40 proc. atvejų pora negali susilaukti vaikų dėl vyro vaisingumo sutrikimų. Nevaisingumo gydymas yra paremtas abiejų poros narių įtraukimu. Siekiant nustatyti galimas medicinines nevaisingumo priežastis, atliekami tyrimai tiek moteriai, tiek vyrui. Vis dar gajūs pasisakymai apie stiprius ir neverkiančius vyrus. Natūralu, kad žmogus, kuris buvo mokomas ir išmoko, jog su savo problemomis turi susitvarkyti vienas, dažniau vengs prašyti pagalbos, nei jos ieškos. Atlikti tyrimai rodo, jog nevaisingi vyrai dažniau linkę slopinti savo išgyvenamą gedulą bei emocijas ir mažiau kalbėti apie savo psichosocialines problemas nei moterys. Daugelio vyrų manymu, psichologinė pagalba jiems nereikalinga ir ji turėtų būti labiau orientuota į moteris. Vyrai subjektyviai daugiau susidurdavo su sunkumais teikdami emocinę pagalbą savo partnerei, t.y. bandydami jai padėti išbūti šį sudėtingą laikotarpį. Įdomu, jog daugeliu atvejų jų partnerės nurodė, jog jos labai norėtų, kad jų partneriai taip pat gautų psichologinę pagalbą.
Rekomendacijos poroms, patiriančioms sunkumų
Visų pirma, negalint pastoti ilgiau nei metus (ir ilgiau nei pusmetį, kai moteris yra vyresnė nei 35 metų), rekomenduoju nedelsti ir kreiptis nevaisingumo specialisto konsultacijai ir ištyrimui. Ši rekomendacija galioja ir poroms, kurios turi vaikų, tačiau negali pastoti dar kartą. Vis dėlto, daugeliu atvejų nepastojimas yra susijęs su medicininėmis priežastimis, kurios gali būti gydomos ir išgydomos. Tuo pačiu noriu pabrėžti, jog daugumą sunkumų lengviau įveikti vos tik su jais susidūrus, nei bandant spręsti įsisenėjusias problemas. Atvykus pas gydytoją, svarbu nebijoti užduoti visų jums rūpimų klausimų. Informacija ir žinios yra vienas geriausių nerimo ir įtampos priešų. Įrodyta, jog vaisingumą lemia ir tokie aplinkos bei gyvenimo būdo faktoriai, kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, nutukimas. Todėl vienas iš dalykų, kurį pora turėtų padaryti pirmiausia - tai pasirūpinti ir tiek savo fizine, tiek emocine sveikata. Gyvybės užsimezgimas gali užtrukti, todėl labai svarbu šalia nėštumo planavimo ir toliau gyventi pilnavertį gyvenimą. Su klientais dažnai pasikalbame apie ribas - labai sunku, kai visas pastangas ir resursus sukoncentruojame į vieną dalyką, visa galva panyrame į skausmingą situaciją ir kurį laiką net nepastebime, kaip nuo to nukenčia kiti dalykai, pavyzdžiui, darbinė ir laisvalaikio veikla, santykiai.
Porų ir nevaisingumo psichoterapijos vaizdo įrašas
Kai kurios poros jaučia įtampą, kitos gi patiria tiesioginius gydymo padarinius - atsiranda priešlaikinė ejakuliacija, erekcijos, orgazmo nebuvimas. Moterims, gydomoms nuo nevaisingumo, sumažėja seksualinis potraukis, joms sunkiau susijaudinti, jas mažiau domina švelnumai, pasiglostinėjimai prieš ir po. Ir žinoma, patys santykiai tampa žymiai retesni. Kai tik kils nors menkiausias noras, ūpas, tiesiog veikite. Bet pastebejau viena dalyka, kad ir mano seksualumas nusilpo, nera toks agresyvus, kaip anksciau, vaiksciodavau, kaip isalkusi vilke palei savo vyra ir bandydavau ji kaip nors nugalet. Na, nesakau, kad esu patenkinta dabar musu retu sexu, bet neteikiu siuo metu tiek daug reiksmes, kaip anksciau. Gal senstu? Pokalbiai su vyru... manau, neisgirsit nieko nauja, nes ju buvo begale. Is pradziu duodavo vaisiu, palaipsniui pasidare visi tie pokalbiai dzin, nesapsiprato, kad man viena diena vienaip stogas vaziuoja, kita diena galbut kyla i savo vieta. Manau, tai pazista kai kurios musu, kai negali susikalbet su vyrais. O gal as viena tokia? Kalbos kalbos ir dar kartą kalbos, tiesiog mums moterims labai sunku suprast, kad ne visos kalbos atneša naudą. Labai sunku perorientuot savo mintis ir jų formulavimą kalbant su brangiuoju. Apie tuos skirtumus verta paskaityti Allan ir Barbara Pease knygas - "Kodėl vyrai meluoja, o moterys verkia" ir kt. Kitą vertus nebūtina visko, kas parašyta priimti už gryną pinigą, nes skirtingose valstybėse, skirtingo mentaliteto, išsilavinimo, skirtinga gyvenimiška patirtimi vyrai yra skirtingi. O šiaip vyrai ar moterys, mes tik žmonės. Gyvendami santuokoje mylintys žmonės prisitaiko vienas prie kito net ir darydami klaidų. Mano su vyru problema gilesnė nei nevaisingumas: tai visų pirma amžiaus skirtumas ( aš vyrensė už vyrą), skirtingas auklėjimas, skirtingas požiūris į vyro ir moteris vaidmenį, pareigas į santuoką, ir didelis abiejų troškimas turėti savo namą šokant aukščiau bambos ir neįvertinant visų minusų, abiejų užsispyrimas. Vyras teigia norintis išsaugoti mane, būtent su manimi norintis susilaukti vaiko, gyventi čia ir dabar. O aš atsigręžusi atgal matau tik nuolatinę kovą už būvį, atrodo romantikos niekada ir nebuvo, nuo pat pradžių atsisakiau savo gyvenimo būdo, savo vertybių, viską atidėjau vėlesniam, palankesniam laikui, kai MB "suaugs". Turbūt daugiau buvau vyrui mama, kuri laiko visus keturis kampus, nei žmona. Prie viso to prisidėjo liga ir toliau sekančios problemos su pastojimu. Vyras stengėsi atsilyginti dėmesiu, pagalba, prisiimti atsakomybę, perimti viską ant savo pečių. Na nepavyko, silpnybė nugalėjo, pasielgė kvailai... Nebeskaičiuoju vaisingų dienų, nebesidarau testų, tik toliau geriu gydytojų paskirtus vaistus, tiriuosi, tiesiog teku pasroviui,mylimės mažai. Tiesiog reikia viskam susigulėti, o nutraukti gydymo negaliu. Myliu savo vyrą vis tiek ir nors jis neidealus noriu vaiko su juo. Galbūt iš tikro mylint, galima atleisti. Aš jaučiuosi labai pavargusi bet ... juk gyvenime toli gražu ne viskas būna taip, kaip tu svajojai, planavai, kaip įsivaizdavai ir tai kas mūsų nesužlugdo, tai tik sustiprina. Manau klydom abu, todėl abu turim teisę į antrą šansą. Visi išbandymai būna skirti tam, kad kažką suprastum, kad atkreipti tavo dėmesį į kažką. Manau kaip tik dabar pasitaikė proga perskirstyti savo vertybes, požiūrį.
Mano su vyru problema gilesnė nei nevaisingumas: tai visų pirma amžiaus skirtumas ( aš vyrensė už vyrą), skirtingas auklėjimas, skirtingas požiūris į vyro ir moteris vaidmenį, pareigas į santuoką, ir didelis abiejų troškimas turėti savo namą šokant aukščiau bambos ir neįvertinant visų minusų, abiejų užsispyrimas. Vyras teigia norintis išsaugoti mane, būtent su manimi norintis susilaukti vaiko, gyventi čia ir dabar. O aš atsigręžusi atgal matau tik nuolatinę kovą už būvį, atrodo romantikos niekada ir nebuvo, nuo pat pradžių atsisakiau savo gyvenimo būdo, savo vertybių, viską atidėjau vėlesniam, palankesniam laikui, kai MB "suaugs". Turbūt daugiau buvau vyrui mama, kuri laiko visus keturis kampus, nei žmona. Prie viso to prisidėjo liga ir toliau sekančios problemos su pastojimu. Vyras stengėsi atsilyginti dėmesiu, pagalba, prisiimti atsakomybę, perimti viską ant savo pečių. Na nepavyko, silpnybė nugalėjo, pasielgė kvailai... Nebeskaičiuoju vaisingų dienų, nebesidarau testų, tik toliau geriu gydytojų paskirtus vaistus, tiriuosi, tiesiog teku pasroviui,mylimės mažai. Tiesiog reikia viskam susigulėti, o nutraukti gydymo negaliu. Myliu savo vyrą vis tiek ir nors jis neidealus noriu vaiko su juo. Galbūt iš tikro mylint, galima atleisti. Aš jaučiuosi labai pavargusi bet ... juk gyvenime toli gražu ne viskas būna taip, kaip tu svajojai, planavai, kaip įsivaizdavai ir tai kas mūsų nesužlugdo, tai tik sustiprina. Manau klydom abu, todėl abu turim teisę į antrą šansą. Visi išbandymai būna skirti tam, kad kažką suprastum, kad atkreipti tavo dėmesį į kažką. Manau kaip tik dabar pasitaikė proga perskirstyti savo vertybes, požiūrį.
Amžiaus skirtumas pats savaime nėra yda, bėda ar trūkumas. Svarbiausia, kad abiejų žmonių branda būtų panašaus lygmens. Jeigu vienam nuolat reikia "tempti" kitą, o antram nuolat reikia "šuoliuoti" ir "vytis" pirmąjį, nori nenori per laiką ir vienas, ir kitas pavargsta. Žinoma, šeimoje reikia aukotis, reikia nusileisti, bet tai turi daryti abu. Kiekvienas turi būti atsakingas už save. Ir neverta jaustis kaltai dėl to, ką padarė Jis. Šaunu, kad Jūs analizuojate, stebite, keičiate savo elgesį ir tobulėjate. Paskutinius pora metu atidaviau save pastojimui, pamirsau per tai save ir savo vyra, nes turejau tik viena tiksla... Dabar vel bandau is naujo stotis ant koju, nors esu pavargus nuo visokiu mastymu, analiziu apie save, mb, mus abiejus, kodel nesulaukiam atzalos. Viska as as, bet manes niekas to juk neprase! Nesvarbu, as per atsakomybes uz mus abu, tris apsiemiau ir pamirsau save, ka megstu, kas mane dziugina, mus dziugina, nes per paskutinius metus tarp musu abieju atsirado duobe, kuri kaskart tampa vis gilesne ir platesne. Ne, jau nebekalbu, nes tai nieko neduoda, tai tik alina. Nesiliauju ir as imti tam tikru preparatu, kurie palengvintu pastojima ir nestuma, bet apie tai jau nekalbu, nepasakoju. Esu skaicius ir knygas apie vyro ir moters santykius. JOs visos skirtingos ir panasios, ne, netikiu aklai ju turiniu, bet jos mane siek tiek praturtino, padejo atgauti savimyla, pasitikejima savimi, jegu. Man padejo, kitos gal nusiviltu, nes nerastu TO atsakymo, kurio laukia. Ramiau viska apmastyu, ne karsta galva, labiau suprantu savo vyra, nei anksciau, nors ne visada pritariu, kas jose rasoma. Bet.. malonu, kad rūpinatės.
Gal tik viskas iš šalies atrodo labai baisiai, nes aš savo žinutę parašiau iškart po barnio su vyru. Bet nėra taip, kad kiekviena diena būtų tokia skausminga. Mano žinutė buvo tik sunkiai gyjantčios žaizdos atoveiksmis. Viskam tiesiog reikia laiko ir tikėjimo. Mes abu gyvenom pamiršdami savo poreikius, jausmus, abu pavargome ir dabar, deja, nepalankios ekonominės sąlygos tikrai nepadeda mums lopyti savo santykius. Pas mane širdy labai daug nusivylimo, dėl to, kad vyras man buvo kaip geriausias draugas. Persikrausčius gyventi į kitą miestą, o po to dar ir į užmiestį,nebeturiu visai draugių, su savo artimaisiais santykiai nėra patys šilčiausi. Mes gyvename jau 1,5 metų ekstremaliom sąlygom: be patogumų, be normalaus susisiekimo, remonto sąlygom. Manau kiekvienai šeimai tokios sąlygos būtų didelis išbandymas. Kitą vertus, krizė aplanko ir kitas šeimas. Todėl aš analizuoju savo klaidas ir keičiu požiūrį. Savo poreikiams kol kas negaliu skirti lėšų, bet kažkiek stengiuosi išplėšti laiko sau. Stengiuosi keisti gyvenimą kartu ir tiek. Vyrui yra suteiktas šansas ir toliau viskas priklauso nuo jo. Sako jei nori pakeisti kitą žmogų, pirmiausia keisk save. Tą aš ir darau. Neprisiimu sau kaltės už jo poelgį griežtai, bet tiesiog bandau jam atleisti, nes kitaip negalėčiau su juo gyventi. Kad man lengviau būtų atleisti, man turbūt reikia suprasti jo veiksmų priežastis, o iš jo pusės reikia tik daug pastangų atgaivinti pagarbą, pasitikėjimą ir meilę. Iš jo pusės pastangas tikrai jaučiu, tik kartais jis nukreipia tas pastangas ne ta linkme: nori išpirkti savo kaltę darbu namuose o ne romantišku dėmesiu. Matyt pas mus visas yra panasiu problemu, nes seimoje, kaip ir turi laviruoti tarp savo poreikiu ir kito zmogaus (kuriu kartais nesupranti arba jie atrodo netokie reiksmingi).Mes irgi daugiau kaip penkti metai laukiame stebuklelio, jokiu fiziniu arba biologiniu problemu gydytojai nerado. Vienas profesorius pasake, kad imuninis nesuderinamumas, kitas pasake, kad tai seniena. Beliko man viena mintis, kad vis del to problema psichologine. Matyt kazkas mano viduje blokuoja.Taip pat buvo visko ir kalbu, kad "as tau tik donoras" ir net gi minciu apie skyrybas, kai susipyksti ir isgirsti tokiu zodziu, kad pagalvoji ar sitas zmogus is vis mane myli. Bet, taip sutinku, kas musu nenuzudo padaro stipresniais.Nusprendziau, jau kuris laikas priimti viska, taip kaip yra, dziaugtis tuo ka gyvenimas duoda, o ne verkti ir gaileti saves del to ko neturiu (nors laikas taip pat jau spaudzia). Pradejau labiau rupintis savimi, uzimti save visa diena - sportas, kursai, keliones, knygos, hobis ir t.t. Jeigu vis del to po kiek metu dar galvosiu, kad negaliu gyventi be vaiku - isivaikinsiu.Nemeliuosiu, bet buna dienu, kai isvis nieko nenoriu .Vaikai vienas is musu gyvenimo tikslu, bet manau, reikia lygreciai tureti ir kitu tikslu. Kai vienam seminare pasiskundziau apie savo problema, viena moteris per pertrauka man taip pasake : "turi butinai dar siekti ko nors kito, vaikai uzauga ir palieka namus, mazai tu jiems tada berupi ir vel lieki vienas su savim".
Nepamirškit savęs palepinti. Gal ir be didelių išlaidų galimą tai padaryti. Tiesiog dažniau darykite tai, ką norite. Džiugu, kad rūpinatės savimi. Svarbu susikurti kitą gyvenimo centrą, šalia nevaisingumo. Jei nėra biologinių trukdžių pastoti, turbūt reikėtų džiaugtis. Tik dažnai mums būna ramiau, saugiau, kai žinom priežastį. Ar priežastis psichologinė? Ar ji gyvena Jumyse? Galbūt. Jeigu apie tai pagalvojate, vadinasi būtų verta su tuo padirbėti. Nežinau, kuriame mieste gyvenat, bet gal turit galimybę nueiti ir pas tokį specialistą... Tik būtinai pasidomėkit jo kvalifikacija.
Nevaisingumo atvejo krizės fazės
Žmonės, kurie pirmą kartą išgirsta apie savo nevaisingumą, patiria tokias pat stiprias emocijas, kaip išgyvenantys netektį su visomis tam būdingomis fazėmis: šokas, neigimas, pyktis/derybos, depresija/liūdesys, susitaikymas/priėmimas. Nevaisingumo atveju netektis yra siejama su prarastu galėjimu gimdyti ir turėti savo biologinių vaikų. Netekties ratai gali suktis daug kartų, daug metų. Kaskart, kai nevaisingai porai gydytojai pasiūlo naują gydymo būdą ar atranda dar vieną galimą nevaisingumo priežastį, atgimsta tikėjimas ir viltis. Todėl psichologinė pagalba gydymosi procese yra tokia svarbi. Patyręs psichologas gali padėti porai, ir kiekvienam partneriui atskirai, sumažinti nevaisingumo streso padarinius.
Vyrų ir moterų reakcijos į nevaisingumą
Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad pusei moterų bei 15 proc. vyrų nevaisingumas - sunkiausias patyrimas jų gyvenime. Nesėkmingai bandančios pastoti moterys neretai turi tokio lygio klinikinę depresiją kaip tos, kurios serga vėžiu. Skirtumas tarp vyrų ir moterų išgyvenimų yra, bet jis neapibrėžia to, kam yra sunkiau ar skaudžiau. Skauda abiem, tik tai skirtingai išreiškiama. Pastebėta, kad moterys nevaisingumo temoje linkusios demonstruoti didesnį streso lygį nei vyrai. Pirma, moterys iš esmės yra jautresnės ir labiau rodančios savo emocijas. Antra, moterys dažniau identifikuoja save su motinos vaidmeniu nei vyrai su tėvo.
Santykiai poros santykiuose: išbandymas ar galimybė?
Neretai partneriai, bandydami vienas kitą apsaugoti, nekalba tarpusavyje apie savo skausmą, neviltį ar liūdesį. Tokiu būdu jie užsidaro, izoliuojasi, tolsta. Yra laikotarpių, kai vienas iš partnerių, kaltę dėl nevaisingumo prisiimantis sau, pradeda galvoti, kad pasukus skirtingais keliais būtų geriau. Tuomet šeimą aplanko pokalbiai apie išsiskyrimą, apie leidimą rasti kitą moterį/vyrą, su kuria/kuriuo būtų lengviau susilaukti vaikų. Tai - nemenkas santykių išbandymas.
Dalį streso poros santykiuose sukelia ir pats gydymo procesas, kai tenka vartoti daug įvairių vaistų, atlikti tam tikras chirurgines procedūras, laikytis tam tikro režimo ir dietų. Beje, kai kurie vaistai turi šalutinį poveikį, susijusį su emocijomis. Gali padidėti nerimo, susierzinimo, pykčio ar atvirkščiai - depresijos ir apatijos apraiškos.
Be abejo, vienu iš streso šaltinių tampa ir intymumas, nes bandant pastoti labai svarbus lytinių santykių režimas. Spontaniškumo iš esmės nelieka. Dėl to poros santykyje kyla įtampa, nepasitenkinimas, o galiausiai atšalimas, susvetimėjimas.
tags: #psichologine #itaka #moters #pastojimui
