Keistų dvarelio kieme pasitikusi Vita Vitkutė-Degutienė (45 m.) prisimena, kaip vaikystėje prašė tėčio, kad nekabintų užrašo ant namo. „Bet pakabino lyg nujausdamas ateitį. Apsodinau namo sieną vijoklinėmis rožėmis, gal apaugs ir nematysiu. Bet vis tiek matau. Dabar tas užrašas man lyg tėčio priesakas, kiekvieną dieną primenantis, kad turime tęsti čia jo pradėtus darbus. Neapleisti protėvių žemių, rūpintis tėčio augintomis lamomis, alpakomis, avimis. Ir kad tėvų statytame name ir toliau visada šurmuliuotų svečiai, draugai bei giminės“, - sako kieme pasitikusi V. Vitkutė-Degutienė.
Plastikos chirurgijos klinikos „Vitkus Clinic“ vadovė su vyru Gediminu Degučiu ir jauniausia dukra Saule Marija iš čia į Vilnių persikelia tik stojus šalčiams.
Nuo Molėtų plento pasukus Keistų dvarelio link keliukas vingiuoja pro pušų jaunuolynus ir netikėtai išnyra prie koplyčios, iškilusios ant kalvelės. „Vakaro išmintis“, „Dienos branda“, „Ryto šviesa“, „Nakties ilgesys“ - ant koplytėlės išrašyti profesoriaus Kęstučio sugalvoti žodžiai. Lyg užšifruotas gyvenimo brandą pasiekusio žmogaus credo.
Čia, savoje žemėje, amžino poilsio atgulė Daiva Reimerytė-Vitkienė, profesorius K. Vitkus, o anksčiau - jų sūnus Jonas. Visi per anksti...
Šeimos šaknys ir dvarelio istorija
Kadaise, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, gal 200 ha žemių čia prisipirko dar D. Vitkienės senelis Karolis, uždirbęs pinigų Amerikos anglių kasyklose. Pasistatė namus, augino vaikus, ėmėsi ūkininkauti. Iki šiol aplinkiniame kaime dar liko žmonių, kuriuos ūkininkas samdydavo darbams.
Užėjus okupantams žemės buvo nacionalizuotos, o iš namo liko tik pamatai. „Tėvai visada svajojo mano prosenelio Karolio žemes prikelti naujam gyvenimui. Kai mama su savo giminėmis atgavo žemes, mes prosenelių namo vietoje pastatėme kryžių, ant kurio tuoj įsikūrė trys gandrai. O tėtis labai norėjo ant kalvelės pastatyti koplyčią. Pastatėme, kai netekome mano brolio Jono... Tėtis visą laiką čia sodino augalus. Ir tie pušų miškai aplink jo pasodinti. Viskas, ką jis sodindavo, prigydavo. Viską jis čia kūrė su tokia meile...
Gyvenamąjį namą tėvai pradėjo statyti dar 1990 metais. Mes tuo metu gyvenome Amerikoje, kur tėtis stažavosi. Tad namo pamatus liejo, tvenkinį iškasė tėčio tėtis, mano senelis profesorius Mečislovas Vitkus“, - šeimos istoriją pasakoja Vita.
Kodėl jų vasaros namas vadinasi Keistų dvareliu? - klausia pirmąkart čia atvykstantys svečiai. Klausiu ir aš. „Tėčio mama, mano močiutė, buvo žemaitė. Ji kažkodėl Kęstučio vardą tardavo „Keistutis“. Taip tėtis ir pasigavo tą pavadinimą, drauge įgaudamas laisvę čia viską daryti keistai, kaip jam šaudavo į galvą.
Keistos tradicijos ir šeimos vertybės
Štai ėmė ir nudažė namą mėlynai! Mano mama, menininkė, aišku, pykdavo, turėdavo viską perdažyti. Ir ką? Tėtis tik priklaupęs pabučiuodavo mamai ranką: „Ką aš, tik laisvasis valstietis. O tu juk bajoraitė, iš bajorų Reimerių giminės!“ Bet vis tiek po to viską darydavo savaip“, - juokiasi Vita, augusi linksmoje, pašėlusioje savo tėvų šeimoje, kurioje nuolat šurmuliuodavo būriai draugų, tetų, dėdžių, senelių, pusseserių ir pusbrolių. Kur liedavosi vynas ir muzika, skambėdavo juokas, atsirasdavo bendrų kelionių, žygių planai, išradingiausių švenčių, festivalių, giminių suvažiavimų idėjos.
Vitkų šeimos vasaros namas tikrai atrodo keistai. Būtų namas kaip namas, bet per vidurį jį netikėtai kerta, matyt, vėliau įstatytas bokštas. „Čia vėl tėčio idėja. Kadaise, kai gimė mūsų pirmagimė Austėja Elžbieta, savo anūkei tėtis pastatė klėtelę, nes ji norėjo ten ilsėtis atskirai. Suprantama, buvo išdažęs ją kažkokia neįmanoma spalva, teko mamai ją perdažyti, išmarginti raštais. Kai gimė mūsų jaunėlė Saulė Marija, ji taip pat užsimanė atskiros klėtelės. Bet tėtis ją perkalbėjo, pažadėjęs pastatyti jai bokštą. Ir pastatė“, - pasakoja Vita.
„Tiltas sujungia krantus. O užlipus ant liepto grįžtama atgal. Ir Kęstutis, ir Daiva Vitkai niekada neturėjo savo gyvenimo ant liepto. Jie buvo tiltininkai“, - sako kunigas Ričardas Doveika filme apie profesorių K. Vitkų, kuris ekranuose pasirodys rugsėjį.
„Tėvai tikrai buvo tie tiltininkai. Jie tiesdavo tiltus nuo vienų prie kitų. Visuomet stengdavosi visus jungti - šeimą, draugus, gimines.
Keistų dvarelyje nebūdavo nė vieno savaitgalio, kad čia nešurmuliuotų kokie 30-50 draugų. Tėvai čia net neturėjo savo kambarių, miegodavo, kur dar likdavo vietos, nuolat rotuodavosi, - šypsosi Vita. - Mama visiems susakydavo, ką atsivežti. Virtuvėje nuolat virdavo darbai - vienos moterys pjaustydavo, kitos kepdavo, trečios indus plaudavo - mama ir darbus paskirstydavo. Ji pati labai mėgo gaminti maistą, didžiausias džiaugsmas jai būdavo, kai svečiai valgydavo ir maistą girdavo. O tėtis tuoj vyrams darbus ūkyje padalydavo. Niekas čia dykas nesėdėjo, nori nenori tekdavo paplušėti, nes darbai čia niekad nesibaigdavo.“
Kernagiai, Mertinai, Kvintai, Žiliai... Keistų dvarelyje rinkdavosi išskirtinės asmenybės. Mirtis išskynė dainių Vytautą Kernagį, aktorių Dalių Mertiną, skulptorių Romualdą Kvintą, pasišaukė į tą būrį ir dvarelio šeimininkus - Daivą ir Kęstutį Vitkus.
Gyvulių pasaulis ir ūkininko darbai
Atrodytų, šurmulingas gyvenimas čia taip pat turėjo aprimti. Bet kai šiltą vasaros pavakarę įsukau į kiemą, čia stovėjo kelios dešimtys mašinų. Keistasis namas virte virė gyvybe. Po pievą zujo vaikai, jų šurmulį išdidžiai stebėjo laisvai besiganančios lamos, alpakos, avys, kudakavo vištos. Terasoje būrys svečių ragavo vyną, iš virtuvės sklido gardūs kvapai ir puodų tarškesys, kieme vingiavo kepsninės dūmelis.
Vita truputį išbara, kad neatvažiavau iš vakaro, nes čia vos ne iki paryčių skambėjo muzika ir dainos. Nelabai supratau, kaip ji, tokia, atrodytų, trapi, maža šio didelio namo šeimininkė, bėginėjanti apie svečius, pati dar laikosi ant kojų? Nes ką tik su vyru Gediminu ir keliais draugais buvo nulipusi nuo dviračio. Per 35 laipsnių karštį dar spėjo numinti 100 kilometrų miško takais. Bet dabar mes leidžiamės į kelionę po Keistų dvarelio valdas.
Pažintį pradedame nuo 30-mečio Japono. Priklauso pagal rangą - jis čia vyriausias. Šetlando ponį Japoną K. Vitkus padovanojo anūkei Austėjai Elžbietai, kai ji dar buvo maža. Japonas įtariai žiūri į mane. Mat šalia jo ganosi Karamelė ir Jasmin Auksaplaukė. O ko Japonui į mane šnairuoti? Aš tikrai ne konkurentė toms gražuolėms poniutėms. Tai yra ponėms? „Šios merginos pas mus atsirado neseniai. Pamatėme jas internete. Jos atvežtos iš Olandijos. Nuvažiavome pirkti Karamelės Saulei Marijai, nes ji nori jodinėti. Bet pamatėme ir Jasmin, tai nusipirkome abi. O mūsų Japonas taip atjaunėjo, kai tos panos atsirado, taip laigo po pievą, jas vaikosi, bijome, kad jam širdis gali sustoti. Mat ilgai buvo vienišas, ব্যান্ডos nematęs“, - pasakoja Vita.
Tą dieną ji dar nežinojo, ką yra iškrėtęs tas 30-metis senukas Japonas. O jis ėmė ir užtaisė vaiką, tai yra kumeliuką, Jasmin Auksaplaukei! Ir širdis jam nesustojo. Po savaitės atėjusi į pievą Austėja Elžbieta rado Jasmin Auksaplaukę vaikštinėjančią jau su mažiuku poniuku, kurį pavadino Pipiru.
Žiemą netikėtai palikuonio susilaukė ir lama Brunhilda. Kaltininkas - lama Alvaro. „Tėtis labai norėjo, kad Brunhilda atsivestų lamiukų. Bet praėjo 10 metų, o lamiukų vis nebuvo. Tada tėtis nupirko ir atvežė Alvaro. Alvaro buvo labai piktas, ypač nekentė vyrų, Gedimino ir Austėjos Elžbietos draugo Viliaus. Vos tik juos pamatęs imdavo šokti karo šokius. Todėl buvo nubaustas - iškastruotas. Bet, pasirodo, spėjo Brunhildą pamylėti. Kaip tik, atrodo, tomis dienomis, kai mirė tėtis. O mes nieko neįtarėme, nes lamos laukiasi 11,5 mėnesio. Mes buvome Vilniuje, kai paskambino mūsų ūkį padedantis prižiūrėti kaimynas Vilius: Brunhilda susilaukė palikuonio! Kaip?! Pagriebėme Saulę Mariją iš mokyklos ir atlėkėme su Gediminu. Tikrai, gardelyje jau stovi mūsų naujoji gyventoja - Amiga. Buvo šalta, apvilkome ją Saulės Marijos megztuku, užkūrėme krosnelę. Lamos nelabai moka prižiūrėti savo naujagimius, svarbu, kad pradėtų žindyti. Bet Brunhilda žindė, tai Amiga liko gyva“, - pasakoja Vita, o jai pritaria ir tvarką prižiūrinti, gyvulėlius šerianti 12-metė Saulė Marija.
Dar nespėjus išsiskirstyti savaitgalį užsibuvusiems svečiams kitą savaitgalį Keistų dvarelyje vėl susibūrimas - „kitkų“ suvežimo šventė. „Kitka“ - lyg ir svetimybė, reikėtų sakyti „spudulas“, bet kaime tokio žodžio niekas nežino. Tad tebūnie „kitka“ - tai yra surišto šieno kupstas.
„Tėtis šieno gyvuliukams žiemą šerti pirkdavo. Mes su Gediminu pamanėme - turime tiek savo pievų, kodėl patiems neprisišienavus? Kaimynas traktoriumi nupjovė žolę, o kai ji išdžiūvo, specialiu prietaisu surišo į ryšulius - tas „kitkas“. Bet kai suriša, turi eiti paskui traktorių ir rinkti, kad nesulytų. Savaitgalį vėl suvažiavo draugai, „Vitkus Clinic“ bendradarbiai, ir suvežėme net 1180 „kitkų“. Į senąjį tvartuką nebetelpa, todėl rengiamės statyti naują kluoną. Dirbome visą dieną, nors buvo 30 laipsnių karščio. Tik į pavakarę mes, moterys, pabėgome, nes reikėjo talkininkams ruošti vakarienę“, - Vita džiaugiasi, kad į Keistų dvarelį atvyksta ir klinikos darbuotojai.
Tėvo palikimas ir tęstinumas
Klausausi Vitos ir neištveriu nepaklaususi: - Vita, bet kam jums tiek čia dirbti? Juk ir Gediminas turi savo verslą, ir tu vadovauji klinikai „Vitkus Clinic“. Negi nesinorėjo čia viską išparduoti ir atvažiuoti tik ilsėtis? - Buvo taip sunku po tėčio mirties... Ir neaišku, kaip seksis su klinika. Tiek darbų. Atvažiuodavome čia, žinau, kad turiu pašerti gyvuliukus. Sakydavau Gedučiui: „Neturiu jėgų nueiti net iki tvartelio.“ Bet nueidavau. Ir pareidavau po kelių valandų namo lyg naujai gimusi, lyg nuovargį kas būtų ranka nuėmęs. Kaip atsisakyti 30 metų čia gyvenančio Japono, kurį dar tėtis pirko? Arba Alvaro? Jie jau tapo lyg šeimos nariai. Ir nutarėme su Gedučiu - kol kas čia tėvų darbus tęsime. Jam taip pat labai patinka ūkio darbai, tai mums dviese ir nesunku.
- Bet vis tiek stebiuosi - iš kur tos tavo žinios, tavo potraukis ūkininkauti? Elegantiška jauna moteris, grožio klinikos vadovė. Ir tvartas, šienas, gyvuliukai, ilgaauliai guminiai batai, nuo saulės besilupanti nosis... - Man čia viskas natūralu ir suprantama. Gal dėl to, kad visos vaikystės vasaros praleistos su tėvais tame kaime. Mūsų namai ir Vilniuje nuolat būdavo pilni gyvūnų. Tėtis skrenda į mokslinę konferenciją Odesoje, o grįždamas kuprinėje parsiskraidina mažiuką Kaukazo aviganį. Augo trys kalytės, atsivesdavo pilną namą šuniukų.
Kiekvieną savaitgalį tėtis net dviračiu važiuodavo į kaimą. Mama, aišku, pykdavo, mat grįždavo mėšlinais batais. Tėtis ir užveisė čia lamų, avyčių, alpakų. Mamai neliko nieko kito, kaip su tuo susitaikyti. Į ūkio darbus ji nelabai kišosi. O man vasaromis tekdavo čia ir šieną grėbti, ir vartyti, ir vežimus krauti. Labai patikdavo kaimo darbai. Bet norėdavosi ir su atvažiavusiomis klasės draugėmis į kaimo diskoteką nubėgti. „Mamyt, ar galėsiu?“ „Aišku, galėsi, tik tą bulvių lauką nukaskit ir bėkit!“ Apsidžiaugdavome, puldavome kasti. Valanda, kita praeidavo, o bulvių lauko galo dar net nesimatydavo! Kokia ten diskoteka, net nusimaudyti tvenkinyje jėgų po to nebeturėdavome“, - su šypsena prisimena čia praleistas vasaras Keistų dvarelio dvarininkaitė Vita.
Paprastomis savaitės dienomis Keistų dvarelis prabunda anksti. 4 valandą ryto tyliai prasiveria durys, ir nubėgusi iki tvenkinio į šaltą vandenį pūkšteli Vita. Net kai rytas žvarbus. „Man patinka tas ryto ritualas, kai aplink dar visi miega, prabudę tik paukščiai. Po to apibėgu gyvuliukus, pasižiūriu, kokie darbai laukia klinikoje. Saulę Mariją į mokyklą išveža kaimynai, o mes su Gediminu į Vilnių išvažiuojame truputį vėliau. Bet visada stengiamės čia sugrįžti iki pietų. Ir tada iki vakaro įprastiniai darbai“, - pasakoja V. Degutienė.
Tik gal pavakare ji turi laiko pailsėti. Įsitaiso savo mėgstamiausioje vietoje - didžiojo namo priestate, pro kurio stiklines sienas mato pievoje besiganančius tėčio gyvūnėlius, sodybą supančius tėčio sodintus miškus, mamos rankomis ištapytus, išgražintus ūkio pastatus.
Du berniukai pasmaugti, dėl keršto?! Kas iš tiesų nutiko Mantui ir Tomui | Jonaičių Šeimos Košmaras!
Sekmadienį Lietuvoje švenčiama Tėvo diena V. Vitkutei-Degutienei - viena gražiausių metų švenčių. Kaip pasakojo moteris, tradicija minėti šventes jų giminėje yra atėjusi iš prosenelių ir senelių, todėl su šeima stengiasi tai puoselėti. Vita prasitarė, kad šventinį sekmadienį bus Molėtų rajone esančiame šeimos dvarelyje, kuriame sutiks į svečius atvyksiančius uošvius.
Prisiminusi 2021 m. dėl plaučių embolijos netikėtai mirusį tėtį Kęstutį, Vita teigė širdyje jaučianti neapsakomą ilgesį. „Gyvenime turėjome tiek daug gražių akimirkų.. Nuo vaikystės buvome kartu, su tėčiu dirbome Raudonojo kryžiaus ligoninėje, po to džiaugėmės kasdien dirbdami mūsų privačioje klinikoje. Mano tėveliai visas atostogas leisdavo kartu, su šeima prie jų prisijungdavome, daug keliaudavome. Kaip gerai, kad mes tiek daug fotografavome ir filmavome, stengėmės viską įamžinti. Esu labai dėkinga Dievui ir gyvenimui už viską, ką patyrėme kartu“, - jautriai pasakojo V. Vitkutė-Degutienė.
Pokalbio metu mintimis nusikėlusi į vaikystę, garsaus chirurgo dukra atskleidė, kad tėtis pasižymėjo griežtumu. Vita prisiminė, kaip kiekvieną rytą atėjusi į virtuvę, ant stalo rasdavo dienos darbų sąrašą. „Jame buvo surašyta, ką tą dieną man reikia padaryti. Visi mano darbai, visa diena būdavo suplanuota. Vis pagalvodavau: ir vėl neliks laiko su draugais pabūti. Reikėdavo skalbti ir lyginti baltus tėčio marškinius, chalatus, tekdavo ir fizinių darbų. Kaip kariuomenėje!“ - juokėsi V. Vitkutė-Degutienė.
K. Vitkus buvo žvejys, todėl Vitai dažnai tekdavo ir žuvį valyti. Pirmaisiais studijų metais ištekėjusi už verslininko Gedimino Degučio, moteris sutuoktiniui pasakė, jog ne tik marškinių nebelygins, bet ir žuvies nevalys. Juk tiek daug šių darbų jau teko nudirbti. „Man užtekdavo tėčio žvilgsnio. Manęs niekada nereikėjo moralizuoti - jis pasižiūrėdavo ir suprasdavau, kad kažką padariau ne taip. Nors buvo griežtas, niekada nepakeldavo balso. Per visą gyvenimą mes esame susipykę vos du kartus“, - tikino ji.
Tėčio griežtumas Vitą lydėjo visą gyvenimą - tik mirus mamytei, dizainerei Daivai Vitkienei-Reimerytei, profesoriaus dukra išdrįso jam pasakyti „ne“: „Tuomet subrendau kaip moteris ir tai buvo mano pirmieji kartai, kai galėjau neigiamai jam atsakyti. O iki tol niekada nesiginčydavau. Jei matydavau, kad jis nėra teisus, eidavau pas mamą ir skųsdavausi, jog nesusikalbu su tėčiu. Jis vis sakydavo, kad nekeltume įtampos, nesureikšmintume smulkmenų, iš esmės žiūrėtume į gyvenimą. Man jis visada buvo didelis autoritetas. Mūsų santykiai buvo draugiški ir tuo pačiu įdomūs.“
Plastinės mikrochirurgijos pradininko K. Vitkaus kasdienybė buvo įtempta ir užpildyta veiklomis - vyras daug dirbo ne tik ligoninėje, bet ir ūkio darbuose. V. Vitkutės-Degutienės teigimu, vaikystėje dažnai teko jausti tėvelio ilgesį. „Oi, kaip mes laukdavome tėčio, kada sugrįš po budėjimo. Jis labai daug dirbo ligoninėje, operuodavo žmones, todėl su broliu labai jo laukdavome. Vasaros atostogų metu su mumis prie Alaušo ežero dažniau būdavo mama. Prisimenu, kaip eidavome su broliu arčiau kelio ir vis laukdavome, kada tas tėtis atvažiuos. Visada labai pasiilgdavome“, - prisiminimais dalijosi moteris.
K. Vitkaus darbštumas Vitai tapo vertybe, kurią ji perėmė iš tėčio. Profesoriaus dukra niekada nėra mačiusi jo žiūrint televizorių - kiekvieną dieną žinomas vyras anksti keldavosi, paskaitydavo knygą ir vis kažką veikdavo. „Tas jo darbštumas, didžiulė meilė gyvenimui, gamtai, žmonėms labai įkvepia. Todėl su vyru ir dukrytėmis stengiamės lygiuotis į jį. Kiekvieną dieną vis prisimenu ir pagalvoju, kaip tėtis būtų pasielgęs, ką daręs vienoje ar kitoje situacijoje. Iš jo paveldėjau įkvėpimą ir džiaugsmą gyvenimui“, - emocijų neslėpė V. Vitkutė-Degutienė.
Nors K. Vitkaus dienotvarkėje būdavo apstu darbų, jis daug skaitydavo, o ypač domėjosi istorija. Pasak profesoriaus dukros, klausytis tėčio gyvenimo istorijų buvo nepaprastas malonumas. „Jis buvo be galo išsilavinęs, išprusęs žmogus, kuris domėjosi istorija, autobiografijomis, karais. Tėtis žinojo tiek daug įdomių dalykų, jog galėdavai klausytis ir klausytis, kad ir kokią temą paliesdavo. Kai mes keliaudavome, jis mums būdavo tarsi gidas, viską žinodavo. Visas tas istorijas pasakodavo kaip pasakas, pasiremdamas tikrais gyvenimo įvykiais. Tai buvo vertingiausios akimirkos kartu“, - teigė Vita.
Molėtų rajone V. Vitkutės-Degutienės šeima turi didžiules valdas, kuriose stovi Keistų dvarelis, o po pievą ganosi ne tik avys, bet ir lamos, alpakos, poniai. Išskirtiniame dvare nuolat lankosi daugybė žmonių, o anksčiau čia rinkdavosi tokios asmenybės kaip Kernagių ir Mertinų šeimos. Daug laiko rūpinantis ūkiu čia praleido ir K. Vitkus, o dabar jo darbus tęsia dukra Vita su vyru Gediminu. „Kad jūs žinotumėte, kiek mes čia turime veiklos. Žinodami, su kokia meile mano tėtis rūpinosi gyvuliukais, išplėtėme ūkį. Neseniai pas mus gimė eržiliukas - mūsų Japonas ponis tapo tėvu. Šetlando ponį Japoną tėtis padovanojo mūsų dukrytei Austėjai, dabar jis jau 30-metis. Taigi, dabar mūsų ūkis didžiulis. Kiekvieną dieną keliuosi ketvirtą valandą ryto ir tvarkausi jame, o apie pusė septynių važiuojame į Vilnių dirbti. Po to vėl lekiame atgal į kaimą. Labai džiaugiuosi, kad turime tikrai gerų draugų, kuriems patinka ūkio darbai. Savaitgaliais susiorganizuojame talkas, jie vis prisideda ir padeda mums“, - kalbėjo V. Vitkutė-Degutienė.
Vita pripažino, kad kalbant apie tėtį sunku sulaikyti ašaras: „Manau, kad niekada su tuo nesusitaikysiu. Daugybė daiktų, aplinka nuolat primena apie jį. Nėra taip, kad mes gedime. Tiesiog norime džiaugtis gyvenimu ir dabartimi, nes visi anksčiau ar vėliau atsidursime ten pat.“
Su Vita Degutiene kalbamės Valakampiuose įsikūrusios jos vadovaujamos plastinės chirurgijos klinikos „Vitkus Clinic“ vidiniame kiemelyje. Tylą, ramybę čia trikdo tik paukščių čiulbesys ir pušų ošimas. Žvilgsnis atsiremia į nedidelį namelį dailaus sodelio pakraštyje. „Jame kitados gyveno mano prosenelė Elžbieta, dabar gyvena mano tėtis profesorius Kęstutis Vitkus, - paaiškina Vita. - Čia gyveno ir mano seneliai, užaugo mama, vaikystėje daug laiko praleisdavau aš, vėliau - ir mano dukros. Nenuostabu, kad čia stovinčioje klinikoje jaučiamės kaip namie. Labai stengiuosi, kad taip jaustųsi ir jos darbuotojai bei pacientai.“
Ankstyvasis gyvenimas ir šeimos šaknys
Vita juokiasi prisimindama, kad dar neseniai ši vieta jai atrodė gūdus užkampis. „Kai, mirus seneliams, mama pasiūlė mūsų šeimai čia apsistoti, prisiminiau jos pasakojimus, kaip ji pati pas tėvus eidavo kūčių valgyti. Tai buvo metų kelionė, nes nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios tekdavo 6 kilometrus bristi siauru keliuku per mišką, - pasakoja moteris. - O štai kaip likimas viską sutvarkė. Dabar čia verda gyvenimas.“
Vitos Degutienės šeima turi didžiules valdas Molėtų rajone, kuriose stovi Keistų dvarelis. Kadaise, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, gal 200 ha žemių čia prisipirko dar D. Vitkienės senelis Karolis, uždirbęs pinigų Amerikos anglių kasyklose. Pasistatė namus, augino vaikus, ėmėsi ūkininkauti. Užėjus okupantams žemės buvo nacionalizuotos, o iš namo liko tik pamatai. „Tėvai visada svajojo mano prosenelio Karolio žemes prikelti naujam gyvenimui. Kai mama su savo giminėmis atgavo žemes, mes prosenelių namo vietoje pastatėme kryžių, ant kurio tuoj įsikūrė trys gandrai. O tėtis labai norėjo ant kalvelės pastatyti koplyčią. Pastatėme, kai netekome mano brolio Jono... Tėtis visą laiką čia sodino augalus. Ir tie pušų miškai aplink jo pasodinti. Viskas, ką jis sodindavo, prigydavo. Viską jis čia kūrė su tokia meile... Gyvenamąjį namą tėvai pradėjo statyti dar 1990 metais. Mes tuo metu gyvenome Amerikoje, kur tėtis stažavosi. Tad namo pamatus liejo, tvenkinį iškasė tėčio tėtis, mano senelis profesorius Mečislovas Vitkus“, - šeimos istoriją pasakoja Vita.
Šeimos tradicijos ir vertybės
Vita Degutienė užaugo linksmoje, pašėlusioje savo tėvų šeimoje, kurioje nuolat šurmuliuodavo būriai draugų, tetų, dėdžių, senelių, pusseserių ir pusbrolių. Kur liedavosi vynas ir muzika, skambėdavo juokas, atsirasdavo bendrų kelionių, žygių planai, išradingiausių švenčių, festivalių, giminių suvažiavimų idėjos. Pasak Vitos, Keistų dvarelyje nebūdavo nė vieno savaitgalio, kad čia nešurmuliuotų kokie 30-50 draugų. Tėvai čia net neturėjo savo kambarių, miegodavo, kur dar likdavo vietos, nuolat rotuodavosi.
Vita Degutienė prisimena, kad Mama visiems susakydavo, ką atsivežti. Virtuvėje nuolat virdavo darbai - vienos moterys pjaustydavo, kitos kepdavo, trečios indus plaudavo - mama ir darbus paskirstydavo. O tėtis tuoj vyrams darbus ūkyje padalydavo. Niekas čia dykas nesėdėjo, nori nenori tekdavo paplušėti, nes darbai čia niekad nesibaigdavo.
Jums išties pasisekė gimti išskirtinėje šeimoje. Tėtis kilęs iš garsios medikų giminės - jo tėvas Mečislovas Vitkus buvo vienas pirmųjų šalies mikrochirurgų, mama Vitalija - profesorė, vyriausioji šalies radiologė. Jūsų mamos tėtis Adolfas Reimeris buvo Vilniaus dailės akademijos dekanas, bajorų giminės palikuonis...
Karjera ir veikla
Vita Degutienė vadovauja plastinės chirurgijos klinikai „Vitkus Clinic“. Pasak Vitos, Keistų dvarelyje visuomet stengdavosi visus jungti - šeimą, draugus, gimines.
Dviračių sportas
Vitos Degutienės veikla šioje srityje išties daro įspūdį - ne tik pati numinate kasdien dešimtis kilometrų, bet ir vis daugiau žmonių įtraukiate į dviračių sportą: su būriu moterų dalyvavote judėjime „The Rapha Women‘s 100“ ir nuvažiavote 100 kilometrų, įsteigėte dviratininkų klubą „Minam šimtą!“, inicijavote lietuviškos dviratininkų aprangos kūrimą ir eismo taisyklių pataisas. Kaip viską spėjate? Pasak Vitos, galima rinktis - vartoti antidepresantus ar ieškoti kitų būdų nusiraminti. Aš visą sunkumą išminu. Tas laisvės pojūtis, susiliejimas su gamta, greitis, fizinis krūvis išties gydo. Kartais atrodo, kad visą kūną skauda, bet sėdi ant dviračio, verki ir mini, kol pradeda gerėti, vėjas išpučia iš galvos visas liūdnas mintis ir grįžusi jau gali eiti prie darbų, bendrauti su žmonėmis.
Kai pernai feisbuke paklausiau, kas norėtų dalyvauti dviračių žygyje, maniau, ateis kokios trys moterys, o susirinko šitame kieme apie 50 žmonių. Buvau apstulbusi. Kai kurios ant dviračio buvo nesėdėjusios nuo vaikystės, vyriausiai - daugiau kaip 60 metų. Mes kantriai treniravomės kas vakarą, ir, padėdamos viena kitai, visos tuos 100 kilometrų per dieną įveikėme. Pamatytumėte dabar, kokiomis sportininkėmis jos tapo!.. Pamačiau, kaip tokiu paprastu dalyku - dviračių sportu - galima keisti žmonių gyvenimus ir visą šalį. Mes nesiorientuojame į sportininkus. Norime parodyti, kad dviračiai tinka visiems. Su mūsų kurta apranga fotografuosis režiserius Arūnas Matelis su žmona, profesorius Vytautas Ūsonis su žmona ir anūkais. Įrengėme šviečiančius kelio ženklus, stengiamės, kad miestas taptų dviratininkams draugiška vieta. Valakupiuose jau dabar vakarais ir savaitgaliais knibžda aktyviai gyvenančių šeimų, vaikų su riedučiais. Aš pati treniruojuosi du kartus per dieną.
Pasak Vitos visa mūsų šeima mėgsta dviračius: senelis kasdien atmindavo į kliniką iš Antakalnio, tėtis kasdien važinėjo, ir aš nuo vaikystės tai darau. Vis dėlto, kai prieš 3 metus nutariau sėsti ant plentinio dviračio, susidūriau su dideliu skepticizmu. Visi mane atkalbėjo, nes bijojo dėl traumų. Plento dviračiai tokie elegantiški, lengvi, greiti, net 70-metės ant jų atrodo lieknutės ir sportiškos kaip mergaitės. Ispanijoje pavydžiai nulydėdavau akimis į kalną kylančius dviratininkus. Prisimenu, būdama 38-erių, pasakiau vyrui, kad man, ko gero, tuos kalnus teks įveikti pėsčiomis. Bet štai, praėjo vos keleri metai, ir galiu kad ir dešimt tokių aukštumų įveikti. Kiekvieną kartą Fuerteventūroje mindama į viršų tokiais siaurais serpentinais, kad net pažiūrėti į šalį baisu, košiama stipraus, nugriauti galinčio vėjo, galvoju: „Ir kam aš tai darau? Kodėl taip rizikuoju?“, bet nusileidžiu ir vėl noriu kilti. Kai grįžti, galva būna lengva, o gyvenimas atrodo gražesnis. Nuostabus jausmas, kai gali kalno viršukalnę pasiekti greičiau nei profesionalios gerokai jaunesnės sportininkės. Tiesa, mano vyro kalnai nežavi, o štai plento dviračiais pavyko sudominti ir jį. Labai džiaugiuosi, kad pradėjome minti kartu ir kad inicijavome naują minančių šeimų judėjimą.
Gedutis sakė, kad nuo tada visiems laikams praradau jo autoritetą kaip dviratininkė. Kritau ant veido ir atrodžiau taip šiurpiai, kad tėtis norėjo skubiai skraidinti mane į žemyną. Nuraminau jį, kad Ispanijoje, kur susirenka tiek ekstremalaus kalnų ir vandens sporto mėgėjų, gydytojai traumas tikrai moka gydyti. Prie finišo manęs laukė draugai su alumi, o aš atvažiavau su greitąja ir smegenų sutrenkimu, net atmintį buvau trumpam praradusi.
Asmeninis gyvenimas ir iššūkiai
Labai užjaučiu Jus dėl mamos dizainerės Daivos Vitkienės netekties. Ji paliko šį pasaulį kiek daugiau nei prieš du mėnesius. Turbūt Jums vis dar sunku apie tai kalbėti? Pasak Vitos, jai šis periodas - nesuvokiama realybė. Nežinau, kiek laiko prireiks su tuo susitaikyti. Mama iki paskutinės minutės tikėjo, kad pasveiks. Kad ji serga vėžiu, sužinojome prieš 7-erius metus. Tuomet gydytojai sakė, kad jai liko vos pora metų. Gydymas buvo labai sunkus, maždaug metus kone kasdien mamą vežiojome į ligoninę. Ir vis dėlto gydytojai padarė stebuklą - ji išgyveno išties ilgai. Pastaraisiais metais atrodė, kad pasveiko, o tada - kai dėjo, tai dėjo... Visa jėga. Nenorėjom, kad mama būtų ligoninėje, ją prižiūrėjome visa šeima paeiliui. Tik kai ištikdavo krizė, veždavome į reanimaciją. Tie paskutiniai mėnesiai mums buvo Dievo dovana. Labai daug bendravome su mama, džiaugiuosi, kad neliko jokių neužduotų klausimų, neišsakytų jausmų, tai buvo didžiausio artumo periodas.
Vita Degutienė teigia, kad būdama su mama niekada neleidau sau verkti. Būdavo - prie durų įkvepiu, iškvepiu, prisisegu šypseną ir visą dieną šypsausi. Neištvėriau tik vieną kartą, antrąją Velykų dieną pravirkau, kai supratau, kad ji mus palieka. Mama labai norėjo sulaukti Velykų. Jų rytą mes dvi valandas ją puošėm, apsivilko gražiausius drabužius, pasidarė makiažą. Sutarėm, kad gulės lovoje, bet pamačiusi, kad visi suvažiavo, atsisėdo, paprašė kokteilio su šampanu. Tėtis paruošė. Mama šypsojosi, gurkšnojo kokteilį ir šiltai bendravo, ir niekas negalėjo įtarti, kokias kančias patiria. Ji buvo labai kantri. Ligoninės slaugės sakydavo, kad ji visai nepanaši į ligonę: visada pasitempusi, pasidažiusi lūpas, juokaudavo, seseles apdalydavo saldainiais. Kai dėl chemoterapijos prarado plaukus, dėvėdavo elegantiškas skrybėlaites su kaspinais ir vualiais. Mama sakydavo, kad su žmonėmis reikia dalytis džiaugsmu, o ne skausmu.
Pasak Vitos ji negalėdavau jai net normaliai pasiguosti, nes ji šventai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi šviesiąją pusę. Jei tik bandydavau paburbėti, sakydavo, kad esu sunkaus charakterio ir turėčiau daugiau dirbti su savimi. Mamai teko daug iškentėti. Ji labai anksti neteko tėvų, brolio, paskui - sūnaus. Būdavo - verkia iki ryto, išsiverkia, o ryte nusišluosto ašaras ir su šypsena eina pas žmones. Ji buvo mūsų ryto šviesa.
Tąsyk, kai prieš 10 metų netekote savo brolio Jono, Jūsų šeima atsitvėrė tylos siena. Kodėl dabar sutikote pasidalyti savo išgyvenimais? Pasak Vitos tąsyk nedavėme nė vieno interviu, ta netektis buvo labai skausminga ir netikėta. Žurnalistai veržėsi į šarvojimo salę, sukinėjosi aplink namus. Tuo metu žiniasklaida ieškojo sensacijų bet kokia kaina, stengėmės nuo to atsiriboti. Dabar taip pat svarstėme, ar reikia kalbėti, bet mūsų šeimos draugas kunigas Ričardas Doveika pasakė, kad negalima pamiršti visų gerų darbų, kuriuos padarė mama. Norėjom ją išlydėti oriai - taip, kaip gyveno. Šv. Kryžiaus bažnytėlėje pastatėm urną, pamerkėm pavasarinių gėlių, paleidom gražią džiazo muziką. Atsisveikinti atėjo daugybė žmonių, daugelį jų pati turėjau raminti. Jei nebūčiau giliai tikinti ir nemokėčiau priimti Dievo valios, būtų sunku.
Po mano brolio Jono netekties elgėmės kitaip. Jis mus paliko būdamas 27-erių. Tai buvo labai stiprus sukrėtimas. Brolio urną namuose laikėme metus, visi ėjome į svetainę paraudoti, kaltinome save. Toks užsitęsęs gedulas nieko gero nedavė. Netrukus senelis susirgo Alzheimeriu, mama - vėžiu, močiutė mirė nuo infarkto, o mūsų vadinamoji Vitkynė išsivaikščiojo kas sau. Dabar jau žinau, kad negalima taip elgtis, reikia leisti žmogui ilsėtis, o sau - gyventi.
Su Jonu buvom labai artimi, nors nelabai panašūs - tiek išvaizda, tiek charakteriu. Aš esu labiau nusidavusi į Vitkų giminę, o brolis - į Reimerių. Jis buvo labai meniškos prigimties. Tikras gražuolis - aukštas, lieknas, sportiškas, su įspūdinga garbanotų plaukų kupeta. Pusė Vilniaus merginų jį buvo įsimylėjusios. Vis dėlto šeimos jis taip ir nespėjo sukurti. Prisimenu, paskutinėmis savo gyvenimo dienomis ilgai žiūrėjo į mane ir galiausiai pasakė: „Vita, tavo tokia graži šeima. Būk gera, nesipyk su Gedučiu.“ Šeima man yra pats svarbiausias dalykas. Neseniai skaičiau vieną knygą, kaip dvi poros plaukė laivu, pradėjo pyktis, galiausiai vienas vyras susidėjo lagaminą, susiruošė išeiti, bet staiga suprato, kad neturi kur. Manau, kad šeima yra kaip tas laivas - turi kartu plaukti iki galo. Kai žinai, kad nėra kur išlipti, tuomet ir krizes kitaip sprendi.
Santuoka ir šeimos vertybės
Vita Degutienė teigia, kad Iš tiesų esame labai stiprių charakterių. Abu pagal kinų horoskopą - Drakonai, pagal Zodiaką vyras - Liūtas, aš - Mergelė. Aš manau, kad esu labai rami, bet kai vyrui tai pasakiau, jis pradėjo juoktis. Sakė, kad gyvena su manimi kaip filme, vos spėja gaudyti. Kai susipykdavau su Gedučiu, senelė sakydavo man: „Eik, eik, į tavo vietą 10 ateis.“ Mano seneliai kartu išgyveno 65-erius metus, jų meilė man buvo gražus pavyzdys. O mes jau 23-eji metai, kai vedę. Artėja tos sidabrinės vestuvės ir net nejuokinga, nes jaučiuosi kur kas jaunesnė. Nesakyčiau, kad mums viskas einasi labai lengvai, bet mūsų šeimos neleido mums išsivaikščioti.
Prisimenu, kai susituokę pirmąsyk susipykom, jis išlėkė pas savo tėvus, o aš likau namie. Matau - mama atneša man telefoną, skambina Gedutis. Pasakiau, kad nekalbėsiu. Mama kad supyko: „Aš tau, ragana, parodysiu. Tik pabandyk nekalbėti! Džiaukis, kad išvis ištekėjai, nes tokio charakterio bet ką nudusintum!“ Niekada nebuvau mačiusi jos tokios, išsigandusi paėmiau telefono ragelį. Gedutis tokį pat spyrį gavo iš savo mamos. Supratom, kad neturim užtarėjų ir savo problemas turim spręsti patys. Labiausiai pykstamės dėl to, kad Gediminas yra namų žmogus, o aš vis lakstau.
