Kartais tėvai užuodžia iš vaikų burnos sklindantį ne itin malonų kvapą. Ši problema gali būti aktuali bet kokio amžiaus vaikams - nuo kūdikio iki paauglio. Blogas burnos kvapas netgi turi medicininį pavadinimą - halitozė. Jeigu sutrikimas pasireiškia epizodiškai, gali būti, kad kaltininkai - mitybos sutrikimai, o nuolatinis nemalonus kvapas iš burnos tikriausiai yra rimtos ligos vystymosi signalas, todėl jo ignoruoti negalima.
Kvapų pasaulis kūdikystėje
Mamos pilvelyje Pirmo ir antro nėštumo mėnesio sandūroje pradeda formuotis vaisiaus nosytės šnervės, ketvirtą mėnesį - jos nugarėlė, o šeštą šnervės jau atsiveria. Kaip vaisius reaguoja į uodžiamus kvapus, pasakyti sunku - nėra tyrimų. Manoma, kad paskutiniais nėštumo mėnesiais žmogutis jau gali uosti ir gimęs prisimena visus uostus kvapus bei tuos, kuriuos mėgo mama. Kvapas kaip ir garsas: jei primena patirtą ramybę, meilę, saugumo jausmą, ramina ir nervų sistemą. Kaip tik dėl to kvapų specialistai pataria nėščiajai uostyti malonius, raminančius kvapus (tarkim, ramunėlių, levandų), o gimus kūdikiui jais šiek tiek pakvėpinti aplinką. Galimas pavojus Dažnai ir stipriais kvapais besimėgaujanti nėščioji gali susirgti alergine kvėpavimo takų liga ir polinkį ja sirgti perduoti kūdikiui. Pirmas gyvenimo mėnuo Pirmais mėnesiais kūdikis, pažindamas pasaulį, labiausiai pasikliauja uosle ir lytėjimu. Juk akytės dar blogai funkcionuoja, o garsas teikia nepakankamai informacijos, nes kūdikis dar nesuvokia žodžių. Uoslę, kaip ir kitus jutimus, reguliuoja nervų sistema. Tiesa, sąmoningai uostyti kūdikis dar nesugeba, bet vos per porą dienų išmoksta pagal kvapą atpažinti, kuri iš dviejų skarelių buvo priglausta prie mamos krūties. Jei laukdamasi vaikelio mama nuotaiką gerino kvapais, gimęs kūdikis taip pat juos prisimins ir pažins, tačiau jų terapijai tikrai dar ne laikas, nors naujagimio uoslė labai jautri. Galimi pavojai Naujagimis jau atpažįsta mamos kvapą, todėl jei ji pasikvėpina naujais kvepalais arba senais, bet gausiai, gali sudirgti, verkti, nes neįprastas kvapas verčia nerimauti. Jau kūdikis! Kūdikio uoslė labai gera, nes dar nėra sirgęs užkrečiamosiomis nosies ligomis, gleivinė nosyje sveika ir nepaburkusi. 6-8 savaičių naujagimis jau tikrai atpažįsta kvapus, kuriuos per tą laiką suspėjo pažinti, į juos reaguodamas keičia savo elgseną. Nurimsta užuodęs mamą ir pienuką, greitai užmiega užuodęs tyrą, gaivų lauko orą. Vienas Marselio (Prancūzija) neurologas kūdikių gebėjimą iš kvapo pažinti mamą panaudojo nemigai gydyti (nuo kvapo, kurį skleidė šalia padėta mamos nosinaitė, kai kurie kūdikiai užmigdavo be vaistų). Kūdikis gali sudirgti, pradėti verkti, pajutęs specifinį svetimo žmogaus odos, prakaito kvapą, o sulaukęs 12-os savaičių nuo jo nusisukti… Sulaukusiam trijų mėnesių, jei mamytė nori, o vaikelis nėra alergiškas ir neturi polinkio į alergines ligas, jau galima pakvėpuoti ramunėlių ar levandų eterinio aliejaus skleidžiamų kvapų, bet labai retai ir tik tada, kai itin neramus. Dažnai kvėpuojančio eteriniais aliejais vaikučio organizmas gali įsijautrinti. Vienas du lašiukai užlašinami ant specialios pagalvėlės ar minkšto žaisliuko ir pakabinami ant lovelės krašto. Sklindantis kvapas turėtų būti labai silpnas. Stipresnių kvapų (rožių, greipfrutų, apelsinų, citrinų) kūdikiui galima uostyti tik nuo 6 mėn. ir, žinoma, jei neserga alergija. Verta žinoti Jei vaikutis dažnai serga sloga, sinusitu, nosies gleivinė, reguliuojanti gebėjimą uosti, paburksta ir nesugeba perduoti impulsų į smegenis. Kai sloga liaujasi, uoslė vėl tampa normali. Tačiau jei vaikutis dažnai serga sloga, sinusitu, uoslė gali negrįžtamai susilpnėti. Gali prireikti operuoti išvešėjusią nosies gleivinę arba šalinti adenoidus. Kūdikis taip pat gali susirgti alergine sloga. Ji ilgam sutrikdo uoslės ir skonio receptorių impulsus. Vaikutis neužuodžia maisto kvapo, nejaučia skonio, todėl mažiau valgo. Jautraus kūdikio drabužėlius patartina skalbti bekvapiu skalbikliu. Jei dažnai keičiasi auklės, mažutis gali nerimti, tapti dirglus, nes trūksta mamos, tėčio kvapo. O jei išvežamas pas auklę - ir namų kvapų. Jautrios uoslės mažiukas naujus kvapus skleidžiančioje aplinkoje gali sudirgti, jausti šleikštulį ir atsisakyti maisto. Jei vaiko uoslė itin jautri, tam tikros lakiosios, labai stiprios koncentracijos medžiagos, sudirgina ne tik uoslę, bet ir trišakio nervo šakneles gleivinėje. Stiprus kvapas kūdikį gali pažadinti iš miego, sukelti skausmą. Uoslę gali sutrikdyti trauma, jei pažeidžia už uoslę atsakingą nosies ar smegenų dalį. Tai įdomu Sulaukęs metukų vaikutis jau skiria gerus ir blogus kvapus. Išskyrus puoduko turinio kvapą. Jis mažyliui neatrodo atstumiantis. Kai kurių vaikų uoslė ir toliau lieka labai jautri. Vaistų „jautriai nosiai“ nėra, tik reikia daugiau tyro, švaraus oro. Norint ištirti uoslę, vaikui duodama pauostyti užkoduotų bespalvių skysčių su lakiosiomis medžiagomis ir jis turi atspėti kvapą. O jei sprendžiama, ar būtina operuoti, atliekama encefalograma. Ji parodo, ar uodžiant kvapą kyla aktyvios bangos galvos smegenyse.
Net ir krūtimi maitinamiems mažyliams iš burnos kvepia pienu - taip nutinka dėl bakterijų poveikio. Vyresnio amžiaus vaikų burnos terpėje atsiranda palankios sąlygos daugintis patogeniniams mikroorganizmams ir puvimo bakterijoms, kurios ir sukelia nemalonų burnos kvapą.
Kvėpavimo takų ligų įtaka
Sloga - rimta liga. Tiek ji, o ypač užsitęsusi ar jau komplikavusis į sinusitą, tiek lėtinė bei ūmi angina ar adenoidų uždegimas lemia tai, kad kvėpavimo takuose susikuria palanki terpė daugintis bakterijoms, gamintis gleivėms, pūliams. Ši priežasties paprastai dažnesnė vyresniems, darželį jau lankantiems vaikams. Dėl kvėpavimo organų ligų atsiradęs nemalonus burnos kvapas paprastai būna neįkyrus, juntamas tik iš labai arti. Pats vaikas dažniausiai jo net nejunta, o tėvai kvapą pastebi po nakties miego, kai ypač gaminasi gleivės, „užsikemša“ nosis ir mažylis yra priverstas kvėpuoti per burną. Išvalius nosytę nemalonaus kvapo paprastai nebelieka.
Kita dažna blogo burnos kvapo priežastis - tonzilitas (angina). Sergant sinusitu, nosies ertmėje ir gerklėje kaupiasi skysčiai. Nemalonus kvapas jaučiamas ir kaip alerginio rinito pasekmė.
Bronchiolitas yra ūmi virusinė kvėpavimo takų infekcija, pažeidžianti mažiausius plaučių kvėpavimo takus - bronchioles. Dėl uždegimo ir gleivių kaupimosi bronchiolės susiaurėja, todėl apsunksta kvėpavimas. Ši liga dažniausiai pasitaiko kūdikiams ir vaikams iki 2 metų, ypač pirmaisiais gyvenimo metais, o didžiausia rizika kyla 3-6 mėnesių amžiaus kūdikiams. Dažniausia bronchiolito priežastis yra respiracinis sincitinis virusas (RSV), tačiau kiti virusai taip pat gali sukelti šią ligą. Daugumai vaikų bronchiolitas praeina per 1-2 savaites, tačiau sunkesniais atvejais gali prireikti hospitalizacijos. Negydant ar esant komplikacijoms, bronchiolitas gali sukelti kvėpavimo nepakankamumą. Bronchiolitas dažniausiai sukeliamas virusinės infekcijos, kurios plinta per orą ar tiesioginį kontaktą.
Bronchiolito simptomai paprastai prasideda kaip lengvas peršalimas, tačiau per kelias dienas gali paūmėti. Sunkiais atvejais gali atsirasti cianozė (mėlynuojanti oda, ypač apie lūpas ar nagus), dehidratacija ar kvėpavimo sustojimas (apnėja), reikalaujantis skubios medicininės pagalbos. Bronchiolito gydymas dažniausiai yra simptominis, nes virusinė infekcija praeina savaime. Sunkesniais atvejais gali prireikti hospitalizacijos.
Bronchiolitas dažniausiai yra laikina būklė, tačiau gali sukelti didelį stresą tėvams dėl kūdikio kvėpavimo sunkumų ar maitinimosi problemų. Lengvi atvejai leidžia gydytis namuose, tačiau sunkesni gali reikalauti hospitalizacijos, trukdančios kasdienei rutinai. Po ligos kūdikiai gali kosėti ar švokšti kelias savaites, tačiau dauguma pasveiksta be ilgalaikių pasekmių.
Jei įtariate, kad jūsų kūdikis serga bronchiolitu, pastebite švokštimą, dusulį ar blogą maitinimąsi, būtina nedelsiant konsultuotis su pediatru ar gydytoju, kad būtų įvertinta būklė ir prireikus pradėtas gydymas. Venkite savarankiško vaistų, įskaitant kosulį slopinančius ar bronchus plečiančius preparatus, vartojimo be specialisto rekomendacijos, nes tai gali būti pavojinga.
Virškinimo sistemos sutrikimai
Sutrikus virškinimui, sergant gastritu, skrandžio opa arba padidėjus skrandžio rūgštingumui, galima užuosti iš burnos sklindantį rūgštų kvapą, primenantį mielinę tešlą. Pagal kvapą galima nuspėti, kuo vaikas serga.
Nemalonų burnos kvapą lemianti virškinamojo trakto bėda, gastroezofaginis refliuksas, būdingas daugeliui mažylių, mat vaiko stemplė fiziologiškai yra gan trumpa, jos raumenų raukas ties skrandžiu dažniausiai nėra iki galo susiformavęs, tad neužsiveria tiek, kiek reikėtų. Rezultatas? Maistas iš skrandžio keliauja atgal į stemplę ir ten pabuvęs pradeda „kvepėti“. Ši bėda pasitaiko ir kūdikiams, tačiau gera žinia yra ta, kad ji išaugama - vaikui augant stemplė ilgėja, raukas užsidaro. Žinoma, jis neužsiveria aklinai, nes ir mes, suaugusieji, neretai skundžiamės, kad vargina rėmuo. Tai absoliučiai normalu. Tiesa, kartais gastroezofaginis refliuksas išsivysto į gastroezofaginio refliukso ligą (rėmuo vargina nuolat, būtinas specialus gydymas), todėl visada geriau pasitarti su specialistu. Virškinamojo trakto bėdų paskatintas nemalonus burnos kvapas paprastai būna aštresnis, rūgštokas, jaučiamas nuolat, ne tik po miego.
Burnos higienos svarba
Ką daryti? Užtikrinti tinkamą vaiko dantų ir burnos higieną. Dantukų dar neturinčių kūdikių dantenas, burnos ertmę ir liežuvį galima apvalyti sudrėkinto audinio skiautele arba specialiu antpirščiu. O išdygus pirmajam dantukui reikėtų pradėti valyti dantis dantų šepetėliu. Vaikas turėtų valytis dantis ne rečiau nei 2 kartus per dieną ir ne trumpiau nei 2 min. Ikimokyklinio amžiaus vaikams dantis turėtų išvalyti tėvai. Vyresniems nei 3 m. vaikams ant šepetėlio dėkite žirnio dydžio pastos gabalėlį, jaunesniems - perpus mažesnį. Po valymo skatinkite vaikus dantų pastą išspjauti. Pasirūpinkite, kad vaikai taip pat nusivalytų ir liežuvį - ant jo kaupiasi blogą kvapą lemiančios bakterijos. Kasdien valykite vaiko tarpdančius siūlu.
Jūsų vaiko burnoje gyvena milijonai bakterijų, kurių „degalais“ tampa jo valgomas maistas. Reguliariai dantų nevalant šepetėliu ir nesinaudojant dantų siūlu, bakterijos kaupiasi ant dantų paviršiaus ir suformuoja lipnų apnašų sluoksnį. Ilgainiui apnašose esančios bakterijos sukelia ėduonį, kuris ir nulemia blogą burnos kvapą.
Blogas burnos kvapas gali atsirasti ir sergant dantenų ligomis - gingivitu, parodontoze ar stomatitu.
Ėduonis ir netinkama burnos higiena. Net jei ir neskauda dantukų, bent kartą per metus vaiką patariama nuvesti pas odontologą, kad šis apžiūrėtų, ar nėra ėduonies, ar nesusidėvėjo jau sugydytų dantukų plombos. Pažeisti dantys tampa puikia bakterijų veisykla, kurių iš ten patiems neįmanoma pašalinti, ypač tada, jei vaiko dantukai yra valomi paskubomis arba jis dar nėra įgudęs tinkamai naudotis dantų šepetėliu, per trumpai juos valo. Verta mažylį išmokyti naudotis tarpdančių siūlu, nuo liežuvio nuvalyti apnašas.
Kitos galimos priežastys
Disbakteriozė ne visada pasireiškia viduriavimu ir padidėjusiu pilvo pūtimu. Dažniausiai ji iš viso nepastebima. Apie jos buvimą galima spręsti tik iš nemalonaus burnos kvapo. Taip pat yra įrodymų, kad nulemti blogą burnos kvapą gali ir grybelinės infekcijos.
Labai dažnai smalsūs maži vaikai įsikiša kokį nors svetimkūnį (karoliuką, pupelę, žaislo dalį ir kt.) į nosį ir visai apie jį pamiršta. Svetimkūnis nosyje. Kokio nors smulkaus, mažylio į nosies landą įsikišto daiktelio tėvai gali ir nepastebėti, jo kartais nejunta nė jis pats. Tačiau svetimkūnis trikdo įprastai kvėpuoti, „traukia“ infekcijas, skatina uždegiminius procesus, dėl to gaminasi daugiau gleivių, nosis „užsikemša“, vaikas kvėpuoja per burną.
Kūdikiai ir maži vaikai gali dehidruoti labai greitai, tad svarbu visuomet užtikrinti pakankamą skysčių suvartojimą. Dažniausiai dehidratacija kūdikiams ir vaikams pasireiškia vemiant, viduriuojant, stipriai karčiuojant, tvyrant karštiems orams. Stenkitės užtikrinti pakankamą skysčių suvartojimą. Žindomiems kūdikiams dažnai siūlykite krūtį, o vyresnius vaikus raginkite gerti pakankamai vandens ir elektrolitų tirpalų (jie ypač svarbūs, jei vaikas gausiai vemia ir viduriuoja). Skysčių trūkumas. Vyresnis nei pusantrų metų amžiaus vaikas per dieną turėtų išgerti apie 1,5 l skysčių. Tinkamiausias - paprasčiausias švarus vanduo.
Karščiavimas, vėmimas ar viduriavimas. Šie negalavimai sutrikdo viso organizmo veiklą, mat šiam pradeda trūkti skysčių. Vaikui būtina kuo daugiau gerti.
Vartojami antibiotikai. Jų pavartojus iš burnos taip pat gali sklisti nemalonus kvapas, mat antibiotikai organizme pakeičia gerųjų ir blogųjų bakterijų pusiausvyrą. Norint juos atkurti, vaikui geriant antibiotikus būtina duoti produktų, kurių sudėtyje yra gerųjų bakterijų (tinka jogurtas, kefyras) arba specialių preparatų.
Tam tikri negalavimai.
Nemalonų kvapą gali nulemti ir tam tikrų maisto produktų, pavyzdžiui, svogūnų, česnakų, stiprių prieskonių ir kt., vartojimas.
Kvėpavimas per burną
Visi naujagimiai kvėpuoja per nosį, nebent jų nosies kanalai yra užsikimšę - tuomet mažylis gali kvėpuoti ir per burną. Jei kūdikis ir vaikas kvėpuoja per burną, tai rodo kažkokį sutrikimą, patologiją.
Miego apnėja. Jei vaikas miegodamas knarkia, gali būti, kad pagrindinė knarkimo priežastis yra miego apnėja. Tai reiškia, kad viršutiniai kvėpavimo takai yra blokuojami. Pagrindinės galimos priežastys - padidėję adenoidai arba padidėjusios tonzilės.
Alergijos. Sloga (ar gleivių susikaupimas nosies ertmėje dėl kitų priežasčių).
Anatominės nosies pertvaros problemos. Viena iš dažniausių anatominių problemų, dėl kurios vaikai kvėpuoja per burną - kreiva nosies pertvara. Tai reiškia, kad kremzlių ir kaulų, skiriančių vaiko šnerves, padėtis yra netinkama. Dažniausiai pertvaros iškrypimą nulemia gimdymo traumos (vyresni vaikai nosį gali susižaloti nukritę ar patyrę kitą traumą). Nustatyta, kad iškrypusią nosies pertvarą turi net iki 80 proc. žmonių.
Kūdikis nebuvo žindomas arba buvo žindomas trumpiau nei 3 mėn. Žindymas, net ir retas, gali paskatinti kūdikį kvėpuoti taisyklingai, nes ištraukiant pieną intensyviai dirba kūdikio burnos ir liežuvio raumenys. Liežuvio pasaitėlis yra trumpas.
Ilgai naudojamas čiulptukas, buteliukas, vaikas čiulpia nykštį ir pan.
Padidėjusios tonzilės ir adenoidai. Dažniausiai kvėpavimo per burną problema prasideda naktį, t.y. vaikas miega kvėpuodamas per burną. Tad kartais tėvai kurį laiką problemos nė nepastebi.
Siekiant, kad sveikata būtų gera, būtina kvėpuoti per nosį. Nepakankamas deguonies įsisąvinimas. Kvėpuojant per burną nesigamina azoto oksidas, plečiantis kraujagystes ir lemiantis geresnį deguonies įsisąvinimą.
Alergijos ir infekcinės ligos. Burnos džiuvimas. Kvėpuojant per burną sumažėja seilių, tad bakterijos ilgiau išlieka ant dantų paviršiaus. Netinkamai besivystantis žandikaulis. Užsičiaupus liežuvis remiasi į gomurį ir lemia jo, o kartu ir žandikaulio bei kitų veido kaulų normalų vystymąsi. Netinkamas veido vystymasis. Suprastėjusi miego kokybė ir nuovargis bei kitos su tuo susijusios problemos - prastesnė fizinė ir emocinė sveikata, negebėjimas susikaupti, suprastėję mokymosi rezultatai ir pan.
Jeigu pastebėjote, kad vaikas kvėpuoja per burną, apie tai informuokite vaiko gydytoją ir odontologą. Miofunkcinė terapija. Ortodontinis gydymas. Chirurginis gydymas. Jo metu šalinamos kliūtys, neleidžiančios vaikui kvėpuoti per nosį.
Deguonis yra viena svarbiausių medžiagų, be kurios negalėtume išgyventi nė kelių minučių. Sveiki žmonės orą įkvepia nosimi, kurios gleivinė sulaiko virusus, grybelius, bakterijas ar kitus svetimkūnius. Nosinių sinusų gaminamas azoto oksidas padeda plaučiams dar geriau absorbuoti įkvėptą deguonį, nuo šios medžiagos plaučiai tampa elastingesni. Be to, nosis sušildo ir sudrėkina įkvepiamą orą. Be peršalimo ir gilaus kvėpavimo intensyviai judant, trikdyti nosinį kvėpavimą gali: lėtinės alergijos, dažnos kvėpavimo takų infekcijos, obstrukcinė miego apnėja (OMA), anatominiai trikdžiai, tokie kaip kreiva nosies pertvara. Yra ir kitas kelias, kuriuo deguonis patenka į plaučius, - burna. Toks kvėpavimas dažniausiai pasireiškia peršalimo metu ar intensyviai judant, pavyzdžiui sportuojant. Paklausus tėvelių, ar jų vaikas kvėpuoja per burną, dažnas susimąsto. Tačiau ilgalaikis kvėpavimas per burną gali sukelti daug rimtesnių pasekmių: įrodyta, kad dėl kvėpavimo per burną gali sulėtėti vaiko augimas ir vystymasis, suprastėti susitelkimas ir mokymosi rezultatai. Užsisuka užburtas ratas: vaikas, kvėpuodamas per burną, tampa dar imlesnis kvėpavimo takų infekcijoms, padidėja tonzilės, adenoidai, o tai sumažina kvėpavimo takų praeinamumą, ir vaikas, norėdamas užsitikrinti pakankamą oro srautą, nuolatos pradeda kvėpuoti išsižiojęs. Dėl to augantis veidas, prisitaikęs prie žalingo įpročio, vystosi neestetiškai: jis formuojasi pailgas, siauras, šypsenos metu ryškiai matyti viršutinės dantenos, dantys dygsta susigrūdę, nes žandikauliai susiformuoja per siauri.
Pastebėjus, jog vaikui sunku kvėpuoti per nosį, išgirdus, jog oras šnervėse tarsi blokuojamas, visų pirma dėl to reikėtų pasikonsultuoti su šeimos gydytoju - jis skirs reikalingus tyrimus ir patars tinkamą specialistą. Gydytojas ortodontas taip pat įeina į kompleksinio gydymo komandą. Pastaruoju metu vis dažniau diagnozuojama obstrukcinė miego apnėja (OMA). Tai lėtinė liga, kuri pasireiškia trumpais kvėpavimo sustojimais miego metu. Kai kurios studijos rodo, kad OMA tiesiogiai susijusi metaboliniais sutrikimais. Vaiko antsvoris itin padidina šios ligos riziką.
Miego metu svarbu parinkti tinkamą pagalvę, kuri padeda užtikrinti taisyklingą galvos padėtį miego metu.
Kvėpavimo ypatumai kūdikiams
Jaunos mamytės dažnai pasiklauso, ar naujagimiai kvėpuoja. Kūdikis kvėpuoti mokosi dar būdamas mamos pilvelyje. Tiriant ultragarsu jau nuo 20 nėštumo savaitės galima stebėti vaisiaus kvėpavimo judesius. Gimęs mažylis išmoksta kvėpuoti pats, tačiau tai nėra paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Gimstant patiriami dirgikliai (šaltis, skausmas, lietimas), deguonies stoka organizme (perkirpus virkštelę) skatina pirmąjį naujagimio įkvėpimą. Išnešiotas sveikas naujagimis pirmąkart įkvepia per pirmąją gyvenimo minutę. Su pirmuoju riksmu mažylio plaučiai išsiplečia, jis pradeda kvėpuoti savarankiškai. Jeigu iki gimimo vaikelio plaučiai buvo užpildyti skysčiu, jam gimus palengva užpildomi oru, pasikeičia organizmo kraujotaka bei medžiagų apykaita. Pirmaisiais mėnesiais kūdikis turi adaptuotis prie naujų gyvenimo sąlygų. Prisitaikymas tiesiogiai susijęs su kvėpavimo tobulėjimu. Naujagimių medžiagų apykaita yra daug greitesnė nei suaugusiojo, todėl jam reikia daugiau deguonies, kuris į organizmą patenka dažniau kvėpuojant. Verta žinoti, kad naujagimiui kvėpuojant juda pilvas. Norint sužinoti, kaip dažnai jis kvėpuoja, reikia uždėti ant pilvuko ranką ir paskaičiuoti, kiek naujagimis atlieka kvėpavimo judesių. Dažniausiai jis įkvepia ir iškvepia 40-60 kartų per minutę, šešių mėnesių kūdikio kvėpavimas jau retesnis - 35-40 įkvėpimų ir iškvėpimų per minutę, sulaukus metukų - apie 30 kartų. Kūdikiui augant kvėpavimas keičiasi į diafragminį. Nėra nė vienos mamytės, kuri nebūtų tikrinusi, kaip kvėpuoja jų mažylis. Kartais net veidrodėlį prideda prie nosytės, kantriai laukdamos, kol jis aprasos. Rūpestingoms mamytėms būtų pravartu žinoti, kad ateidamas į šį pasaulį mažylis atsineša visą komplektą įgimtų refleksų. Kartais kūdikiai gąsdina tėvelius garsiai knarkdami naktį. Kvėpavimą reguliuoja kvėpavimo centras, esantis pailgosiose smegenyse. Jis subręsta pirmaisiais gyvenimo metais, todėl naujagimiams ir kūdikiams būdingas netolygus kvėpavimas (vadinamoji aritmija) ir trumpalaikiai kvėpavimo sustojimai (apnėja). Miego apnėja - tai būsena, pasireiškianti dažnais trumpalaikiais kvėpavimo sustojimais dėl kvėpavimo takų susiaurėjimo arba sutrikus kvėpavimo nervinei kontrolei miego metu. Pediatrai į tokius kvėpavimo netolygumus rekomenduoja žiūrėti rimtai, nes tuomet smegenims trūksta deguonies - tai gali kelti grėsmę kūdikio gyvybei. Kad kūdikis „nepamirštų” ritmiškai kvėpuoti, jam apie tai reikia priminti švelniais prisilietimais, todėl kuo dažniau jį paglostykite ir priglauskite prie savo kūno. Jeigu mažyliui reikalinga pastovi kvėpavimo kontrolė, naudojami naujagimių kvėpavimo ir apnėjų registravimo monitoriai. Lietuvoje jais naudojamasi tik ligoninėse, o užsienyje jie dažni tėvelių pagalbininkai namie. Jų veikimo principas paprastas: jeigu mažyliui miego metu ar jam būdraujant kvėpavimas suretėja iki 10 kvėpavimo judesių per minutę, kvėpavimas sustoja ilgiau nei 12 sekundžių, pasigirsta tam tikras įspėjantis signalas arba užsidega indikatoriaus lemputė.
1. Neleiskite išsausėti nosies gleivinei, gydykite užsikimšusią nosytę. 2. trejų-septynerių metukų vaikų kvėpavimas jau retesnis ir gilesnis.
Patarimai tėvams
Labai svarbu į kvėpavimo organų ligas nepažiūrėti pro pirštus ir jas tinkamai gydyti, mat net iš pirmo žvilgsnio paprasčiausia sloga gali komplikuotis į lėtinę, taip pat į sinusitą, gerklės, ausų uždegimus, bronchitą, laringitą ir t. t. Būtina reguliariai valyti nosį, rekomenduojama įtrinti vaiko krūtinėlę bei padukus aliejais ar specialiais tepalais su eukaliptų, arbatmedžių, mentolio ar kitomis veikliosiomis medžiagomis, kurioms mažylis nealergiškas. Naudingos yra ir druskų vonelės kojoms, inhaliacijos. Labai svarbu sergant gerti kuo daugiau šiltų skysčių, kad iš organizmo kuo greičiau išsiplautų virusai, taip pat patariama kuo dažniau vėdinti kambarius. Jei mažylis nuolat serga, pravartu pagalvoti, kaip būtų galima pastiprinti jo imunitetą. Beje, tėvams derėtų atminti, kad dėl niekaip nesibaigiančios slogos vaikai paprastai būna dirglesni, mažiau valgo, jiems sunku susikaupti, dėl to gali prasčiau sektis darželyje ar mokykloje.
Labai svarbu sureguliuoti ar pakeisti jo mitybos įpročius: neduoti valgyti prieš miegą (paskutinis valgymas rekomenduojamas iki miego likus 2-3 val.), taip pat pasiūlyti sveikesnių ir „lengvesnių“ produktų. Kartais vaikui prireikia vartoti skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų, nes skrandžio ir stemplės pH skiriasi, tad nuolat į stemplę iš skrandžio patenkantis, skrandžio rūgščių jau paveiktas maistas ilgainiui gali sukelti stemplės uždegimą. Tėvams derėtų atminti, kad sunkiausiai ir ilgiausiai virškinamas riebus, paskui baltyminis maistas. Lengviausiai - angliavandenių gausūs, ląstelienos turintys produktai. Ne veltui vakarienei mitybos specialistai pataria rinktis įvairių grūdų košes. Jei vaikas labai valgus ir vakare zyzia bei prašo valgyti, reikėtų ieškoti aukso viduriuko - prieš miegą siūlomi užkandžiai turėtų būti lengvi: duoniukai, trapučiai, koks nors vaisius, indelis jogurto.
Prieš naudojant tradicines priemones nuo slogos vaikui, pirmiausia verta nustatyti slogos atsiradimo priežastį. Vienos tradicinės priemonės pasiteisins esant virusinei ar bakterinei slogai, kitas naudosime esant alerginei slogai, dar kitos padės, kai sloga atsiras, pavyzdžiui, dygstant dantims. Jei kūdikiui sloga atsirado neseniai ir nepasireiškė kitų nerimą keliančių simptomų (aukšta temperatūra, bendras sveikatos būklės pablogėjimas), verta griebtis toliau pateiktų tradicinių priemonių nuo slogos:
- Aspiratorius: Kūdikis nepajėgia savarankiškai išsivalyti nosytės, todėl kvėpavimo takams išvalyti pravers specialus nosies aspiratorius, tai yra aparatas nosies sekretui ištraukti. Tačiau svarbu nepiktnaudžiauti aspiratoriumi, nes per dažnas naudojimas gali dirginti gleivinę. Gydytojai rekomenduoja juo nepiktnaudžiauti, naudoti apdairiai.
- Druskos Tirpalas Arba Jūros Vanduo: Šios medžiagos padeda suskystinti išskyras, taip jos lengviau pasišalina iš kvėpavimo takų. Galima naudoti jūros vandens purškalą ar lašus.
- Tinkamas Skysčių Kiekis Ir Drėkinimas: Norėdami atskiesti kvėpavimo takus užkemšančias išskyras ir palengvinti jų ištekėjimą, nepamirškite vaikui duoti daug skysčių (geriausia šiltų) ir pasirūpinti, kad patalpa, kurioje jis būna, būtų tinkamai drėkinama.
- Inhaliacijos: Gydant slogą vaikui, leidžiama naudoti inhaliacijas, tačiau tik švelnių preparatų, be kvapiųjų aliejų, nes jie gali dirginti gleivinę. Rekomenduojamos druskos tirpalo inhaliacijos, kurios švelniai suskystina išskyras ir padeda išvalyti nosį, taip palengvindamos kvėpavimą.
- Tinkama Padėtis Miegant: Mažus vaikus sloga vargina dažniausiai naktį. Jie neužmiega, nes negali laisvai kvėpuoti. Pravers po lovytės kojomis pakištos knygos, kad vaiko galva būtų aukščiau už liemenį ir išskyros galėtų laisvai tekėti.
- Pasivaikščiojimai Ir Kambario Vėdinimas: Grynas oras gerai veikia nosies gleivinę, todėl nepamirškite vaiką išvesti pasivaikščioti (nebent pasireiškia ir kitų nerimą keliančių simptomų) ir vėdinti kambarių, nes vėdinant bus lengviau iš aplinkos pašalinti virusus ir mikroorganizmus.
- Atitinkama Dieta: Sergant sloga vaiko mitybą reikia papildyti vitaminų ir mikroelementų turinčiais produktais. Ypatingą dėmesį skirkite vitaminui C. Jis, sutraukdamas kraujagysles, numalšina slogos simptomus ir papildomai sustiprina imuninę sistemą.
- Mairūnų Tepalas: Viena iš natūralių priemonių nuo slogos, kurią galima naudoti vienų metų amžiaus vaikui. Tepalas palengvina kvėpavimą ir apramina sudirgintą epidermį aplink nosį.
Kada kreiptis į gydytoją? Jei kūdikis sunkiai kvėpuoja, būtina kreiptis į gydytoją. Ypač svarbu nedelsti, jei: Sloga trunka ilgiau nei savaitę ir nepagerėja. Išskyros iš nosies yra žalios arba
Patarimai, kaip prižiūrėti kūdikio odelę iki 6 mėnesių
Svarbus patarimas tėvams: jei kūdikis ar vaikas nuolat kvėpuoja per burną, tai rodo kažkokį sutrikimą, patologiją. Kvėpavimo per burną pasekmės gali būti rimtos: sulėtėjęs augimas ir vystymasis, suprastėjusi koncentracija ir mokymosi rezultatai. Tai sukuria užburtą ratą: vaikas tampa imlesnis infekcijoms, didėja tonzilės ir adenoidai, dar labiau apsunkindami kvėpavimą. Dėl to veidas gali vystytis neestetiškai, žandikauliai ir dantys formuojasi netinkamai.
