Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (VŽTD), priimta 1948 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, skelbia svarbiausią principą: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai.“ Šis dokumentas gimė kaip atsakas į Antrojo pasaulinio karo siaubą, siekiant sukurti prevencijos mechanizmus, kad panašios tragedijos nepasikartotų.
Deklaracija nebuvo teisiškai įpareigojantis dokumentas, tačiau ji tapo pamatu daugeliui tarptautinių konvencijų ir valstybių įstatymų, ginančių įvairias žmonių grupes ir draudžiančių diskriminaciją. Ji įtvirtino, kad „Visi lygūs prieš įstatymą ir turi teisę, be jokio skirtumo, į lygią įstatymo apsaugą.“
Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos gimimas ir jos įtaka
Visuotinės žmogaus teisių deklaracija gimė 1948 metais, kai pasaulis bandė atsikvošėti po Antrojo pasaulinio karo siaubo. Naciai, remdamiesi pseudomoksliniais argumentais, vykdė žiaurų tautos „valymą“, persekiodami ir naikinę žmones dėl jų rasės, tautybės, religijos, seksualinės orientacijos ar kitų ypatybių. Šis siaubas paskatino žmoniją kurti mechanizmus, kurie neleistų pakartoti tokių baisybių.
Deklaracijai pritaria beveik visi, tačiau jos įgyvendinimas kelia diskusijų. Vakarų pasaulis didžiavosi apgintomis pilietinėmis ir politinėmis teisėmis, tuo tarpu Sovietų Sąjunga akcentavo ekonomines ir socialines teises, teigdama, kad užtikrina darbą, būstą ir sveikatos priežiūrą visiems. Svarbiausias Deklaracijos žodis yra „orumas“ - „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis.“ Bendras žmogaus teisių ekspertų sutarimas yra, kad orumas gali būti pažeistas, pažeidus bet kurias teises, ar tai būtų pilietinės ir politinės, ar ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės. Todėl visos teisės yra vienodai svarbios.
Lietuvos kelias link žmogaus teisių
Lietuvoje Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos idėjos stipriau įsitvirtino tik atkūrus Nepriklausomybę. Žmogaus teisių užtikrinimas įtvirtintas LR Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Tačiau visuomenės apklausos rodo, kad tolerancija ir nediskriminavimas vis dar išlieka siekiamybe. Nors Lietuva patenka į pasaulio demokratijų elitą, dar daug reikia nuveikti įtvirtinant kiekvieno piliečio teises ir laisves, lygiuojantis į Šiaurės Europos valstybes, kurios aukštus gyvenimo kokybės standartus pasiekė nuosekliai įgyvendindamos žmogaus teisių principus.
Pastaruoju metu Lietuvoje pastebimas tam tikras regresas žmogaus teisių srityje, ypač įstojus į Europos Sąjungą. Dažnai girdima apie „Europos vertybių“ žalą ir jų prieštaravimą tautinėms vertybėms. Vis dažniau atmetamos tarptautinių komitetų rekomendacijos, o diskutuojant apie pažeidžiamų grupių teises, Lietuva dairosi ne į pasaulio lyderius, o į autsaiderius. Ši tendencija kelia nerimą, ir pilietinės visuomenės bei brandžių politinių jėgų pareiga ją sustabdyti.
Tarptautiniai dokumentai ir principai
Be Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, žmogaus teisių apsaugą užtikrina daugybė kitų tarptautinių dokumentų, tarp kurių svarbiausi yra:
- Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (TPPTP): Įpareigoja valstybes gerbti pilietines ir politines asmenų teises, užtikrinti lygybę ir nediskriminavimą visose srityse.
- Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas (TESKTP): Užtikrina ekonominių, socialinių bei kultūrinių teisių įgyvendinimą be diskriminacijos.
- Tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo: Siekia panaikinti rasinę diskriminaciją ir užtikrinti lygias teises visiems.
- Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija: Skirta skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visapusišką neįgaliųjų naudojimąsi žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis.
- Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos: Reglamentuoja diskriminavimo draudimą užimtumo ir profesinėje veikloje.
Šie dokumentai sudaro pagrindą tarptautinei žmogaus teisių apsaugos sistemai. Svarbu pažymėti, kad galimos diskriminacijos pagrindų sąrašas šiuose dokumentuose nėra baigtinis, ir tai leidžia kovoti su diskriminacija įvairiais pagrindais.
Lygybė prieš įstatymą ir nediskriminavimas Lietuvoje
Lygybė prieš įstatymą yra tarpšakinis teisės principas, ypač svarbus santykiuose su valstybės institucijomis. Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintos žmogaus teisės turi būti įgyvendinamos ir užtikrinamos nepriklausomai nuo asmens savybių. Niekas negali būti nuteistas už veiksmus, kurie nebuvo laikomi nusikaltimais jų įvykdymo metu. Taip pat draudžiamas savavališkas kišimasis į asmeninį ir šeimos gyvenimą, garbę ir orumą.
Lietuvoje veikia institucijos, padedančios kovoti su žmogaus teisių pažeidimais, pavyzdžiui, Lygių galimybių kontrolierius. Tačiau, kaip rodo patirtis, dar vis išlieka tolerancijos ir nediskriminavimo stoka, ypač kalbant apie pažeidžiamas grupes. Pavyzdžiui, apie 6 tūkstančiai suaugusiųjų ir 3 tūkstančiai vaikų gyvena uždarose nuolatinės globos įstaigose, praradę didelę dalį savo teisių ir laisvių. Tai rodo, kad žmogaus teisių principų įgyvendinimas Lietuvoje vis dar reikalauja pastangų.
Galima guostis tuo, kad panašūs regresiniai reiškiniai stebimi ir kitose pasaulio šalyse, kur liberali demokratija susiduria su kraštutinių jėgų atakomis. Tačiau tai nėra lemiamas pralaimėjimas. Svarbiausia yra įveikti nepagarbą ir nepakantumą kitokiems žmonėms. Lietuva turi istorinę galimybę pasekti sveikiausių pasaulio valstybių pavyzdžiu ir vienytis aplink patriotizmo ir pamatinių žmogaus teisių bei laisvių derinį.
