Viktorija Čmilytė-Nielsen, žinoma Lietuvos politikė, Seimo pirmininkė, keturių vaikų mama ir buvusi šachmatų didmeistrė, yra asmenybė, kurios politinė karjera ir asmeninis gyvenimas nuolat atsiduria visuomenės dėmesio centre.
Politikė ne kartą pabrėžė, kad jos šeima, ypač vaikai, yra Lietuvoje. Visi, kas platina kitokią informaciją - meluoja. V. Čmilytė-Nielsen teigimu, jos vaikai lanko mokyklą ir darželį, vyresnieji - kitas mokslo įstaigas Šiauliuose ir Vilniuje. Ji griežtai reaguoja į dezinformaciją apie savo šeimą. Seimo pirmininkė teigia, kad skleisti tokį įžūlų melą apie jos šeimą ir jos vaikus negalima. Viskam yra ribos. Ji pažadėjo, kad visus, kuriuos galės identifikuoti, perduos policijai. Politikė įspėjo kolegas iš Darbo partijos, kad jų žmonės užsiima dezinformacija karo metu. V. Čmilytės-Nielsen nuomone, toks elgesys peržengia ribas.
Šeimos Prioritetai ir Iššūkiai
V. Čmilytės-Nielsen šeima - prioritetas ir dezinformacijos taikinys. Politikė ne kartą pabrėžė, kad jos šeima, ypač vaikai, yra Lietuvoje. Visi, kas platina kitokią informaciją - meluoja. V. Čmilytė-Nielsen teigimu, jos vaikai lanko mokyklą ir darželį, vyresnieji - kitas mokslo įstaigas Šiauliuose ir Vilniuje. Ji griežtai reaguoja į dezinformaciją apie savo šeimą.
Politiko darbas nenormuotas, reikalaujantis laiko ir atsidavimo, todėl natūralu, kad tapus Seimo pirmininke, kentėjo asmeninis keturis sūnus auginančios V. Čmilytės-Nielsen gyvenimas. Ji pripažįsta, kad neįmanoma suspėti ir vienodai gerai daryti visko. Yra kalėdinių švenčių mokykloje, į kurias negali nueiti, grybų kostiumų, kurių negali pasiūti, imbierinių sausainių, kurių nespėji iškepti. Neįmanoma būti universalia visose srityse.
Ketverius metus, kol V. Čmilytė-Nielsen vadovavo Seimui, jauniausieji jos sūnūs mamą dažniau matė televizoriaus ekrane, nei namuose. Seimo pirmininkė tikina, jog su vaikais kuo daugiau laiko stengiasi leisti lauke - net ir šaltuoju laikotarpiu. Kai grįžtame į Šiaulius savaitgalį, leidžiame laiką prie ežero netoli namų, būname sode. Skaitau knygas jiems. Kristijonui ketveri, Mariui septyneri. Tenka ir LEGO pažaisti. Mano vyresni sūnūs jau suaugę, vyriausiam dvidešimt, antrąjam 18. Kažkuria prasme kartojasi tai, kas buvo su jais - LEGO žaidimai, knygos tos pačios. Apsisuko tas ratas ir dabar jau kažkuria prasme yra paprasčiau. Jau yra patirties.
V. Čmilytė-Nielsen su sutuoktiniu turi įvairaus turto už maždaug 1 mln. 29 tūkst. eurų ir skolų už 67 tūkst. eurų. Didžiąją šeimos turto dalį sudaro vertybiniai popieriai ir piniginės lėšos - maždaug 711 tūkst. eurų. Lyginant su 2022 metų deklaracija, poros turtas per metus padidėjo maždaug 3 tūkst. eurų.
Vaikų Auklėjimas ir Kalbos
V. Čmilytė-Nielsen su vyru Peteriu auginanti keturis sūnus, pirma atžala politikė susilaukė labai jauna - vos aštuoniolikos. Antrasis sūnus gimė, kai tuometei šachmatų didmeistrei buvo dvidešimt. Politikės šeimoje kalbama ne viena, o trimis kalbomis: mažieji sūnūs kalba lietuviškai ir daniškai, tačiau supranta ir anglų kalbą, nes mes su vyru tarpusavyje šnekame angliškai. Labai stengiamės nenukrypti nuo savo kalbų - Peteris su vaikais kalba daniškai, aš - lietuviškai. Atrodo, vaikai nesunkiai tai perprato, taigi laisvai bendrauja abiem kalbomis.
Perskaitytas knygas šeima mėgsta aptarti. Visi kartu sprendžia ir kokias knygas planuoja skaityti. Man atrodo svarbu, kad vaikams skaitomos knygos patiktų ir tėvams, nes tuomet skaitymas tampa malonumu visai šeimai. Mane vaikų knygose labiausiai žavi sąmojis, netikėtumas ir paslaptys. Ji įsitikinusi, kad vaikų knygų festivaliai ir akcijos skatina meilę ir dėmesį knygoms. Radusi laiko ir galimybių su savo vaikais tokiose akcijose politikė visada dalyvauja.
Knygos - Svarbi Šeimos Dalys
Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen namų bibliotekoje - labai daug vaikiškų knygų. Kai kurios likusios dar iš mano vaikystės, o kitos - iš to meto, kai vaikiškas knygas skaičiau su dabar jau suaugusiais savo sūnumis, - sako Seimo vadovė, šiais metais tapusi akcijos „Lietuva skaito!“ globėja. Politikė pasakoja, kad knygos jos šeimos gyvenime užima svarbią vietą. Nuo mažens pati labai mėgau skaityti, taigi, susilaukusi vaikų, stengiausi ir jiems įskiepyti meilę knygoms. Atrodo, kad pavyko.
Viena iš knygų, kurią politikė mielai skaito savo jaunesniesiems sūnums, - Astrid Lindgren „Emilis iš Lionebergos“. Su vaikais ji skaito ir kitas knygas.
Sprendimai, Palankūs Tėvams Seime
Balandžio pradžioje Seimas po svarstymo pritarė V. Čmilytės-Nielsen siūlymui didelėse valstybės institucijose įrengti vaikų kambarius. Seimo pirmininkė sako, jog toks poreikis buvo jau seniai ir tikina, jog Seime atsiradus tokiam kambariui, parlamento darbuotojai tikrai juo pasinaudos. Esu įsitikinusi, kad tokie kambariai yra reikalingi, viešajame sektoriuje dirba 70% moterų. Kai toks kambarys atsiras Seime, darbuotojai ir politikai tikrai juo naudosis. Aš tikiuosi, kad tai prigis, kad tie vaikų kambariai bus naudojami ir taps pavyzdžiu privačiam sektoriui. Yra ne viena kompanija, kur jie jau egzistuoja, tikiuosi, kad bus ir daugiau.
Kitas V. Čmilytės-Nielsen pasiūlymas tėvams, auginantiems mažylius iki trejų metų - keturių dienų darbo savaitė. Pasak politikės, tai - patogi alternatyva tėvams, kurie nutarė anksčiau grįžti iš vaiko priežiūros atostogų ir pasinaudoti galimybe dirbti viena diena trumpiau. Tai ypač aktualu moterims, ypač jei jos turi daugiau nei vieną vaiką. Dažnai joms būna sunkiau grįžti į darbo vėžes, yra skeptiškas darbdavių požiūris. Pasaulyje yra ne viena šalis, kurioje ta keturių dienų savaitę jau išbandyta kaip pilotinis projektas ir labai sėkmingai. Privačiam sektoriui tokio sprendimo nesiūliau, nes nenumatytas finansavimas, tai taptų dar vienu mokesčiu. Mano galva, privatus sektorius, pasiteisinus tokiam modeliui viešajame sektoriuje, irgi taikysis ir siūlys panašias alternatyvas.
Šachmatai - Nuo Vaikystės iki Politikos
Šešerių šachmatais susidomėjusios Lietuvos bei Europos čempionės V. Čmilytės-Nielsen vaikystė nebuvo tradicinė - nuo septintos klasės ji mokėsi eksternu ir į mokyklą užsukdavo tik atsiskaityti. Beveik visas jos laikas buvo skirtas šachmatų treniruotėms, o su jomis atkeliavo ir azarto, emocijų pripildytos pergalės.
Šachmatai yra nuostabus, labai įtraukiantis žaidimas. Tai užsidarymas tarp 64 langelių, apsisaugojimas nuo to, kas vyksta aplink. Politika yra viso to priešingybė. O man patinka išeiti iš savos komforto zonos. Mėgstu iššūkius.
Šachmatai - individuali, ne komandinė sporto šaka. Turi lentą, knygų, šiais laikais - kompiuterį ir dirbi. Šachmatininkai dažniau yra vienišiai arba mėgsta vienatvę. Tai formuoja charakterį. Aš iki šiol mielai būnu viena, skaitau knygas ar klausausi muzikos. Kartu esu laiminga, kad turiu ne tik įdomų darbą, kuriame nuolat turiu bendrauti su žmonėmis, bet ir didelę šeimą. Dabar gyvenu Vilniuje, Seimo viešbutyje, o į Šiaulius pas šeimos vyrus važinėju savaitgaliais.
Šachmatų sporte daug jaudulio, įtampos, streso, nervų karo. Septynios varžybų valandos prie lentos... Kol vienas dalyvis mąsto apie ėjimą, kitas kartais stengiasi jį psichologiškai palaužti, išmušti iš vėžių. Pavyzdžiui, spjaudo vyšnių kauliukus, kramsnoja saulėgrąžas. Moterys apskritai išradingos krėsti triukus, ar klystu?
Žaidžiant šachmatais neuždrausta čepsėti, gliaudyti saulėgrąžas ar spjaudyti kauliukus - tiesa, pačiai tokio savo priešininkų elgesio neteko patirti... Didžiausias baubas yra kompiuterinė pagalba. Ji draudžiama, tačiau norintieji žaisti nešvariai ieško būdų. Man su tuo susidurti neteko. Kitokių bandymų išmušti iš vėžių pasitaikė. Tiesa, man labiau įsiminė tai, kad stipriausios pasaulio šachmatininkės buvo korektiškos. Prie lentos kaudavomės kaip aršiausios priešininkės, o rungčiai pasibaigus šiltai bendraudavome. Privalai laikytis garbės kodekso - šachmatų pasaulis nėra didelis, greitai pasklistų žinia apie tai, kas yra kas.
Galimybę įgyvendinti savo svajonę, ambicijas, siekius. Nuo šešerių pradėjau žaisti varžybose, gerą ketvirtį amžiaus koviausi profesionaliai. Tai suteikė galimybę išreikšti save. Buvo daug kūrybinio džiaugsmo ir pasitenkinimo. Kalbu ne vien apie pergales, medalius. Liko partijos, kuriomis didžiuojuosi. Šios ir mano idėjos įtrauktos į šachmatų knygas, žurnalus. Šachmatai yra ir kūryba, ne tik sportas. Sutikau daugybę įdomių žmonių. Tarp jų - mano treneris, sekundantas ir bičiulis Gediminas Rastenis. Pagaliau abu mano vyrai yra šachmatininkai.
Mes, šachmatininkai, esame pripratę įvertinti savo veiksmų padarinius, numatyti tam tikrus scenarijus. Šį gebėjimą reikia vertinti ir kritiškai, nes šachmatai yra žaidimas, jo taisyklės yra labai aiškios ir netikėtumų kur kas mažiau negu gyvenime. Kai mudu su vyru ką nors planuojame, mūsų diskusija būna racionali. Ne viską gali numatyti, bet per daugelį metų išsiugdai įprotį analizuoti situaciją kuo racionaliau, pasverti pliusus ir minusus. Tiesa, aukštas šachmatininkų intelektas nebūtinai garantuoja, kad gyvenime jie priims geriausius sprendimus. Šachmatininkai neretai būna labai nepraktiški.
Šiuo požiūriu skirtumą matyčiau tarp stipriausių moterų šachmatininkių ir vyrų. Moterys susilaukia vaikų, sukuria šeimą, joms tenka daugiau susiliesti su praktiniu gyvenimu. Kai devyniolikos susilaukiau pirmo sūnaus, po poros metų - antro, teko jiems skirti dėmesio. 2002 m. įstojau į Rygos universitetą, mokiausi anglų filologijos, auginau vaikus ir žaidžiau šachmatais. Lengva nebuvo, bet studijos pastiprino praktinio gyvenimo pusę. Dar - ištekėjau už dar didesnės sporto žvaigždės negu aš, tad mano siekiai natūraliai nuėjo į antrą planą. Pokyčiai buvo didžiuliai, man prireikė laiko, kad su jais susigyvenčiau. Gyvenimas prašviesėjo, kai 2004 metais, gimus antram sūnui, visa šeima grįžome į Šiaulius, įsigijome nedidelį butą.
Manau, taip. Šachmatai išmoko garbingai susitaikyti su pralaimėjimu ir dėl to nesisieloti. Vaikystėje ir paauglystėje patyriau ne vieną itin skaudų katastrofišką pralaimėjimą. Neįmanoma to išvengti, kai tiek daug žaidi su suaugusiaisiais. Nuo vienuolikos per metus žaisdavau po 120 partijų - kas trečią dieną. Daug ašarų išliejau. Yra dviejų tipų šachmatininkai: vieni dėl pralaimėjimo kaltina ir graužia save, kiti randa atpirkimo ožį. Esu iš pirmųjų. Kai pralaimi partiją, imi abejoti fundamentaliais dalykais - savo gebėjimais, intelektu, tai skaudžiai pakerta pasitikėjimą savimi. Mano tėtis išmanė sporto psichologiją, nes buvo baigęs Kūno kultūros institutą, ir mama pedagogė žinojo, kaip kalbėtis su vaikais. Mano treneriai - taip pat. Jei pralošdavau, jie niekada nekeldavo balso, nekritikuodavo. Žinojo, kad pati esu savo griežčiausia kritikė.
Šachmatai ir Politika: Paralelės ir Skirtumai
Kai Jus, jaunutę abiturientę, pirmadienį atšventusią aštuonioliktąjį gimtadienį, antradienį už rankos prie altoriaus vedė vienuolika metų vyresnis Latvijos šachmatininkas, Ispanijos pilietis pasaulio šachmatų vicečempionas Aleksejus Širovas buvo sakoma, kad susituokė genijai. Kaip išblėso Jūsų šeimos idilė? Kartu gyvenome šešerius metus. Genijus buvo jis - ir pagrįstai, aš savęs tokia nelaikiau. Pažinojome vienas kitą anksčiau, o susibičiuliavome per Stambulo olimpiadą. Tokie gražūs ir romantiški jausmai, paskui - gaivalinga emocijų audra!.. Mūsų santykiai greitai išsirutuliojo, draugavome mažiau nei metus, tada labai gražiai susituokėme. Bet tai nebūtinai yra gera ilgo gyvenimo kartu sąlyga. Dviem labai ambicingiems sportininkams gyventi po vienu stogu, suderinti ambicijas yra sudėtinga. Mano šachmatininkės karjera atrodė mažiau svarbi negu mano vyro. Jauna, aš nebuvau pasirengusi savo gyvenimo paaukoti ant šio genijaus altoriaus. Jo autoritetas, mano jaunystė... Nelygi sąjunga.
Ne, aš labai gerai sutariau su jo vyriausia dukrele. Jis buvo vedęs vieną kartą, bet turėjo jaunesnę nesantuokinę dukrytę su Lenkijos šachmatininke.
Pamenu, kai lankėmės Jūsų šeimos namuose Rygoje, ant rankų sūpavote šešių mėnesių Dimitrijų. Ilgai laukėme grįžtančio Aleksejaus, sakėte, kad dėl sportinių kelionių vienas kitą per metus matote vos keturis mėnesius. Gal tiesiog nespėjote pažinti savo pirmojo vyro ne prie šachmatų lentos, o buitiniame gyvenime? Jis dažnai atvykdavo pas mane, aš pas jį į Rygą nuvažiuodavau. Bendravome daug, kartu vykdavome į varžybas. Kai išlaikiau dvyliktos klasės egzaminus, tapome nebeperskiriami. Žinojau, koks yra šachmatininkų gyvenimo būdas - daug kelionių, išsiskyrimų, bet manęs tai negąsdino. Laukti mylimo žmogaus yra gera.
Visą tą laiką Aleksejus aktyviai žaidė, bet atėjo laikas, kai pamatėme, kad mums nepavyks toliau kartu gyventi. Skyrybos yra viena skaudžiausių patirčių žmogaus gyvenime. Nebuvo lengva: likau su dviem mažais berniukais. Stengėmės, kad sūnums mūsų skyrybos netaptų didele trauma. Patys susitvarkėme su savo išgyvenimais neįtraukdami į tai vaikų.
Šiek tiek dalyvauja, bendraujame.
Žaidžia, tačiau profesionalių šachmatininkų statuso nesiekia. Vyriausiajam netrukus sukaks šešiolika, jo ūgis - daugiau nei du metrai. Ir vidurinėlis už mane aukštesnis. Jie abu pagal savo duomenis pasirinko krepšinį. Matyt, turi sportininkų genus.
Taip, mūsų namai berniukiški. Džiaugiuosi, kad vyras aktyviai padeda auklėti sūnų ir daug dėmesio skiria šeimai. Natūraliai susiklostė: aš dirbu Vilniuje ir tik mažesnę savaitės dalį praleidžiu Šiauliuose. Tėtis tuo metu atlieka šeimos galvos pareigas, - jis mane ir skatino dalyvauti Seimo rinkimuose. Vyresni sūnūs jau savarankiški, o mažyliui reikia ypač daug dėmesio.
Su Peteriu susipažinome per šachmatų varžybas. Pamažu pažintis peraugo į draugystę. Ilgai gyvenome skirtingose šalyse, ne po vienu stogu, susitikdavome turnyruose. Neskubėdami žengėme į šeimos gyvenimą.
Jis puikiai tvarkosi, yra seneliai, kitų pagalbininkų. Praktiniai dalykai išsprendžiami. Dabar jau Peteris aktyviai nežaidžia, yra pasaulio čempiono Magnuso Carlseno treneris ir sekundantas, tad keliauja su savo auklėtiniu, kai šis žaidžia, arba padeda rengtis pasaulio čempionatams. Vyresnieji sūnūs moka pasigaminti maisto. Pas mus nėra pasidalijimo į moteriškus ir vyriškus darbus.
Jis kilęs iš Orhuso - antro pagal dydį, universitetinio Danijos miesto. Tam tikrų iššūkių yra: Šiauliai - ne sostinė, mano vyras dar laisvai lietuviškai nekalba. Pirmieji sūnūs nuo gimimo šnekėjo lietuviškai ir rusiškai, Marius čiauška trimis kalbomis: su manimi ir broliais - lietuviškai, su tėčiu - daniškai, o anglų yra mūsų su vyru bendravimo kalba, tad visi įsitraukia ir šia.
Man labai gera važiuoti namo, kai visi keturi išsiilgę vyrai laukia. Bet kuri dirbanti mama jaučiasi kalta, kad palieka vaikus. Aš visada gyvenau netradiciškai. Kai sportavau, vaikus tekdavo palikti porai savaičių, išvažiuoti net tada, kai jie, mažiukai, sirgdavo. Tai darydavau labai sunkią širdimi, bijodama dėl jų, vedama kaltės jausmo. Ieškodavau kompromiso tarp motinystės ir darbo, - kiekviena moteris randa savo auksinį viduriuką.
Motinystė - stebuklingas dalykas. Galiu lyginti ankstyvą ir vėlesnę motinystę. Esu mylinti ir atlaidi mama, tik dabar jaučiuosi brandesnė, ramesnė.
Su Peteriu juokaujame, kad danai nėra linkę kaip nors ypatingai globoti moterų ar traktuoti jų kaip lepių gėlių. Jie vertina lyčių lygybę, pagarbą kitam žmogui. Mūsų santykiai yra lygių partnerių santykiai. Jei paklaustumėte mano vyro, kokiais gražiais epitetais jis mane vadina, ar atsiklaupė ant kelių, kai man piršosi, jis net nesuprastų, apie ką kalbama. Su Peteriu bičiuliškai šnekėjomės apie ateitį ir nutarėme, kad atėjo laikas susituokti.
Didžiulė vertybė - suprasti kito žmogaus užsiėmimą, emocijas, laimėjus ar pralaimėjus, gebėti paremti kitą.
Maniau, visą gyvenimą skirsiu žaidimui. Vėliau pradėjau mąstyti apie kitą sritį. Pažįstu žymiomis politikėmis tapusių iškilių šachmatininkių: Alisa Marič buvo Serbijos jaunimo ir sporto reikalų ministrė, mano gera bičiulė Dana Reizniece Ozola - Latvijos finansų ministrė. Per varžybų uždarymo šventes tekdavo bendrauti su ambasadoriais, diplomatais, politikais, jie sakydavo, kad patys žaidžia šachmatais. Vytautas Landsbergis, Česlovas Juršėnas - geri šachmatininkai.
Šachmatų sporte justi nelygybė: moterų prizai kelis kartus mažesni nei vyrų.
Juk moterys gal...
Šachmatuose nėra stiklo lubų efekto - sėdi prieš varžovą ir žaidi. Viską, ką turi galvoje, atsineši prie lentos ir parodai, ką sugebi.
Man pasisekė, kad beveik visas asmenines ambicijas įgyvendina būdama šachmatininke. Buvau Europos čempionė, tapau pirmąja moterimi, tapusia didmeistre ne tik Lietuvoje. Turėjau daug pasiekimų, kurie man buvo svarbūs. Atėjusi į politiką nejaučiau itin didelių ambicijų, kurias norėjosi žūtbūt įgyvendinti. Džiaugiausi būdama komandos dalimi - visgi tuo ir skiriasi politika nuo šachmatų sporto. Politika skiriasi tuo, kad ji reikalauja daugiau kompromisų, bendro komandinio darbo, čia ir pergalės būna pasiektos drauge su kitais. Jų sau priskirti nesinorėtų ir manau, kad būtų neteisinga. Apskritai žvelgiant į mane, kaip mamą ir žmoną, mano norai yra labai žemiški (šypsosi).
Komandinis darbas ir yra vienas iš dalykų, kuris mane politikoje labiausiai sužavėjo. Teko suprasti, kad čia atsakomybė - kur kas didesnė. Aišku, aš ir sportininko karjerą laikau labai svarbia ir įdomia - tiesiog būnant šachmatininke tiek pasiektos pergalės, tiek pralaimėjimai būna tavo vienos. Politikoje dirbi kartu su komanda, atstovauji savo šaliai. Tavo priimami sprendimai, pergalės ir pralaimėjimai būna didesnio masto, kas, mano galva, yra pats didžiausias iššūkis šiame darbe.
Laikas buvo tikrai unikalus - kadencija prasidėjo tada, kai pandemija buvo labiausiai įsisiūbavusi, buvo labai įtemptas metas. Praėjus porai dienų po duotos priesaikos sužinojau, kad pati sergu covidu - teko izoliuotis. Pradžia tikrai buvo kupina iššūkių. Tačiau visi iššūkiai nublanko kuomet prasidėjo Rusijos agresija prieš Ukrainą 2022-aisiais metais. Kaip naujai Seimo pirmininkei, tik pradėjusiai savo darbą, prireikė šiek tiek laiko, kad suprasčiau, koks yra krūvis ir intensyvumas, kad priprasčiau prie pareigų, kurias reikia suderinti su kitais reikalais, organizuojant Seimo darbą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Šios pareigos pasidarė dar svarbesnės prasidėjus karui. Sakyčiau, kad Lietuva tapo tarsi Ukrainos ambasadorė. Pradžioje sunkiausia buvo suprasti, ką privalau daryti ir kaip turėčiau susidėlioti darbus, kad juos galėčiau suspėti. Tačiau viskas su laiku susidėliojo į savo vietas.
Jeigu žmogus priima sprendimą tapti politiku, kritika yra vienas iš dalykų, apie kurį suksis gyvenimas. Tapimas viešu asmeniu reiškia, kad dažnai būsi kritikuojamas, ir ne visada teigiamai - tačiau tai darbo dalis. Neturiu ypatingo recepto, kaip susitvarkau su kritika. Ji kartais gali būti ir naudinga - kai yra dalykiška ir subtili. Aišku, kitokios dažnai pasitaiko. Keistai kritika atrodo tuomet, kai nusitaikoma į žmogiškas savybes - nemanau, kad tokia yra reikalinga. Tačiau tapus politiku tokios kritikos reikia tikėtis ir su laiku išmokti į ją žiūrėti racionaliai.
Šachmatai yra dalykas, suvedęs jus su vyru Peteriu. Tai tarsi grandis, jungianti jūsų šeimą. Kalbant apie jūsų vaikus, ar kontaktą ir su jais radote per šachmatus? Šachmatai mūsų šeimoje iki šiol yra svarbus užsiėmimas, nors dabar ir aš, ir mano vyras nuo aktyvaus žaidimo esame pasitraukę. Vis dėlto mano vyras šiuo metu yra pasaulio čempiono Magnuso Carlseno treneris ir sekundantas. Vaikai šį žaidimą taip pat moka - išmokėme net ir mažuosius. Sunku pasakyti, ar šachmatai jiems taps daugiau nei stalo žaidimas ar pomėgis. Vyresniesiems kurti karjeros iš šachmatų neteko, nors jie vaikystėje nemažai žaisdavo, dalyvaudavo netgi čempionatuose. Matyt, kad ne tame esmė. Nesinori jiems primesti tos veiklos, kuris mums su vyru tapo esminiu gyvenimo užsiėmimu. Manau, kad šachmatais labai naudinga mokėti žaisti, tačiau tam, kad taptum profesionalu, reikia gan retų savybių ir didelio polinkio.
Nors šachmatų žaidimas nuo jūsų gyvenimo truputį nutolo, visai jis nedingo. Ar savybės, išsiugdytos nuo jaunystės žaidžiant šį žaidimą, praverčia gyvenime, ir politikoje? Tos savybės yra universalios. Tai - gebėjimas susikaupti, aprėpti didelį kiekį informacijos per trumpą laiką, atminties lavinimas. Taip pat išmoksti garbingai pralaimėti ir tinkamai elgtis pasiekus pergalę - tai labai svarbu sportininkui. Visos šios savybės yra naudingos bet kurioje kitoje veikloje, taip pat ir politikoje. Tarp šachmatų ir politikos yra paralelių - tarp politikų gan dažnai sutinku žmonių, kurie mėgsta žaisti šachmatais, tarp jų dabar yra net ir buvusių šachmatininkų. Tad tos veiklos kartais tikrai susikerta.
Tiesą pasakius, visos vasaros būnant Seimo pirmininke būna labai intensyvios. Prieš porą metų Baltarusijoje prasidėjo protestai prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą, dėl to darbų tik padaugėjo. Krizių, nenumatytų situacijų pasitaiko nuolat ir šie metai - tikrai ne išimtis, o greičiau taisyklė. Ši vasara tikrai buvo užimta - vyko ir NATO viršūnių susitikimas, kuriame aš dalyvavau kiek mažiau, nei kiti. Aišku, ramesniu laiku spėju ir pailsėti - šią vasarą penkioms dienoms buvau išvykusi į Daniją. Ten kasmet lankausi su šeima ir vyru - tai tokia mūsų tradicija. Bet ir į keliones visada važiuoju su kompiuteriu, telefonu po ranka - nėra taip, kad visai atsijungčiau nuo darbų ar nežinočiau, kas dedasi Lietuvoje. Nuo darbų visiškai atsiriboti neįmanoma ir manau, kad nereikia. Visgi, kadencija yra ketveri metai (šypteli).
Nesureikšminu šios datos. Man šis jubiliejus reiškia žmogišką brandą, žengimą į kitokį suaugusiojo gyvenimą. Tai vertinu kaip žmogišką, gerą dalyką, kuris man atneš naudą. Linkiu sau daugiau galimybių ir džiaugiuosi tomis, kuriomis man gyvenimas leidžia save išmėginti įvairiose srityse.
Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen sūnus Aleksandras užbaigė svarbų gyvenimo etapą - baigė Šiaulių Juliaus Janonio gimnaziją. Nors apie asmeninį gyvenimą V.Čmilytė-Nielsen atvirauja retai, svarbią sūnui dieną pasidalijo miela nuotrauka. Joje Seimo pirmininkė pozavo su gimnaziją baigusiu sūnumi Aleksandru. V.Čmilytė-Nielsen pasidžiaugė, kad jos sūnui mokslai sekėsi labai gerai. Vaikinas puikiai išlaikė ir matematikos egzaminą, kurio šiemet neišlaikė net 35 proc. moksleivių. Viktorija atskleidė, kad sūnus Aleksandras „linksta“ į tiksliuosius mokslus. „Naujam etapui sūnus pasiruošęs. Atrodo, gana rimtai nusiteikęs gyvenimą sieti su skaičiais“, - rašė ji. Žmonės.lt primena, kad V.Čmilytė-Nielsen augina keturis sūnus. Vyresniųjų sūnų - Dmitrijaus (20) ir Aleksandro (18) - V.Čmilytė-Nielsen susilaukė su Latvijos ir Ispanijos šachmatų didmeistriu Aleksejumi Širovu.
