Vikrusis driežas (Lacerta agilis) - tai driežinių (Lacertidae) šeimos roplys, šiek tiek didesnis ir ryškesnis už kitą Lietuvoje gyvenančių driežų rūšį - gyvavedį driežą (Lacerta vivipara).
Šie driežiukai gali išgyventi iki 12 metų. Vikriojo driežo ilgis (su uodega) gali būti daugiau nei 20 cm. Patinai, poravimosi sezono metu (balandį - gegužę), spalvą keičia į ryškiai žalią, ruda lieka tik linija išilgai nugaros.
Lietuvoje vikrieji driežai dažni, bet paplitę netolygiai - gausiausi pietryčių, rečiausi vidurio Lietuvoje. Aptinkami ant smėlėtų šlaitų, akmenų krūvų, retuose pušynuose. Mėgsta saulėtas, sausas, smėlingas vietas. Aktyvus dieną, dažnai galima aptikti besiilsintį ant akmenų. Rugsėjo-kovo mėnesiais žiemoja žemėje, urvuose, plyšiuose. Paplitęs didžiojoje Europos dalyje, vakarų Azijoje. Saugotinas.
Mityba ir dauginimasis
Vikrusis driežas minta vabzdžiais, vorais, kitais smulkiais bestuburiais. Minta vabalais, vabzdžiais, vorais, kitais smulkiais bestuburiais. Terariumuose driežus maitina svirpliais, tarakonais, milčiais, zofobusais ir kitais vabzdžiais. Jie taip pat gerai valgo smulkias sraiges, sliekus, naujagimes peles. Jaunikliams siūlomas analogiškas maistas tik mažesnio dydžio. Maitinami nerečiau kaip vieną kartą į dvi dienas, geriausia - kasdien.
Pavasarį patelės sudeda 4-14 kiaušinių, kuriuos užkasa šiltame, sausame smėlyje. Šiam tikslui ieško smėlėtų, saulėtų vietų. Patelė iškasa nedideles duobutes ir į jas deda nuo 4 iki 15 minkštu dangalu kiaušinėlių, kuriuos užkasa šiltame, sausame smėlyje. Kiaušinėlių vystymosi smėlingame dirvožemyje trukmė labai priklauso nuo aplinkos temperatūros, esant 21-24°C temperatūrai, jaunikliai išsirita per du mėnesius. Todėl saulės šildomų smėlynų buvimas yra būtinas šios rūšies išlikimui. Išsiritę jaunikliai yra maždaug 5-6 cm ilgio, o išsiritę jie taip pat turi saugotis savo tėvų, kad nebūtų suėsti. Lytinės brandos jaunikliai sulaukia po pusantrų ar dvejų metų, bet išimtiniais atvejais lytinės brandos gali sulaukti jau po pirmosios žiemos - sulaukę vienerių metų.
Veisimasis ir lytinis dimorfizmas
Pas šiuos driežus gan ryškiai išreikštas lytinis dimorfizmas, ypač poravimosi metu. Patinai yra ryškesnių spalvų, tai pat pas patinus gerai matomos priešanalinės poros. Suaugusių patinų pilvas geltonai žalias, pas pateles - šviesiai geltonas ar baltas. Poravimosi metu galvos šonai, kaklas ir pilvo galiukai pas patinus tampa smaragdiniai, o visas kūnas nusidažo ryškiai žalia spalva, kai patelės pasilieka tamsiai ar šviesiai rudos. Patinų pilvas žalsvas, patelių - baltas ar baltai žalsvas. Jauni driežai rausvai pilki, su dviem išilgai nugaros einančiomis tamsiomis juostelėmis.
Vikrusis driežas lytiškai subręsta būdamas 2 metų. Po žiemojimo driežams būtinai įjungiama UV lempa ir 2 - 3 savaites duodami preparatai, turintys vitamino E. Vėliau driežai nusineria ir patinai nusidažo ryškiomis spalvomis. Tuomet patiną ir patelę susodiną į vieną terariumą (jeigu jie buvo laikomi atskirai). Patinas prieš patelę pradeda demonstruoti ryškiai nusidažiusį kaklą ir pilvą. Pasiruošusi poravimuisi patelė, rodydama sutikimą, pasikelia ant priekinių kojų ir judina galvą, uodegą. Jeigu patelė nepasiruošusi kopuliacijai jinai atidaro burną ir patinas tuoj pat atstoja. Poravimasis vyksta neilgai iki 5 minučių. Po 55 - 65 dienų, patelė padeda kiaušinius. Kiaušiniai inkubuojami kokosų drožlių ir vermikulito mišinyje esant 27 - 29C temperatūrai. Kiaušinių kiekis būna nuo 3 iki 16 vienetų. Inkubacijos trukmė 40 - 55 dienos.
Patelės sudeda nuo 4 iki 15 minkštu dangalu kiaušinėlių, kuriuos užkasa šiltame, sausame smėlyje. Kiaušinėlių vystymosi smėlingame dirvožemyje trukmė labai priklauso nuo aplinkos temperatūros, esant 21-24 °C temperatūrai, jaunikliai išsirita per du mėnesius. Išsiritę jaunikliai yra maždaug 5-6 cm ilgio, o išsiritę jie taip pat turi saugotis savo tėvų, kad nebūtų suėsti. Saulės šildomų smėlynų buvimas yra būtinas šios rūšies išlikimui.
NAKTINIS MAJAMIO DRIEŽAS - GEKO
Kiti Lietuvos ropliai ir varliagyviai
Be vikriojo driežo, Lietuvoje gyvena ir kitų įdomių roplių bei varliagyvių rūšių. Tarp jų - gyvavedis driežas (Lacerta vivipara), gluodenas (Anguis fragilis), lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca), geltonskruostis žaltys (Natrix natrix) ir paprastoji angis (Vipera berus). Taip pat aptinkami įvairūs varliagyviai, tokie kaip europinė medvarlė, raudonpilvė kūmutė, nendrinė rupūžė, žalioji rupūžė ir paprastoji česnakė.
Lietuvoje gyvena 12 rūšių varliagyvių: dviejų rūšių tritonai ir 10 rūšių beuodegės varlės. Kiekvieną pavasarį į kūdras, seklius ežerėlius susirenka neršti sausumoje peržiemoję paprastieji ir skiauterėtieji tritonai. Iš 3 driežų rūšių gluodenas labiausiai primena gyvatę, kartais jis vadinamas varine gyvate. Kai kuriuose Pietų Lietuvos sausuose miškuose, jų aikštelėse galima išvysti lygiažvynį žaltį. Geltonskruostis žaltys gyvena ne bet kur. Jis yra iki 1,2 m ilgio užaugantis roplys, kurį sunku supainioti su kita rūšimi. Lietuvoje tai įprastos rūšies roplys, įsikuriantis prie vandens telkinių, pelkių, kūdrų. Puikiai plaukioja ir nardo. Mielai apsigyvena prie sodybų, slapstosi pamatų plyšiuose, malkų rietuvėse, ūkinių atliekų krūvose. Komposto, mėšlo, įvairių puvenų krūvose patelės deda kiaušinius. Žiemoja po kelmais, giliuose graužikų urvuose. Gegužės mėn. nesunku aptikti jų sankaupas, vadinamuosius kamuolius, kuriuose gali būti dešimt ir daugiau žalčių. Vasaros pradžioje patelė sudeda iki 30 kiaušinių, kurie drėgnoje ir šiltoje aplinkoje inkubuojasi apie 60 dienų. Žalčio grobis - varliagyviai, graužikai, vabzdžiai, driežai. Grobį visada ryja gyvą.
Lietuvoje gyvena tik vienos nuodingos rūšies ropliai. Tai paprastoji angis, dažnai vadinama marguole. Paprastoji angis gali būti pilkos, rusvos ar net visai juodos spalvos. Per nugarą vingiuoja ruda ar tamsiai pilka (kartais juoda) juostelė. Mūsų angys būna iki 80 cm ilgio.
Laikymas nelaisvėje (terariume)
Šiems driežams reikalingas terariumas vertikalaus tipo. Minimalūs terariumo išmatavimai 1 - 2 driežams - 40x20x20 cm. Temperatūrą terariume galima palaikyti termokabeliais, šildomais akmenimis ar kaitinamosiomis lempomis. Šiltajame terariumo kampe temperatūra turi būti 30 - 35C, naktį - 20 - 22C. Jeigu terariumas šildomas kaitinamąja lempa, tai po ja reikia pastatyti šaką ar padaryti kalniuką iš grunto, kad driežas galėtų pasirinkti tinkamą vietą šildimuisi. Iš akmenų, šakų ar kitų medžiagų terariume būtinai turi būti padarytos slėptuvės. Kelis kartus per savaitę terariumą reikia apipurkšti šiltu vandeniu, taip palaikant drėgmę. Šiems driežams yra būtina UV lempa, kuri turi degti (pavasaris - vasara - ruduo) apie 12 valandų per parą. UV lempa turi būti su UVB 4 - 8% spinduliais. Pastaba: su šiais driežais reikia labai atsargiai elgtis imant į rankas (geriausiai išvis į rankas neimti), nes jie labai greitai numeta uodegą, nors uodega atauga, tačiau tai atima labai daug jėgų ir ataugusi uodega jau nebebus tokia graži kaip sena.
Žiemos mėnesiai šiems ropliams būtina sudaryti iki 2 mėnesių poilsį. Gyvūnus užmigdoma griežtai laikantis šių principų: 2 - 3 savaites palaipsniui mažinamas dienos ilgumas (išjungiant apšvietimą) ir šildymas, kai dienos trukmė jau siekia 6 valandas, tada nustojama maitinti ir pilnai išjungiam šildymą. Vėliau po savaitės gyvūnus perkeliam į ventiliuojamą, šviesai nelaidų konteinerį su pjuvenom ar gerai iškoštais kiminais. Žiemojimo temperatūra turi būti 8 - 10C. Kartą per savaitę, vieną konteinerio kampą reikia apipurkšti vandeniu, taip palaikoma tinkama drėgmė. Periodiškai statoma gertuvė, nes kartais gyvūnai atsikelia atsigert. Žiemojimas vykdomas iki 2 mėnesių. Prikeliami driežai, tuo pačiu ritmu kaip ir buvo guldomi, tik atvirkščiai - didinant dienos ilgumą ir temperatūrą.
Šie driežai dažnai geria, todėl reikalinga gertuvė su kasdien keičiamu vandeniu. Kartu su maistu reikia duoti įvairių mineralinių priedų skirtu ropliams. Kalciui galima naudoti smulkintus kiaušinio lukštus, tačiau geriau gyvūnams duoti specialius, subalansuotus priedus.
Lietuvoje aptinkamos 7 roplių rūšys. Jas visas nesunku įsiminti. Rečiausias - balinis vėžlys (Emys orbicularis). Per Lietuvą ir Baltarusijos šiaurę eina šiaurinė jo arealo riba. Gyvena lėtai tekančiose upėse, jų senvagėse, durpių karjeruose, negiliuose ežeruose. Gerai plauko ir nardo, gali ilgai išbūti po vandeniu. Baliniai vėžliai nyksta dėl melioracijos ir užterštumo. Veistis trukdo rudosios lapės, usūriniai šunys, barsukai, šernai. Sausose saulėtose vietose, miško aikštelėse gyvena vikrusis driežas (Lacerta agilis). Jaunikliai rudai pilki, su 2 išilginėmis tamsiomis juostomis; suaugę žali, tamsiai dėmėti. Drėgnų miškų pakraščiuose, kirtavietėse, durpynuose, aukštapelkėse labai dažnas gyvavedis driežas (Lacerta vivipara). Upių, ežerų, tvenkinių pakrantėse dažniausiai pasitaiko geltonskruostis žaltys (Natrix natrix). Lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca) gyvena Lietuvos pietinės dalies pušynuose, saulėtose miško aikštelėse, kirtavietėse, sausose pievose, upių slėniuose. Labai retas. Drėgnuose mišriuosiuose miškuose, krūmais apaugusiose kirtavietėse, aukštapelkėse, pelkių pakraščiuose dažna paprastoji angis (Vipera berus), užauga iki 75 cm ilgio, aktyvesnė naktį. Lygiažvynis žaltys ir balinis vėžlys įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą įtraukti puošnusis vėžlys, arba amerikinis balinis vėžlys (Chrysemys picta) ir raštuotasis vėžlys (Trachemys scripta). Visai neseniai Neries upėje Vilniuje buvo pastebėtas raštuotasis vėžlys. Jau prieš keletą metų jų buvo aptikta, Druskininkų ir Kauno ežeruose. Raštuotasis, kaip ir puošnusis vėžlys, kelia grėsmę baliniams vėžliams, kurie Lietuvoje reti ir saugomi.
tags: #vikrusis #driezas #apvaisinimo #budas
