Gyvalazdės - tai nepaprasti vabzdžiai, kurie savo išvaizda primena medžio šakeles. Tai egzotiški, tačiau vis dažniau auginami augintiniai dėl savo unikalumo, ramios prigimties ir palyginti nesudėtingos priežiūros. Jei svajojate apie neįprastą augintinį, kuris ne tik papuoštų jūsų namus, bet ir taptų puikiu pokalbių objektu, gyvalazdės gali būti puikus pasirinkimas. Vabzdžiai sudaro net 80% visų gyvūnų rūšių, tai pati gausiausia organizmų grupė žemėje, pasižyminti labai didele įvairove.
Kas yra gyvalazdės?
Gyvalazdės (lot. Phasmatodea) - tai vabzdžių grupė, kuri dėl savo išvaizdos puikiai prisitaiko prie aplinkos. Jos atrodo kaip šakelės ar lapai, todėl gamtoje dažniausiai yra nepastebimos plėšrūnams. Gyvalazdžių rūšių yra net apie 3000! Šie vabzdžiai savo išvaizda gali priminti šakas arba lapus, tai pagrindinis jų apsigynimo elementas, nes atrodančios kaip augalas, jos neatkreipia kitų gyvūnų, keliančių joms grėsmę, dėmesio, taip jos užsimaskuoja. Šių vabzdžių dydis gali svyruoti nuo kelių centimetrų iki beveik pusės metro, priklausomai nuo rūšies. Gyvalazdės priklauso tiesiasparnių vabzdžių būriui. Tai viena archaiškiausių vabzdžių grupių, kuriai priklauso virš 20000 įvairių rūšių. Gyvalazdžių priskaičiuojama apie 3000 rūšių, iš kurių „gyvalapių“ tik apie 30. Apie jų archaiškumą galime spręsti pagal tai, jog atskiros rūšys sutinkamos Australijoje ar Naujojoje Zelandijoje, kur gamta pasižymi endeminėmis rūšimis. Gyvalazdės išskirtinai vegetarės - minta tik augaliniu maistu, joms būdingi graužiamieji burnos organai. Pasaulyje, dėl savo išvaizdos, tai vieni labiausiai paplitę vabzdžiai, laikomi nelaisvėje. Kol kas Lietuvoje tai nėra dažnas augintinis namuose. Žavi jų prisitaikymas išlikti. Suaugę vabzdžiai tobulai pamėgdžioja savo gyvenamąją nišą. Stulbina ir tai, jog suaugę vabzdžiai mėgdžioja augalų dalis, ant kurių gyvena, o kiaušiniai jų panašūs į augalų sėklas.
Gyvalazdžių kūno ilgis, neįskaitant kojų, gali būti nuo 5 iki 35 cm, tai priklauso nuo to, kokia tai gyvalazdė. Patelės būna žymiai didesnės nei patinėliai, kai kurių rūšių patinėliai gali skraidyti ir turi sparnus, bet patelės tik vaikšto. Paprastai šie vabzdžiai turi 6 kojas.
Kai kurios gyvalazdžių rūšys apaugusios spygliais, kuriais ginasi nuo plėšrūnų. Gyvalazdžių šeima lapapilviai (Phylliidae) prisitaikiusi imituoti augalų lapus. Jų, skirtingai nuo kitų gyvalazdžių šeimų, pilvelis labai praplatėjęs ir plokščias. Kūno spalva paprastai būna maskuojanti - žalia ar ruda. Daugumai gyvalazdžių rūšių būdingas ryškus lytinis dimorfizmus. Patelės daug stambesnės už patinus.
Vietnaminė gyvalazdė yra vidutinio dydžio vabzdys, užaugantis iki 10-12 cm ilgio. Jos kūnas ilgas ir plonas, turintis rudą arba žalią spalvą, leidžiančią gerai prisitaikyti prie medžių ir augalų. Šios gyvalazdės kūnas padengtas mažais iškilimais, kurie padeda geriau maskuotis aplinkoje. Priekinės kojos yra ilgos ir dažnai laikomos ištiestos į priekį priešais kūną, taip padedant ieškoti maistą bei jausti aplinką. Vietnaminės gyvalazdės neturi sparnų, tačiau specializuotos kojų struktūros leidžia joms laipioti beveik bet kokiais paviršiais.
Baculum Extradentatum - Vietnamo gyvalazdė. Šios gyvalazdės savo išvaizda primena pagaliukus, jų kūnas pailgas primena tarsi šakelę, kojos taip pat, ant galvos turi mažas antėneles, dvi vos įmatomas akis, burnytę, ant kojų jos turi sunkiai matomus spygliukus, paprastai būna rudos spalvos, tačiau gali būti ir juosvos arba žalsvos, tai priklauso nuo auginimo sąlygų ir jas supančios aplinkos.
Kodėl jos populiarios kaip augintiniai?
Jos tyliai gyvena ir nereikalauja daug dėmesio. Yra įdomios tiek suaugusiems, tiek vaikams dėl savo neįprastos išvaizdos ir elgesio. Nesukelia alergijų ir nereikalauja sudėtingos priežiūros.
Gyvalazdžių rūšys augintojams
Pasaulyje yra daugiau nei 3000 gyvalazdžių rūšių, tačiau tik kelios yra laikomos namuose:
- Indijos gyvalazdė (Carausius morosus): viena populiariausių dėl lengvo auginimo ir nereiklios priežiūros.
- Vietnamo gyvalazdė (Medauroidea extradentata): aktyvesnė ir ilgesnė už Indijos gyvalazdę.
- Malajų milžinė (Heteropteryx dilatata): įspūdingo dydžio ir ryškiai žalios spalvos, bet reikalauja daugiau priežiūros.
Pradedantiesiems rekomenduojamos Indijos ar Vietnamo gyvalazdės, nes jos lengvai prisitaiko prie įvairių aplinkos sąlygų.
Kaip įrengti gyvalazdės namus?
Gyvalazdėms reikia aukšto terariumo, kad jos galėtų kaboti. Rekomenduojamas terariumo aukštis turėtų būti bent 3 kartus didesnis už gyvalazdės ilgį. Pavyzdžiui, 30 cm ilgio gyvalazdei tinka bent 90 cm aukščio terariumas. Terariumas turi būti sandarus, jog vabzdys nepabėgtų ir turi specialias angas, per kurias įeina oras. Koks terariumas pirkti taip pat priklauso nuo jūsų pasirinktos gyvalazdės rūšies. Gruntui galite naudoti akmenukus, primėtyti lapų arba tiesiog įdėti baltą popieriaus lapą, kad vėliau būtų lengviau išvalyti tarariumą, čia jau priklauso nuo Jūsų fantazijos, tik svarbiausia nenaudoti smėlio kaip grunto, nes gyvalazdės gali netyčia juo užsipilti, jei sujudinsite ir pan. Terariumą rekomenduojama pridėti kuo daugiau medžio šakelių, įvairių lapų, jog gyvalazdė turėtų kur laipioti bei slėptis. Naudokite natūralias šakeles ir augalus, ant kurių gyvalazdės galėtų kaboti. Substratas gali būti durpės, kokoso pluoštas ar popierius. Jis turėtų būti švarus ir reguliariai keičiamas. Svarbu užtikrinti, kad terariumas būtų gerai ventiliuojamas, nes per didelė drėgmė ir prasta ventiliacija gali sukelti pelėsį.
Temperatūra ir drėgmė
Optimali temperatūra: 20-25 °C. Gyvalazdes reikėtų auginti specialiame terariume, Vietnamo gyvalazdėms terariumo reiktų ne į plotį, o į aukšti, nes jos labai mėgsta laipioti į viršų. Šias gyvalazdes tinka auginti kambario temperatūtoje, todėl terariume nereikia įvedinėti lempučių ar kitų šildomų dalykų. Svarbu, kad jos visada turėtų drėgmės, bet ne per daug. Jei gyvenate drėgname bute ar name, užteks 2 kartus per dieną papurkšti vandens lašelių ant stiklų, jei jūsų būstas sausas ir tvankus, tą reikėtų daryti dažniau, svarbu, kad visada būtų šiek tiek drėgmės. Drėgmė: 60-80 %, priklausomai nuo rūšies. Norėdami palaikyti tinkamą drėgmę, reguliariai purkškite terariumą vandeniu. Drėgmė yra ypač svarbi sėkmingam gyvalazdės nerimuisi. Kad gyvalazdė galėtų paragauti ir šviežio skanaus lapo, bet kuriuo metų laiku galima atnešti jai iš miško (jei yra galimybė) žemuogių lapų, šie lapai tuo ir ypatingi, nes juos galima rasti bet kokiu metų laiku. Reikėtų nepamiršti, kad kiekvieną kartą prieš duodant gyvalazdei maisto reikia jį nuplauti ir duoti šlapią. Taip pat joms reikalinga drėgmė, tačiau ne per didelė, porą kartų į dieną į terariumą reikėtų įpurkšti smulkių vandens lašelių ant stiklų, su specialiu purškikliu, būtina kad purškiklyje prieš tai nebūtų buvęs joks kitas skystis, pvz.: Langų ploviklis ar dar kokia nors cheminė priemonė, nes gyvalazdės į chemikalus reaguoja labai jautriai ir net kruopščiai išplautas purkštuvas, kuriame buvo kažkas kita, gali jas pražudyti, nes chemikalus jos vis tiek jaus. Nenaudokite tuščių langų ploviklio purkštukų. Tik jums taip atrodo, kad jie gerai išplauti. Gyvalazdės yra jautrios valymo bei kitoms cheminės priemonėms ar insekticidams. Geriausia naudoti specialų purkštuvą skirtą apipurkšti gėlėms. Nėra didelės tragedijos, jei purškiant vandens patenka ant vabzdžių, tačiau reikėtų to vengti. Mažos lervos gali paskęsti, o ir suaugę individai jaučiasi diskomfortiškai.
Mityba: kuo maitinti gyvalazdę?
Gyvalazdės yra žolėdės, todėl jų pagrindinis maistas - švieži augalai. Populiariausi gyvalazdžių maisto šaltiniai: gervuogių lapai, ąžuolų ir ąžuolų giminės lapai, aviečių, lazdyno, rožių lapai. Šviežias lapas turi būti visada prieinamas. Žiemą, kai lapų trūksta, galite naudoti šaldytus ar džiovintus lapus, tačiau prieš tai juos pamirkykite. Tinkamas pašaras - daiginti grūdai (kviečiai, avižos, gilės), mėta, melisa, ąžuolo, klevo, beržo, salotos, avietės, kinrožės lapai, tradeskantės gėlė, braškių lapai, žemuogių lapai, laukinė rožė. Juodoji vikralazdė (nuodinga) minta tik alyvos lapais. Kuo labiau paįvairinsite vabzdžio racioną, tuo gyvūnas gaus įvairesnių aminorūgščių, ir, tikėtina, gyvens ilgiau.
Vietnamo gyvalazdei galima maitinti ąžuolo, beržo, braškių, žemuogių, kinrožės, erškėto lapais. Mažas gyvalazdes minkštesniais lapais, tokiais kaip žemuogių, kinrožės, nes jos dar neįkanda kietų kaip tarkim ąžuolo. Žiemai lapų reikėtų prisišaldyti arba susidžiovinti, šaldant lapus reikia nuplauti ir sudėti į stiklainį, tada įdėti į šaldymo kamerą, džiovinant, tiesiog sudžiovinti, vėliau apipilti vandeniu ir duoti gyvalazdei. Savo auginime paprastai naudojų tik šaldymo metodą.
Viena gyvalazdė padeda apie porą šimtų kiaušinių ir daugiau, tačiau ne iš visų kiaušinių išsirita mažyliai, o ir jau išsiritę ne visi išgyvena. Kiaušiniai atrodo labai įdomiai, gerai įsižiūrėjus jie paprastai būna melsvos spalvos su raštais, o jų priekyje eina įmatyti juodą taškiuką, pro kurį vėliau ir išsirita gyvalazdė. Esant netinkamoms sąlygoms kiaušinėliai neišsirita arba pradėjus ristis gyvalazdžiukas iki galo nesugeba išlysti ir žūsta.
Gyvalazdės yra priskiriamos prie žoleėdžių. Kadangi gyvalazdės išskirtinai vegetarės, todėl kanibalizmas šių vabzdžių tarpe nepastebėtas nei vienoje iš vystymosi stadijų. Vėlgi, priklausomai nuo kiekvienos rūšies, vienos yra lepesnės, kitos - mažiau dėmesio reikalaujantys gyvūnai.
Priežiūra ir higiena
Terariumą valykite reguliariai, kad išvengtumėte pelėsio ir bakterijų. Šalindami išmatas ar senus lapus, būkite atsargūs, nes gyvalazdės lengvai susižaloja. Taip pat svarbu užtikrinti, kad terariumas būtų gerai ventiliuojamas. Purkškite terariumą vandeniu, bet venkite tiesiogiai purkšti ant gyvalazdžių, nes tai gali joms nepatikti.
Gyvalazdės kas tam tikra laiką neriasi iš savo odos, kad galėtų augti toliau. Nerimosi laikotarpiu nepatartina jų liesti, nes jų kūnas tuo metu būna labai pažeidžiamas ir gyvalazdė gali netekti galūnių. Tiesa, būdamos jaunos, dažniausiai iki pirmo išsinėrimo, gyvalazdės, kurios neteko galūnių, jas atsiaugina, tačiau jau suaugusios gyvalazdės to nebepadaro ir lieka visam gyvenimui be prarastos galūnės, tai gyventi joms toliau netrukdo, tik sukelia šiokių tokių nepatogumų.
Gyvalazdės savo išvaizda dažnai imituoja augalų šakas arba lapus (mimikrija) ir taip apsisaugo nuo plėšrūnų. Kai kurios rūšys apaugusios spygliais, kuriais ginasi nuo plėšrūnų. Šios gyvalazdės išsiskiria nuostabiu gebėjimu maskuotis: susidūrus su grėsme, jos ištempia savo priekines kojas į priekį ir lieka visiškai nejudrios, taip imituodamos šakeles. Be to, jaunos gyvalazdės gali atauginti prarastas galūnes, tačiau suaugusieji to padaryti negali.
Būdamos jaunos, dažniausiai iki pirmo išsinėrimo, gyvalazdės, kurios neteko galūnių, jas atsiaugina, tačiau jau suaugusios gyvalazdės to nebepadaro ir lieka visam gyvenimui be prarastos galūnės, tai gyventi joms toliau netrukdo, tik sukelia šiokių tokių nepatogumų.
Gyvalazdės nekanda žmogui, tačiau kartais gali pabandyti „paragauti“, bet žmogus net nepajaus, kas čia buvo, joms mūsų oda yra per stora, todėl galite tikrai nebijoti, kad šis vabzdys gali Jus sužeisti.
Jei gyvalazdės pradeda mirti, reiškiasi auginimo sąlygos yra netinkamos, tuomet keiskite joms gyvenimo sąlygas ir kreipkitės į žmones, kurie apie tai nusimano.
Terariumą reiktų išvalyti kartą per mėnesį, tai taip pat priklauso nuo to, kokį gruntą pasirinksite. Lauke galite prisirinkti įvairių pagaliukų, su kuriais įrengsite terariumą, pridėkite jų į terariumo vidų, kad gyvalazdė galėtų laipioti aukštyn. Taip pat prikraukite lapų su šakelėmis, nedėkite lapų joms valgyti ant žemės, nes paprastai, ypač suaugusios gyvalazdės, nemėgsta valgyti nulipusios ir aplomai nemėgsta būti terariumo apačioje. Ir nepamirškite įpurkšti vandens lašelių!
Gyvalazdžių dauginimasis
Gyvalazdės sugeba daugintis partenogenezės budu, t. y. patelės deda neapvaisintus kiaušinius. Po 2-6 mėnesių iš kiaušinių išsirita lervos. Gyvalazdės dauginasi tiek lytiniu, tiek nelytiniu (partenogenezės) būdu. Taigi, kaip matote, neturi reikšmės, ar Jūs auginsite vieną, ar porą gyvalazdių, vis tiek jos paliks Jums savo palikuonių. Kadangi patinėliai yra labai retai sutinkami nelaisvėje, dažnesnis dauginimosi būdas yra antrasis variantas. Nelytiniu būdu apvaisinta gyvalazdė paprastai deda kiaušinius, iš kurių išsirita vien tik patelės.
Gyvalazdės savo išvaizda dažnai imituoja augalų šakas arba lapus, kai kurios rūšys turi spyglukus ant viso kūno, taip siekdamos apsisaugoti nuo plėšrūnų. Tai naktį aktyvūs gyvūnai. Dažniausiai gyvalazdės dauginasi partenogenezės būdu - tai reiškia, jog patelė padeda nepavaisintus kiaušinėlius, iš kurių išsirita motinai identiški palikuoniai, todėl patinėliai yra labai reti. Patelė kiaušinėlius deda ant žemės arba klijuoja ant lapų (priklauso nuo rūšies), gali padėti nuo 100 iki 1500 kiaušinėlių.
Kai kurių gyvalazdžių rūšių kiaušinėlių gale esantis gumbelis sudarytas iš skruzdėlėms patrauklių lipidų, kuris pritraukia skruzdeles ir šios gyvalazdžių kiaušinėlius nusitempia į skruzdėlyną, kuriame kiaušinėliai būna saugūs nuo plėšrūnų, parazitų ir kitų pavojų. Nuėdusios maistingas medžiagas, nereikalingus, bet dėl savo storo chitininio kiauto praktiškai nepažeistus, gyvalazdžių kiaušinėlius skruzdėlės iš skruzdėlyno išmeta lauk. Kai kurių gyvalazdžių rūšių nimfos išsirita ir pačiam skruzdėlyne. Tokios nimfos paprastai būna rudos ar juodos spalvos (panašios į skruzdėles) ir išsiritusios iš skruzdėlyno išeina pačios.
Kiaušinėlius geriau laikyti atskirai kokiame indelyje, juos labai lengva sumaišyti su išmatomis, todėl kai gyvalazdė suaugusi, reikia kruopščiai juos atsirinkti.
Gyvalazdžių gyvenimo trukmė
Gyvalazdės gyvena nuo 6 mėnesių iki 2 metų, priklausomai nuo rūšies. Gyvena šie vabzdžiai taip pat neiilgai, apie metus laiko, tai priklauso, kokią rūšį pasirinkote. Gyvenimo trukmė šių vabzdžių siekia vos apie metus laiko. Nelaisvėje patinėlis yra retas atvejis, priešingai negu patelės. Nuo pat tos dienos, kai gyvalazdė išsirita iš kiaušinėlio, ji pradeda pati savarankiškai maitintis ir augti, tik išsiritusi ji jau atrodo kaip suaugusios gyvalazdės miniatiūrinė kopija. Kuomet gyvalazdė jau „nebetelpa“ savo odoje, ji neriasi, paprastai jos neriasi maždaug kas 2 savaites ir tuomet iš karto stipriai ūgteli, gyvalazdei išsinėrus nereikėtų iš karto griebti išnaros ir mesti lauk, dauguma gyvalazdių po išsinėrimo suvalgo savo išnarą, jose yra labai daug naudingų medžiagų.
Šios Vietnamo gyvalazdės auga ir neriasi 10 mėnesių, šiuo gyvenimo periodu jos yra lervos stadijoje, vėliau jos nustoja augti, bei nertis ir gyvena dar 2-3 mėnesius, tuo laikotarpiu patelės deda kiaušinius, kurie išsirita po 6-10 mėn.
Gyvalazdžių gyvenimo trukmė: Patelės 3 mėn., patinai 2 mėn. (tai priklauso nuo rūšies ir jos vystymosi ciklo).
Kodėl verta auginti gyvalazdes?
Gyvalazdės - tai ne tik egzotiškas augintinis, bet ir puiki galimybė daugiau sužinoti apie gamtą. Jos yra žavių ir stulbinančių gyvūnų pasaulio dalis.
tags: #vietnamietiska #gyvalazde #kiausinis
