Naujagimis laikomas neišnešiotu, jei jis gimsta gerokai anksčiau numatyto termino - iki 37 nėštumo savaitės. Lietuvoje iki 37-osios nėštumo savaitės gimsta apie 6 proc. naujagimių. Visiškai mažučiams neišnešiotukams, sveriantiems mažiau nei 500 gramų ir gimusiems dar iki 25-osios nėštumo savaitės išgyvenimo tikimybė kiek mažesnė - 75 procentai. Tačiau tikimybė, kad neišnešiotas kūdikis išgyvens, vis didėja. Medicinos pažanga stipriai pagerino tokių mažylių perspektyvas. Dabar jau išgyvena didžiuma (apie 90 proc.) gimusiųjų per anksti - ir dažniausiai jie nepatiria didelės žalos. Pirmiausiai tai pasakytina apie naujagimius, gimusius po 26-osios nėštumo savaitės.
Neišnešioti kūdikiai skirstomi pagal jų kūno masę gimus. Tarp didesnių neišnešiotukų būna tokių, kurie yra pajėgūs žįsti vos gimę, o mažesniems tenka šiltai apsaugotiems pagyventi inkubatoriuje. Jeigu kūdikis gimsta labai mažas, jam gali tekti pasilikti ligoninėje mėnesį ar ilgiau. Iš pradžių jis tikriausiai bus maitinamas per zondą - lankstų elastingą vamzdelį, įvestą pro nosį į skrandį ar net dar toliau - į žarnyną.
Fiziologiniai neišnešiotų naujagimių ypatumai
Dar negimęs kūdikis jau treniruojasi gyventi po gimimo. Septynioliktą gestacijos savaitę pasireiškia pirmieji rijimo judesiai. Žindimo refleksas atsiranda 24 gestacinio amžiaus savaitę - nuo tada echoskopuotojai gali gimdos gyventoją „pagauti“ čiulpiant savo nykštį. Tačiau tik tarp 30 ir 32 savaičių rijimas ir žindimas susiderina su kvėpavimu. Gerokai anksčiau gimusių kūdikių medžiagų apykaita santykinai labiau orientuota į kūno augimą, o ne į jo energingą veiklą.
Ankstukai, gimę 3-5 savaitės anksčiau laiko, tik šiek tiek skiriasi nuo laiku gimusio naujagimio. Ant kūno, veiduko dar gali būti šiek tiek plaukučių (lanugo), tačiau jie greitai išnyks. Palyginti su išnešiotu naujagimiu, ankstukas bus liesesnis, nes dar kelias savaites mamos įsčiose turėjo priaugti svorio. Nagai dar nesiekia pirštų galiukų. Mergaičių išorinės lytinės lūpos dar nevisiškai dengia vidines. Gali šiek tiek matytis klitoris ir makštis. Berniukų sėklidės irgi gali būti ne visai nusileidusios į kapšelį.
Visiškai mažučiams neišnešiotukams, sveriantiems mažiau nei 500 gramų ir gimusiems dar iki 25-osios nėštumo savaitės išgyvenimo tikimybė kiek mažesnė - 75 procentai. Mažylis gimė 11-6 savaitėmis anksčiau. Gimęs 34 savaitę bus kiek panašus į laiku gimusius mažylius, tik, žinoma, mažesnio ūgio ir svorio. O štai 29 savaičių ankstukas - labai gležnas, jam teks stipriai vytis ir, svarbiausia, priaugti svorio. Mažylis bus liesas, o jo galva dar nebus proporcinga kūnui. Oda dar labai plona ir persišviečia kraujagyslės. Mažylio kūnelis, taip pat ir veidas, pasidengęs pūkeliais, tačiau per artimiausias savaites jie pranyks. Vaiko ausytės vis dar plokščios ir minkštos. Lytiniai organai nesusiformavę. Mergaičių vis dar matyti klitoris ir vidinės lytinės lūpos. Berniukų kapšelis atrodo lygesnis ir plokštesnis, nei keliomis savaitėmis vyresnių vaikų. Tiek berniukų, tiek mergaičių krūtinės srityje atsiranda vos įžiūrimi 1-2 mm speneliai.
Mažylis gimė 16-21 savaite anksčiau. Palyginti su kūnu, jo galva gana didelė. Dažniausiai gimsta su plaukais, antakiais, blakstienomis. Visą kūną ir veidą dengia švelnūs lyg pūkeliai gyvaplaukiai. Jie atsiranda 17-20 nėštumo savaitę. Šie plaukeliai išnyks patys - iškris po keliolikos savaičių, tuo laiku, kai mažylis turėjo gimti (apie 37 savaitę). Mažylio kūnas yra labai gležnas. Poodinis riebalų sluoksnis dar ne susiformavęs, todėl vaikas atrodo liesas ir susiraukšlėjęs. Oda plonytė, skaidri, permatoma, per ją persišviečia kraujagyslės. Pereinamuoju laikotarpiu po gimimo oda atrodo tamsia raudona. Pirmąsias savaites (iki 24-26 savaitės) vaikas jautriai reaguoja į prisilietimą ir oda yra lengvai pažeidžiama. Ji tokia jautri, kad aparatūros davikliai, net laidas, jungikliai, neatsargiai palikti ir prigludę prie kūnelio gali palikti mėlynių. O pleistras gali nusilupti su oda. Todėl kiekvieno šalia esančio suaugusiojo judesys, prisilietimas turi būti itin atsargus ir švelnus, o būtinos procedūros ypač atsargiai atliekamos. Iki 26 savaitės ankstukas netoleruoja jokių prisilietimų - jam tereikia ramybės.
Naujagimio akių vokai tarsi ką tik gimusio kačiuko - sulipę. Į garso ir vibracijos dirgiklius vaikutis reaguoja akių obuoliais, sumirksi sulipusiais vokais. Apie 26 nėštumo savaitę akių vokai atsiveria patys ir akys ima reaguoti į šviesą, atsiranda veido mimika. Ausytės ir jų kaušeliai yra minkšti. Kadangi dar nėra susiformavusios ausų kremzlės, palenkti ausų kaušeliai negrįžta į pradinę padėtį. Rankų ir kojų nagai nesiekia pirštukų galiukų, o kojų pėdutės yra beveik be raukšlelių - lygios. Lytiniai organai irgi dar nėra susiformavę. Mergaičių didžiosios lytinės lūpos nedengia mažųjų, todėl gana aiškiai matyti klitoris. Vaikutis visiškai neturi jėgų judėti. Jis miegos net 80 proc. paros laiko. Aktyvus būna ypač trumpai. Rankos, kojos yra silpnos, bet kartais gali pabandyti išsitempti ir išsitiesti pats. Visi galimi vaiko judesiai primena tuos, kuriuos jis darė būdamas gimdoje. Kartais gali pakelti rankytę ir mėginti čiulpti nykštį. Gali sugniaužti kumštuką arba pirštus išskėsti, gal net pasukti galvą. Atsimerkęs paprastai mato tik baltus ir juodus šešėlius. Tačiau ausytės jau girdi. Klausa susiformuoja iki 24 nėštumo savaitės. Mažylis priima visą informaciją, todėl mamos balsas, kalbinimas ar net muzikos garsai jam gali patikti. Nesvarbu, kokio dydžio gimė, jaučia skausmą. Tik ne visada turi jėgų tai parodyti. Kartais galima numanyti pagal įsitempusią ar besikeičiančią veido mimiką.
28-29 savaitę, jei sustiprėja ir sėkmingai vystosi, duodama paragauti mamos pieno. Lūpos suvilgomos mamos pienu laikant mažylį prie krūties. Gulėdamas inkubatoriuje negali susikurti patogios kūno padėties pats. O jei taip paguldomas, negali jose išbūti ilgiau, todėl ligoninėse naudojami specialūs „lizdeliai“, palaikantys nugarytę, kojytes. Vaikutis negali pats pakeisti savo kūno padėties, neturi jėgų patogiai susidėti rankų, kojų, sulenkti ar jų ištiesti. Taip yra dėl nepakankamo raumenų tonuso, kuris pradeda vystytis 34-36 savaitę. Jei jam nepadėtume, kūnelis gulėtų tarsi prispaustas traukos jėgos - ištiestomis išskėstomis galūnėmis. Mažylis negali pakelti galvos ir dažniausiai neturi jėgų verkti. O svarbiausia - be pagalbos negali kvėpuoti, palaikyti savo kūno temperatūros ir žįsti.
Iki 28 gestacinės savaitės vaikas yra nuolat stebimas, maitinamas per zondą kas tris valandas, sauskelnės keičiamos prieš kiekvieną maitinimą. Nuolat matuojama temperatūra. Davikliai vis perkeliami nuo vienos kojytės ant kitos, kad nesuspaustų kūnelio.
Jei ankstukas jaučiasi gerai ir jo būklė stabili, gali beveik viską, ką ir kiti naujagimiai. Apie 37 savaitę rankų ir kojų raumenys išsivystę ir pakankamai stiprūs - mažylis gali sugniaužtais pirštukais įsikibti taip stipriai, kad galėtumėte jį pakelti. Žinoma, to daryti negalima. Vaiko judesiai gali būti staigūs, jis moka net spardytis. Gali pakelti rankas prie veido ir čiulpti pirštukus. Akutės greičiausiai mato taip pat kaip išnešiotų vaikų ir jam patinka stebėti aplinką. Jis gali pasukti galvą į pusę, iš kurios sklinda garsas, akimis tyrinėti mamos veidą, laikomas prie krūtinės pažvelgti į ją. Jis nesunkiai atpažįsta mamos, tėčio ir brolių balsus, reaguoja suklusdamas. O nuo 37 savaitės pats bando skleisti garsus, kurie gali būti įvairiausi ir visiškai netikėti: kriuksėti, niurzgėti, šnypšti, burbuliuoti. Tai yra natūralu. Tiesa, miegodamas skleisti garsus gali ir 34 savaičių ankstukas. Išalkęs jis pabus ir ims rodyti ženklus - čepsėti, pridės kumštukus prie burnos, leisdamas suprasti, kad nori valgyti. Verkia gana garsiai, ir ne tik pajutęs skausmą, išalkęs ar jausdamas drėgmę sauskelnėse. Verkia ir norėdamas, kad mama paimtų ant rankų.
Vaikutis dar negali kojų ir rankų laikyti taip, kaip jam patogu. Jam trūksta jėgų, raumenys dar galutinai neišsivystę. Tiesa, rankas ir kojas gali jau šiek tiek sulenkti. Tačiau paguldžius į lovą kojos ir rankos vis vien suglemba. Todėl ir toliau reikėtų guldyti taip, kad jo padėtis atitiktų mamos įsčių sąlygas. Vaikas jau gali čiulpti, tačiau jam dar neišeina gerti iš buteliuko ar žįsti krūtį. Iki 34 savaitės negeba suderinti čiulpimo, rijimo bei kvėpavimo. Kadangi maitinamas per burną gali užspringti, pasirūpinama, kad maisto medžiagos per zondą patektų tiesiai į skrandį. Jis dar negali reguliuoti savo kūno temperatūros, taip pat reikalinga tam tikra pagalba kvėpuojant. Tiesa, vieniems šio amžiaus ankstukams reikalinga pagalba, o kiti gali kvėpuoti patys.
Visiškai mažučiams neišnešiotukams, sveriantiems mažiau nei 500 gramų ir gimusiems dar iki 25-osios nėštumo savaitės išgyvenimo tikimybė kiek mažesnė - 75 procentai. Kūdikiai laikomi neišnešiotais, jei gimsta prieš 37-ąją nėštumo savaitę. Lietuvoje kasmet gimsta apie du tūkstančius tokių naujagimių. Intensyvios medicininės pagalbos labiausiai reikia tiems, kurie gimsta sverdami mažiau nei 1500 gramų. Vis auga ir labai mažų neišnešiotų kūdikių skaičius. Pagrindinė šio reiškinio priežasties yra ta, kad pirmą kartą gimdančios moterys - vis vyresnės.
Mityba ir priežiūra
Labai mažiems neišnešiotukams, gimusiems daugiau kaip du mėnesius prieš numatytą terminą, motinos pieną gali reikėti papildyti baltymais, vitaminais ir mineralais. Idealus papildas yra paruošiamas iš moterų - donorių pieno, atskiriant grietinės ir baltymų frakcijas ir sumažinant laktozės koncentraciją. Dažniausiai tam naudojamas riebesnis „galinis“ pienas. Neišnešioto naujagimio kaulų demineralizacijos (minkštėjimo) profilaktikai papildomai skiriama kalcio ir fosforo. Rekomenduojamos profilaktinės 400 veikimo vienetų D vitamino normos paprastai pakanka žindomiems mažo gimimo svorio naujagimiams saulėtuoju metų laiku, jeigu mama kasdien pabūna lauke. Alternatyva savos motinos pieno „pastiprinimui“ iš donorinio pieno pagamintais papildais (jei neturima) yra specialūs fabrikiniai preparatai. Jie papildo motinos pieną baltymais, kalciu, fosforu ir vitaminais.
Labai mažiems neišnešiotukams, kurie dar maitinami per į skrandį ar žarnyną nuleistą zondą, tuo pačiu būdu sumaitinamas ir rankomis ar pientraukiu ištrauktas motinos pienas. Susireguliavus rijimo ir kvėpavimo judesių koordinacijai, pamažu, pradedant nuo vieno lašelio, maistas jau duodamas ir per burną. Tai galima padaryti pipete arba mažu švirkštu. Dar pasitaiko, jog neišnešiotukų palatose paskatinti kūdikių norą žįsti naudojami čiulptukai - tuštukai ir buteliukai su čiulptukais. Tačiau tai nėra geriausi būdai pratinti kūdikį žįsti. Ir neišnešiotą naujagimį išmokyti žįsti galima (ir geriau) visai be čiulptukų ir buteliukų. Patikrinti, ar neišnešiotukas jau subrendo jo pratinimui žįsti, daug labiau negu čiulptukas tinka vienas mamos pirštų. Pasirenkamas tas, kuris labiausiai atitinka kūdikio burnos dydį. Pirštas labiau negu čiulptukas savo forma atitinka kūdikio burnoje ištįstančią apžiotą krūties dalį.
Kai jau glaudžiamas prie krūties naujagimis ar didesnis kūdikis nenoriai ar labai vangiai žinda, ypač jeigu krūtyje pieno dar yra mažai, rekomenduojama pasinaudoti specialiu prietaisu - žindymo papildikliu (dar vadinamu papildoma maitinimo sistema). Šio būdo esmė tokia, jog krūtį apžiojusiam kūdikiui pienas (ištrauktas mamos ar donorinis) arba mišinys tiekiamas į burną šalia spenelio įvestu elastingu vamzdeliu iš rezervuaro, pakabinto ant mamos kaklo ar laikomo rankoje. Taip kūdikis gauna maisto ir būdamas prie krūties skatina gausesnę pieno gamybą joje. Tą patį prietaisą galima panaudoti maitinant visai atsisakantį glaustis prie krūties ar laikinai negalintį jos žįsti kūdikį. Tada papildiklio vamzdelis įvedamas į kūdikio burną kartu su mamos pirštu (taip pat pritvirtintas, kad neslankiotų).
Mokytis ir treniruotis žįsti krūtį neišnešiotukas galėtų pradėti jau tada, kai jis dar negali saugiai ryti, t.y. kai dar nesuderinta žindimo, rijimo ir kvėpavimo koordinacija. Todėl geriau tokiems kūdikiams leisti žįsti „ištuštintą“ krūtį zondinio maitinimo laikotarpiu. Mokant kūdikį priglusti prie krūties ir žįsti ją reikia kantrybės ir atkaklumo. Pradžioje kūdikis gal tik palies lūpomis ir palaižys spenelį. Tai bus mokymosi patirtis abiem. Švelniai įdėkite spenelį į kūdikio burną, tačiau neprievartaukite, jeigu kūdikis šįkart dar jo nežįs. Gal kitą kartą pavyks geriau. Neišnešiotas kūdikis nėra labai stiprus ir geba kaskart žįsti ne ilgiau kaip po kelias sekundes. Paspartinti pieno tekėjimą į kūdikio burną galima pamasažuojant krūtį ranka link spenelio.
1. Visų pirma reikėtų taisyklingai plautis rankas ir naudoti specialų rankų dezinfekavimo skystį arba gelį. Reikėtų kasdien keisti drabužius švariais, lauko drabužius ir avalynę palikti ligoninės rūbinėje arba specialiose spintelėse (t. y. Norint apsaugoti naujagimį nuo infekcijų patariama nemūvėti žiedų, nesegėti kitų papuošalų, trumpai kirpti nagus ir būtinai pašalinti nagų laką: nagai turi būti natūralūs. 2. Stebint naujagimį išmokstama atpažinti mažylio kūno kalbą: kaip jis bendrauja, ką pasako vienais ar kitais judesiais ar verksmu, kas mažyliui patinka, o kas - ne, kada jis patenkintas ir kada jaučia diskomfortą, yra pavargęs ir t. 3. Naujagimius, ypač anksti gimusius, sergančius, būtina nuraminti. Mažyliui galima pasiūlyti pirštą - jis tvirtai į jį įsikibs, delne palaikyti jo pėdutę. Taip pat galima švelniai uždėti ranką ant galvytės, kojyčių. Glostymas, ypač per greitas ir per intensyvus, patinka ne visiems naujagimiams.
4. Neišnešioti naujagimiai būna itin smulkūs, trapūs, todėl pirmosiomis dienomis ne visi tėvai ryžtasi juos paimti ir panešioti. Kita vertus, dažnai momentas, kai tėvai naujagimį gali paimti iš inkubatoriaus ir pasūpuoti ant rankų, gali užtrukti net kelias savaites, mažyliui pakankamai sustiprėjus. Sėkmingam žindymui ir emocinio ryšio stiprinimui pirmosiomis dienomis ir savaitėmis labai svarbus ir kontaktas „oda prie odos“ (kitaip dar vadinamas „kengūros metodu“), kai nuogas ar bent iš dalies nurengtas naujagimis guldomas mamai (po cezario pjūvio operacijos - ir tėčiui) ant krūtinės. Odos kontaktas ne tik gerina laktaciją, bet ir padeda kūdikiui nurimti, užmigti. Prie krūtinės priglaustą naujagimį reikėtų laikyti kuo ilgiau - bent valandą.
5. Naujagimiui sustiprėjus, tapus budresniam, pats metas pradėti su juo intensyviau bendrauti. Tėvai turėtų stebėti požymius, kada mažylis nori ir yra pasiruošęs komunikuoti: tai gali būti į tėvų pusę pasukta galvytė ar atmerktos akys. Tiesa, naujagimiai greitai pavargsta, tad analogiškai reikia stebėti, kada jie nebenori turėti artimesnio kontakto. Nenorint, kad kūdikis sudirgtų, reikėtų pasistengti sukurti jaukią, ramią aplinką, prigesinti šviesą. Jei aplinka - triukšminga, kūdikiui gali būti sunku atskirti tėvų balsus.
6. Tol, kol neišnešiotas naujagimis dar per mažas maudynėms, galite prausti jį lovytėje, t. y. švelniai nuplauti veidą ir kūną, išvalyti raukšles aplink kaklą, pažastis, užpakaliuką ir kt. Šios procedūros vadinamos naujagimio (rytiniu) tualetu. Prausimo metu naudojamas drungnas vanduo, skiautė marlės arba vatos gabalėlis. Jei mažyliui prausimas nepatinka, luktelėkite, kol jis nurims, trumpam užklokite. 7. Neišnešiotų naujagimių mamos dažnai baiminasi, kad nemokės pakeisti sauskelnių, ir ši procedūra tampa nemažu iššūkiu. Taigi atidžiai stebėkite, kaip sauskelnes keičia slaugytoja. Kai jau būsite pasirengusi pati, išlankstykite sauskelnes, po to nuraminkite mažylį. Patogiausia, jei jis gulės ant šono, o ne kaip įprastai keičiant sauskelnes - ant nugarytės.
8. Pirmą kartą neišnešioti naujagimiai gali būti maudomi intensyviosios terapijos skyriuje net ir tais atvejais, kai jiems reikalingas deguonis. Aparatai trumpam atjungiami, neišnešiotas naujagimis greitai išmaudomas vonelėje. Vanduo vonelėje turi būti kūno temperatūros (naudokite termometrą), jo turi būti pakankamai, kad naujagimis nesušaltų. Mažylį prieš maudynes galima įvynioti į medvilninį vystyklą. Pirmosios maudynės turėtų trukti vos kelias minutes, tad nepersistenkite.
9. Motinos pienas - gyvybiškai svarbus visiems naujagimiams ir kūdikiams, o neišnešiotiems - ypač. Specialistai pataria jau per pirmąsias 6 val. po gimdymo nusitraukti priešpienio: tai paskatins pieno gamybą ir padidins sėkmingo žindymo galimybes. Raskite būdų, kurie palengvintų pieno nusitraukimo procesą. Pavyzdžiui, gal bus lengviau, jei naujagimis bus šalia, o gal atvirkščiai - tai daryti patogiau vienumoje. Beje, kartais žindyti gali būti pradedama anksčiau, nei maitinti iš buteliuko - tam reikia daugiau koordinacijos. Jei maitinsite iš buteliuko, suvyniokite naujagimį į antklodę, palikdama rankas laisvas, kad mažylis galėtų įsikibti į buteliuką arba jums į pirštą. Maitinti iš buteliuko bus lengviau, jei naujagimį paguldysite ant pagalvės šonu, kad galvytė būtų kiek aukščiau, o kojos - žemiau.
Neišnešiotų naujagimių imuninė sistema dar labai nesubrendusi. Neišnešiotukų motinų priešpienis turi net didesnį apsaugos nuo infekcijų potencialą negu laiku pagimdžiusių motinų priešpienis. Vidutinės imunoglobulino A, lizocimo ir laktoferino koncentracijos yra gerokai didesnės negu laiku gimdžiusių motinų priešpienyje. Geriausiai nuo infekcijos saugo šviežias mamos pienas. Jeigu kūdikis dar negali žįsti ir turi būti maitinamas per zondą, bet koks jo motinos pieno kiekis (nors ir gautas kartu su donoriniu pienu ar mišiniu) jam bus labai naudingas. Mamai vertėtų pradėti reguliariai ištraukti savo pieną kaip įmanoma anksčiau.
„Laukinių“ genčių moterys naujagimius ir kūdikius nuolat visur nešiojasi su savimi - ant rankų bei paguldytus arba pasodintus į pasirištas juostas. Tarsi kengūros, savo jauniklius nešiojančios sterblėje ant pilvo. Mama „kengūra“ laiko vaikelį plikutį paguldytą ant savo nuogos krūtinės (oda - prie odos), kūneliu vertikaliai tarp krūtų, o galvelė būna šonu (ausimi) prigludusi toje vietoje, kur kūdikis geriausiai girdi savo gimdytojos širdies plakimą. Vaiko kūnelis jaukiai slepiasi po mamos marškiniais ir (jei to nepakanka) po lengva juos abu kartu (vaiką ir mamą) dengiančia antklode (kai gulite) ar dar sluoksniu kitu šiltesnių mamos drabužių (kai vaikštote). Nuolat mamos glaudžiamas vaikelis jaučiasi saugus, dingsta baimė. Pieno kvapas sužadina praalkusio kūdikio refleksą ieškoti greta esančio spenelio ir optimaliai skatina kūdikio aktyvumą prie krūties. Visada, ir ligoninėje, ir vėliau, jau namie, kiek tik įmanoma lieskite, glostykite savo kūdikį ir jį kalbinkite. Mažas žmogutis tada jaučiasi saugus ir laimingas.
Žindančios mamos įprastai savo kūdikius liečia dažniau negu tai daro mišinukais maitinančių mažylių mamos. Ir taip yra ne todėl, kad iš buteliuko maitinančios mamos visai nenorėtų paglostyti savo vaikų. Tačiau tuomet, kai žindomas kūdikis yra tinkamai priglaudžiamas prie krūtinės, jo mama jau nebesuvaldomai instinktyviai siekia paglostyti vaikelį dar ir dar.
Anksčiau mažylius į inkubatorių guldydavo nuogus, viduje buvo „plika“ ir sterilu. Šiandien minkštas žaisliukas inkubatoriuje ar kūdikiui įrengtas „lizdelis“ skleidžia papildomą šilumą, kurios laipsniais neišmatuosi. Pritilo ir triukšmas. Medicininiai prietaisai dabar dirba žymiai tyliau, o dauguma įspėjimų personalui perduodami tik optiškai. O svarbiausia, kad į šiuos skyrius įleidžiami tėvai, nes fizinis kontaktas ir psichinis ryšys gerokai pagerina vaiko raidą. Pavyzdžiui, daug klinikų Europoje praktikuoja vadinamąjį kengūros metodą - jei tik mažylio sveikatos būklė stabili, vaikelis paguldomas tiesiai ant mamos ar tėčio krūtinės, nors ir prijungtas prie dirbtinio kvėpavimo. Matavimai byloja, kad tokia artuma leidžia mažyliams kvėpuoti gerokai giliai ir ramiau.
Taip pat žr Grįžti namo be vaiko ir laukti, kol ankstukas sustiprės intensyvios priežiūros palatoje - tai sunku pakelti daugumai neinešiotukų tėvų. Suartėjimas ir pokalbiai su kitais žmonėmis geriausiai padeda įveikti nerimą dėl mažylio. Ligoninėse, kur yra neišnešiotukų skyriai, buriamos ir savipagalbos grupės, kuriose susitinka ir bendrauja tėvai. Neretai praeina ne viena savaitė, iki per anksti gimęs kūdikis išleidžiamas iš ligoninės namo.
Ką jaučia ir supranta neišnešiotas naujagimis?
Keičiantis pamainai ne kartą teko stebėti, kai 29 savaičių naujagimis per miegus šypsosi. Jei šypsosi, vadinasi, jaučia ką nors malonaus ir gero. Žmogaus be smegenų veidas neatspindi jokių jausmų, o neišnešiotų naujagimių emocijas galima pastebėti labai anksti. Žinoma, jie nereaguoja taip, kaip kalbinamas kelių mėnesių išnešiotas vaikas, tačiau šypsosi, todėl galima sakyti, kad jo galvos smegenyse vyksta pozityvūs reiškiniai, vaikas turi emocijas, savo pasaulėlį. To nuvertinti negalima. Tai labai mažas, bet žmogus, turintis emocijas, jutimus šviesai, garsui, kvapui.
Šiandien mokslas gali paaiškinti daug fiziologinių reiškinių. Sukaupta nemažai informacijos apie pirmuosius jutiminius ankstukų impulsus: kada atsiranda pirmieji skausmo receptoriai, kaip susiformuoja smegenys, nerviniai kanalai, per kuriuos tie impulsai perduodami, ir t. t. Nustatyta, kad 20-24 savaičių naujagimis jaučia skausmą. Taip pat vaikučiai anksti pradeda matyti ir girdėti. Gulintis inkubatoriuje mažylis yra uždengtas, tačiau įjungus šviesą jis sureaguoja ir susiraukia. Jeigu garsiau stukteli inkubatoriaus duris, kūdikis krūpteli. Kad vaikelis ima užuosti ir kvapus, įrodyta atlikus bandymus su mamos piene suvilgyta servetėle.
Gimdymą anksčiau laiko priimkite kaip išbandymą, o ne nuosprendį. Manau, tokia nuostata ypač svarbi tiems tėvams, kurių ankstukų sveikatos būklė gėrėja lėtai arba jie turi vystymosi sutrikimų. Vieną popietę į palatą užėjo magistrantė, atlikusi tyrimą apie ankstukų mamų emocinę savijautą. Ji negalėjo patikėti, jog aš sėkmingai susidorojau su patirtu sukrėtimu, nes visą laiką tikėjau, kad Dievas apsaugos mane ir mano vaiką. Anot jos, taip kalbėjau, nes stengiausi nuslopinti patirtą stresą ir anksčiau ar vėliau tikrieji jausmai prasiverš. Tėvams teks pasitelkti kantrybę ir kiekvieną valandą, dieną (jei leidžiama) būti šalia. Šeima turi pasiruošti laukiantiems sunkumams.
Tarp 24 ir 40 savaitės labai sparčiai vystosi smegenų paviršius. Todėl 26-ą savaitę gimusio kūdikio smegenys ir jų funkcijos labai skiriasi nuo gimusiojo 33-iąją. Minėtu laikotarpiu formuojasi itin plonų elektrinių jungčių sistema, sujungianti smegenų nervines ląsteles. Kartu vyksta procesas, vadinamas mielinizacija. Signalai, einantys nuo vienos smegenų ląstelės link kitos, yra mažos elektrinės įkrovos. Kad jie nukeliautų link savo tikslo, jų keliai turi b...
Vaiko sveikata ir galimos problemos nulemtos vos gimus. Viskas priklauso nuo mažylio išsivystymo ir organizmo brandos. Kalbant apie ateitį, medikai ją skirsto į trumpalaikę ir ilgalaikę. Kuo vaikutis gimsta anksčiau, tuo didesnių sutrikimų gali būti ne tik dabar, kai kovojama dėl jo išgyvenimo, tačiau, reikia žinoti, kad ir ateityje. Ypač mažo svorio ankstukai ateityje būna smulkesni, gali turėti tam tikrų negalavimų, elgesio sutrikimų, gali būti sunkiau mokykloje. Kaip neišnešioto vaiko būklė lemia elgesio sutrikimus? Mokslininkai nustatė, kad paskutinį nėštumo trimestrą ypač intensyviai vystosi vaisiaus smegenys - jos priauga iki 25 proc. masės. Vaisiui patekus į kitas sąlygas (šiuo atveju gimus anksčiau) iš dalies sutrinka smegenų vystymasis, net jei ir nėra sudėtingesnių aplinkybių (neretai pasitaikančio kraujo išsiliejimo į smegenis). Smegenys auga ir mažyliui gimus. O svarbiausia, jautriai reaguoja į kiekvieną dirgiklį ar reiškinį. Ankstuką lydi ir daugiau nepalankių veiksnių. Jis dažnai serga. Kad organizmas galėtų kovoti su viena ar kita liga, turi pasitelkti savo resursus, kuriems reikia papildomų maisto medžiagų. Maža to, maitinimas irgi komplikuotas - juk vaikutis dar nemoka žįsti pats. Tai iššūkiai, kuriuos šiandieninė medicina jau nesunkiai įveikia. Todėl mažyliai auga ir sparčiai vejasi bendraamžius. Pasak specialistų, ankstukai yra protingi, gabūs, tačiau negalima teigti, kad yra tokie patys, kaip ir laiku gimusieji. Jie šiek tiek kitokie, dažniausiai jautresni, iš pradžių silpnesnės sveikatos. Pirmasis - kovoti už vaiko gyvybę dabar, antrasis - siekti, kad kuo mažiau sveikatos problemų būtų ateityje. Gydytojai pripažįsta, kad ankstuko sveikatos būklė pirmuosius metus gali būti įvairi. Idealu, jei vaikutis auga beveik niekuo nesiskirdamas nuo laiku gimusių bendraamžių, ir liūdna, kai mažylio sveikata nuolat šlubuoja. Beje, kokia bus ankstuko sveikata ateityje, nustatyti neįmanoma, nes tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Tačiau per pirmąsias dvi tris savaites gydytojai, stebėdami pokyčius ir įvertindami organizmo sistemų brandumą bei jų pažeidimo laipsnį, gali numatyti, kas laukia, ir tėvus įspėti, patarti.
Pagalba tėvams
Kai tik parvežė mane iš gimdyklos, iškart nulėkiau pas dukrytę, nors perspėjo, kad man vaikščioti negalima. Bet norėjau į ją pažiūrėti, pabūti kartu. Tik pamačiau - ir į ašaras. Guli mažytė inkubatoriuje. Išvydau tokią trapią, prie jos buvo prijungta daugybė laidų. Už ją kvėpavo aparatas, odelė permatoma, visos venos matyti. Kūnelis plaukuotas, veidas - taip pat. Vietoj ausyčių - mažos skylutės. Akytės užmerktos. Jėzau, tikras kačiukas, pamaniau. Svoris nukrito nuo 590 iki 500 gramų. Tos trys paros buvo labai ilgos ir sunkios. Kiekvieną rytą ėjau pas ją, nešiau pienuko. Bijojau užeiti į intensyviosios terapijos skyrių ir išgirsti blogą žinią.
Šiame video kalbama apie tą labai tikrą ir dažnai pribloškiantį pirmąjį susitikimą, kuris įvyksta po kelių ar net keliolikos valandų nuo gimdymo. Dažnai pirmasis mažylį pamato tėtis - jis nufotografuoja ar nufilmuoja kūdikį, kad mama galėtų jį pamatyti bent ekrane, kol dar negali pati nuvykti į skyrių. Kai mama pagaliau atvyksta, susitikimas dažnai būna kitoks, nei ji tikėjosi. Inkubatorius, laidai, pypsintys monitoriai, gydytojai ar slaugytojai aplink - visa tai gali išgąsdinti ir sukelti bejėgiškumo jausmą. Šiame vaizdo įraše specialistas padeda suprasti, kaip normalu taip jaustis, kaip priimti pirmo karto šoką ir kaip žengti pirmuosius ryšio kūrimo žingsnius net tada, kai aplinka atrodo baugi ir svetima.
tags: #kada #kudikis #skaitosi #neisnesiotukas
