Kai moteris pastoja, svarbu atkreipti dėmesį į jos ir vaisiaus kraujo grupių suderinamumą, ypač jei moters kraujo grupė yra rezus neigiama (Rh-), o tėčio - rezus teigiama (Rh+). Šis nesuderinamumas, vadinamas serologiniu konfliktu, gali kelti riziką vaisiui, ypač vėlesnių nėštumų metu.
Serologinis konfliktas - tai motinos ir vaisiaus kraujo grupių arba Rh (rezus) faktoriaus nesuderinamumas. Dėl šio konflikto kyla vaisiaus ir naujagimio hemolizinė liga. Iš motinos kraujo į vaisių patekę antikūnai sukelia raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) irimą, vadinamą hemolize. Tuomet vaisiaus kraujyje mažėja šių kraujo elementų, ryškėja mažakraujystė (anemija). Eritrocitų irimo produktai skatina kraujodaros židinius, todėl padidėja kepenys ir blužnis, o kraujyje padaugėja jaunų eritrocitų formų. Dėl padidėjusio kraujagyslių pralaidumo, poodyje ir kūno ertmėse kaupiasi skystis, sutrinka širdies veikla, vaisius gali gimti negyvas.
Kaip kyla pavojus?
Pavojus vaisiui iškyla, jeigu dėl įvairių priežasčių moters kraujyje atsiranda antikūnų. Tai reiškia, kad vaisiaus kraujas, turintis rezus teigiamą faktorių, pateko į motinos kraują. Motinos imuninė sistema pagamina antikūnus prieš vaisiaus raudonuosius kraujo kūnelius. Antikūnai iš motinos kraujo, patekę į vaisiaus kraujotaką, suardo vaisiaus eritrocitus (raudonuosius kraujo kūnelius). Vaisiui, dar esant gimdoje, pradeda vystytis mažakraujystė.
Kai moteris pastoja antrą kartą, jos organizmas jau labai greitai atpažįsta svetimą baltymą, antikūnai pradeda sparčiai gamintis ir stipriai kenkia vaisiui. Tada pradeda storėti placenta, gamintis daug vaisiaus vandenų, nuodijamos jo kepenys, progresuoja vaisiaus mažakraujystė ir gyvybė gali nutrūkti. Kai vaikelio organizmas stipriai apnuodytas, vaisiui gali prireikti kraujo perpylimo. Žinoma, tokie atvejai reti, tačiau kūdikio gyvybei pavojus didelis.
Serologinio konflikto rizika egzistuoja tik tuo atveju, kai mama turi rezus neigiamą faktorių (Rh-), o tėtis - teigiamą (Rh+). Tokiu atveju yra apie 50 proc. tikimybė, jog vaikelis paveldės teigiamą rezus faktorių (Rh+). Visais kitais atvejais rezus konflikto pavojaus nėra, todėl nesvarbu, jei mamos rezus teigiamas, o tėčio - neigiamas.
Lietuvoje hemolizine liga serga 6 iš 1000 naujagimių. Paprastai serga tie, kurie turi Rh D (ar kitą stiprų) antigeną, paveldėtą iš tėvo, o motina jo neturi. Rečiau susergama nesutampant kraujo grupėms, labai retai dėl kitų antigenų nesutapimo.
Simptomai ir požymiai
Pagal hemolizinės ligos sunkumą skiriamos trys jos formos:
- Lengva (mažakraujystė): būdingas odos ir gleivinių blyškumas, nežymiai padidėjusios kepenys, blužnis.
- Vidutinio sunkumo (gelta): būna geltoni vaisiaus vandenys, virkštelė, pirmosiomis gyvenimo valandomis pagelsta oda ir gleivinės, ryškiai padidėja kepenys ir blužnis. Jei išauga labai didelis eritrocitų irimo produkto (bilirubino) kiekis kraujyje, kyla smegenų „apsinuodijimo“ bilirubinu (bilirubininės encefalopatijos) pavojus. Naujagimis tampa mieguistas, vangus, negydant prasideda traukuliai, nugaros raumenų mėšlungis, sutrinka kvėpavimas, ištinka koma.
- Sunkioji (vandenė): naujagimio būklė labai sunki, kartais jis gimsta negyvas. Po gimimo greitai sutrinka kvėpavimas ir širdies veikla. Oda būna labai blyški, su kraujosruvomis, vėliau pagelsta, padidėja kepenys ir blužnis.
Anemija (mažakraujystė susiformuoja dėl mamos imuninės sistemos kovos prieš vaikelį, jam būnant įsčiose). Gelta (ji ypač sustiprėja gimus vaikui, tačiau užuomazgos susiformuoja dar gimdoje, kai yrant eritrocitams vaisiaus organizme ima kauptis pigmentinis bilirubinas). Vandenė (dėl kylančios anemijos gali kilti vaisiaus deguonies stoka).
Diagnostika ir prevencija
Kad būtų išvengta hemolizinės ligos, moteriai pastojus nustatoma jos kraujo grupė. Jeigu nėščiosios kraujo grupė turi rezus neigiamąjį faktorių (Rh-), tiriama, ar jos kraujyje nėra antikūnų prieš rezus teigiamąjį faktorių (Rh+). Jeigu antikūnų nėra, nėščiajai 28-ąją nėštumo savaitę suleidžiama anti-D imunoglobulino. Jeigu rezus neigiamą faktorių (Rh-) turinčiai moteriai gimsta rezus teigiamą faktorių (Rh+) turintis naujagimis, jai pakartotinai suleidžiamas anti-D imunoglobulinas. Jis yra skirtas tam, kad sunaikintų gimdymo metu į motinos kraujotaką patekusias kūdikio kraujo ląsteles su teigiamu rezus (Rh+).
Per pirmą apsilankymą pas ginekologą nėščiajai nustatoma kraujo grupė ir Rh faktorius. Jei moters Rh yra neigiamas, tiriami antikūnai, o tyrimas kartojamas 20 ir 27 nėštumo savaitėmis. Jei antikūnų nerandama, 28-32 nėštumo savaitę suleidžiama 300 mg anti-D imunoglobulino. Po gimdymo naujagimiui nustatoma kraujo grupė ir Rh faktorius.
1968 metais pradėjus taikyti visuotinę anti-D imunoprofilaktiką, rezus imunizacijos rizika yra sumažėjusi iki 0,2 proc. Galima sakyti, kad taikant šiuolaikines priemones laiku ir vietoje, rizika yra labai maža. Rezus imunizacija nustatoma tada, jeigu nėščiosios kraujyje nustatomi antikūnai prieš rezus D faktorių.
Rezus faktoriaus neturinčioms nėščiosioms, kurių kraujyje nerandama antikūnų, taikoma imunoprofilaktika: 28 nėštumo savaitę ir per 24-72 val. po gimdymo (jei naujagimis turi Rh faktorių) į raumenis suleidžiama 300μg anti-Rh imunoglobulino. Jis neutralizuoja į motinos kraujotaką patekusius vaisiaus eritrocitus, turinčius Rh faktorių, todėl antikūnai nespėja pasigaminti.
Vienkartinė imunoprofilaktika taip pat būtina po nėštumo nutraukimo, savaiminio persileidimo, negimdinio nėštumo, išorinio vaisiaus apsukimo, intervencinių procedūrų nėštumo metu.
Gydymas
Jeigu moters kraujyje antikūnų prieš rezus antigeną nėra, taikoma imunoprofilaktika ir antikūnai nėštumo metu nebetiriami. Jei antikūnų randama, jie tiriami kartą per mėnesį nuo 20 nėštumo savaitės. Antikūnų kiekiui didėjant, atliekama amniocentezė - tyrimui paimama vaisiaus vandenų (ultragarso kontrolėje duriama per pilvo sieną ir pritraukiama į švirkštą) bei nustatomas vaisiaus hemolizinės ligos sunkumas pagal juose esančią bilirubino koncentraciją. Vaisius papildomai tiriamas ultragarsu, vertinama jo smegenų kraujotaka.
- Esant lengvo laipsnio vaisiaus pažeidimui, amniocentezė kartojama po 3 savaičių, gimdymas numatomas laiku.
- Esant vidutinio sunkumo hemolizinei ligai, tyrimai kartojami po 2 savaičių. Jei bilirubino kiekis nedidėja, gimdymas numatomas 37-38 nėštumo savaitę. Bilirubino koncentracijai didėjant, elgiamasi kaip sunkios hemolizinės ligos atveju.
- Esant sunkiai hemolizinei ligai, atliekamas kraujo perpylimas gimdoje esančiam vaisiui. Jis kartojamas kas 7-10 d. ir gimdymas numatomas 34-35 nėštumo savaitę.
Jeigu moters, kurios kraujo grupė neigiama, kraujyje jau nustatomi pasigaminę antikūnai, imunoprofilaktika tampa neefektyvi, nes vaisius turi padidėjusią mažakraujystės išsivystymo riziką. Ši priežiūra moteriai nesukelia papildomo diskomforto, nes atliekami tik neinvaziniai tyrimai. Moteriai atliekamas ultragarsinis tyrimas, kurio metu matuojama vaisiaus kraujotaka. Jei matome, kad mažakraujystė progresuoja ir nėštumo trukmė nėra didelė (vaisius dar neišnešiotas), tuomet perpilame kraują vaisiui dar jam esant gimdoje. Kraujo perpylimai vaisiui Lietuvoje atliekami dviejuose perinataliniuose centruose (Kaune ir Vilniuje). Jei nėštumo pabaigoje atsiranda vaisiaus mažakraujystės požymių, vaisiaus kraujo perpylimo gimdoje neatliekame.
Kaip Rh faktorius veikia nėštumą
Ką daryti, jei kraujo grupės sutampa?
Jei būsimųjų tėčio ir mamos rezus faktoriai vienodi, t. y. abu teigiami arba abu neigiami, tai atima didelį galvos skausmą nuo jūsų pečių! Jeigu ir mamos, ir tėčio kraujo grupės yra II - (neigiamos), nėra dėl ko nerimauti. Jeigu abiejų tėvų kraujo grupė O(I)- ir jokių problemų nešiojant vaikelį nebuvo.
Tokiais atvejais, kai tėvų kraujo grupės sutampa, rizika vaisiui yra minimali arba visai nėra. Tačiau svarbu nepamiršti, kad kiekvienas nėštumas yra individualus, todėl visada rekomenduojama konsultuotis su gydytoju.
