Vampyrų vaizdavimas šiuolaikiniame kine bėgant metams gerokai pasikeitė, o filmų kūrėjai tyrinėja įvairius šios mitinės būtybės aspektus. Nuo klasikinių siaubo filmų iki romantinių dramų - vampyrų žanras sulaukė įvairių interpretacijų, kurių kiekviena prisidėjo prie bendro filmų apie vampyrus palikimo. Norint visapusiškai įvertinti šiuolaikinius filmus apie vampyrus, būtina suprasti vampyrų mitologijos ištakas. Vampyrų sąvoka buvo giliai įsišaknijusi įvairių kultūrų tautosakoje ir legendose - nuo senovės Mesopotamijos ir Graikijos civilizacijų iki naujesnio Rytų Europos tautosakos laikotarpio. Vampyrai dažnai vaizduojami kaip nemirtingos būtybės, kurios maitinasi gyvų būtybių gyvybine esybe (dažniausiai krauju). Šiuolaikiniai filmai apie vampyrus palieka neišdildomą pėdsaką kino kraštovaizdyje, siūlydami įvairias ir įtikinamas vampyrų mitologijos interpretacijas. Šie filmai - nuo romantiškų dramų iki mąstyti verčiančių alegorijų ir toliau žavi žiūrovus ir įkvepia naujas pasakotojų kartas.
Istorijų apie mirusius, trokštančius kraujo, yra beveik visose senovinėse kultūrose visame pasaulyje. Vampyrų dvasios, vadinamos Lilu, buvo minimos ankstyvojo Babilono demonologijoje. Šie, moteriškos lyties demonai, atgydavo naktimis ir medžiodavo bei gerdavo naujagimių ir nėščių moterų kraują. Viena iš šių demonų, vardu Lilitu, žydų demonologijoje pavadinta Lilith. Čigonų istorijos apibūdina strix, naktinį paukštį, kuris maitinosi žmonių mėsa ir krauju. Viduramžių istorikai ir chronologai Walteris Map ir Williamas Niūburgietis XII a. Populiariose vakarų istorijose vampyrai vaizduojami kaip nesenstantys (arba lėtai senstantys), intelektualūs ir mistiškai apdovanoti kitais atžvilgiais. Vampyras tipiškai turi didelę įvairovę žymių sugebėjimų. Buvo tikima, kad vampyrai neturi savo atspindžio, kaip tradiciškai tikėta, kad veidrodžiuose atsispindi siela, o blogio įsikūnijimas neturi sielos. Atrodo, kad iki XIX a. vampyrai Europoje buvo laikomi greičiau šlykščiais monstrais nei ištvirkusiais vampyrais, išpopuliarintais vėlyvosios grožinės literatūros. Buvo tikima, kad jie paprastai prisikelia iš savižudžio, nusikaltėlio ar raganiaus lavonų, net pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai buvo tikima, kad pradinis vampyras taip „gimęs iš nuodėmės“, galėdavo laisvai vaikščioti tarp nekaltų aukų. Buvo tikima, kad ne laiku ar arba žiauria mirtimi miręs žmogus taip pat atgims vampyru. Slavai, įskaitant europiečius nuo Rusijos iki Bulgarijos ir nuo Serbijos iki Lenkijos, gali pasigirti turtingiausia tautosaka ir legendomis apie vampyrus visame pasaulyje. Slavai atkeliavo iš Juodosios jūros šiaurinės dalies ir glaudžiai susibendravo su iraniečiais. Prieš VIII a. Krikščionizavimas prasidėjo beveik tuo pačiu metu, kai jie atvyko į savo naująsias žemes. Bet IX - X a. Rytų Ortodoksų Bažnyčia grūmėsi su vakarų Romos Katalikų Bažnyčia dėl viešpatavimo. Formaliai jos išsiskyrė 1054 m., bulgarai, rusai ir serbai pasilikdami ortodoksais, o lenkai, čekai ir kroatai pereina į Romą. Į vampyrizmo priežastis įėjo gimimas su didžiąja taukine, dantimis ar uodega, pastojimas tam tikromis dienomis, netaisyklinga mirtis, atsiskyrimas, netinkami laidojimo ritualai ir t. t. Pasakojimų apie vampyrus taip pat rasta ir senovės Romoje ir tarp suromėnintų rytų Europos gyventojų, rumunų (istoriškai žinomų kaip vlačai). Rumunija apsupta slaviškų valstybių, todėl nenuostabu, kad rumunų vampyrai yra panašūs į slavų vampyrus. Yra skirtingų strigoi tipų : strigoi vii yra gyvos raganos, kurios tampa vampyrais po mirties. Jos gali išsiųsti savo sielą, kad susitiktų su kitomis raganomis arba strigoi morti, kurie yra mirę vampyrai. Žmogus, gimęs su didžiąja taukine, uodega, ne santuokoje, ar miręs nenatūralia mirtimi, ar prieš krikštijimą, buvo pasmerktas tapti vampyru, kaip ir septintas tos pačios lyties vaikas šeimoje, ar vaikas, kurio laukdamasi motina nevalgė druskos ar buvo nužiūrėta vampyro ar raganos. Varkolakas, kuris kartais buvo minimas tautosakoje, buvo labiau artimas mitologiniam vilkui, kuris gali suryti saulę ir mėnulį (panašus į Fenrį normanų tautosakoje), ir vėliau buvo dažniau siejamas su vilkolakiais nei su vampyrais. Paprastai vampyrus pastebėdavo pirmiausiai jam užpuolus šeimos narius ar kitus gyvuosius, ar kai imdavo griauti daiktus namuose. Buvo tikėta, kad vampyrai, taip pat ir raganos, būdavo patys aktyviausi šv. Jurgio dienos išvakarėse, naktį, kai visur paplisdavo visos blogio formos. Šv. Kad vampyras guli kape, galėdavo išduoti skylės žemėje, nesuiręs lavonas raudonu veidu, arba jei viena koja būdavo karsto kampe. Priemonės apsisaugoti nuo tapimo vampyru būdavo tokios kaip: taukinės pašalinimas ką tik gimusiam vaikui ir jos sunaikinimas, atsargus mirusiųjų kūnų paruošimas, lavono saugojimas nuo gyvūnų, spygliuotos laukinės rožės šakelės patalpinimas karste, česnakų pakabinimas ant langų ir jų prikaišymas ant galvijų, o ypač šv. Jurgio ir šv. Kad sunaikintų vampyrą, jį perverdavo kuolu, o vėliau nukertama galva, o į burną prikišdavo česnakų. Taip pat vampyrų atbaidymui buvo naudojama verbena (augalas).
Vampyrų mitologijos pagrindas slypi giliai įsišaknijusiose kultūrose, kurios pasakoja apie nemirtingas būtybes, maitinančias gyvybine energija - krauju. Nuo senovės Mesopotamijos iki Rytų Europos tautosakos, vampyrų legendos gyvuoja šimtmečius. Šiuolaikinis kinas perima šias legendas ir transformuoja jas į įvairias istorijas, nuo romantiškų dramų iki siaubo filmų, nuolat žavėdamas žiūrovus.
Vampyrų kilmė ir reikšmė
Žodis „vampyras“ kilo iš vengrų kalbos, tačiau turi paralelių slavų kalbose, pavyzdžiui, „upir“ ar „vupar“. Senovės slavai netgi aukodavo aukas vampyrams, vadindami ritualą „Oupirem“. Legendos apie panašius į vampyrus padarus siekia net 125 m. po Kr., randamos graikų mitologijoje. Ankstyvas paminėjimas randamas 1196 m. knygoje „Historia Rerum Anglicarum“, pasakojančioje apie mirusį vyrą, grįžtantį pas savo žmoną. Vėliau, XII a. pasakojimuose, minimas demonas, įsikūnijęs į kilmingą damą, kuri perkandusi gerkles vaikams. Dauguma vampyrų istorijų gimė Vidurio Europoje.
Airis Bremas Stoukeris, 1897 m. išleidęs garsųjį romaną „Drakula“, rėmėsi legendomis apie žiaurųjį Vladą IV, Transilvanijos dvarininką, gyvenusį XV a. Kraujo troškimas buvo būdingas ne tik Rumunijai, bet ir Vengrijai. 1610 m. Vengrijos karaliaus įsakymu grafienė Elizabet Batori, okultinių mokslų žinovė, buvo gyva užmūryta, tikėdama, kad maudynės mergaičių kraujyje padės išsaugoti jaunystę. Šios niūrios istorijos ir pasakojimai tapo vampyrų legendų pagrindu.
Apie žmonių kraują čiulpiančius padarus rašyta ir gerokai anksčiau nei Bremas Stoukeris, tačiau būtent „Drakula“ tapo visuotinai pripažintu kūriniu. Vampyro aprašymų galima rasti V. Gėtės „Korfino sužadėtinėje“ (1797), Dž. Bairono „Vampyre“ (1819), M. Šeli „Frankenšteine“ (1818), Bodlero „Vampyre“ (1855), Markizo de Sado „Žiuljetėje“ (1796) ir kitų autorių kūryboje. Neabejotina, kad visi jie rėmėsi paprastų žmonių pasakojimais.
Iki XVII a. pabaigos vampyrai minimi retai, tačiau nuo XVIII a. vidurio istorijos apie juos netikėtai paplito. Pasakojimai dažniausiai pastebėti Vengrijoje, Moravijoje, Silezijoje, Lenkijoje, Graikijoje ir Albanijoje - kraštuose, kurie buvo palyginti tamsūs ir silpniau išsivystę. Pastebėta, kad tariamo vampyrizmo protrūkiai tuose kraštuose sutampa su maro epidemijomis.
Vampyro požymiai ir tapimo būdai
Egzistavo daugybė požymių, pagal kuriuos prietaringi žmonės galėjo „atpažinti“ vampyrą. Kūdikis, gimęs su dantimis, „kiškio lūpa“ ar ryškiomis pigmentinėmis odos dėmėmis, galėjo būti įtartas esantis šia nakties pabaisa. Taip pat nepatikliai žiūrėta ir į rudaplaukius (Graikija), blyškios odos, mėlynakius vaikus. Vampyro požymiu buvo ir plaukuoti delnai, suaugę antakiai. Manyta, kad dauguma žmonių vampyrais tapdavo kartą įkąsti tikrojo vampyro ir taip užsikrėtę „vampyrizmo infekcija“. Jie tapdavo nemirtingais, tačiau kentėdavo nuolatinį kraujo troškulį, kuris prailgindavo jų egzistavimą. Tokiu padaru virsdavo ir žmonės, paragavę vampyro kraujo.
Tačiau tapti vampyru buvo galima ir kitais būdais. Slavų šalyse manyta, kad tokiu padaru tampa tie, kurie gyvendami buvo bjauraus charakterio ir pikti, užsiiminėjo juodąja magija, sulaužė priesaiką, ar vaikai, prakeikti savo tėvų. Vampyrais gali tapti septintieji tėvų sūnūs. Škotai tikėjo, kad tokiais virsta ir savižudžiai, kurių kūnai nesupūna, kol nepraeina jiems skirtas gyventi laiko tarpas.
Vakarų Europoje, Rusijoje ir net Kinijoje tikėta, kad jei per laidotuvių karstą peršoks šuo, katė, višta ar kitas naminis gyvūnas, velionis būtinai pavirs vampyru. Todėl karstus reikia atidžiai saugoti iki pat užkasimo, o lavonui į ranką įdėti gabaliuką geležies ar gudobelės. Sicilijoje, Korsikoje ar Graikijoje liaudis tikėjo, kad vampyru gali tapti mirusysis, už kurio žūtį nebuvo atkeršyta kraujo kerštu. Tada velionis išeina iš kapo ir pats atstato teisingumą. Jei per laidotuves negyvas kūnas atsispindi veidrodyje, velionis taip pat taps kraują siurbiančiuoju. Kraštuose, kur buvo stipri krikščionybė, manyta, jog tokiais tampa ir tie, kurie buvo atskirti nuo Bažnyčios. Rumunijoje dar tikėta, kad vampyru virsta kūdikiai, kurių nėščioms motinoms užžiūrėjo vampyras, ar vaikas, gimęs šventomis dienomis, pvz., per Kalėdas, taip pat nekrikštytas ir neteisėtas kūdikis.
Vampyrų silpnybės ir naikinimo būdai
Ko bijo kiekvienas padorus vampyras? Visų pirma saulės šviesos, todėl beveik visi dienos metu turi miegoti savo karstuose. Nuo šviesos jie nusilpsta ar žūva. Tikėjimas, kad saulės šviesa gali sunaikinti vampyrus, yra vienas populiariausių mitų. Tačiau kai kuriuose folkloro pasakojimuose minima, kad vampyrai tiesiog nusilpsta saulės šviesoje, bet ne žūva.
Kryžius ir šventintas vanduo - dar vieni vampyrų priešai. Tikima, kad šie religiniai simboliai gali atbaidyti ar net sunaikinti vampyrus. Taip pat manoma, kad vampyrai negali atsispindėti veidrodyje, nes veidrodis atspindi sielą, kurios jie neturi. Iš to kilo tikėjimas, kad jie neturi šešėlio ir jų neįmanoma nufotografuoti.
Dauguma vampyrų gali pasiversti gyvūnais, dažniausiai šikšnosparniu, žiurke, vilku, kate, voru ar varnu, taip pat jie gali virsti ir rūko debesiu. Česnakas taip pat labai nepatinka vampyrams. Kai kuriose Rumunijos dalyse langai ir slenksčiai iki šiol šlakstomi česnako sultimis ar kaišomi česnako žiedais.
Vampyrai negali pereiti tekančio vandens. Tai susiję su tuo, kad vampyras neturi atspindžio, nes tada, kai šis tikėjimas išplito, dauguma veidrodžių buvo tik vandens srovė. Nors manoma, kad tai sugalvojo B. Stoukeris, kai kuriose Rumunijos dalyse savižudžio kūnas prieš laidojant panardinamas į tekantį vandenį. Senovės Rusioje kūnai tų, kurie buvo įtariami vampyrizmu, kartais būdavo metami į ežerą. Graikijoje įtariamų nemirtingųjų kūnai laidoti salose, nes per vandenį keliauti jie negali.
Nakties medžiokliai nepakenčia varpų skambesio. Taip pat manoma, kad šie pabaisos labai mažakalbiai, o jei jau šneka, tai retai sako tiesą. Vampyrai negali įeiti ten, kur nėra pakviesti. Nors šis teiginys atrodo tik kaip Stoukerio išradimas, tačiau yra išlikę pasakojimų apie vampyrus ar panašius į juos, kurie beldžiasi į duris ir šaukia esančius viduje. Tas, kas atsiliepia, kitą dieną miršta. Toks pasakojimas užrašytas XVII a. viduryje Graikijos saloje Chios, o besibeldžiantis padaras vadintas „vrykolakas“.
Iš pradžių reikėdavo rasti vampyro kapą. Jei žemėje nebūdavo matyti jokių skylių, tekdavo atkasti visus kapus iš eilės, ir tas numirėlis, kurio kūnas atrodė sveikas ir nesupuvęs, ir galėjo būti vampyras. Kitas būdas, kuriuo rasdavo vampyro kapą, buvo išleisti į kapines jauną baltą, dar kumelės nepažinusį eržilą. Tikėta, kad eržilas peržengs visus kapus, išskyrus vampyro.
Kad sunaikintų vampyrą, jį pervėrdavo kuolu, o vėliau nukertama galva, o į burną prikišdavo česnakų. Taip pat vampyrų atbaidymui buvo naudojama verbena (augalas). XIX a. žmonės net šaudydavo į karstą.
Vampyrizmas: tarp mito ir medicinos
Mokslininkai, tyrinėdami vampyrų mitus, pastebėjo, kad kai kurie požymiai gali būti susiję su tam tikromis medicininėmis būklėmis. Viena iš tokių ligų yra porfirija, kuria serga maždaug 1 iš 20 000 žmonių. Ši liga sukelia organizmo negalėjimą gaminti raudonuosius kraujo kūnelius, todėl kraujyje trūksta deguonies ir geležies. Saulės šviesa visiškai sunaikina hemoglobiną, todėl sergančiojo kūnas greitai pasidengia pūslėmis ir opomis. Saulės energijos absorbcija gali sukelti net mirtį. Liga gali deformuoti nosį, ausis ir kremzles, pirštai pradeda riestis, oda aplink burną tampa sausa ir atidengiamos dantenos, kurios dėl profirino nuosėdų ant dantų pageltonuoja.
Česnakas, stimuliuojantis sveiko žmogaus kraujo raudonųjų kūnelių išskyrimą, sergančiam žmogui sukelia simptomų paūmėjimą. Visi šie simptomai primena populiariuosius vampyrų vaizdavimus.
Prancūzijoje vien tik XVII amžiuje 30 000 žmonių prisipažino kenčiantys nuo simptomų, kuriuos vėliau aprašė Li Illisas. Visi šie žmonės buvo pakarti. Čekų archeologai aptiko XI amžiaus laidojimo vietą, kurioje buvo palaidotas asmuo su akmeniu burnoje - tai galėjo būti bandymas užtikrinti, kad miręs asmuo neprikeltų.
Porfirija yra paveldima, bet neužkrečiama liga. Jei vienas tėvų serga šia liga, galimybė, kad vaikas ją paveldės, yra 25 procentai. To priežastis gali būti hepatitas C, kraujomaiša ir alkoholizmas. Sakoma, kad Viduramžiais žmones nuo porfirijos gydė krauju, tačiau toks gydymo būdas buvo beprasmiškas. Šiandien tokiems pacientams leidžiamos kraujo pagrindu sukurtos injekcijos.
Vampyrai populiariojoje kultūroje
Šiuolaikinis kinas siūlo daugybę vampyrų interpretacijų. Filmas „Žiauriai baisią naktį“ (Fright Night) nagrinėja paauglio susidūrimą su vampyru kaimynu, ieškodamas pagalbos pas buvusį siaubo filmų aktorių. Filme „Džeikobo žmona“ (Jakob's Wife) nagrinėjama santuokinė monotonija ir netikėti gebėjimai, atsirandantys moteriai.
„Įsileisk mane“ (Let the Right One In) vaizduoja skausmingą dviejų vienišų vaikų santykių istoriją, kurioje vienas iš jų yra vampyras. Filmas „Mergina naktį namo grįžta viena“ (A Girl Walks Home Alone at Night) pasižymi stilingumu ir siūlo unikalią vampyrės perspektyvą mieste. Pietų Korėjos filmas „Troškulys“ (Thirst) nagrinėja kunigo transformaciją į vampyrą ir jo kovą su naujais instinktais.
Filme „30 tamsos dienų“ (30 Days of Night) vampyrai užpuola miestą Aliaskoje, kur tamsa tęsiasi visą mėnesį. Jimo Jarmuscho filmas „Tik meilė peržengia laiką“ (Only Lovers Left Alive) pristato rafinuotus ir ilgus amžius gyvenančius vampyrus, besimėgaujančius menu ir krauju.
| Filmas | Vampyro tipas | Pagrindinė tema |
|---|---|---|
| Žiauriai baisią naktį (Fright Night) | Klasikinis vampyras | Paauglių siaubo ir komedijos derinys |
| Džeikobo žmona (Jakob's Wife) | Moteriškas vampyras, atgimstantis per santuoką | Santuokinės monotonijos ir asmeninio atgimimo temos |
| Įsileisk mane (Let the Right One In) | Jaunas vampyras | Vienišumo, draugystės ir paauglystės temos |
| Mergina naktį namo grįžta viena (A Girl Walks Home Alone at Night) | Moderni, nepriklausoma vampyrė | Feministinės temos, miesto niūrumas |
| Troškulys (Thirst) | Vampyras-kunigas | Tikėjimo, aistros ir moralės dilemos |
| 30 tamsos dienų (30 Days of Night) | Barbariški, žiaurūs vampyrai | Išgyvenimo kova prieš antgamtišką grėsmę |
| Tik meilė peržengia laiką (Only Lovers Left Alive) | Senoviniai, rafinuoti vampyrai | Meilė, menas ir amžinybės nuovargis |
Gotų subkultūroje populiarios legendos apie vampyrus turi realų pagrindą. Iš tiesų egzistuoja žmonės, bijantys dienos šviesos, turintys ilgas, pageltusias iltis ir grobuoniškus nagus bei alergiški česnakui. Tai yra retas sutrikimas, vadinamas porfirija.
Sociologas Stivenas Kaplanas, save vadinantis „vampyrų medžiotoju“, dvidešimt metų tyrinėjo vampyrizmo fenomeną. Jo duomenų bazėje užregistruota 615 „tikrų“ vampyrų - žmonių, kurių kraujo poreikį galima įrodyti dokumentais. Šie žmonės, anot Kaplano, priversti gerti kraują dėl fizinio, o ne psichologinio poreikio. Jie tiki, kad kraujo gėrimas padeda išlikti jaunatviškiems ir pailgina gyvenimą.
Tačiau, nepaisant mitų ir legendų, svarbu atskirti fantastiką nuo realybės. Šiuolaikiniai filmai apie vampyrus, nors ir įtraukiantys, dažnai tėra vaizduotės vaisius, nagrinėjantis žmogaus prigimties tamsiąsias puses ir amžinąsias baimes.
