Valerijus Ostapenko - žinomas Lietuvos chirurgas, profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, Nacionalinio vėžio instituto Krūties ligų chirurgijos ir onkologijos skyriaus vedėjas. Jo profesinis kelias glaudžiai susijęs su onkologija, o meilę medicinai jam, kaip ir broliui Anatolijui, įskiepijo tėvas, žinomas Lietuvos chirurgas Michailas Ostapenko.
Šeimos įtaka ir profesijos pasirinkimas
Michailas Ostapenko buvo žinomas Lietuvos chirurgas, meilę medicinai įskiepijęs dviem sūnums. „Tėtis manęs ypatingai nespaudė rinktis šio kelio, bet aš galvojau, kad nieko kito nesugebėčiau dirbti. Atrodė, buvau geras moksleivis ir studentas, tačiau traukė tik šis darbas“, - pokalbį pradeda Valerijus Ostapenko. Gabus studentas V. Ostapenko savo karjerą pradėjo Antakalnio ligoninės Inkstų persodinimo centre.
Kaip Valerijus Ostapenko lankėsi savo tėčio darbe, taip daro ir jo paties sūnūs. Todėl nenuostabu, kad du iš trijų atžalų pasuko tuo pačiu keliu. Vienas yra medicinos studentas, o kitas - gydytojas chirurgas Nacionaliniame vėžio institute. Paklaustas, ar namie, prie pietų stalo, dominuoja temos apie mediciną, pašnekovas nusijuokia - jei neįsikištų žmona, taip ir būtų. „Daugelyje šeimų, kai tėtis yra medikas ar tiesiog labai daug dirba, be mamos namai pražūtų. Lenkiu galvą prieš mūsų mamas, žmonas. Jos yra ta šiluma, židinys, prie kurio glaudžiasi kiti šeimos nariai. Kai susirenkame, pakalbame apie viską, bet pokalbiai dažniausiai pakrypsta apie mediciną, operacijas, pasiekimus, naktines pamainas“, - sako jis.
Paklaustas, ką jam reiškia tai, jog trys šeimos kartos pasirinko mediko profesiją, V. Ostapenko atsako atvirai - tai yra garbė. „Tokių dinastijų, kai trys kartos pasirenka chirurgo kelią - nėra daug. Kai gimsta vaikas, nežinai, koks jis bus. Širdis džiaugiasi, jei teisingai parodei savo atžalai, koks yra mediko vaidmuo, koks jo darbas, kokia prasmė - ir jie paseka tavo pėdomis. Kuo Lietuvoje bus daugiau profesionalių medikų, mylinčių savo darbą, gerbiančių pacientus - tuo geriau visai šaliai. Žinome, kokie yra atlyginimai svetur, ir jei mūsų vaikai lieka dirbti šalies labui - turime tuo džiaugtis ir tai vertinti“, - atvirai dėsto V. Ostapenko.
Gydytojui chirurgui Andrejui Ostapenko, Valerijaus sūnui, - 29-eri ir jis jau metus dirba Nacionalinio vėžio instituto Krūties ligų skyriuje. „9-10 klasėse pajutau didesnį susidomėjimą chemija, biologija, gamtos mokslais. Peržiūrėjęs savo galimybes kryptingai pasirinkau mediciną. Studijos sekėsi taip pat gerai ir esu čia. Įtakos ar spaudimo iš tėvų dėl profesijos niekada nejutau, tačiau turint gerą, puikų mokytoją galima savo tikslų pasiekti daug greičiau. Kai tavo tėtis yra ir tavo mokytojas, kuris tau perduoda savo patirtį, žinias, išduoda profesinių paslapčių, net negalėtum to nepriimti - tai yra dovana“, - sako A. Ostapenko.
Požiūris į mediciną ir pacientus
Tais laikais, kaip sako Valerijus Ostapenko, gyvenimas nebuvo lengvas, tėtis daug laiko praleisdavo su ligoniais. „Iš jo paveldėjau požiūrį, kad pacientą reikia gerbti, jį lankyti, domėtis jo būkle, o ne tik chirurgiškai pagydyti. Onkologinė liga - labai didelis smūgis žmogui, tad jam reikia daugiau dėmesio ir nuoširdaus rūpesčio“, - pabrėžia profesorius. Gydytojas įsitikinęs, kad pacientai jaučia, jei specialistas - ne savo vėžėse ir atmestinai dirba darbą.
„Jei padaręs operaciją matai, kad žmogaus akys žiba, ir pats jautiesi laimingas, žinai, kažką gero padaręs. Tu ne tik duodi, bet ir gauni. Ko tau, gydytojau, gyvenime daugiau reikia?“, - retoriškai klausė jis.
Geras gydytojas, anot Andrejaus Ostapenko, turi mokėti gydyti ne tik skalpeliu, bet ir žodžiu. „Pas mus Lietuvoje dar mažai dėmesio kreipiama į tai. Stažuočių metu užsienyje patyriau, kokia svarbi psichologinė moters būklė po onkologinės operacijos. Pas mus labiau orientuojamasi į gydymą, o ne žmogaus jausmus, tolimesnę jo eigą“, - svarstė gydytojas.
Geras gydytojas šią sritį turėtų pasirinkti iš pašaukimo, turėdamas „geras rankas“, tačiau tai objektyviausiai įvertins tavo pacientai. Paklaustas, ar niekada negundė užsienyje žadami turtai, A. Ostapenko purto galvą ir paaiškina, kodėl. „Turiu praktikos užsienyje ir, žinodamas, ką noriu daryti, likau čia. Turiu nemažai užsienyje dirbančių kolegų, kurie dienas leidžia sukandę dantis - jie atvirai papasakoja, kokiais krūviais tenka dirbti, kaip juos vertina aplinkiniai, pacientai ar kiti kolegos. Vieniems gal labiau pasisekė, tačiau tikrai ne visiems - sulaukiu klausimų, ar žinau laisvų darbo vietų, ar įmanoma grįžti ir čia įsidarbinti“, - pasakoja pašnekovas.
Iššūkiai ir tendencijos šiuolaikinėje medicinoje
Anuomet pasaulį laikė keturios pagrindinės profesijos - medikas, policininkas, mokytojas ir kunigas. V. Ostapenko apgailestauja, kad šiandien gydytojo įvaizdis yra kiek smukęs. „Ar galėtumėte teigti, kad dauguma medikų yra blogi? Jokiu būdu. Dauguma puikiai dirba savo darbą, yra savo srities profesionalai. Bet išlenda vienas kitas deguto šaukštas ir sutepa visą statinę. Noriu tikėti, kad žmonės mato gerą medikų darbą, nesivaiko gandų ir skandalų. Turi būti abipusė pagarba“, - kalbėjo profesorius.
Pašnekovas pripažįsta, kad šiandien geram chirurgui nepakanka vien sėkmingai atlikti operaciją. Medicina - kintanti, tobulėjanti sritis, tad gydytojui reikia nuolat mokytis, tobulėti, daug užsiimti ligų prevencijos klausimais, o pacientui būti ir psichologu, ir patarėju.
„Medikus gąsdina nauja tendencija, kuri neseniai buvo aptarta Europos Komisijos organizuotoje krūties chirurgų konferencijoje. Daugėja moterų, kurios neklauso medikų rekomendacijų. Ir mes nekalbame vien apie Lietuvą ar apie regionų moteris. Tai yra protingos moterys ir vyrai, kurie, sirgdami dar neišplitusia liga, kreipiasi ne į mus, gydytojus, o į chiromantus, akupunktūros specialistus ir t.t.“, - stebėjosi jis.
Per pastarąjį pusmetį gydytojas turėjo bent tris tokias pacientes. Vienai jų - apie 40 metų. Nustačius ligą čia, ji išvyko gydytis į Angliją. Ten išbandė įvairiausių metodų, tačiau jiems nepasiteisinus ji po dviejų metų grįžo pas mus. „O mes su liūdesiu turime pripažinti, kad vargu ar begalėsime padėti. Gydant onkologines ligas labai svarbus laikas, ankstyva diagnostika. Negalima jo švaistyti moksliškai neįrodytiems bandymams su savimi ir taip žaisti su savo sveikata“, - pabrėžė chirurgas.
V. Ostapenko svarstė, kad šiuo atveju turi vykti dialogas - pagrindinį gydymą privalo užtikrinti gydytojas, o pacientas, jei nori greta mėginti ir kitų sveikatinių procedūrų, turi tai suderinti su mediku. Pavyzdžiui, ir Nacionaliniame vėžio institute dirba medicinos biologas fitoterapeutas, kuris savo patarimais papildo pagrindinį gydymą. „Mes nesame prieš alternatyvią mediciną, lai ji veikia. Mes už bendradarbiavimą. Tačiau jei pas jus atvyko onkologinis ligonis, pasakykite jam, kad jam dar ne laikas pas jus, kad pirma apsilankytų pas onkologus. Jei tai nepadės, tada jau galima išmėginti alternatyvas. Viskas turi vykti paeiliui“, - dėstė jis.
Sveika gyvensena ir prevencija
V. Ostapenko pabrėžė, kad visiems - pacientams ir medikams - būtų daug lengviau, jei daugiau dėmesio būtų skiriama sveikai gyvensenai, turinčiai užkirsti kelią daugeliui ligų. „Maistas turi būti subalansuotas, negalima rūkyti, daugiau laiko skirkite sportui. Kasdien darydami tokius mažus žingsnelius savo riziką susirgti onkologine sumažiname perpus ar net daugiau. Dar daugiau - anksčiau niekas netikėjo prevencinių programų sėkme. Tačiau jei seniau ateidavo pacientė ir jai nustatydavome 2,5 centimetrų guzelį, džiaugdavomės, kaip ji anksti kreipėsi į medikus. Šiandien aukštos rizikos pacientėms randame ir vieno-dviejų milimetrų darinius“
Mediką džiugina dabartinė karta - žmonės, kurie vis daugiau dėmesio skiria savo sveikatai, kuriems sportas ir namie gamintas maistas - prioritetai. „Tiesa, pastebiu, kad dar nemažai jaunų panelių rūko. Matau, kiek jos daug mokosi, gal čia stresas kaltas... Medicinoje nėra lengva, reikalavimai dideli, tačiau matyti, kad dar reikia kelti sąmoningumą, meilę savo kūnui ir sveikatai. Kai aš jaunas buvau, tai daug daktarų rūkė. Pamenu, eina gydytojas rūkydamas koridoriumi, prieina prie vieno paciento, apsikabina jį ir sako: „Petrai, tau, deja, vėžys. O kodėl? Nes rūkei kaip kaminas visą gyvenimą“. Anekdotinė situacija, kuri, ačiū Dievui, keičiasi“, - apie gydytojo pavyzdžio svarbą kalbėjo pašnekovas.
Sausio 13-osios naktis ir lemtingas sprendimas
Tuo metu visai šalia Aukščiausiosios Tarybos rūmų, Gedimino prospekte gyvenęs 35 metų Valerijus Ostapenko jau buvo perspektyvus krūtinės ląstos chirurgas, dirbo Nacionaliniame vėžio institute. Šeimoje augo 3 ir 7 metų sūnūs.
„Tą įsimintiną naktį, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, sekėme visus įvykius. Žinoma, dabar jau sunku juos prisiminti labai tiksliai, bet po vidurnakčio, nutrūkus Lietuvos televizijos transliacijoms, beveik nebuvo abejonių, kad kita sovietų karių stotelė bus Aukščiausiosios Tarybos rūmai, kur buvo susirinkę tūkstančiai parlamento gynėjų. Iš karto ten nuskubėjau ir aš - įsitikinti, ar niekam nereikia mediko pagalbos. Įsivaizduokite, kokia ten sklandė baimė, koks psichologinis stresas, kad net jauniems žmonėms širdys stojo...“ - prisimena gydytojas.
Paklaustas, ar žmona jo nebandžiusi sustabdyti, V. Ostapenko purto galvą: „Priešingai, pati svarstė, kad negalima pasiduoti baimei, kad turiu pažiūrėti, ar niekam nereikia pagalbos. Aišku, visada būna visokių minčių, juolab, kad ir vaikai dar maži buvo, bet negali rinktis vien tik saugiausio ir paprasčiausio varianto“.
Vos atskubėjus į aikštę jį sustabdė jauna pora - moteris pradėjo sakyti, kad jos draugui negera, spaudžia širdį. Tas draugas ir buvo rokiškietis Alvydas Matulka, tądien atvykęs ginti Parlamento. „Iš karto pasakiau, kad esu gydytojas ir dėl viso pikto, kad nerizikuoti, pasiūliau eiti pas mane namo, pastebėti jį, o jei negerės, bus patogiau išsikviesti greitąją. Palengva, prilaikydami jį, nuėjom iki pat mano namų. Aišku, kai pagalvoji, galėjau ir nesivesti jo namo, bet kaip paliksi žmogų bėdoje? Kviesti iš karto greitąją irgi dar nebuvo pagrindo, nors tuo metu dar ir nenutuokiau, kad tai padaryti bus taip sunku - į ligonines vežė šimtus sužeistųjų, tik vėliau sužinojome, koks pragaras ten vyko... Iš pradžių tikrai nemaniau, kad tokiam jaunam žmogui gali būti infarktas, požymiai buvo labiau panašūs į stenokardijos, o kad gali numirti, tai tikrai negalvojau... Nenorėjau jo palikti gatvėje, namie juk gali vaistų suleisti, gali žmona pagelbėti, lauke juk to nepadarysi. Aišku, atidariusi buto duris ir pamačiusi svetimus žmones, žmona neapsidžiaugė, bet kai pati siūlė man eiti į pagalbą žmonėms, nelabai ir nustebo“, - tolimos nakties įvykius prisimena pašnekovas.
Kova už gyvybę buvo atkakli
Vos tik pasodinus A. Matulką virtuvėje, jam iš karto pasidarė labai negera, jis krito, sustojo kvėpavimas. Tada V. Ostapenko jau kilo įtarimas, kad jam gali būti infarktas. Nieko nelaukę abu su žmona puolė jo gaivinti. „Aš spaudžiau krūtinę, žmona pūtė į burną. Kadangi ji ne medikė, jai buvo labai sunku, tad iškvietusi greitąją pagalbą išlėkė į gatvę kviesti man pagalbos. Neslėpsiu, vienam ir gaivinti, ir leisti vaistus, kad išlaikyti žmogų gyvą, tikrai buvo nelengva. Norinčiųjų padėti neatsirado, laimei, vėliau sutiko pagelbėti gretimoje gatvėje gyvenęs Vytautas Kavaliauskas. Jis turbūt manė, kad žmona kviečia pagalbos, nes jam pačiam negera, nesitikėjo išvysti nepažįstamą žmogų. Tada mes su juo dviese toliau gaivinom, ventiliavom ir A. Matulka atsigavo, atsisėdo, mes išgėrėme visi arbatos, jis mums pasakojo, kaip viskas buvo, klausinėjo, kaip jo artimieji. Deja, apsidžiaugėme per anksti - staiga jis vėl krito... Mums beliko tik vėl tęsti gaivinimo procedūras. Kaip išganymo laukėme greitosios, o ši kaip nevažiavo, taip nevažiavo... Žmona jiems vis skambino ir skambino, o jie tik atsiprašinėjo... Atvyko kažkur tik po valandos...“ - pasakoja profesorius.
Vėliau priduria, jog atvykusi medikų brigada buvo labai jauna ir mažai patyrusi. Jiems pasirodžius A. Matulkai vėl buvo dingęs pulsas ir kvėpavimas, o visas gaivinimo procesas su pertraukomis jau tęsėsi apie dvi valandas. „Jiems atrodė, kad jau viskas baigta, bet aš mačiau, koks tai stiprus žmogus, kaip kabinasi į gyvenimą, todėl pasiūliau paskutinį variantą - suleisti adrenalino tiesiai į širdį, nes prarasti jau nebuvo ko, o šis žingsnis dar galėjo jam padėti. Tik jaunieji greitosios medikai pabūgo patys tą daryti, o aš jau dirbau chirurgu, buvome apmokyti, kokių veiksmų imtis, kai žmogus miršta, nežiūrint į visas dedamas pastangas. Po šio dūrio jis vėl atsigavo ir atsisėdo. Buvome labai nustebę, kad jis atsigauna jau trečią kartą! Atsigavęs jis niekaip negalėjo patikėti: „Nejaugi kareiviai gali šaudyti į žmones?“. Tai buvo jo paskutiniai žodžiai... Greitosios brigada dar kurį laiką pabuvo, norėdami įsitikinti, kad viskas gerai ir jau norėjo išvažiuoti, kai jis vėl krito... Tada mes vėl viską darėme iš naujo... Vėl masažavome, leidome vaistus, bet širdis jau nebeužsivedė, nors bandėme iš visų jėgų dar kokią valandą...“ - sunkiai žodžius renka profesorius.
Sunkiausias laikas
„Kai supratome, kad kova jau baigta, buvo dar vienas šokas - manėme, kad greitoji jo kūną išsiveš, bet jie jį paliko mūsų virtuvėje uždengtą drobule, mat reikėjo sulaukti policijos, tokia, pasirodo, tvarka... Policija atvyko tik po poros valandų. Visą tą laiką sėdėjome su Liucija ir kalbėjomės, dar bandžiau išeiti pasižiūrėti į gatvę, bet ten jau viskas buvo ramu. Tas šokas ir laukimas ir buvo sunkiausia... Per savo gydytojo praktiką ne kartą buvau susidūręs su mirtimi, ne kartą teko žmones reanimuoti, bet visai kas kita, kai tai darai savo namuose, o šalia dar žmona, kuriai tokia patirtis nauja ir gąsdinanti...“ - sukrečiančią savijautą prisimena gydytojas.
Galima tik bandyti įsivaizduoti, kiek apmaudo tenka išlieti medikams, kai nepavyksta išgelbėti gyvybės. „Situacija nebuvo tokia paprasta ir didvyriška, kaip gali susidaryti iš mano pasakojimo. Juk mirus žmogui visada būna dvi nuomonės: vieni dėkoja, kad gydytojas kovojo iki galo, kiti sako, kad numarino žmogų. Skrodimas parodė platų miokardo infarktą, o tokie pakitimai matosi, kai praeina 4-5 valandos. Dėl jo gyvybės kovojau apie 4 valandas ir net 3 kartus buvo pavykę atgaivinti. Manau, mes padarėme viską, ką tuo metu tokiomis sąlygomis galėjome“, - pasakoja profesorius.
Valerijus Ostapenko gimimo metai: 1956 m. sausio 2 d.
Valerijus Ostapenko (g. 1956 m. sausio 2 d. Vilniuje) - Lietuvos gydytojas chirurgas, profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius. 1978 m. su pagyrimu baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, kur įgijo gydytojo specialybę ir įstojo į Vilniaus Universiteto bendrosios chirurgijos rezidentūrą, kurią baigė 1979 m. 1979-1982 m. dirbo Vilniaus miesto Antakalnio ligoninėje, nuo 1982 m. dirba Nacionaliniame vėžio institute gydytoju chirurgu. Nuo 2014 m. krūties ligų chirurgijos ir onkologijos skyriaus vedėjas. Yra Lietuvos Senologijos Draugijos prezidentas. Profesinių draugijų: Lietuvos onkologų, Plastinės rekonstrukcinės chirurgijos, Tarptautinės kovos su vėžio liga, EUSOMOS, narys, ilgametis Lietuvos senologijos draugijos prezidentas, Tarptautinės Senologijos Draugijos (SIS) direktorių tarybos narys.
1991 m. Prof. V. Ostapenko pagrindinė mokslinės veiklos kryptis - sergančiųjų krūties vėžiu kombinuoto gydymo efektyvumo vertinimas. 1988-1991 m. ligonėms, sergančiomis krūties vėžiu prof. V. Ostapenko atliko pirmąsias Baltijos šalyse rekonstrukcijas implantais ir espanderiais. Plėtojant šią mokslinę kryptį 1991 m. 1991-1997 m. ligonėms, sergančiomis krūties vėžiu prof. V. Ostapenko atliko pirmąsias Baltijos šalyse onkoplastines operacijas. 2000 m. - apginta habilituoto daktaro disertacija „Ligonių, sergančių krūties vėžiu ir ikinavikinėmis ligomis, gydymas". Disertacijose detaliai išanalizuoti kombinuoto krūties vėžio gydymo rezultatai bei pateiktos rekomendacijos gydytų pacienčių gyvenimo kokybei gerinti.
Pašnekovo teigimu, gydytojo darbas - labai atsakingas. Jei nepamirši, kiek daug priklauso nuo vieno tavo rankos kryptelėjimo, jei gerbsi pacientą it savo draugą ir nuoširdžiai jam linkėsi sveikatos - pacientai tai jaus ir net sveiks greičiau. „Jei jau pasirinkai tokį darbą, dirbk jį gerai. Yra vaizdinga metafora - medikas tarsi žvakė. Atiduodi šilumą ir sudegi“, - pokalbį reziumavo jis.
Mediko darbe būna visko, bet ir didžiausią nuovargį it ranka nubraukia nuoširdus paciento dėkingumas. „Tai yra daugiau nei paprastas, banalus darbas. Tikrai džiaugčiausi, jei ir mano vaikai pasirinks mediko profesiją“, - šyptelėjo gydytojas chirurgas.
