Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, tėvų akyse jis tarsi „suauga“ per vieną naktį. Tačiau svarbu nepamiršti, kad kartu su nauju statusu atsiranda ir nauji iššūkiai, kurie vaiką gali priversti jaustis mažesniu ir pažeidžiamiu. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip padėti vaikui sėkmingai adaptuotis mokykloje, suprasti jo jausmus ir palaikyti jį naujame etape.
Psichologė Aušra Kurienė teigia, kad bet kokia nauja situacija, nauji iššūkiai vaiką tarsi „sumažina“, priverčia jį jaustis mažesniu ir pažeidžiamiu. Todėl nenustebkite, kad jūsų pirmokas staiga norės atsisėsti jums ant kelių, prisiglausti, apkabinti ar į lovą susikraustyti. Jus tai greičiausiai neramina, juk vaikas „didelis“, jis jau mokinys. Tai praeis, nesijaudinkite. Tiesiog vaikas dabar taip jaučiasi, ir nereikia išsigąsti „sumažėjusio vaiko“. Prisiminkite save, kai jūsų laukia nauji iššūkiai, užduotys, įtampa darbe, kaip jaučiatės?
Jei tėvai išleidžia paskutinį savo šeimos vaiką į pirmą klasę, jis gali atrodyti labai mažas. „Oi, kaip gaila, toks mažiukas toookią kuprinę neša…“, „Jis toks mažylis dar..“, „Duok, aš sudėsiu kuprinę“. Pasitikėkite vaiku, jis nėra toks bejėgis, kaip gali atrodyti.
Pristatome antrąjį Terapinio ugdymo centro „Aplink“ metodinį leidinį „Elgesio ir emocijų sutrikimų turintis vaikas mokykloje“. Tai yra praktinis vadovas, papildantis pirmąją mūsų Centro metodinę priemonę. Šiame leidinyje, remdamiesi savo patirtimi, bandėme perteikti konkrečius metodus, frazes ar susitarimus, galinčius padėti dirbant su EES turinčiu vaiku. Leidinyje rasite, kokie dalykai (susitarimai, perėjimai, pamokos vertinimas ir pan.) padeda elgesio ir emocijų sutrikimų (ar) sunkumų turinčiam vaikui išbūti klasės aplinkoje.
Kaip tėvai gali padėti vaikui adaptuotis?
Nenusivilti vaiku ir pasitikėti juo
Tėvams svarbu žinoti, kad jų vaikas mokykloje tikrai patirs nesėkmių, tai yra neišvengiamybė ir dėl to nereikia nusivilti savo vaiku. Leiskite vaikui pasimokyti iš tos patirties. Yra vaikų, kuriems pirmoje klasėje viskas sekasi, ir yra vaikų, kuriems sekasi vienur labiau, o kitur - nelabai. Leiskite vaikui atrasti, kur jam labiausiai sekasi ir patinka, o kas jam pavyksta tik tada, kai įdeda daug pastangų.
Ar jums viskas gerai sekasi - jūs vienodai gerai piešiate, dainuojate, matematiką sprendžiate? Taip ir vaikai, gali būti, kad vienam reikės eilėraštį mokytis penkis kartus jį pakartojant, tuo tarpu broliui užtekdavo vieną kartą.
Jeigu matote, kad atsiranda sunkumų mokantis, nepabijokite, kad pedagogas įvertintų, kokie tai sunkumai ir kaip galima padėti vaikui. Kartais pasitaiko, kad vaikams „stringa“ trumpalaikė atmintis, tai reiškia, kad mokytojui daug kalbant, vaikas jau pamiršta jo sakinio pradžią. Tokiu atveju gal padėtų žaidimai, lavinantys atmintį, o mokantis gelbėtų tai, kad vaikas turėtų prieš save užrašytas užduotis. Kai kuriems vaikams sunku staiga perjungti dėmesį (čia matematika, čia lietuvių, dabar skaitom, dabar - rašom). Tėvai turi būti vaikui pagalbos šaltinis - savo pavyzdžiu mokykite, kad visi mes darome klaidų ir, svarbiausia, jas įmanoma ištaisyti.
Motyvuokite vaiką tinkamai
Vaikas tinkamai motyvuojamas tada, kai jis įvertinamas už tai, ką padarė dabar ir būtent už tai, kas yra truputį daugiau, negu jis gali. Jeigu jis vakar mokėjo parašyti A, o šiandien moka ir B, svarbu už tai pagirti ir įvertinti, kad tai motyvuotų jį rytoj parašyti kitas raides. Pagyrimas tik tada pagyrimas, kai yra „čia ir dabar“ už tai, kas dabar padaryta. Jei vaikas klydo ir padarė teisingai, tėvų pasakymas “Pagaliau, jau maniau, kad niekada nepavyks” yra ne pagyrimas, o tyčiojimasis iš vaiko. Taip pat netinkamas pagyrimas, kuris projektuoja į ateitį: „Oho, kaip gražiai padarei, na, o rytoj tikiuosi pavyks dar geriau”. Tai labiau panašu į spąstus, ir neleidžia vaikui tiesiog pasidžiaugti šiandienos sėkme ir geru tėvų vertinimu.
Pagyrimas - konkreti ir nuoširdi padėka
Dabar pasigirsta dvejonių, ar reikia vaiką apskritai girti. Pasak A. Kurienės, nereikia tuo abejoti - taip, girti vaikus reikia. Tačiau girkite ne tuščiais žodžiais: „šaunuolis/puikuolis/nuostabuolis”, o konkrečiai įvardindami, už ką: „Parodyk, ką nupiešei. Oho, kokios gražios spalvos/ gera idėja”.
Laikas su tėvais - geriausias paskatinimas
Pasak Aušros Kurienės, geriausias paskatinimas pradinukui yra ne kompiuteris, ne pinigai, ne saldainiai, o laikas, praleistas su tėvais. Tad paskatinkite vaiką „savimi“ - išeikite su vaiku pasivaikščioti vakare, pažaiskite jo mėgstamą stalo žaidimą, nueikite šeštadienį kartu į kiną.
Mokykite vaiką prašyti pagalbos
Tam, kad vaikas išdrįstų paprašyti pagalbos mokykloje, kai jos prireiks, jis turi žinoti, jog prašyti pagalbos yra normalu - todėl, kad normalu kažko nežinoti ir nemokėti. Būtinai pasiteiraukite mokytojos, kokia yra klasėje ir mokykloje tvarka - ką daryti pirmiausia, jei vaikas pasiskųs, kad jį nuskriaudė? Kur mokytoja rekomenduoja kreiptis iškilus problemoms, su kuriomis vaikas nesusidoroja? Ko gero visi mokytojai atsakys, kad tokiu atveju reikia kreiptis į juos. Tai žinodami, drąsiai pasakykite savo vaikui, kad jei jį pastums berniukas, jeigu jis nemokės atsirakinti savo daiktų spintelės, gali apie tai pasakyti mokytojui ir sulaukti jo pagalbos.
Taisyklių laikytis reikia
Kai kurios mokyklos ar klasės taisyklės gali nepatikti tėvams, tačiau tai reikia aptarti klasės tėvų susirinkime, o ne su vaikais namuose. Jeigu būsite kažkuo nepatenkinti, vaikas sutriks, ko klausyti - mamos ar mokytojos? Pavyzdžiui, jei yra taisyklė, kad mobilūs telefonai paliekami spintelėje ir nesinešami į klasę, padėkite to laikytis vaikui ir nepulkite prieštarauti.
Domėkitės mokyklos tvarka ir pasekmėmis
Mokyklos susirinkime paklauskite, kokios yra pasekmės, jei vaikas neatlieka namų darbų arba jeigu pavėluoja? Susirinkimo metu daug tėvų domisi vadovėliais ir pratybomis, tai svarbu, tačiau dar svarbiau yra išsiaiškinti, kaip čia sprendžiami konfliktai, kaip vaikai skatinami, kokios yra pasekmės ko nors nepadarius.
Tinkamas skatinimo ir nuobaudų modelis
Pasidomėkite, kaip skatinami vaikai klasėje. Tikrai neadekvatu, jei kas kartą pedagogas vaiką skatina duodamas jam saldainį. Geriausias skatinimas pirmokui ir pradinukui yra geras žodis, pagyrimas, o veiksminga nuobauda - žodinis papeikimas, kai mokytoja labai ramiai pasako vaikui, kad jo elgesys yra netinkamas.
Santykiai su kitais vaikais
Pirmoko mokykloje laukia naujas socialinis statusas. Jis kuria naujus ryšius ir turi surasti savo „naująjį aš“. Vaikai jau moka pažindintis, tačiau pirmoje klasėje naujieji jo bendraklasiai yra ypatingi tuo, kad visi yra tam tikra prasme konkurentai, kurie gali daryti kažką geriau, negu jis. Darželyje visi vaikai būna daugmaž lygūs, visi gabūs ir nuostabūs. Dabar mokytoja vieną vaiką pagiria, nes jis labai greitai atlieka užduotis, kitas šalia sėdintis vaikas užtrunka gerokai ilgiau. Vaikai turi atrasti savo vietą naujame klasės kolektyve.
Atsiranda naujos draugystės. Pirmoje klasėje nereti atvejai, kai vaikas vieną dieną pasakoja apie bendraklasį kaip geriausią draugą, su kuriuo žaidė, o kitą dieną skundžiasi, kad šis nežaidė su juo. Dažniausiai klasėje vaikų „didžiausiais priešais“ tampa tie vaikai, kurie yra didžiausi konkurentai kurioje nors srityje - vaikas, kuris panašiai protingas, panašiai išdykęs ar panašiai paklusnus.
Padėkite vaikui užmegzti draugystes
Jeigu turite vaiką, kuris praėjus mėnesiui, kitam, vis dar neturi su kuo žaisti per pertraukas, padėkite jam. Pasikalbėkite su mokytoja, ką ji gali padaryti. Susipažinkite su klasės vaikų tėvais, gal galite kartu nueiti su vaikais į kiną ar susitarti pavėžėti vaikus į/iš mokyklos. Klasės mokytoja turėtų padaryti taip, kad vaikai turėtų progų tarpusavyje pabendrauti, bet ne visada tai pavyksta.
Nuoširdus domėjimasis savo vaiku
Paprastai pradinukai yra smalsūs vaikai, tačiau jau pirmoje klasėje pasitaiko vaikų, kuriems siūlo išbandyti keramiką, bet jie nenori, krepšinį - irgi nenori, jų niekas nedomina. Dažniausiai tai vaikai, kurie turi trapią, žemą savivertę. Kartais galvojame, kad vaikų savivertė stiprėja, kai mes vaikus giriame už kokį nors sėkmingą poelgį. Taip, iš dalies, juk apie save geriau galvojame, kai mums sekasi. Tačiau žinojimas, kad tu esi vertingas, mylimas tik tada, kai esi sėkmingas, nėra gerai. Jei savo vertę susiejame su pasiekimais, tai esame pažeidžiami, kai sėkmė nusisuka. Mūsų vaikams svarbu žinoti, kad jie yra laukiami ir mylimi, net ir tada, kai jiems nesiseka. Nepamirškime patikinti vaikų, aiškiai ir paprastai pasakyti „Tu esi protingas/ Viskas gerai/Mes tave mylim, net kai nesiseka“.
Vaikai jaučiasi vertingi, kai mes rimtai ir nuoširdžiai domimės jų mintimis, norais, jausmais. Nepamirškime patikinti vaikų, aiškiai ir paprastai pasakyti „Tu esi protingas/Viskas gerai/Mes tave mylim, net kai nesiseka“.
Kaip domėtis vaiko gyvenimu mokykloje
Dažnai klausiame: „Kaip sekėsi? Ką valgei?“ ir t.t. Svarbūs klausimai, bet taip pat paprašykite papasakoti, kokia diena jam šiandien buvo: kokia jo nuotaika? Kaip jis jaučiasi? Koks vienas geras dalykas nutiko mokykloje? Koks vienas blogas dalykas nutiko? Galima klausti ir konkrečių dalykų - su kuo sėdi mokykloje? Su kuo žaidė per pertrauką? Po truputėlį, nespaudžiant vaiko. Jeigu vaikas nepasakoja, galima paprašyti nupiešti, kaip jam sekėsi šiandien mokykloje.
Būreliai: kaip neperspausti vaikų?
Ar leisti vaiką į būrelius, labai priklauso nuo konkretaus vaiko: jei vaikas labai pavargsta mokykloje ir 12 valandą po pamokų pasiimate jį „be sąmonės“ pervargusį, neverta leisti, bet jei jis jaučiasi energingas, kodėl gi ne. Psichologė sako, jog dauguma pirmokų per pirmą mokslo metų mėnesį sėkmingai įveikia adaptacijos slenkstį mokykloje. Idealu, jei pirmoko mokykloje yra būrelių, kuriuos jis gali lankyti, tada vaikui nereikia niekur važiuoti, o jo šeimai - dirbti vairuotojais.
Psichologės Aušros Kurienės manymu, pradinėje mokykloje yra pats laikas pabandyti, kas vaikui patinka - šokiai, menas, matematika, sportas. Dažnas vaikas, keletą mėnesių palankęs vieną būrelį, nori išbandyti ką nors kitą. Pasidomėkime, gal jam neįdomu, gal per sunku, gal draugas eina į kitą ir norisi eiti kartu. Nespauskite vaikų, kad „pradėjai, tai turi pabaigti“. Jie dar tik ieško savo pašaukimo ar pomėgio. Jei išsigando sunkumų, padėkite juos įveikti ir paskatinkite tęsti, jei nuobodu ir „ne jo“, leiskite eiti kitur, jei su draugu smagiau - kodėl gi ne? Jei būrelio vadovas teigia, kad vaikas turi tikrą talentą, padėkite vaikui jį išlaikyti.
Maždaug nuo 5 klasės vaikai jau žino, kas yra skirtingi būreliai ir gali apsispręsti, ką lankys. Su tokiais vaikais galima tartis, kad jie „nebesimėtys“ ir lankys pasirinktą būrelį sutartą laiką.
Elgesio ir emocijų sutrikimai bei mokymosi sunkumai
Nors manoma, kad disleksiją turi apie 15 ar daugiau procentų žmonių (Europos disleksijos asociacijos duomenimis), šis sutrikimas dažnai neatpažįstamas, mokyklose dažnai tokie vaikai „nurašomi“, nors užtektų pakoreguoti užduotis.
Disleksija: iššūkiai ir sprendimai
E. Kadalytytės Gitos Mickevičiūtės sūnui - disleksija, ji turėjo išsiaiškinti pati. Pradinių klasių mokytojai neatrodė problema, kad vaikas neskaito (protingas vaikas, viskas gerai su juo). „Aš nelabai suvokiau, kodėl jis negali antrą kartą perskaityti to pačio žodžio, kurį ką tik perskaitė. Jos teigimu, buvo labai sunku - ir supykdavo ant sūnaus, ir į neviltį ne kartą puolė. Matė, kad vaikas protingas, tad buvo dar labiau nesuprantama, kodėl jis neskaito. Mokytoja patarė tiesiog daugiau namie skaityti. Progresas buvo labai lėtas. Niekas nepadėjo. Mama pati nusprendė kreiptis į pedagoginę psichologinę tarnybą (toliau - PPT), kad įvertintų - gal yra koks nors sutrikimas. Jos nuojauta pasitvirtino: sūnui buvo nustatytas skaitymo sutrikimas. Tuomet Gitai palengvėjo - suprato, kad sūnaus neskaitymas turi priežastį. Tačiau mokykloje bėdos tuo nesibaigė - pradinių klasių mokytoja nepaisė PPT išvadų, pavyzdžiui, liepdavo skaityti atsistojus prieš klasę. Pasak Gitos, kai sūnus ramus, susikaupęs lėtai paskaito, o kai pastato prieš klasę, jam tai didžiulis stresas, tuomet jau nieko nepavyksta. Buvo ir patyčių. Kai mokytojos paprašydavo taip nedaryti, ji pykdavo: aš jau 20 metų mokau vaikus, žinau, kaip daryti. „Atrodytų, kad čia kažko ypatingo reikalauju, prašiau tik to, kas parašyta PPT rekomendacijose“, - apgailestauja G. Mickevičiūtė. Ji pasakoja, kad labai daug dirbo su vaiku (jam perskaityti užduotį trunka 6 kartus ilgiau nei kitiems), dėl to buvo labai apmaudu, kai nesulaukė mokytojos palaikymo. Gitos sūnus jau 6-oje klasėje, situacija yra pasikeitusi - berniukui išsigelbėjimu tapo nuotolinis mokymas. Jis drąsiau atsakinėjo žodžiu, sustiprėjo motyvacija ir savivertė. Dabar berniukas mokosi labai gerai, tačiau kai kurių dalykų tiesiog negali padaryti. Pavyzdžiui, jam daug sunkiau suprasti užduotis, ypač jei jos parašytos smulkiu šriftu. Disleksiją turintiems vaikams labai sudėtinga raštu atsakyti į atvirus testo klausimus - net ir žinodami teisingą atsakymą jo nesugeba suformuluoti. Pasak G. Gita nuolat kalbasi su mokytojais, aiškina apie sūnaus mokymosi specifiką, tačiau supratimo sulaukia ne visada. Pavyzdžiui, disleksiški vaikai negali užsirašinėti ir klausytis vienu metu. Pasak moters, tokios nesėkmės ir supratimas, kad tu negali mokytis taip kaip bendraamžiai, vaiką gali labai neigiamai paveikti. „Ir tai paskui turi liūdnas pasekmes jų gyvenimams, jų karjeroms ir taip toliau. Tai pirmiausia yra dėl to, kad jų pasitikėjimas savimi žemas. Jie tiesiog nieko nedaro, nes laiko save nevykėliais“, - apgailestauja G. Deja, pasak mamos, regionuose ši tema yra tabu. Apie ją mažai kalbama, jei galima paslėpti, slepiama. Vilniuje kuriasi pagalbos centrai, mokyklos, bet regionuose - tyla. Gita Mickevičienė mano, kad regionuose apie disleksiją dar kalbama per mažai.
D. Inga Bajalytė-Petkuvienė turi disleksiją, šis sutrikimas diagnozuotas ir dviem jos vaikams. Matydama, kiek sunkumų tokiems žmonėms reikia įveikti įprastoje ugdymo įstaigoje, ji įkūrė savą - disleksijai draugišką mokyklą „D&D School“. Moteris pasakoja pasiekianti įspūdingų rezultatų, kai dirbdama su disleksiją turinčiais vaikais parenka tinkamus metodus. O vaikai, kurie ateina susigūžę, įsitempę ir nusiteikę priešiškai, staiga atsiveria, patiki savimi. I. Bajalytė-Petkuvienė sako pastebinti, kad didžiajai daliai disleksiją turinčių vaikų būdingas nepasitikėjimas savimi. Jie nenori eiti mokyklą, nekenčia savęs ir aplinkinių, užsidaro. „Jie jaučiasi nuvertinti, nereikalingi, tie, kurie dar turi ekscentriškumo savyje, tą parodo savo netinkamu elgesiu. Jiems atrodo, kad niekas jų nesupranta, niekas nesiklausys, niekam nėra įdomus jų skausmas, kad jie turi patys kažkaip išgyventi. Tada ir atsiranda pyktis“, - sako mokyklos įkūrėja. „Yra tendencija romantizuoti disleksiją. Štai žiūrėkite, va šitas iškilus žmogus turi disleksiją ir kiek pasiekė. O kiek yra tų, kurių mes nepagavome, kurie nusižudė, kurie turi nelaimingas šeimas, nes įsivaizduokite, kokį tu gali surasti gyvenimo partnerį, jeigu tu taip smarkiai nepasitiki savimi, jeigu tu abejoji kiekvienu savo sprendimu, jeigu tau atrodo, kad esi kvailys. Jos teigimu, disleksija neturi nieko bendro su intelekto sutrikimu ir šie žmonės aiškiai suvokia, kad jiems nesiseka. Pasak Ingos, jeigu tie vaikai sulauktų pagalbos dar priešmokyklinėse klasėse, tuomet jau pasiekę mokyklą jie turėtų susiformavusį mechanizmą, kaip reikia mokytis, o jei dar kas nors padėtų pradinėse klasėse, jie puikiausiai išliptų iš duobės. „Nežinau, ar tai yra duobė. Iš principo tai yra tiesiog buvimas kitokiu ir gebėjimas mąstyti kitaip. Duobėje jie atsiduria dėl nepagalbos“, - patirtimi dalijasi I. Inga sako dažnai girdi stebintis, kodėl dabar tų vaikų tiek atsirado, juk anksčiau nebuvo.
Sisteminio požiūrio ir pagalbos trūkumas
„Disleksijos centro“ įkūrėja Jurgita Pocienė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nėra pagalbos tokiems žmonėms sistemos, pradedant nuo sutrikimo reglamentavimo ir vaiko specialiųjų poreikių nustatymo. Pasak J. Pocienės, PPT išvados dažnai yra labai formalios, mokyklai jos nepadeda suprasti, kokios pagalbos vaikui reikia. Gavę neaiškias PPT išvadas, tėvai kreipiasi į „Disleksijos centrą“, neša į mokyklą jo išvadas, kuriose nurodyta ne tik diagnozė, bet ir žingsniai, ką reikia daryti. Jeigu specialistai nori vaikui padėti, jie tomis rekomendacijomis vadovaujasi.
I. Bajalytės-Petkuvienės teigimu, šiuo metu taip nėra. PPT išvadose sutrikimas aprašomas labai paviršutiniškai, buhalteriškai. Tarkim, nurodoma, kad vaikui reikia duoti daugiau laiko ir pan. „Jeigu žmogus neskaito, jūs duokite visą pasaulio laiką. Jei jis neperskaitė, kaip jis padarys tavo užduotį, kam tas laikas jam reikalingas“, - stebisi moteris.
„Disleksijos centro“ įkūrėja Jurgita Pocienė mano, kad Lietuvoje nėra pagalbos disleksiškiems žmonėms sistemos. Pasak mokyklos „D&D School“ įkūrėjos, labai trūksta sisteminio požiūrio: „Jei vaikas nueis vieną kartą pas logopedą, o mokytojas darys tai, ką darė iki šiol, tai tikrai nebus tie vaikai laimingi. Tie patys specialieji pedagogai turi dirbti ne už uždarų durų kažkur su kažkuo, bet būti klasėje, matyti, ką vaikas daro per pamoką, ar jam sunku susikaupti. Turi būti sukurta sistema.“ Jos teigimu, kuriant pagalbos jam sistemą turi dalyvauti ir patys vaikai, pasakyti ką jie gali daryti, ko ne. J. Pocienė taip pat įsitikinusi, jog švietimo pagalbos specialistai turi dirbti su mokytojais, kad jie žinotų, kaip pritaikyti medžiagą, padėti parinkti jiems mokymosi principus ir metodus. „Dievo dovana yra tos mokyklos, kurios turi specialistus, kurie stengiasi ir kuriems rūpi. Nes yra, kurie dirba labai formaliai“, - pasakoja moteris. Jos kantrybė trūko tuomet, kai pamatė, jog disleksiją turinčiai dukrai skiriamos užduotys, kurių ji negali įveikti. Tada kreipėsi į mokyklos švietimo pagalbos specialistus ir sulaukė pastabos, kad jie neprivalo visko žinoti. „O kas turi žinoti?“ - stebisi Jurgita.
Tačiau, jos teigimu, yra ir kita pusė - kartais mokytojai nenori atsižvelgti į švietimo pagalbos specialistų pastabas. Ji pati dirba mokykloje ir sako matanti, kaip vaikai atneša iš lietuvių kalbos pamokos lapukus, kuriuose jie turi įrašyti praleistas raides. „Mažas lapukas ir ten tokiom blusom užrašyta šešto arba penkto šrifto dydžiu. Tai vaikams, kurie vos skaito! Aš kai pamačiau, netekau amo“, - stebisi J. Pocienė. Ji sako perrašiusi tą tekstą normaliai ir tada vaikai užduotį atliko. „Ir vat šitoj vietoj čia ir įvyksta tas didysis konfliktas, nes dalis mokytojų nenori suprasti. Kartais tie specialistai, kurie domisi, dar turi praeiti kryžiaus kelius, kol atveda iki mokytojų tas savo mintis. Tai užburtas yra plius toksai“, - sako „Disleksijos centro“ vadovė.
I. Bajalytė-Petkuvienė sako suprantanti ir mokytojus: „Aš kai pati dirbau mokytoja, suprasdavau tokius vaikus, bet kai ateini klasę, kur sėdi 30? Tu gali būti nu labai protingas, labai gabus, bet kaip tą laiką paskirstyti ir suteikti tam vaikui reikalingą dėmesį? „Visa sistema kažkur šlubuoja“, - mano J.
Disleksija ir jos atpažinimas
ŠMSM teigimu, vaikams, kurie ugdomi bendrosios paskirties mokyklose, teikiama mokymosi ir švietimo pagalba, pritaikomos bendrojo ugdymo programos, mokymosi pasiekimų vertinimas, brandos egzaminų organizavimas ir vertinimas. Pagalba yra individualizuota, atsižvelgiant į sutrikimo daromą įtaką mokymuisi, vaiko socialiniam gyvenimui, jo individualius poreikius. Kokia pagalba reikalinga, kokie konkretaus vaiko poreikiai, visa tai vertina mokyklos vaiko gerovės komisijoje ir pedagoginėje psichologinėje tarnyboje dirbantys specialistai. "Su skaitymo rašymo sutrikimų turinčiais mokiniais dirba logopedai, specialieji pedagogai, psichologai, kurių rengimo programose yra skiriamas dėmesys ir šiems sutrikimams. Pedagoginės psichologinės tarnybos taip pat teikia rekomendacijas, kaip atliepti konkretaus vaiko poreikius ugdymo procese. Nacionalinė švietimo agentūra 2022 m.
Taip pat, jos teigimu, reikia tinkamai paruošti pedagogus, nes pakeisti žmogaus požiūrį, kuris mokykloje N metų sukasi tame pačiame rituale, labai sudėtinga. „Deja, mūsų universitetai šiuo metu yra visi tokiam teoriniam lygmeny. O tu ateini į klasę ir ką daryti? Niekas nežino. Kiekvienas atvejis yra unikalus“, - svarsto I. Bajalytė-Petkuvienė. Jos teigimu, disleksija turi 5 sunkumo lygmenis. Norint padėti tiems, kurie turi sunkiausią formą, reikės įdėti daug darbo ir išmonės. Jos teigimu, mokytojai turi suprasti, kad jeigu negali išmokyti vaiko taip, kaip pats nori, turi mokyti jį taip, kaip jisai mokosi. Kai kurie vaikai puikiai skaičiuoja atmintinai, bet jie nekenčia rašyti. Toks vaikas Lietuvoje išlaikyti egzamino negali, nes neužrašys sprendimo. Ką daryti? „Žinodami šitą sistemą, mes turime susitarimą su jais, kad pamokos metu turi užrašyti 2 sprendimus. Kitas dalykas, ko mokyklos bijo - leisti rašyti kompiuteriu. Jeigu vaikas turi disleksiją, jo kitoks erdvinis mąstymas. Jis negali rašyti lygiai. „Kai reikia skaičiuoti stulpeliu ir apačioje parašyti skaičių, jam nebeaišku, kuris po kurio stovi, tie skaičiai pabėga. Kaip jam gauti teisingą atsakymą? Vienintelė išeitis - kompiuteris, kai tu tiksliai rašai skaičių po skaičiumi, kai tu gali išsididinti savo darbą tiek...
Smurtas ir patyčios mokykloje
Būtina žinoti, jog ne tik fizinis, bet ir negatyvus psichologinis spaudimas, daromas vaikui, yra laikomas agresija ir smurtu. Ši agresija gali sklisti ne tik iš bendraamžių, bet ir iš mokytojų. Viena iš priežasčių, kodėl visuomenėje taip paplito patyčios, yra ta, kad mūsų kultūrai būdingas pakantumas smurtui ir žiaurumui. Neabejotina, jog mokytojas vaikui, ypač pradinukui, daro didžiulę įtaką. Mokytojo pastabos apie kurio nors vaiko pažangumą, išorę, išsakytos garsiai, arba vaiko ignoravimas priveda prie to, kad "netikęs" mokinys toks ir jaučiasi. Vakarų psichologai jau seniai garsiai įvardijo patyčių problemą, kuri paplitusi ne tik mokyklose, bet ir suaugusiųjų darbo kolektyvuose. Pirmą kartą "mobingo" tyrimai buvo atlikti Švedijoje 1980 metais. Tyrimo vadovas dr. Hancas Leimanas šį reiškinį apibūdino kaip "sistemingą grupinį psichologinį terorą vieno žmogaus atžvilgiu".
Kaip atpažinti smurtą ir ką daryti?
Kas gi stimuliuoja žmogų tyčiotis iš kito? Jeigu kolektyve yra žmogus, kuris "ne toks kaip visi", vadinasi, į juodų varnų pulką įsibrovė svetimas - balta varna. Kas žino, ko iš jos galima laukti? Paaugliams ypač skausmingas jų reikšmės kolektyve nuvertinimas. Susiformavusiame kolektyve egzistuoja "mes" jausmas. Elgdamiesi nestandartiškai, naujokai sukelia atitinkamą bendraamžių reakciją. Maža to: naujieji klasės draugai su atvykėliu "atlieka bandymą": kaip jis elgsis vienoje ar kitoje situacijoje.
Simptomai, kurie gali rodyti, kad vaikas patiria smurtą ar patiria stresą:
- Neturi apetito.
- Enurezė.
- Dažnas pykinimas, skrandžio, pilvo skausmai.
- Dažnai suserga (pakyla temperatūra).
Probleminiai vaikai mokyklose: iššūkiai ir sprendimai
Mokyklas užplūdo smurtaujančių, neprognozuojamų ir pamokas trukdančių vaikų banga. Mokyklos tampa probleminių vaikų įkaitėmis: specialistų nėra, o smurtaujantys vaikai tiesiog mėtomi per klases.
Įtraukusis ugdymas ir jo pasekmės
Tad panašu, kad kai kurios mokyklos tapo probleminių vaikų įkaitėmis. O tokiems vaikams neužtenka nei specialistų, galinčių teikti reikiamą pagalbą, nei griežtesnių priemonių, padedančių apsaugoti likusius mokinius nuo smurto ir prastėjančios mokymosi atmosferos. Įtraukusis mokymas smurtaujančius moksleivius pavertė nebaudžiamais ir nesuvaldomais?
Panašu, jog mokyklos sunkiai susitvarko su problemiškais vaikais. Ladislav Stercell/Unsplash nuotrauka Tokią nepavydėtiną situaciją komentuojantys tėvai karčiai kartoja, kad nevaldomi, smurtaujantys ir mokymosi bei mokymo procesui trukdantys vaikai yra įtraukiojo ugdymo pasekmė. Nors įtraukusis ugdymas apima vienodų galimybių suteikimą mokytis visiems vaikams, įskaitant ir įvairių spec. poreikių minius, kurie nedaro nieko blogo kitiems vaikams, tačiau į tą pačią kategoriją neabejotinai patenka ir smurtaujantys, ypač problemiški mokiniai. O kol šie moksleiviai talpinami į paprastas klases, likę mokiniai kenčia nuolatinį stresą ir baimę tiek dėl savo fizinio saugumo, tiek ir dėl ypač suprastėjusios mokymosi eigos.
Nors fiksuojama daugybė atvejų, kai spec. ugdymo poreikių turintys vaikai sėkmingai integruojasi į bendrojo lavinimo mokyklas ir puikiai bendrauja su kitais mokiniais, juodoji įtraukiojo ugdymo pusė darosi vis opesnė. Tik apie smurto protrūkius ar niekaip nesibaigiantį trukdymą pamokų metu vis dar bijoma kalbėti viešai, mat tai yra gan jautri tema.
Ką daryti, jei klasėje yra probleminis vaikas?
Nebežinodami ko griebtis, tėvai dažnai pradeda stengtis, jog smurtaujantis moksleivis būtų pašalintas iš klasės. Aaron Burden/Unsplash nuotrauka Stebint socialinius tinklus, panašu, kad su problemiškais vaikais klasėje susidūrę tėvai iš pradžių stengiasi geranoriškai spręsti tokią situaciją. Tačiau situacijai nesikeičiant, dalis tėvų tiesiog susitaiko su nepavydėtina padėtimi ir gyvena baimėje dėl savo atžalų arba keičia jų mokyklą. O kiti imasi kovoti dėl savo vaikų teisės į saugią aplinką ir normalų mokymąsi mokykloje:
- „Dabar turbūt kiekvienoje klasėje ta pati problema. Pas mano vaikus lygiai tas pats. Aš konsultavausi su vaikų teisių tarnyba (anonimiškai kol kas), tai pradžiai rekomendavo raštu kreiptis į mokyklos administraciją, jei niekas nesikeičia į švietimo skyrių ir į vaikų teises (jei tėvai nereaguoja). Pvz., mano atveju, muštuko mama net nebesisveikina su manim, nors norėjosi normalaus kontakto, kažkokių sprendimų..“
- „Tėvai turi teisę rinkti parašus ir reikalauti šio vaiko perkėlimo į kitą klasę, mokymo namuose apeliuodami turimais faktais: užfiksuoti smurto įvykiai pas socialinę pedagogę, smurto žymių nuotraukos, vaikų paliudijimai apie skriaudimą ir keliamą stresą, triukšmą, trukdymą pamokos metu“, - rašė kita mama.
- „Yra keli žingsniai, kurie vaiko problemos neišspręs, bet klasėje ramybę turėsite. Mokyklos VGK spaudimas ir tėvų kvietimas kiekvieną mėnesį o gal net dažniau į mokyklą. Susitarimai su jais ką iki tol padarys ir kviestis tol kol situacija nesikeičia. Jeigu nesikeičia ir nesutinka su PPT įvertinimu mokykla pilną teisę turi informuoti vaikų teises. Manau to užteks. Kitas būdas jeigu nesikeičia ir toliau spaudimas vėl tėvams kad kreiptųsi pas psichiatrą ir jis išrašytų namų mokymą. Ir bus paskirtas namų mokymas“, - patarimus dalino dar vienas tėvas.
Tad panašu, jog nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusių mokinių tėvai galiausiai pradeda matyti tik vieną išeitį - smurtaujančio vaiko pašalinimą iš klasės.
Kaip padėti vaikams su elgesio ir emocijų sunkumais?
Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinėje mokykloje kartu su visais mokosi ir vaikai, turintys elgesio ir emocijų sunkumų. „Iš pradžių jis klasėje išbūdavo 1-2 minutes ir toliau būdavo pas mus, palaukdavom kol nusiramins, paskui per pertrauką išleisdavom, vėl prisidirba ir vėl atgal. Berniukas buvo pirmasis mokyklos mokinys su tokiais sunkumais. Jį erzindavo šviesos, įvairūs garsai, kaip skambutis į pamoką, ir panašūs dalykai, kurių mokykloje neišvengsi. Specialistė teigia, kad tik po 4 metų darbas davė rezultatų ir jis nusiramino - išsėdėdavo pamokose, mažiau reaguodavo į dirgiklius.
Mokyklos bendruomenė pastebėjusi, kad ignoravimas šiuo atveju nepadeda, suskaičiavo, kad per pamoką jis ramiai gali išbūti 22 minutes su 4 pertraukomis ir sudarė planą, siekdami, kad mokinys norėtų būti klasėje. „Ne tai, kad mes jį pasiimam ir džiaugiamės, kalbinam ir duodam kažkokių užduočių. Mes susitarėm padaryti viską taip, kad pas mus būtų labai nuobodu - taip nuobodu, kad jis norėtų į tą klasę grįžti. O nuobodu tai yra nieko neveikimas (nieko neveikti žmogui yra sunkiausias dalykas, o ypatingai vaikui, kuris yra aktyvus). Tai arba nieko nedarydavom (niekas yra niekas - jokių priemonių, jokių kalbėjimų - 45 minutes nieko) arba pagaliukų piešimas, rašymas vaikui, kuris moka rašyt, skaityt, skaičiuot ir visą kitą. Tas dalykas labai veiksmingas, bet tas rezultatas atėjo po poros mėnesių, kad jis galėjo klasėj išsidėt“, - metodus vardija spec.
Siekdami, kad berniukas pradėtų pasitikėti suaugusiais žmonėmis, buvo nuspręsta padaryti laimės valandą, kai pildomi visi vaiko norai. „Nori išeiti iš mokyklos? Prašom! Nori filmą žiūrėti? Prašom! nori spardyt kamuolį? Prašom! Visi norai pildosi, bet reikia neprisidirbti.
Pasak S. Venckienės, dabar berniukas nebemuša kitų mokinių, tik retkarčiais ką nors užkliudo, nebesikeikia, nebestumdo suolo, nebemėto daiktų, nebeguli ant grindų. „Viskas vyksta tokiais bandymais, - sako mokyklos direktorius, - tik visi turi laikytis nustatytų taisyklių“.
Tačiau, pasak jos, yra ir kita pusė - kartais mokytojai nenori atsižvelgti į švietimo pagalbos specialistų pastabas. Ji pati dirba mokykloje ir sako matanti, kaip vaikai atneša iš lietuvių kalbos pamokos lapukus, kuriuose jie turi įrašyti praleistas raides. „Mažas lapukas ir ten tokiom blusom užrašyta šešto arba penkto šrifto dydžiu. Tai vaikams, kurie vos skaito! Aš kai pamačiau, netekau amo“, - stebisi J. Pocienė. Ji sako perrašiusi tą tekstą normaliai ir tada vaikai užduotį atliko. „Ir vat šitoj vietoj čia ir įvyksta tas didysis konfliktas, nes dalis mokytojų nenori suprasti. Kartais tie specialistai, kurie domisi, dar turi praeiti kryžiaus kelius, kol atveda iki mokytojų tas savo mintis. Tai užburtas yra plius toksai“, - sako „Disleksijos centro“ vadovė.
