Vaikų šlapimo nelaikymas, dar vadinamas enureze, yra dažna problema, galinti sukelti nemalonumų ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Nors apie tai kalbama ne visada atvirai, ši būklė pasitaiko kur kas dažniau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ankstyvoji diagnostika ir tinkamas gydymas gali užkirsti kelią rimtesnėms pasekmėms, tokioms kaip inkstų pažeidimai.

Kas yra funkciniai šlapinimosi sutrikimai?

Funkciniai šlapinimosi sutrikimai vaikams pasireiškia, kai organizme nėra neurologinės patologijos bei įgimtųjų ar anatominių šlapimo organų sistemos sutrikimų. Šie sutrikimai sudaro beveik pusę apsilankymų pas vaikų urologus. Kai kurių pacientų funkciniai šlapinimosi sutrikimai yra glaudžiai susiję su šlapimo pūslės ir žarnyno funkcijos sutrikimais. Ankstyvoji diagnostika gali užkirsti kelią inkstų pažeidimui dėl didelio šlapimo pūslės spaudimo. Prieš pradedant gydyti tokius vaikus, reikia suprasti normalaus šlapinimosi fiziologiją.

Šlapimo pūslė - tai elastingas organas, prisitaikantis prie didėjančio tūrio, nedidėjant slėgiui šlapimo pūslėje. Viena didžiausių problemų, susijusių su šlapimo pūsle, yra šlapimo nelaikymas, kuris gali pasireikšti dėl anatominių arba neurologinių anomalijų. Yra ir kitų atvejų, kada problemos ne tokios akivaizdžios, o pediatrų gydomi vaikai patiria pasikartojančias šlapimo organų sistemos infekcijas ar naktinės enurezės (NE) simptomus dieną. Jeigu taip nutinka, svarbu apsvarstyti galimą funkcinį šlapinimosi sutrikimą ir ištirti pacientą.

Normalaus šlapinimosi fiziologija

Pagrindinės šlapimo pūslės funkcijos - šlapimo kaupimas ir pašalinimas. Jas kontroliuoja autonominė ir somatinė nervų sistemos. Koordinuotas ir visiškas šlapimo išsiskyrimas priklauso nuo nepažeistos inervacijos. Autonominė nervų sistema inervuoja šlapimo pūslę per parasimpatinius ir simpatinius kelius. Simpatinė sistema yra atsakinga už veiksmingą šlapimo pūslės prisipildymą, o parasimpatinė sistema - už šlapinimąsi. Šlapimo pūslės raumenys ir jungiamasis audinys yra gausiai apraizgyti nervinių skaidulų. Kai šlapimo pūslė prisipildo šlapimo ir padidėja jos tūris, atsiranda noras pradėti šlapintis. Jeigu nėra patologinių organizmo pakitimų, šis atsakas gali būti sąmoningai pakeistas. Galime sulaikyti šlapinimąsi, jei tam yra netinkamas laikas ar vieta. Nors nervų sistema (apimanti galvos ir nugaros smegenis) atlieka svarbų vaidmenį palaikant pastovumą ir užkertant kelią enurezei, šlapimo saugojimas taip pat priklauso ir nuo elastinių bei miogeninių šlapimo pūslės sienos savybių. Manoma, kad gimus vaikui šlapinimasis atsiranda spontaniškai kaip nugaros smegenų refleksas. Nuo 1 iki 2 metų šlapimo pūslės pajėgumas palaipsniui didėja kartu su priekinės ir parietalinės skilties nervų sujaudinimu. Koordinuota veikla tarp galvos smegenų, požievio ir nugaros smegenų nervų centrų, dalyvaujančių reguliuojant šlapimo organų funkcijas, paprastai prasideda sveikiems 4-6 metų vaikams. Šio amžiaus vaikai jau turėtų normaliai šlapintis. Pradėjus valingai kontroliuoti šlapinimąsi, didėjant šlapimo pūslės tūriui, dalis vaikų pradeda šlapintis rečiau. Jau 90 proc. 3 metų ir vyresnių vaikų šlapinasi 3 k./d. ir dažniau. Normaliai vyresni negu 3 metų vaikai šlapinasi 5-6 k./d. Taigi subrendęs organizmas turi didelio pajėgumo šlapimo pūslę, autonomišką išorinio sfinkterio valdymą ir galvos smegenų žievės sugebėjimą skatinti ir slopinti šlapimo pūslės raumens (detruzoriaus) susitraukimą.

Funkciniai šlapinimosi sutrikimai vaikams

Funkciniai šlapinimosi sutrikimai - tai toks šlapinimasis, kai organizme nėra pažeistų neuroninių kelių, nėra įgimtųjų ar anatominių šlapimo organų sistemos sutrikimų. Pakitimų gali išsivystyti šlapimo prisipildymo arba pašalinimo etapu. Remiantis urodinaminiais tyrimais, šie šlapinimosi sutrikimai yra klasifikuojami į stimuliavimo sindromą su detruzoriaus nestabilumu ir prisipildymo fazės sutrikimą (kitaip - disfunkcinį šlapinimąsi), kai yra šlapimo šalinimo fazės sutrikimas. Svarbu šiuos šlapinimosi sutrikimus diagnozuoti laiku, nes tai susiję su pasikartojančiomis šlapimo organų sistemos infekcijomis. Prie funkcinių šlapinimosi sutrikimų priskiriama ir ureterinis refliuksas. Kūdikių šlapimo pūslės tyrimai parodė, kad dažnai pasireiškiantis detruzoriaus nestabilumas iš dalies gali paaiškinti natūralią refliukso eigą, kuri, kaip žinoma, regresuoja su amžiumi. Būtina atkreipti dėmesį į NE simptomus dieną (seilėtekis, troškulys). Enurezė skirstoma į monosimptominę (nėra kitų apatinių šlapimo organų sistemos disfunkcijos simptomų) ir nemonosimptominę (enurezė su apatinių šlapimo organų sistemos disfunkcijos simptomais). Išskiriami 2 pagrindiniai patofiziologiniai enurezės tipai: naktinė poliurija dėl naktį sumažėjančios vazopresino koncentracijos ir per maža pagal amžių šlapimo pūslė, dažnai susijusi su šlapimo pūslės hiperaktyvumu (dažnesnė sergant nemonosimptomine enureze). Galima enurezės priežastis yra abiejų šių patofiziologinių mechanizmų derinys, be to, visiems vaikams būdingas sutrikęs pabudimo iš miego mechanizmas, kada prisipildo šlapimo pūslė.

Enurezė - nevalingas šlapinimasis, kuris yra dažna vaikų problema, galinti tapti iššūkiu tiek mažyliui, tiek jo tėvams. Nors apie šį sutrikimą kalbama nedaug, jis pasitaiko kur kas dažniau nei gali atrodyti. Skaičiuojama, kad į lovą šlapinasi apie 20-25 % 4-5 metų amžiaus vaikų. Svarbiausia, kad tėvai suprastų, jog tai nėra gėda ar vaiko kaltė. Naktinis ar dieninis nevalingas šlapinimasis vaikystėje iki penkerių metų dažniausiai laikomas normaliu reiškiniu. Tačiau jei tokio amžiaus ar vyresnis vaikas vis dar šlapinasi į lovą, įprastai nustatoma enurezė. Tarp penkiamečių enurezė diagnozuojama 15-20 %, tarp septynmečių - 7-10 %, o tarp dešimtmečių - maždaug 2,5 % vaikų. Kartais problema išlieka aktuali ir paauglystėje ar net suaugus, tuomet ji paliečia apie 0,5-2 % vyresnių nei 15 metų žmonių. Enurezė gali būti kelių tipų. Pirminė enurezė pasitaiko dažniausiai ir diagnozuojama tada, kai vaikas nuo pat gimimo be ilgesnių pertraukų šlapinasi į lovą ir nenustoja to daryti sulaukęs penkerių metų ar daugiau. Antrinė enurezė nustatoma tada, kai vaikas jau kurį laiką (mažiausiai 6 mėnesius) gebėjo kontroliuoti šlapinimąsi, tačiau po kurio laiko vėl pradeda tai daryti. Pagal pasireiškimo laiką enurezė skirstoma į dieninė ir naktinė.

Enurezės priežastys

Enurezės atsiradimą gali lemti įvairūs veiksniai, todėl priežasčiai nustatyti reikalingi medicininiai tyrimai.

• Paveldimumas. Jei bent vienas iš tėvų vaikystėje sirgo enureze, rizika, kad ji pasireikš vaikui, siekia apie 40 %.
• Šlapimo organų veiklos sutrikimai.
• Raidos sutrikimai.
• Sutrikusi hormono vazopresino gamyba. Šis hormonas reguliuoja šlapimo išsiskyrimo kiekį. Jo trūkumas lemia tai, kad naktį šlapimo susidaro per daug, todėl pūslė greitai prisipildo. Vazopresino gamyba dažniausiai sutrinka dėl nebrandžios nervų sistemos. Net 80-90 % vaikų, sergančių pirmine enureze, nustatomas šio hormono stygius.
• Kitos ligos.
• Psichologinės priežastys. Nevalingą šlapinimąsi gali paskatinti dažnai patiriamas stresas, psichologinės traumos ar intensyvios emocijos.
• Netinkami mitybos įpročiai.

Diagnostika

Gydant pacientą, sergantį šlapimo pūslės disfunkcija, turime tiksliai žinoti sukėlusią priežastį. Prieš diagnozuojant funkcinį šlapinimosi sutrikimą, svarbu diferencijuoti funkcinę patologiją nuo organinės.

Anamnezės rinkimas

Viena svarbiausių diagnostikos dalių yra anamnezės rinkimas. Renkant anamnezę, svarbios šios dalys:

• Šlapinimosi ypatumai. Simptomų, atspindinčių šlapimo pūslės disfunkciją, išsiaiškinimas. Klausiama, ar neatsiranda staigus noras šlapintis, skausmas šlapinimosi metu, ar nereikalingos papildomos stangos, norint pradėti šlapintis, ar nestebima varvanti, intermituojanti, silpna srovė.
• Tuštinimosi ypatumai. Svarbu išsiaiškinti paciento tuštinimosi įpročius. Užkietėjus viduriams, dažnai pacientus vargina ir šlapimo pūslės disfunkcija. Šį reiškinį aiškina kelios teorijos. Viena teorijų teigia, kad tiesiosios žarnos pertempimas sukuria tiesioginį spaudimą į užpakalinę šlapimo pūslės sieną, todėl stebimas detruzoriaus hiperaktyvumas arba pablogėjęs šlapimo pūslės išsituštinimas. Kita teorija aiškina, kad šlaplės ir tiesiosios žarnos sfinkteriai sudaro vieną neurologinį vienetą, todėl prailgėjusi tiesiosios žarnos sfinkterio kontrakcija dėl didelio išmatų kiekio sukuria neteisingą tarpvietės raumenų susitraukimą ir antrinę detruzoriaus ir sfinkterio dissinergiją. Trečioji hipotezė teigia, kad prailgėjusi tiesiosios žarnos sfinkterio kontrakcija dėl didelio išmatų kiekio sukelia neteisingą tarpvietės raumenų susitraukimą kartu su šlaplės sfinkterio neatsipalaidavimu. Tai sukelia detruzoriaus ir sfinkterio diskordinaciją, šlapimo pūslės hiperaktyvumą, šlapimo nelaikymą, šlapimo organų sistemos infekcijas ir / ar vezikoureterinį refliuksą. Būtina paklausti apie tuštinimosi dažnį, išmatų konsistenciją, formą ir dydį. Reikėtų išsiaiškinti, ar tuštindamasis vaikas nejaučia skausmo, kaip dažnai pasitaiko vidurių užkietėjimo, išmatų nelaikymo epizodai.
• Šeiminė anamnezė. Svarbu išsiaiškinti, ar šeimoje nebuvo šlapimo organų sistemos sutrikimų, ar nėra būdingi vėlyvieji šlapimo pūslės valdymo įpročiai.
• Skysčių vartojimas. Vertinamas suvartojamų skysčių kiekis. Per didelis skysčių vartojimas vakare gali atsispindėti padažnėjusiu šlapinimuisi.
• Šlapimo organų sistemos ligų anamnezė. Buvusios šlapimo organų sistemos infekcijos (su / be vezikoureteriniu refliuksu) gali būti stebimos vaikams, sergantiems šlapimo pūslės disfunkcija. Pacientų, turinčių vezikoureterinį refliuksą, gydymas dažnai būna sudėtingesnis.
• Perinatalinė ir neonatalinė anamnezė. Perinatalinė anoksija ar įgimtosios infekcijos gali turėti įtaką normaliai centrinės ar periferinės nervų sistemos funkcijai, šlapimo pūslės funkcijai.
• Neurologinis ir psichologinis išsivystymas. Vaikai, kurie psichologiškai vystosi lėčiau, gali vėliau išmokti kontroliuoti šlapinimąsi. Dauguma pacientų, sergančių šlapimo pūslės disfunkcija, turi padidėjusią riziką sirgti aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromu. Keletas atliktų studijų įrodė, kad apie 20-50 % vaikų, turinčių psichologinių problemų (pvz., depresija, aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromas, nerimas), vargino ir šlapimo / išmatų nelaikymas.
• Nesutarimai šeimoje, stresas. Manoma, kad funkciniai šlapinimosi sutrikimai yra susiję su elgesio sutrikimais, atsiradusiais mokant vaiką šlapintis / tuštintis (sėdant ant puoduko). Tėvų sukeliamas streso dydis koreliuoja su žarnyno ar šlapimo pūslės disfunkcijos sunkumo laipsniu, kaip ir su psichosocialiniais sunkumais.
• Mokymas šlapintis / tuštintis (sėdant ant puoduko). Klausiama, ar procesas nebuvo sudėtingas ir ilgas, ar vaikas nepatyrė streso, ar po mokymų buvo sausieji periodai. Esant anatominiams pokyčiams (pvz., ektopinė šlaplė), dažniausiai sausųjų periodų nebūna.

Šlapinimosi dienoraštis

Kita labai svarbi ištyrimo dalis - tai šlapinimosi dienoraštis. Būtina pildyti šlapinimosi dienoraštį ne trumpiau kaip 48 val. ir įvertinti šlapinimosi dažnį, šlapimo kiekį, šlapinimosi, tuštinimosi ypatumus. Tai suteikia žinių apie funkcinį šlapimo pūslės pajėgumą, neįprastą skysčių vartojimą, poliuriją ir šlapinimosi problemų sunkumą. Dažnas mažo kiekio šlapinimasis parodo nedidelį funkcinį šlapimo pūslės pajėgumą, blogą išsituštinimą. Detruzoriaus nestabilumą ar nevisiškai prisipildančią šlapimo pūslę rodo apatinių kelnaičių drėgnumas ir nelaimingi šlapinimosi atsitikimai.

Objektyvus tyrimas

Objektyvaus tyrimo metu apžiūrima apatinė nugaros dalis. Ieškoma nugaros smegenų agenezės. Patologiją gali parodyti apatinėje nugaros dalyje esanti presakralinė duobutė, plaukų lopinėlis, lipoma ar nesimetriškas sėdmenų plyšys. Neurologinio ištyrimo metu tiriama apatinių galūnių jėga, gilieji sausgyslių refleksai, koordinacija, tarpvietės ir tiesiosios žarnos jutimai, tiesiosios žarnos sfinkterio refleksai, jėga. Nustačius neatitikimus, galime įtarti šlapimo pūslės disfunkciją.

Tiriant berniukų urologinę sistemą, būtina pacientą apžiūrėti dėl galimos fimozės, o tiriant mergaites, ar nėra sąaugų, trukdančių nutekėti šlapimui. Apžiūrint tarpvietę, reikia įvertinti išangės vietą, odos būklę, išmatas išangėje (jų konsistenciją, kiekį), išangės įtrūkimus, hemorojinius mazgus. Jei įmanoma, reikėtų gyvai įvertinti šlapimo srovę. Nepamiršti įvertinti, ar nėra vaiko seksualinio išnaudojimo požymių.

Laboratoriniai tyrimai

Laboratoriniai tyrimai nesuteikia daug papildomos ir naudingos informacijos diagnozuojant apatinių šlapimo organų sistemos disfunkciją, todėl reikėtų apsiriboti bendruoju šlapimo tyrimu ir šlapimo pasėliu. Jei atlikus šlapimo tyrimą nustatoma leukociturija, reikia atlikti šlapimo pasėlį, nes vaikams, sergantiems šlapimo organų sistemos disfunkcija, dažnai diagnozuojama ir jų infekcija.

Instrumentiniai tyrimai

Toliau tiriant funkcinį šlapinimosi sutrikimą, pacientui galima atlikti instrumentinius tyrimus. Derėtų apsvarstyti, ar vaikas atitinka šias indikacijas tolesniam ištyrimui:

• Kelis mėnesius nepavyksta kontroliuoti šlapinimosi konservatyviaisiais gydymo metodais (pvz., tuštinimosi / šlapinimosi dienoraštis).
• Įtariama neurologinė ar anatominė patologija.
• Norint skirti medikamentinį gydymą vaikams, kuriems nepadeda elgesio terapija.
• Nuolat, be pertraukos kartojasi šlapimo nelaikymo epizodai ir įtariama organinė priežastis.
• Dažnos šlapimo organų sistemos infekcijos.
• Įtariamas inkstų pažeidimas, pasireiškiantis proteinurija ar padidėjusiu kreatinino kiekiu kraujyje.

Galimi instrumentiniai tyrimai vaikams, kuriems įtariama šlapimo organų sistemos disfunkcija:

• Tyrimas ultragarsu (UG). Reikėtų atlikti visiems vaikams, kuriems įtariama neurologinė ar anatominė patologija, šlapimo organų sistemos infekcija, ar yra stenozės simptomų (pvz., silpna šlapimo srovė). UG urogenitalinės sistemos tyrimas suteikia informacijos apie anatominius neatitikimus. Atlikus UG tyrimą, galima pastebėti hidronefrozę, dvigubą kolektorinę sistemą, ektopinį inkstą ar surandėjimus inkstuose; liekamąjį šlapimą. Daugiau nei 20 ml liekamojo šlapimo rodo esantį nepakankamą šlapimo pūslės išsituštinimą. Padidėjęs liekamojo šlapimo kiekis būdingas šlapimo organų sistemos disfunkcijai; šlapimo pūslės sienelės matmenis. Norma - 3 mm storio, esant pilnai šlapimo pūslei, ir 5 mm storio, esant santykinai tuščiai šlapimo pūslei. Sustorėjusi šlapimo pūslės sienelė gali rodyti, kad yra obstrukcija dėl anatominių priežasčių ir funkcinė patologija. Pati dažniausia sustorėjusios šlapimo pūslės sienelės priežastis yra hiperaktyvi šlapimo pūslė.
• Cistometrografija (cistometrija) - tai kontrastinis tyrimas, kuriuo yra kateterizuojama šlapimo pūslė, vertinama prisipildymo ir tuštinimosi fazės. Šis tyrimas naudingas diagnozuojant vezikoureterinį refliuksą, padeda vertinant šlapimo pūslės tūrį, formą, išsituštinimą. Galimos indikacijos cistometrografijos tyrimui: vaikai, sirgę 2 ar daugiau šlapimo organų sistemos infekcijomis; vaikai, sergantys šlapimo organų sistemos infekcijomis pirmą kartą ir: nustatyta patologija UG; kūno temperatūra ≥39 °C ir infekcijos sukėlėjas ne E. coli; sutrikęs vaiko augimas arba diagnozuota arterinė hipertenzija.
• Magnetinio rezonanso tyrimas (MRT). Kiekvienam vaikui, kuriam įtariama neurologine patologija, privalo būti atliktas MRT. Taip pat MRT reikėtų atlikti ir tiems vaikams, kuriems nepavyksta paskirti tinkamo gydymo ir dėl to galėtų būti įtarta neurologinė patologija.
• Šlapimo srovės tyrimas (urofloumetrija). Šis tyrimas atliekamas pacientams, galintiems savarankiškai pasišlapinti. Prieš tyrimą pacientas išgeria didesnį kiekį skysčių, paciento prašoma nesišlapinti, kol neatsiras stiprus noras. Tyrimo metu šlapinamasi į specialiai tam skirtą indą. Kompiuterine urodinamine aparatūra fiksuojami įvairūs šlapinimosi parametrai (šlapimo srovės greitis, šlapimo kiekis). Tarpvietės srityje priklijavus lipnius elektrodus, galima sužinoti apie tarpvietės raumenų darbą šlapinimosi metu.

Gydymas

Šlapimo nelaikymas - tai būklė, sukelianti ne tik fizinį, bet ir psichologinį diskomfortą. Nors manoma, kad šlapimo nelaikymas gali pasireikšti tik vyresniame amžiuje, su šia problema susiduria ir jaunos moterys, ypač po gimdymo. Nevalingas šlapimo ištekėjimas gali turėti didelę įtaką kasdieniam gyvenimui, apriboti socialinį aktyvumą ir sumažinti gyvenimo kokybę. Medicinos centrų „Northway“ gydytojai akušeriai-ginekologai pabrėžia, kad šlapimo nelaikymas nėra normalus procesas, su kuriuo reikia susitaikyti. Tai - gydoma būklė.

Šlapimo nelaikymo tipai ir priežastys

Šlapimo nelaikymas yra būklė, kai dėl sutrikusios šlapimo pūslės kontrolės nevalingai išteka šlapimas. Tai gali pasireikšti įvairiais būdais:

• Įtampos (stresinis) šlapimo nelaikymas. Jis pasitaiko dažniausiai ir pasireiškia šlapimo nutekėjimu fizinio krūvio metu, pavyzdžiui, kosint, čiaudint, juokiantis, sportuojant, judant ar keliant sunkius daiktus.
• Dirglioji šlapimo pūslė. Tai rečiau pasitaikantis sutrikimas. Dėl dirglios šlapimo pūslės atsiranda staigus ir stiprus noras šlapintis, nespėjama nueiti iki tualeto, šlapinimasis dažnai, taip pat ir nakties metu.
• Mišrus šlapimo nelaikymas.

Šlapimo nelaikymas gali atsirasti dėl įvairių priežasčių:

• Dubens raumenų silpnumas, nusileidimas. Šie šlapinimąsi kontroliuojantys raumenys gali susilpnėti dėl nėštumo, gimdymo, menopauzės, taip pat dėl amžiaus pokyčių.
• Hormoniniai pokyčiai.
• Šlapimo takų infekcijos.
• Neurologiniai sutrikimai.
• Tam tikri vartojami vaistai.
• Gyvenimo būdo veiksniai.

Gydymo metodai

Vaikams:

• Skysčių ribojimas vakare. Likus maždaug 2 val. iki miego, nereikėtų duoti vaikui gerti daug skysčių (jei labai nori, duoti šiek tiek vandens, bet jokiu būdu ne kofeino turinčių gėrimų).
• Šlapinimosi kalendorius. Patariama žymėti, kurios naktys buvo „sausos“, o kurios - ne. Toks kalendorius padeda gydytojams geriau suprasti situaciją, o vaikui ir tėvams - stebėti pažangą.
• Šlapimo pūslės treniravimas. Dienos metu galima skatinti vaiką sąmoningai šiek tiek pakentėti prieš einant į tualetą.
• Psichologinės įtampos mažinimas. Vaikas turi augti ramioje aplinkoje, jaustis saugus ir turėti laiko mėgstamai veiklai bei draugams.
• Medikamentinis gydymas.
• Specialūs treniruokliai.

Suaugusiems moterims:

• Dubens raumenų stiprinimas. Ypač naudingi specialūs Kėgelio pratimai, kuriuos galima atlikti savarankiškai namuose ir kurie turėtų būti pirmasis žingsnis, mėginant spręsti šią problemą.
• Lazerinė terapija. Tai viena moderniausių ir mažiausiai invazinių procedūrų taikomų šios problemos sprendimui.
• PRP (trombocitais praturtinta plazma) injekcijos. Tai inovatyvi, minimaliai invazinė terapija.
• Intravaginaliniai žiedai (pesarais).
• Pošlaplinio raiščio implantacijos (TOT) operacija.

Suaugusiems vyrams:

Vyrų šlapimo nelaikymas yra sunkiau gydomas nei moterų, o apie šią bėdą kalbama per mažai. Pagal statistiką, apie 5 % vyrų iki 60 metų patiria šlapimo nelaikymą, 16 % - vyresnių nei 60 metų, o 42 % iš jų susiduria su šia problema kiekvieną dieną. Įtampos šlapimo nelaikymas gali atsirasti, kai prostatos liaukos šalinimo operacijos metu pažeidžiami sutraukiamojo raumens šlaplės rauko nervai, ir jis nebegali atlikti savo funkcijų. Vienas iš dažniausiai gydytojo praktikoje pasitaikančių vyrų šlapimo nelaikymo tipų yra ūminis šlapimo nesulaikymas - tai ūmus noras šlapintis, kai nespėjama nubėgti iki tualeto. Šlapimo nesulaikymas gali atsirasti dėl prostatos uždegimo (prostatito), šlapimo pūslės uždegimo, inkstų ir geldelių uždegimo ar šlaplės uždegimo. Ūminis šlapimo nesulaikymas taip pat gali atsirasti sergant tokiomis ligomis, kaip gerybinė prostatos hiperplazija ar dirgli šlapimo pūslė. Persipildžiusios šlapimo pūslės inkontinencija atsiranda šlaplėje susidarius kliuviniui, kuris užtvenkia šlapimą pūslėje ir susidaro per didelės jo sankaupos. Labai dažnai šlapimo nepratekėjimas pasireiškia dėl gerybinio prostatos išvešėjimo arba šlaplės susiaurėjimo. Šlapimo pūslėje kaupiasi šlapimas, pertempia šlapimo pūslės raumenį, jis nusilpsta. Padidėjęs spaudimas iš perpildytos šlapimo pūslės įveikia susidariusią kliūtį, prasiveria sfinkteris ir šlapimas nevalingai išteka lauk.

Nustatyta, kad vyresniame amžiuje rūkymas, nuolatinis alkoholio vartojimas ir antsvoris itin padidina šlapinimosi sutrikimų atsiradimo tikimybę. Vyrų šlapimo nelaikymas dažniausiai gydomas vaistais, specifiniais pratimais arba chirurginiu būdu, kai nustatomos ligos priežastys. Gydymas taip pat priklauso nuo šlapimo nelaikymo tipo ir kiek šlapinimosi sutrikimai veikia žmogaus gyvenimo kokybę. Daugumai sergančių vyrų nereikalinga operacija ir simptomus galima pašalinti arba susilpninti vartojant vaistus ar pritaikius natūralios medicinos priemones.

Svarbiausia - neignoruoti problemos. Pirmiausiai atliekami medicininiai tyrimai, kad būtų nustatyta konkreti enurezės priežastis. Būtent ją ir reikia šalinti. Gydymas gali būti įvairus - nuo medikamentinio ar psichoterapijos iki specialių refleksą formuojančių treniruočių. Jei moteris jaučia, kad pasikeitė šlapinimosi įpročiai, šlapimo nelaikymas pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, sukelia diskomfortą ar riboja socialinį aktyvumą, būtina kreiptis į savo ginekologą, kuris įvertins būklę, parinks tinkamiausią gydymą ar nukreips pas uroginekologijoje besispecializuojantį specialistą. Specialistas padės nustatyti priežastį ir parinks tinkamiausią gydymo strategiją. Nereikėtų laukti, kol ši problema taps rimta kliūtimi darbui, aktyviam gyvenimo būdui ar santykiams su partneriu - kuo anksčiau kreipsitės, tuo efektyvesnis bus gydymas.

tags: #vaiku #slapimo #nelaikymas

• Kaip apsaugoti vaikus nuo interneto pavojų
• Darželis "Abadelė" vaikams
• Pasiruošimas darželiui: ar jis tinkamas?
• Vežimėliai pametinukams
• Apranga vaikams Jordan