Pyktis - tai natūrali, nors ir dažnai nemaloni, žmogaus emocija, galinti svyruoti nuo lengvo susierzinimo iki stipraus įniršio. Pykčio jausmas, kaip ir visos kitos emocijos, teikia mums svarbią informaciją. Pykdami dažniausiai reaguojame į numanomas skriaudas, kurios gali būti suvokiamos individualiai. Pyktis dažnai pasireiškia ne tik mintimis bei emocija, bet ir fiziologinėmis reakcijomis, tokiomis kaip padažnėjęs širdies plakimas ar kraujospūdis, įsitempę raumenys. Šios fiziologinės reakcijos yra kūno „kovok arba bėk“ sistemos dalis, paruošiančios žmogų apsiginti arba pabėgti iš pavojingos situacijos.
Nors pyktis yra universali emocija, skirtingiems žmonėms jis gali atlikti daugybę funkcijų. Gydytojas psichoterapeutas išskiria keletą jų:
- Pyktis gali būti mūsų suvokiamos neteisybės signalas. Tai gali būti signalas, kad kažkas negerai mūsų aplinkoje ar santykiuose. Tokiu būdu pyktis gali atlikti vertingą funkciją nustatant problemas ar konfliktus, kuriuos reikia spręsti.
- Pyktis gali būti motyvacija veikti. Stiprūs jausmai, susiję su pykčiu, gali paskatinti žmones imtis veiksmų, keistis ir atstovėti arba pakovoti už save.
- Konstruktyviai naudojamas pyktis gali paskatinti problemų sprendimą ir skatinti socialinį teisingumą bei socialinius pokyčius, motyvuodamas žmones kovoti su nesąžiningumu.
- Pyktis gali pasitarnauti ribų nustatymui. Jis gali leisti kitiems suprasti, kad tam tikras elgesys yra nepriimtinas arba kad buvo peržengta riba. Tai gali būti ypač svarbu tarpasmeniniuose santykiuose, kur pagarbus bendravimas ir ribų laikymasis yra labai svarbūs.
- Pyktis gali tarnauti kaip savisauga ir kaip atsako „kovok arba bėk“ dalis. Kitaip tariant, pyktis paruošia mus susidoroti su grėsme. Jei mums gresia pavojus, pyktis gali suteikti energijos ir reikalingo apsisaugojimui susitelkimo.
Tačiau, nors pyktis gali būti funkcionalus ir prisitaikantis, jis taip pat gali būti destruktyvus ir netinkamas, jei netinkamai reguliuojamas ir valdomas. Nevaldomas pyktis gali pakenkti fizinei ir psichinei sveikatai, santykiams, gali sukelti žalingą ar agresyvų elgesį. Todėl labai svarbu suprasti ir mokytis šią galingą emociją reguliuoti ir efektyviai valdyti.
Vaikų pyktis: normali raidos dalis
Tėvams dažnai kyla nerimas dėl vaikų rodomo pykčio. Tačiau svarbu suprasti, kad pyktis yra natūrali emocija, su kuria susiduria tiek suaugusieji, tiek vaikai. Tai nėra nei gerai, nei blogai - svarbiausia, kaip ši emocija yra išreiškiama ir valdoma. Vaikų pyktis gali kelti nerimą tėvams, tačiau svarbu suprasti, kad tai yra normali raidos dalis. Maži vaikai dar tik mokosi pažinti ir valdyti savo emocijas, todėl pyktis gali pasireikšti įvairiomis formomis: nuo irzlumo ir verksmo iki agresijos ir isterijos.
Kažkurioje knygoje perskaičiau labai įdomią mintį apie vaikų rodomą pyktį tėvams. Maždaug taip: „Aš niekada neliūdėsiu, kai vaikai ant manęs pyks ir man bus labai neramu, jei jie bus per mažai pykti ant manęs“. Iš pradžių šis pasakymas gali skambėti ganėtinai keistai, nes tėvai dažniausiai kreipiasi į psichologą konsultacijos būtent dėl vaikų rodomo pykčio. Taip jau yra, kad išbūti su stipriomis vaiko emocijos tėvams patiems psichologiškai yra labai sunku išbūti. Greičiausiai dėl to, kad pats tėtis arba mama negeba išbūti su savo paties stipriomis emocijomis ar yra išmokę savo emocijas nuslopinti, tai to paties nori ir iš savo vaiko.
Vaikas jaučiasi saugus, o tai yra svarbiausias veiksnys vaiko tinkamai raidai. Saugus, kad niekas jo nemuš, nerėks, nežemins. Dažniausiai mama tampa tuo „konteineriu“, į kurį vaikas išpila visas savo emocijas. Jai daugiausia tenka atlaikyti vaiko sunkių jausmų.
Vaikas jaučiasi mylimas ir priimamas toks, koks yra. T. y. vaikui nereikia slopinti savo emocijų, jis jaučiasi priimamas visoks.
Vaikas atpažįsta savo poreikius ir gali juos išreikšti. Mes pykstame tada, kai jaučiame, kad mūsų kažkokie poreikiai yra nepatenkinti.
Vaikas geba arba mokosi brėžti ribas. Pykčio, kaip emocijos, viena iš funkcijų yra atpažinti, kad kažkas bando pažeisti mūsų teritoriją ir suteikti mums jėgų brėžti ribas.
Vaikas vysto savo emocinį intelektą. Emocinio intelekto esmė ir yra gebėti atpažinti savo emocijas ir mokėti jas išreikšti socialiai priimtinu būdu.
Pykčio raiška skirtinguose amžiaus tarpsniuose
Vaikų pykčio raiška priklauso nuo amžiaus ir raidos ypatumų.
- 2-4 metų vaikai: Šiame amžiuje vaikai fiziškai agresyviausi. Mažiems vaikams, kurie dar neišmoko valdyti savo emocijų, sunku sutvardyti pyktį, įniršį. Dažnai tėvai teigia, kad jų vaikas patiria pykčio priepuolius, būna agresyvus su kitais vaikais ar tėvais. Jie gali spardytis, kandžiotis, rėkti, trankyti daiktus. Pykčio priepuoliai dažnai kyla dėl frustracijos, kai vaikas negali pasiekti savo tikslų.
- 5-10 metų vaikai: Nuo 5 metų vaikų fizinė agresija pereina į žodinę agresiją, t. y. supykęs vaikas jau pajėgia savo pyktį išreikšti verbaliai, pvz.: nebespiria, nekanda, o sako: „Aš tavęs nemyliu, nedraugausiu, galvą nupjausiu“. Tokia vaiko emocijų išraiška parodo, kad jo raida eina tinkama linkme. Šiame amžiuje vaikai jau gali išreikšti pyktį žodžiais, bet vis dar gali būti impulsyvūs ir sunkiai valdyti savo emocijas. Jie gali ginčytis, įžeidinėti, ignoruoti kitus.
- Paaugliai: Paauglystėje pyktis gali būti susijęs su hormonų pokyčiais, tapatybės paieškomis, santykiais su bendraamžiais. Paaugliai gali būti irzlūs, užsisklendę, prieštaraujantys, linkę į riziką.
Sunerimti reikia tada, jei vaikas savo agresija nukreipia į save (pvz.: raunasi plaukus, tranko galvą į sieną), jei vaiko fizinė agresija tęsiasi ir sulaukus penkerių metų, jei vaikas kankina gyvūnus ir jei vaikas piktas būna didžiąją dienos dalį be paaiškinamos priežasties.
Kaip padėti vaikams valdyti pyktį
Kviečiame į seminarą „Vaiko pyktis ir agresija“. Tėvams dažnai dėl to būna neramu, jie nežino kaip reaguoti į vaiko pyktį ar agresiją, kiek leisti vaikui reikšti savo emocijas, o kada jau stabdyti. Normalu, kad vaikas vieną ar kelis kartus parkris parduotuvėje, kai nenupirksite norimo žaislo, pasiginčys dėl nepatinančių rūbų ar „neskanaus“ maisto. Tai rodo, kad vaikas vystosi, didėja jo sugebėjimas mąstyti, reikšti nuomonę. Nenormalu būna tada, kai suaugęs žmogus pradeda pildyti visus vaiko norus, kad tik šis neverktų, nerėktų, nekeltų isterijų.
Pirmiausia, ką reikėtų atsiminti, kad pyktis yra normali emocija, pykti yra nei gerai nei blogai. Tik svarbu, kad pyktis būtų išreiškiamas socialiai priimtinais būdais. Vaiko užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir atnešti daugiau žalos vaiko sveikatai. Taigi vaikams reikia leisti pykti ir mokinti tą pyktį išlieti tinkamais būdais.
Kaip galite mokinti vaikus pykčio valdymo:
- Patys supykę išlikite kiek įmanoma ramesni. T. y. kai pykstate, nerėkite ant vaikų, nes jie savo pykčio metu nukopijuos Jūsų elgesį ir supykę rėks ar trankys durimis.
- Vaiko pykčio metu reikia irgi elgtis ramiai, kalbėti ramiai, atsisėsti. Svarbu suprasti vaiko pykčio funkciją. Vaikui pyktis yra „sunki“ emocija ir jei suaugęs žmogus į ją sureaguoja audringai, vaikui išbūti savo emocijose yra dar sunkiau.
- Jei labai sunku susitvardyti, kai vaikas isterikuoja, stipriai pyksta ar kitaip veda Jus iš kantrybės, naudinga padaryti išminties pauzę:
- Susiskaičiuoti iki 10 atbuline tvarka;
- Iš 100 atiminėti po 7;
- Pajudėkite, pasirąžykite;
- Įkvėpkite ir iškvėpkite;
- Pažiūrėkite į veidrodį ir nusišypsokite;
- Užsidarykite vienas;
- Atsigerkite vandens;
- Įsivaizduokite šalia gerą draugą ar autoritetą;
- Ženkite atgal;
- Pasakyti sau stabdančių žodžių.
- Įpykęs vaikas negirdi, ką Jūs norite jam pasakyti ar pamokyti, vaiko pykčio metu reikia jį tik raminti, o auklėti tada, kai vaikas yra ramus. Jei pykčio metu su vaiku velsitės į diskusijas, tik paaštrinsite situaciją.
- Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: „Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes…? Tau nepatinka, kai…“. Jei vaikas sunkiai kalba, mokinkite jį kalbėti, kreipkitės pagalbos pas logopedą, nes vaiko pyktis ir kalba yra labai susiję dalykai. Kai vaikas negali pasakyti ko jis nori, kaip jaučiasi, jam kyla didžiulis pyktis.
- Mokinti vaiką, kad pyktis praeina, tai emocija, kaip banga, kuri ateina ir nueina, reikia tik palaukti ir neprisidaryti rūpesčių.
- Naudokite vizualizacijas, kurios vaikui padės geriau suvokti savo pyktį ir jį valdyti. Keletas vizualizacijų pavyzdžių:
- Bombos vizualizacija. Paaiškinkite vaikui, kad pykdamas jis būna kaip tiksinti bomba. Pasiūlykite įsivaizduoti bombą su daugybe įvairiaspalvių laidelių, kurių vienas yra raudonas. Jei nori, bombą jis gali nupiešti. Kad padarytų bombą nekenksmingą, liepkite nukirpti ar nutraukti raudoną laidelį, - tai jis gali padaryti kiekvieną kartą kilus pykčiui. Vėliau, tik pajutę jį apimant pykčiui, pasiūlome nukirpti raudoną bombos laidelį, primindami neigiamas pasekmes: „Būtų gerai, kad nukirptum bombos laidelį, kitaip tavęs laukia bausmė. Tikrai būtų gaila.“ Vaikas įgyja aiškią veiksmingą priemonę kontroliuoti savo pykčiui.
- Įsivaizduok, kad pyktis tai tavyje gyvenantis drakonas/pykčio debesėlis, o tu esi riteris, kuris turi stebuklingų ginklų su tuo drakonu kovoti. Kai supyksti užsimerk ir įsivaizduok, kaip riteris nugali drakoną.
- Įsivaizduok savo pyktį, kaip didžiulį sniego ritinį ir kai supyksti po truputėli mintyse tą sniego gniužulą ištirpink iki mažytės sniego gniūžtės.
- Mokinti atpažinti kūno pojūčius, kai vaikas pyksta. Pyktį suvaldyti tada, kai jis yra pačiame pike, yra praktiškai neįmanoma, todėl svarbu mokinti vaiką savo pyktį pastebėti anksčiau ir jį išreikšti socialiai priimtinais būdais. Jei pastebite, kad vaikas pradeda pykti, perspėkite jį, kad greitai nebegalės suvaldyti savo emocijų ir pasiūlykite, kaip jas tinkamai išreikšti.
- Mokykite, ką daryti, kai vaikas pyksta, kaip jis gali išreikšti savo emocijas, sakykite: „Tu gali pykti, bet negali mušti draugo. Kai supyksti, gali suspausti tvirtai kumščius ir palaikyti arba gali supykęs patrepsėti, nupiešti ir suplėšyti savo pyktį…“.
- Kai vaikas pyksta, stenkitės nevartoti tokių pasakymų: „Nesinervuok“; „Neturėtum pykti“; „Nesielk kaip mažas vaikas“; „Nesijaudink, viskas bus gerai“. Kai taip sakote, vaikas girdi: „Mano jausmai geri“; „Suaugęs nesupranta, kaip tai svarbu“; „Mama galvoja, kad aš blogas“.
- Nereikia ir negalima pildyti kiekvieno vaiko noro, bet juos reikia išgirsti ir parodyti vaikui, kad jį girdite ir suprantate.
- Kai vaikas nusiramina, tada su juo aptarkite, kas sukėlė jam pyktį, kaip jis gali sau padėti, kai yra piktas.
Tėvų vaidmuo valdant vaiko pyktį
Tėvystėje pyktis neišvengiamas. „Tėvystėje pyktis neišvengiamas“, - sako medicinos mokslų daktaras, gydytojas neurologas psichoterapeutas dr. Julius Neverauskas. Portalo skaitytojams jis papasakojo, apie tai, kodėl nereikia ignoruoti pykčio, taip pat pasidalino patarimais, kaip pyktį valdyti ir griaunančią jo jėgą paversti teigiama.
Tėvai - irgi žmonės. Šią frazę juokais mėgsta ištarti kai kurie tėvai, primindami sau, jog patirti visas emocijas normalu ne tik jų vaikams, bet ir jiems patiems. Auginant vaikus, ypač mažamečius, fizinis ir emocinis nuovargis tampa beveik natūralia būsena, sukeliančia įvairias emocijas, tarp kurių - ir pyktis. Nesusivaldę, aprėkę savo vaiką tėvai dažnai išsigąsta, kiti - sąmoningai deda visas pastangas, kad susikaupęs pyktis liktų „užrakintas“ viduje.
Pasak psichoterapeuto dr. J. Neverausko, normalu, kad tėvai, kaip ir visi žmonės, patiria pyktį. „Tai daugeliu atžvilgių neišvengiama. Iššūkis - sveikai ir konstruktyviai išreikšti ir su juo susidoroti“, - pabrėžia jis, pateikęs keletą strategijų, kurias galima naudoti šiam tikslui.
Kaip tėvams valdyti pyktį:
- Sąmoningumas, savistaba, savęs suvokimas ir savireguliacija. J. Neverausko teigimu, pirmasis žingsnis valdant pyktį yra jo atpažinimas. Pastebėję pykčio požymius - pavyzdžiui, padažnėjusį širdies plakimą, įtampą kūne ar dirglumą - tėvai gali panaudoti nusiraminimo strategijas, kol pyktis dar nėra stiprus ir sunkiai valdomas. „Galima naudoti dėmesio nukreipimo, gilaus diafragminio kvėpavimo metodikas, skaičiavimą iki dešimt arba išminties pauzę stabtelint ir renkantis elgesį iš kuo daugiau variantų, jį planuojant link norimo rezultato“, - rekomendavo 15min pašnekovas.
- Ramus jausmų išreiškimas. Tėvystėje svarbu jausmus reikšti be agresijos. „Aš“ teiginiai gali padėti tėvams pasakyti, kaip jie jaučiasi, nekaltinant, nežeminant ir nekritikuojant vaikų. Pavyzdžiui, sakydami „Jaučiuosi nusivylęs, kai nepaimi savo žaislų, nes dėl to kambarys sujauktas“, o ne „Tu niekada nesusitvarkai savo žaislų, tu toks netvarkingas!“.
- Tinkamo elgesio modeliavimas. Tėvai yra sektinas pavyzdys savo vaikams. Parodydami sveiką pykčio valdymą, tėvai parodo savo vaikams, kaip elgtis su šia galinga emocija. Tai gali apimti jausmų verbalizavimą („šiuo metu jaučiuosi tikrai piktas“), savireguliacijos strategijų demonstravimą ir atsiprašymą, kai pyktis valdomas netinkamai.
- Problemų sprendimas kartu. Kai tik galime, įtraukime vaiką į konstruktyvius problemos, sukėlusios pyktį, sprendimus. Mokykime vaikus vertingų įgūdžių, padedančių spręsti konfliktus ir susidoroti su gyvenimo sunkumais.
- Jei reikia, kreipkitės į specialistą pagalbos. Jei pyktis yra dažnas, stiprus arba sukelia agresyvų elgesį, gali būti naudinga kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistą. Šiuolaikinė psichoterapija, visų pirma kognityvinė ir elgesio terapija, gali suteikti įrankių ir strategijų, kaip veiksmingai valdyti pyktį, taip pat gali padėti išspręsti pagrindines problemas, sukeliančias pyktį.
Nesprendžiamas vaiko pyktis niekur nedingsta, atvirkščiai - tik didėja, sako psichologė dr. Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė. Anot jos, kai vidinio skausmo ypač daug, jis nukreipiamas į visuomenę arba į save - tada vaikas save kaltina, graužia, menkina, o tai gali privesti iki depresijos ar savęs žalojimo.
Kodėl negalima ignoruoti vaiko pykčio?
Dr. J. Neverausko teigimu, ignoruoti arba slopinti pyktį paprastai nepatartina, nes tai gali sukelti daugybę neigiamų pasekmių, pvz., fizinės ir psichinės sveikatos problemų, tokių kaip aukštas kraujospūdis, širdies ligos ir susilpnėjusi imuninė sistema bei depresija, nerimas ir mažesnis bendras pasitenkinimas gyvenimu.
„Kai pyktis nėra tinkamai reguliuojamas, jis gali padaryti žalą bet kokiems santykiams. Jeigu pyktis neatpažįstamas ir konstruktyviai neišreiškiamas, artimi buvę žmonės gali įsižeisti, nutolti ar net nusiteikti priešiškai. O tai gali toliau vynioti pykčio grandinę“, - kalbėjo pašnekovas.
Pykčio ignoravimas taip pat gali pabloginti asmens savivertės ir autentiškumo jausmą. Tai gali sukelti bejėgiškumo ir nusivylimo jausmą ir slopinti žmogaus gebėjimą veiksmingai ginti savo poreikius ir ribas.
Slopinamas pyktis tik stiprėja.
Psichoterapeutas pabrėžia: slopinant pyktį jis neišnyksta ir dažniausiai laikui bėgant sustiprėja. Tai gali sukelti sprogstamuosius protrūkius, kai asmuo nebegali suvaldyti pykčio, tuo pačiu pasakant ar padarant tai, kas kelia grėsmę santykiams. Dar viena neigiama pykčio slopinimo pasekmė - svarbios informacijos ir komunikacinės priemonės praradimas.
„Pyktis, kaip ir visos emocijos, atlieka svarbias funkcijas. Visų pirma jis signalizuoja, kad kažkas yra negerai, ne taip, kaip norėčiau, o mano poreikiai nėra patenkinti. Jei pyktis ignoruojamas, šie svarbūs signalai prarandami, todėl žalingos situacijos ar santykiai gali likti be dėmesio.
Mokymasis tinkamai reikšti ir reguliuoti pyktį yra daug sveikesnė alternatyva nei jo ignoravimas. Tai apima emocijų atpažinimą, jos šaltinio supratimą ir konstruktyvų išreiškimą. Tai taip pat gali apimti veiksmus, kuriais siekiama pašalinti pykčio priežastį, nesvarbu, ar tai reikštų ribų nustatymą, konfliktų sprendimo siekimą ar pokyčius gyvenime“, - sako dr. J. Neverauskas.
Tinkami ir netinkami pykčio išraiškos būdai
Pyktis yra būtina ir natūrali emocija, kurią svarbu kartkartėmis pajausti. Jūsų vaidmuo yra išmokyti vaiką sutramdyti šią keistą jį apėmusią emociją, mokėti išlikti ramiam ir įvertinti teigiamus vaiko asmenybės aspektus, sumaniai susivaldyti kritinėmis akimirkomis. Tai ir gera proga pasitelkti įvairias, kartais primirštas, savybes: kantrybę, tvirtumą, empatiją, humorą. Jūsų padedamas vaikas išmoks sutramdyti galingas emocijas.
Toms įtemptoms akimirkomis, kai būnate savo vaiko emocijų proveržio liudytojai, jis kliaujasi jumis. Kaip ir kiekvieną emocinį vyksmą, pyktį lydi fiziologiniai ir biologiniai pokyčiai: padidėja adrenalino kiekis, širdis plaka smarkiau, pasikeičia kvėpavimo ritmas, visą kūną užlieja karštis. Nustebinkite jį išmintingai pamokydami susitaikyti su pykčiu, jo nebijoti ir nesistengti užgniaužti. Kartais pyktį lydi emocijos, kurių reikia paisyti. Už pykčio gali slypėti šios emocijos: liūdesys dėl to, kad esi nesuprastas, gėda, kad nevaldai padėties, arba baimė dėl neigiamos tėvų reakcijos.
Išreiškimas. Išreikšti savo pyktį asertyviai ir neagresyviai yra sveikiausias būdas susitvarkyti su šia emocija. Tai padaryti galima tik tuomet, kai suprantate savo poreikius, pykčio priežastį ir galite tai išsakyti neįskaudinant kitų. Asertyviai pyktį išreiškiame, kai esame kantrūs, nekeliame balso, pasitikime savimi ir savo nuomone, bet išliekame atviri ir kitos pusės nuomonei, pagalvojame prieš šnekėdami.
Slopinimas. Pyktis gali būti nuslopintas ir pakeistas kita emocija arba nuslopintas ir nukreiptas. Pirmuoju variantu pyktis sulaikomas viduje, nustojama apie jį galvoti ir vietoj to dėmesys nukreipiamas į kažką pozityvaus, taip pakeičiant jį į teigiamą emociją. Antruoju variantu pyktis nuslopinamas ir paverčiamas konstruktyviu elgesiu, kaip sportinė ar meninė veikla.
Nusiraminimas. Tai reiškia ne tik kontroliuoti savo išorinį elgesį, bet ir vidinius procesus bei reakcijas. Gilus kvėpavimas, mažinant širdies plakimą, ir pozityvios mintys padeda nurimti.
Pykčio valdymas kaip tėvui
Žaidimai, padedantys valdyti pyktį
Kartais pykčio valdymo situacijose gali padėti ne tik geri žodžiai ar sektinas pavyzdys, bet ir žaidimai. Jų kalba galima parodyti vaikams įvairius sprendimo būdus ir kelius, kurie leis kontroliuoti pykčio proveržius.
- Skaidraus proto pratimas: Į stiklinį indą įpilkite vandens. Pakvieskite vaiką per stiklinę apsidairyti po kambarį. Tuomet į tą stiklinį indą su vandeniu įberkite blizgučių ar kepimo sodos ir pamaišykite. Duokite per tą patį indą vaikui apžiūrėti daiktus dar kartą. Galima paaiškinti vaikui, kad taip būna ir su mūsų protu: kai užvaldo mintys ar emocijos, sunku dalykus matyti aiškiai. Tuomet nustokite maišyti ir pastebėkite kartu, kaip soda ar blizgučiai nusėda ant dugno. Pakvieskite vaiką dar kartą apsidairyti per tą patį indą. Pasikalbėkite, kad panašiai veikia ir protas - iš pradžių skaidriai, po to kunkuliuoja emocijomis, o vėliau tiesiog nusiramina ir visi dalykai pasidaro aiškesni.
- Pojūčių pratimas: Paprašykite vaiko įvardinti penkis daiktus, kuriuos mato esančioje aplinkoje. Įvardinus paprašykite paliesti keturis daiktus ir pasakyti, ką jaučia liečiant kiekvieną atskirai. Tuomet išgirsti tris skirtingus garsus ir juos įvardinti. Vėliau užuosti du skirtingus kvapus ir įvardinti, kokie tie kvapai. Ir paskutinis - paragauti ar lyžtelėti ir įvardinti, kokį skonį jaučia. Taip keliaujant siekiama nurimti ir įsižeminti, nebejausti skubaus noro pykti.
- Popieriaus lapo plėšymas: Skatinkite vaikus tiesiog plėšyti popieriaus lapą, o vyresnius galime pakviesti plėšyti popieriaus lapą į tam tikrą skiaučių skaičių.
Kai vaikas supykęs zirzia, jūs įvertinate situaciją ir priežastį. O priežastis - įsiveisė bambantis vabalas. Jūs visur ieškote vabalo, jį randate ir išmetate pro langą. Ieškodami bambančio vabalo, pereiname į kutenimą. Kai bloga nuotaika užvaldo visus, jūs galite pakeisti situaciją, išplauti grindis. Priemonės: stebuklingas kibiras su vandeniu, skuduras. Supykus vaikui, galima žaisti pagalvių mūšį. Tam reikalingos mažos, lengvos pagalvės.
Taikomas, kai namuose keli vaikai. Kai iškyla pykčio situacija, vaikams sakome: „Sėdamės ant taikos kilimo ir čia pyktis negalima. Visa šeima susėda ratu ir sako: „Man nepatinka…“ ir taip iš eilės kalbame po vieną visi. Teisintis negalima. Tam, kuriam išsakomas nepasitenkinimas, turi atspindėti pasakytą nepasitenkinimą (pakartoti kas kitam jo elgesyje nepatinka).
„Užsimerkiam. „Dangumi skrenda baltas paukštis. Aš pakylu ir skrendu kartu su juo. „Aš skrendu ramiu mėlynu dangumi. „Tolumoje matosi geltonas smėlio krantas, jis artėja. „Aš guliu ant šilto… geltono smėlio, virš manęs ramus… mėlynas dangus. vizualizacija (pasiūlyti užsimerkti ir nukeliauti kur jam gražu, ten kurį laiką pabūti).
Vaikas supykęs turi žinoti kokius būdus gali naudoti pykčiui išreikšti. Vaikų pyktis - dažna problema, su kuria susiduria tėvai. Šiame straipsnyje aptarsime pykčio priežastis, jo raiškos ypatumus skirtinguose amžiaus tarpsniuose ir pateiksime veiksmingų būdų, kaip padėti vaikams valdyti šią emociją.
Pyktis yra natūrali žmogaus emocija, kurią patiria tiek suaugusieji, tiek vaikai. Tai nėra nei blogai, nei gerai - svarbu, kaip ši emocija išreiškiama ir valdoma. Vaikų pyktis gali kelti nerimą tėvams, tačiau svarbu suprasti, kad tai yra normali raidos dalis.
Vaikų pyktį gali sukelti įvairūs veiksniai. Pirmosios agresijos apraiškos pasireiškia dar kūdikystėje, kai vaikas susiduria su socialiniu pasauliu. Mažiems vaikams, kurie dar neišmoko valdyti savo emocijų, sunku sutvardyti pyktį, įniršį. Dažnai tėvai teigia, kad jų vaikas patiria pykčio priepuolius, būna agresyvus su kitais vaikais ar tėvais.
Emocijų raidos etapai: Vaikų emocinis ugdymas - ilga ir įdomi kelionė, paženklinta daugybės subtilių posūkių ir gilių transformacijų. Nuo pirmųjų kūdikio emocijų iki audringų paauglystės metų - vaiko emocijos sparčiai keičiasi, dažnai nustebindamos net patį vaiką ir jo tėvus ar globėjus. Taip pat, pyktį gali sukelti praeities įvykiai, kurie šiuo metu nėra aiškiai suvokti. Tikriausiai jau pastebėjai, kad kilus jausmams - jaučiame įvairius pojūčius savo kūne. Taip yra todėl, kad mūsų emocinės reakcijos visų pirma prasideda mūsų smegenyse - tai jos paruošia mūsų kūną veiksmui, susijusiam su kylančia emocija. Pagrindinės smegenų dalys, dalyvaujančios reguliuojant emocijas - migdolinis kūnas ir prieškaktinė žievė. Įprastai kai mes kažką svarstome, analizuojame ir priimame sprendimus - veikia prieškaktinė smegenų žievė. Pyktį migdolinis kūnas suvokia kaip įspėjimą apie grėsmę, kurį gavęs siunčia kūnui signalą nieko nepaisyti ir veikti greitai, negalvojant apie pasekmes. Migdolinis kūnas skatina mus reaguoti į tai, ką laiko „pavojumi“, net jei realaus pavojaus iš tikrųjų nėra. Štai dėl ko apimti stipraus pykčio galime pasakyti ar padaryti dalykus, dėl kurių vėliau gailimės.
