Vaikų ortopedas Santariškėse, kaip ir kitur, susiduria su įvairia stuburo patologija, tačiau kai kurios ligos yra tokios sudėtingos, kad jas gydyti gali tik aukščiausio lygio specialistai.
„Vietiniai gydytojai, besispecializuojantys stuburo patologijos gydymo srityje, neturi galimybių šių pacientų gydyti - dėl milžiniško jų skaičiaus ir ypač sudėtingos patologijos“, - sako dr. G. Bernotavičius.
Šią problemą sprendžia tarptautinės savanorystės misijos, kurių metu gydytojai chirurgai iš viso pasaulio susirenka konsultuoti ir operuoti vaikus, turinčius itin sunkią stuburo patologiją.
Misijos Etiopijoje: patirtis ir profesionalumas
Viena tokių misijų vyksta Etiopijoje, kur nuo 2012 metų vystoma „Stuburo programa“. Šią programą organizuoja gydytojas dr. Rick Hodes, Teksaso (JAV) „Back Institute“ ligoninės gydytojas dr. Theodore Belanger ir misijos koordinatorius dr. Walter J. Evans.
„Misijos organizatoriai operacijoms telkia gydytojus chirurgus iš viso pasaulio: pacientų, kurių su stuburą pažeidžiančia itin sunkia, dėl daugybės apsigimimų, artrito, tuberkuliozės išsivysčiusia patologija - labai daug“, - misijos svarbą aiškina dr. G. Bernotavičius.
Dr. G. Bernotavičius pats dalyvavo dviejose tokiose misijose, kurios leido jam ne tik pagilinti profesines žinias, bet ir suvokti, koks sudėtingas darbas yra tokios misijos organizavimas.
„Dviejų misijų metu ne tik pagilinau profesines žinias, bet ir suvokiau, koks sudėtingas darbas tokią misiją organizuoti, iš anksto numatyti ir kruopščiai apgalvoti daugybę įvairių aspektų - paruošti instrumentus ir būtinas priemones operacijoms bei gydymui po jų, vaistus, kad jų nepritrūktų ir... kad įspūdingo dydžio lagaminus praleistų sienų kontrolė“, - pasakoja gydytojas.
Į misiją dr. G. Bernotavičius vyko su kolegomis: pirmą kartą su operacinės slaugytoju Andrejumi Maciulevič, antrą kartą prie jų prisijungė ir gydytojas ortopedas traumatologas Rimantas Zagorskis.
„Tarp tokių misijų kolegų juokaujama, kad jei gydytojas ryžtasi savanorystei į Afrikos šalis, tai džiugina, tačiau neretai tai būna vienintelė išvyka. Kai važiuojama ir antrą, trečią kartą - tai jau laikoma atsidavimu gydytojo profesijai, siekiant gydyti pacientus, nesvarbu kuriame pasaulio krašte jie bebūtų“, - teigė dr. G. Bernotavičius.
Profesiniai ir emociniai iššūkiai
Stuburo iškrypimą matuojame laipsniais: jei tiesų stuburą laikome 0, tai Etiopijoje tenka operuoti ir 85°, net virš 100° iškrypusius stuburus.
„Stuburas iškrypęs į S formą, susiformavusios kupros - kasdien po 2 tokius stuburus operuojame - tiesiname. Per savaitę išoperavome 14 vaikų. Jų amžius - 13-25 metai. Kai kurių vaikais jau nepavadinsi, tačiau kūno sandara ir kaulinė branda tokias operacijas leidžia atlikti. Be to, dėl didžiulio noro būti operuotiems ir turėti tiesų stuburą pacientai savo amžių... pameluoja“, - pasakoja gydytojas. - Jie pasų neturi, jei išvaizda maždaug atitinka paauglio - į sąrašą įtraukiami ir vyresni.“
Paklaustas, ar skiriasi mūsų pacientai nuo operuojamų Etiopijoje, gydytojas atsakė, kad reikėjo daug pastangų priprasti prie Afrikos pacientų bruožo neparodyti, kad skauda: „Jie labai klauso gydytojo žodžių ir iš visų jėgų stengiasi daryti tai, ką sako gydytojas: jei sakome, kad reikia stotis, stojasi kartais iš skausmo net sukandę dantis. Pasirodo, yra žmonių grupių, kuriems nevalia parodyti skausmo. Skiriame jiems nuskausminamųjų, kaip ir priklauso po tokių operacijų, tačiau prie kitokio skausmo suvokimo reikėjo priprasti.“
Prisitaikyti reikėjo ir prie kitokių instrumentų, operacijų sudėtingumo ir jų kiekio: „Ilgainiui darbo režimas nusistovi ir tampa rutina, tačiau geriausias jausmas - būti tokios misijos ir komandos dalimi, žinoti, kad esame lygiaverčiai partneriai kartu su JAV gydytojais chirurgais, drauge žiūrėti ir stebėtis neįtikėtinu stuburo vaizdo pokyčiu rentgeno nuotraukoje prieš ir po operacijos.“
„Išoperavę kelis pacientus imame perprasti jų fiziologiją, pratinamės prie kitokių medicininių instrumentų, stresas mažėja, darbo režimas nusistovi“, - apie kasdienos chirurginę rutiną pasakoja gydytojas. - Kartu su kolegomis iš Lietuvos turėjome atskirą operacinę ir dirbome prisitaikydami prie turimų sąlygų. Tarkime, operacijos metu neturime galimybės valdyti paciento kraujospūdžio. Kai žinai tokius niuansus, jiems ruošiesi ir tvarkaisi be Lietuvoje įprastai naudojamų priemonių. Nežinomybė ir siurprizai misijos metu tampa kasdienybe.“
Stuburo operacijos yra ilgos, reikia fizinio pasirengimo ir ištvermės, todėl po jų būtina pailsėti ir atgauti jėgas kitą dieną būsimoms operacijoms.
„Geriausias poilsis - miegas. Ten gyvenimo sąlygas turėjome labai geras - su baseinu, pirtimi ir sporto klubu, tačiau miegas geriausiai sugrąžina jėgas ir iš ryto vėl gali eiti pas savo pacientus, kurie laukia ir klauso savo gydytojo, man neįprastu „doctor G“ vardu“, - sako ir į trečiąją misiją vyksiantis ortopedas traumatologas dr. Giedrius Bernotavičius.
Chirurgijos ateitis: kokia ji?
Misija man suteikia vidinės ramybės, - apie savo emocijas sako gydytojas dr. G. Bernotavičius. - Jausmas, kai niekam nieko neturi įrodinėti, o tiesiog turi pacientą, kuriam nori padėti - susikaupi ir operuoji. Po šio sudėtingo paciento operuoji kitą - tokį pat labai komplikuotą ir neįprastą. Tada eini ilsėtis ir rytoj - vėl tas pats. Įvertindamas tokią rutiną, gyventojų ir vietovės ypatumus, tapau ramesnis, supančią realybę stebintis tarsi atsitraukęs, iš šono, tai geras jausmas ir jis man patinka.“
Dr. G. Bernotavičius: „Stuburo chirurgija - tai ne sprintas, o maratonas“.
tags: #vaiku #ortopedas #santariskese
