Nors biologiniu požiūriu didelių skirtumų tarp skirtingų rasių nėra, istorijoje susiklostė stereotipai ir klaidingos sampratos, kurios ilgą laiką formavo visuomenės požiūrį.
Baltosios rasės pranašumo sampratos formavimasis
Istorikė Nell Irvin Painter savo knygoje „Baltųjų žmonių istorija“ nagrinėja, kaip Vakarų Europoje ir JAV susiformavo mėlynakių šviesiaodžių grožio kultas. Ji pabrėžia, kad moksliškai nepagrįstos teorijos užkariavo net tokių šviesių žmonių kaip amerikiečių filosofo Ralpho Waldo Emersono ar prezidento Theodoro Roosevelto protus. N.I.Painter teigia, kad baltosios rasės pranašumą suformavo romantizmo filosofai, meno istorikai ir savo statusą siekiantys pateisinti turtingieji.
Autorė knygą pradeda nuo senovės Graikijos, kur rasės sąvoka praktiškai neegzistavo. Žmonės buvo skirstomi pagal gyvenamąją vietą ir kultūrinį paveldą. Graikai pastebėjo, kad jų kaimynai skitai ir keltai buvo baltesnės odos nei jie patys. Tačiau tuo metu šviesią odą daugelis tautų laikė necivilizuotumo ženklu.
Pirmieji vergai buvo baltaodžiai, laikyti tinkamesniais sunkiam darbui. Vienuoliktojo amžiaus Britanijoje maždaug dešimtadalis populiacijos buvo baltieji vergai. Katalikų Bažnyčia taip pat turėjo nemažą kiekį baltųjų vergų. N.I.Painter teigia, kad knygų apie juodaodžių vergiją gausa ir beveik visiška baltųjų pavergimo istorijos nebuvimas knygynuose yra rasizmo ženklas, siekiant užtušuoti faktą, kad ir baltaodžiai kadaise buvo vergai.
Garsių 19 a. dailininkų paveiksluose dažnai vaizduojamos baltosios vergės (odaliskos), ypač kilusios iš Rytų Europos, laikytos seksualiomis ir prieinamomis. Kai vergo sinonimu tapo juodaodžiai, lygiai taip pat imtos seksualizuoti tamsios odos moterys. Tai atitinka tradicinį „mačo“ seksualumo supratimą, kai patraukli moteris privalo būti paklusni.
Indianos universiteto doktorantė Christine Beresniova pastebi, kad polinkis žvelgti į kitos rasės žmones, ypač moteris, kaip į egzotiką, yra paslėpto rasizmo pavyzdys, ypač matomas posovietinėse šalyse kaip Lietuva.
Mokslo ir meno įtaka rasizmo teorijoms
Nepaisant vergų prekybos, baltosios rasės pranašumas „moksliškai“ nebuvo įrodytas iki Renesanso. Tam daug prisidėjo vokiečių romantikai ir amerikiečių transcendentalistai. Knygos „Antikos meno istorija“ autorius Johannas Joachimas Winckelmannas, laikomas meno teorijos pradininku, susižavėjimą senovės graikų ir romėnų skulptūra pavertė rasistine teorija. N.I.Painter rašo, kad J.J.Winckelmanno sukurtos taisyklės greitai tapo nepastebimomis kaip ir jas įkvėpusios skulptūros.
J.J.Winckelmannas Belvederio Apoloną paskelbė grožio etalonu ir iškėlė idėją, kad balta oda sutaurina žmogaus veido bruožus. Ironiška, kad, formuluodamas šią teoriją, jis rėmėsi romėnų pagamintomis graikų skulptūrų kopijomis, kurios buvo iš baltojo marmuro, nors originalai buvo tamsesni. Laiškai rodo, kad J.J.Winckelmannas apie tai galėjo žinoti, bet tyčia nuslėpė, kad nepakenktų savo kuriamai baltųjų rasės pranašumo teorijai.
Rasistinės grožio teorijos kūrėjas J.J.Winckelmannas, būdamas gėjus, laikė įstrižas azijatų akis „grožio įžeidimu“, o moters kūno atvaizdus - nereikšmingais, palyginus su antikinėse skulptūrose įkūnytu vyro grožiu. Manoma, kad vienas jo meilužių buvo prūsų didikas Arwedas von Bülowas.
Imigracija ir rasinės teorijos
N.I.Painter kritikuoja amerikiečių mąstytoją Ralphą Waldo Emersoną, kuris, nors ir nepateisinęs vergovės, laikė juodaodžius žemesniais žmonėmis. R. W. Emersonas savo raštais prisidėjo prie ilgalaikio baltųjų protestantų pranašumo įtvirtinimo JAV.
20 a. pradžioje, susirūpinus nevaldoma imigracija, baltosios rasės pranašumo teorijos buvo performuluotos taip, kad ant visuomenės laiptelio dugno atsidurtų ne tik juodaodžiai, bet ir nepageidaujami imigrantai. Carlo Campbello Brighamo „Amerikiečių protingumo studijoje“ (1923 m.) rasės sąvokos buvo supainiotos su tautybės kategorijomis. Tyrimai rodė, kad lenkai, italai, rusai ir juodaodžiai atsiduria žemiausiose „protingumo“ vietose.
Thomas Carlyle‘is, padaręs didelę įtaką R. W. Emersonui, prancūzus laikė „beždžionžmogiais“. Kuriant „baltesnių“ tautų sistemą, lenkams, rusams, prancūzams buvo suteiktos ne pačios geriausios vietos.
Rasės grynumo mitas ir genetika
N.I.Painter teigimu, mokslininkai niekuomet nesutarė, kiek iš tiesų yra rasių. „Žmonių seksualiniai įpročiai visuomet peržengdavo rasines linijas“, - rašo istorikė. Jungtinėse Valstijose daugiau nei viena septintoji baltųjų, trečdalis juodaodžių ir keturios penktosios azijatų giminiuojasi su bent vienu asmeniu iš kitos rasinės grupės.
„Rasės grynumas yra mitas. Būtent todėl skirstymas į rases nebeturi prasmės“, - mano N.I.Painter, pabrėždama, kad pagal išsilavinimą ir socialinę padėtį ji turėtų būti laikoma baltaąja.
Didžiausią smūgį rasės reikšmės teorijoms sudavė pažanga genetikoje, ypač žmogaus genomo studijos. Mokslininkai neabejoja, kad Homo sapiens išsivystė iš Afrikos primatų maždaug prieš 1.2 mln. metų. Po tankiu kailiu šimpanzės turi šviesią odą. Vėliau oda patamsėjo dėl apsaugos nuo saulės. Maždaug prieš 100 000 metų dabartinių europiečių ir Šiaurės Amerikiečių palikuonys iškeliavo iš Afrikos ir pamažu ėmė gyventi vėsesniame klimate, kur oda ėmė šviesėti.
XXI a. pradžioje mokslininkai įrodė, kad genetiškai žmonės yra praktiškai identiški, nepriklausomai nuo rasės. Jei paimtume atsitiktinius du žmones iš bet kokios rasės, 99,99 proc. genetinės „medžiagos“ pasirodys esanti identiška. Dėl to odos spalva neturėtų būti įtraukiama į gyventojų surašymus ar vaidinti kokį nors vaidmenį rimtose mokslinėse studijose.
Rasių klasifikacija ir dabartinis supratimas
Tradicinis rasių skirstymas, pavyzdžiui, pagal Linėjų, skyrė keturias pagrindines rases: baltaodžius, juodaodžius, geltonodžius ir raudonodžius. Tačiau šis skirstymas yra problemiškas, nes jis remiasi išoriniais, o ne genetiniais požymiais. Pavyzdžiui, kiniečiai ir japonai nėra geltonodžiai, o indėnai - ne raudonodžiai.
Šiuolaikinis genetikos mokslas laiko rasių klasifikaciją pasenusiu dalyku. Skirtumai odos, plaukų spalvoje, veido bruožuose tėra prisitaikymas prie skirtingų klimato ir mitybos sąlygų ir lemia labai mažas genų pogrupis.
Juodaodžiai žmonės yra kilę iš Afrikos (negridai) arba Australijos (australidai). Juoda oda atsirado dėl didelio melanino kiekio, saugančio nuo UV spindulių. Kolonizacijos metu juodaodžiai buvo verčiami būti darbininkais, patyrė diskriminaciją ir kovojo už lygias teises.
Australijos ir Tasmanijos aborigenai (australidai) kolonizacijos metu patyrė didelę priespaudą. Tasmanijos aborigenai, manoma, išmirė apie 1876 m.
Moters odos spalva, nepriklausomai nuo rasės, senėjimo procesą veikia tie patys veiksniai: genetika, hormonai, aplinkos veiksniai (saulė, vėjas, teršalai). Gražiai odai reikalingas gilus miegas, sveikas gyvenimo būdas ir tinkama priežiūra.
Balta oda yra plonesnė, turi mažiau melanino, todėl jautresnė saulės, karščio ir šalčio poveikiui. Ji greičiau sensta, jei piktnaudžiaujama saulės spinduliais. Tačiau tam tikras UV spindulių kiekis būtinas vitamino D gamybai.
Azijiečių oda, palyginti su baltosios rasės žmonių, mažiau porėta, atsparesnė saulei ir ankstyvam senėjimui, tačiau gelsva spalva neretai sudaro nesveikos odos įspūdį.
Juoda oda turi daugiausiai melanino, apsaugančio nuo nudegimų. Moterims patraukliausi yra tamsiaodžiai vyrai, o vyrams dažniausiai patinka šviesi moterų oda.
Kell antigenas ir kraujo donorystė
Kell antigenas yra reta kraujo ypatybė, kuri gali būti kritiškai svarbi kai kuriems pacientams. Jis randamas ant raudonųjų kraujo ląstelių paviršiaus ir lemia kraujo suderinamumą. Skaičiuojama, kad Kell antigeną turi apie 9 proc. baltosios ir vos 2 proc. juodosios rasės žmonių.
Jei žmogui, neturinčiam Kell antigeno, būtų perpiltas kraujas su šiuo antigenu, organizmas gali pradėti gaminti antikūnus, sukeldamas imuninę reakciją ir apsunkindamas pakartotinius kraujo perpylimus.
Kell antigeno suderinamumas svarbus ir nėštumo metu: jei nėščioji neturi antigeno, o vaisius jį paveldi, moters organizmas gali gaminti antikūnus, paveikiančius vaisiaus kraują ir sukelti mažakraujystę.
Nacionalinis kraujo centras primena, kad kraujo donorystė yra itin svarbi, o donorai, turintys retesnių kraujo savybių, yra ypač vertingi. Žinojimas apie savo kraujo ypatumus leidžia efektyviau planuoti gydymą.
Mitai apie intelektą ir rasę
Mitas, kad protas paveldimas ir blogų genų nepakeisi, yra klaidingas. Vaiko intelektas priklauso tiek nuo genų, tiek nuo aplinkos. Dvynių tyrimai parodė, kad net vienodas genotipas nesuteikia garantijos dėl vienodo intelekto, jei vaikai auga skirtingose kultūrinėse terpėse.
Svarbu sudaryti gerą terpę prigimtiniams gebėjimams vystytis. Vaikų, kurių biologiniai tėvai neišsiskyrė protu, intelektas žymiai padidėdavo, jei juos įvaikindavo išsilavinę tėvai.
Mitas, kad svarbiausia - paskatinti intelektą ankstyvame amžiuje, yra netiesa. Protas reikalauja nuolatinės treniruotės („Use it or loose it“).
Mitas, kad vaikui vystytis padeda tik bendravimas su suaugusiais, yra klaidingas. Mokykliniais metais bendravimas su vaikais yra toks pat būtinas, kaip ir su suaugusiais.
Mitas, kad vaiko intelektui vystytis reikia lavinti loginį mąstymą, yra klaidingas. Svarbiau lavinti fantaziją, vaizduotę, kurti, piešti, žaisti.
Mitas, kad skirtingų tautų žmonių intelektai skiriasi, yra paneigtas. Anksčiau pastebėti IQ skirtumai tarp baltosios ir juodosios rasės žmonių JAV paaiškinti ne genais, o aplinkos skirtumais. Lygiose socialinėse grupėse intelekto lygis buvo vienodas.
Vaikų iš daugiavaikių šeimų intelektas priklauso nuo tėvų išsilavinimo ir socialinės padėties. Išsilavinusiose šeimose vaikų IQ ne žemesnis, nei vaikų iš mažų šeimų.
Demografinės tendencijos ir ateities perspektyvos
Vakarų pasaulyje pastebimas gimstamumo mažėjimas ir mirtingumo augimas, ypač tarp „baltųjų“. JAV baltųjų miršta daugiau nei gimsta, jie tampa greičiausiai išmirštančia bendruomene.
Europoje ir musulmoniškose šalyse, kurios priima daug imigrantų, gimstamumo lygis gerėja dėl musulmonų skaičiaus augimo. Prancūzija ir Švedija priėmė daugiausiai musulmonų, kur pastebima koreliacija tarp imigracijos ir gimstamumo.
Italijoje ir Ispanijoje, nepaisant didelio imigrantų skaičiaus, gyventojų skaičius mažėja dėl žemo gimstamumo.
Egipte stebimas gimstamumo augimas, nes vaikai atstoja senatvės draudimą.
Rytų Europoje demografinė situacija yra blogiausia. Rumunijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje gimstamumo rodikliai yra labai žemi.
Japonijoje daugelis nenori turėti vaikų, trečdalis nesituokia.
Izraelyje, skirtingai nei kitose išsivysčiusiose šalyse, gimstamumas auga, ypač tarp žydų pasauliečių ir religingų-sionistų. Tai siejama su šeimos vertybėmis ir bendruomeniškumo jausmu.
Gai Bechor pastebi, kad žydai bėga iš Vakarų dėl migrantų antplūdžio, kas kelia demografinį bumą Izraelyje. Jis kritikuoja Vakarų pasaulio požiūrį į vaikus kaip kliūtį savirealizacijai, teigdamas, kad tai veda prie tautų sunaikinimo.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Rytų Europos šalių, žmonės negimdo, nes nemato perspektyvų, juos persekioja skurdas, kas ir yra pagrindinė jaunimo emigracijos priežastis.
