Antrieji vaiko gyvenimo metai yra svarbus laikotarpis jūsų gyvenime - kūdikis toliau intensyviai auga ir mokosi naujo elgesio. Nors kiekvienas vaikas vystosi savo tempu, yra tam tikrų įgūdžių, kuriuos 12-24 mėnesių vaikai įgyja panašiu metu. Tai, kaip vaikas žaidžia, mokosi ir bendrauja su aplinka, yra svarbi užuomina jums apie jo raidos etapus. Vaiko raida yra procesas, kurio metu asmenybė vystosi nuo kūdikystės iki savarankiškos pilnametystės. Be abejo, šis lėtas vaikučio virsmas kelia daug klausimų šeimoms, tokių kaip - ar mano vaiko raida yra tinkama? ką turėtų mokėti vaikas tam tikro amžiaus tarpsnio? Vaiko augimo etapuose yra labai svarbu atsižvelgti į aspektus, kurie padėtų Jums geriau suprasti savo vaiką ir ką jis turėtų gebėti tam tikro amžiaus tarpsnyje, t.y.: stambioji ir smulkioji motorika, kalba, socialinė branda ir suvokimas.
Šis laikotarpis, 0-3 metai, yra ypatingas, kurio metu, pasak psichologų, padedami pagrindiniai gyvenimo pagrindai. Vaikas ateina į šį pasaulį su absoliučiu pasitikėjimu. Žmogiskasis prisirišimas atsiskleidžia per pirmuosius penkiolika gyvenimo mėnesių. Vaikai išsiugdo saugų prisirišimą, kai jų tėvai pajėgia jausti drauge ir mąstyti apie jų patirtį. Kūdikiai dar negali suprasti emocijų. Jie jas turi, bet nemoka atpažinti, todėl svarbu, kad tas žmogus, prie kurio prisiriša kūdikis, padėtų jam jas atpažinti ir įvardinti. Tai, kad kūdikis verkia, ne visada reiškia, kad jis alkanas, todėl labai svarbu mokytis atpažinti, ko iš tikrųjų kūdikis prašo.
"Vaikas ateina į šį pasaulį su absoliučiu pasitikėjimu."
Sulaukęs maždaug 18 mėnesių, jūsų vaikas pradeda suprasti, jei nutinka kas nors neįprasta. Pradeda formuotis kalbos gebėjimai. Antrieji vaiko gyvenimo metai yra svarbus laikotarpis jūsų gyvenime - kūdikis toliau intensyviai auga ir mokosi naujo elgesio. Sulaukęs maždaug 18 mėnesių, jūsų vaikas pradeda suprasti, jei nutinka kas nors neįprasta. Pradeda formuotis kalbos gebėjimai. Du trečdaliai 12 mėnesių vaikų jau vaikšto, bet jų eisena gali būti dar šiek tiek netvirta. Jis pradeda eksperimentuoti su skirtingais daiktais ir bando daug ką išsiaiškinti. Apie 50 proc. Sulaukęs maždaug 18 mėnesių, jūsų vaikas pradeda suprasti, jei nutinka kas nors neįprasta. Pradeda formuotis kalbos gebėjimai.
Antrieji vaiko gyvenimo metai yra svarbus laikotarpis jūsų gyvenime - kūdikis toliau intensyviai auga ir mokosi naujo elgesio. Nors kiekvienas vaikas vystosi savo tempu, yra tam tikrų įgūdžių, kuriuos 12-24 mėnesių vaikai įgyja panašiu metu. Tai, kaip vaikas žaidžia, mokosi ir bendrauja su aplinka, yra svarbi užuomina jums apie jo raidos etapus. Sulaukęs maždaug 18 mėnesių, jūsų vaikas pradeda suprasti, jei nutinka kas nors neįprasta. Pradeda formuotis kalbos gebėjimai.
Būdamas 20 mėnesių, jūsų vaikas bus įgijęs daug naujų fizinių įgūdžių. Šiuo metu jūsų vaikas jausis saugus tik tada, kai būsite šalia, ir nusimins, jei susiruošite išeiti. Kandžiojimasis, mušimasis ir stumdymasis - tai dažnai pasitaikantis elgesys. Mokykitės nereaguoti į agresyvų elgesį per stipriai ir netrinktelėkite jam atsilygindama. Jums turėtų patikti šis vaiko amžius, nes mažylis greičiausiai susidomės namų ruošos darbais. Jis vis labiau pasitikės savimi ir domėsis, kaip ką nors padaryti jam priimtinu būdu. Nustatykite įprastą tvarką, kas ir kada turi būti daroma, pavyzdžiui, kada rytais keltis, o vakarais gultis. Tai padės jūsų vaikui jaustis saugesniam ir atsakingesniam už savo gyvenimą.
Būdamas 22 mėnesių, vaikas vis labiau koncentruojasi į konkrečius dalykus, kurių siekia, jam labai svarbus jo pastangų rezultatas. Vaikas gali vis labiau bijoti įvairių dalykų gyvenime, tokių kaip pabaisos ar nepažįstami žmonės. Šiuo metu jūsų vaikas gali pratintis miegoti didelėje lovoje - vadinasi, naktimis jis gali dažnai atkeliauti pas jus į lovą. Būkite kantrūs ir neleiskite jam įprasti miegoti jūsų lovoje. Vaikas pakaitomis norės jūsų artumo ir savarankiškumo. Svarbu tokio jo elgesio nepalaikyti asmeniniu atstūmimu. Vaiką labai domina supantis pasaulis, ir jūs dažnai girdite klausimą „kodėl?“. Neatstumkite vaiko ir neatsakinėkite atsainiai, jei nežinote atsakymo į jo klausimą. Žinokite, kad jūsų mažylį dažnai glumina jį supančio pasaulio dydis.
Antrieji vaiko gyvenimo metai yra svarbus laikotarpis jūsų gyvenime - kūdikis toliau intensyviai auga ir mokosi naujo elgesio. Nors kiekvienas vaikas vystosi savo tempu, yra tam tikrų įgūdžių, kuriuos 12-24 mėnesių vaikai įgyja panašiu metu. Tai, kaip vaikas žaidžia, mokosi ir bendrauja su aplinka, yra svarbi užuomina jums apie jo raidos etapus. Sulaukęs maždaug 18 mėnesių, jūsų vaikas pradeda suprasti, jei nutinka kas nors neįprasta. Pradeda formuotis kalbos gebėjimai. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas norės žaisti greta kitų vaikų, bet nebūtinai drauge su jais.
Antrieji vaiko gyvenimo metai yra svarbus laikotarpis jūsų gyvenime - kūdikis toliau intensyviai auga ir mokosi naujo elgesio. Sulaukęs maždaug 18 mėnesių, jūsų vaikas pradeda suprasti, jei nutinka kas nors neįprasta. Pradeda formuotis kalbos gebėjimai. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas norės žaisti greta kitų vaikų, bet nebūtinai drauge su jais.
Būdamas 20 mėnesių, jūsų vaikas bus įgijęs daug naujų fizinių įgūdžių. Šiuo metu jūsų vaikas jausis saugus tik tada, kai būsite šalia, ir nusimins, jei susiruošite išeiti. Kandžiojimasis, mušimasis ir stumdymasis - tai dažnai pasitaikantis elgesys. Mokykitės nereaguoti į agresyvų elgesį per stipriai ir netrinktelėkite jam atsilygindama. Jums turėtų patikti šis vaiko amžius, nes mažylis greičiausiai susidomės namų ruošos darbais. Jis vis labiau pasitikės savimi ir domėsis, kaip ką nors padaryti jam priimtinu būdu. Nustatykite įprastą tvarką, kas ir kada turi būti daroma, pavyzdžiui, kada rytais keltis, o vakarais gultis. Tai padės jūsų vaikui jaustis saugesniam ir atsakingesniam už savo gyvenimą.
Būdamas 22 mėnesių, vaikas vis labiau koncentruojasi į konkrečius dalykus, kurių siekia, jam labai svarbus jo pastangų rezultatas. Vaikas gali vis labiau bijoti įvairių dalykų gyvenime, tokių kaip pabaisos ar nepažįstami žmonės. Šiuo metu jūsų vaikas gali pratintis miegoti didelėje lovoje - vadinasi, naktimis jis gali dažnai atkeliauti pas jus į lovą. Būkite kantrūs ir neleiskite jam įprasti miegoti jūsų lovoje. Vaikas pakaitomis norės jūsų artumo ir savarankiškumo. Svarbu tokio jo elgesio nepalaikyti asmeniniu atstūmimu. Vaiką labai domina supantis pasaulis, ir jūs dažnai girdite klausimą „kodėl?“. Neatstumkite vaiko ir neatsakinėkite atsainiai, jei nežinote atsakymo į jo klausimą. Žinokite, kad jūsų mažylį dažnai glumina jį supančio pasaulio dydis.
Laikas iki mokyklos - ypatingai svarbus, nes vaikui tuomet aktyviausiai formuojasi asmenybės bruožai, t. y. jie yra atviriausi aplinkos įtakai. Juk ir patys žinome, kad su metais save keisti yra ypatingai sunku. Tad remdamasi savo tyrimų atradimais bei profesine praktika, dalinuosi, į kokias savybes investuoti daugiausia dėmesio auginant 2-6 m. vaikus.
Ši savybė ateities kartoms ypatingai svarbi ir, mano nuomone, yra vis dar nepakankamai įvertinta. Emocinis intelektas yra susijęs su savęs pažinimu ir priėmimu, jautrumu kitų žmonių signalams bendraujant bei gebėjimu reguliuoti save. Vaikai mokosi suprasti ir valdyti emocijas žiūrėdami į savo artimiausią aplinką. Tad ir jų ugdymas darželyje ar namuose turi remtis vaizduotės naratyviniais žaidimais (kuriant istorijas) su žaislais ar vaikais. Vaikams svarbu parodyti, kaip jie susiduria su sunkiomis emocijomis, ir kaip jie (ne)susivaldo. Tam puikiai veikia „Kimochis“ programa, kurios metu vaikai mokomi aiškių bei gerai įsimenamų frazių, padedančių suprasti savo jausmus. Pavyzdžiui, normalu pykti, bet nedera elgtis nemaloniai. Liūdesys ateina, bet ir praeina. Smagu žaisti, kol smagu visiems.
Kūrybiškumas yra ateities lyderių valiuta. Net 60 proc. pasaulio įtakingiausių verslo vadovų kūrybiškumą įvardija pačiu svarbiausiu lyderio įgūdžiu. Kūrybiškumas leidžia suprasti supančią aplinką naujais būdais, atrasti paslėptas tendencijas, susieti iš pažiūros nesusijusius reiškinius, generuoti naujas idėjas. Tai nėra tik pasaulį iš kojų išverčiančios fantazijos ir menininkų duona kasdieninė. Svarbu suteikti vaikams erdvės, leisti jiems patiems susigalvoti veiklas ir pasistengti pirmiausia sutramdyti save, o ne vaiko iniciatyvą. Dabar vaikai auga didelėje žaislų, bet ne žaidimo kaip veiklos kultūroje. Žaislų perteklius neskatina vaikų fantazuoti. Žaislas turi aiškią paskirtį - taisykles, tad vaikai pradeda rinkti Lego kolekcijas pagal paveiksliuką, bet negalvoja, kokį miestą gali susikurti patys. Arba jiems tinka toks žaislo vardas, koks užrašytas ant pakuotės.
Tai būtina, bet daug pastangų reikalaujanti savybė. Vaikams yra būtini išgyvenimai. Jau 2-4 m. amžiaus mažylis gali mokytis problemų sprendimo. Dabar net 70 proc. darbdavių JAV pripažįsta, jog pasigenda šio įgūdžio priimant jaunus darbuotojus. Didžiausia klaida, kurią padaro suaugusieji - išsprendžia problemas už vaikus. Kritiškai mąstantis asmuo yra apgalvojantis įvairias dilemas, eksperimentuojantis įvairiais metodais, atpažįstantis skirtingas kategorijas ir kriterijus. Tai, kad vaikas vis laukia tėvų patvirtinimo ir nedrįsta padaryti sprendimo kelia nerimą. Tai jau signalas, jog jis labai ribotai mato veiklos perspektyvas. Pavyzdžiui, aš pati dirbdama su vaikais taikau naratyvinius žaidimus, kurių metu pagrindas vyksta vaikams drauge išgyvenant konkrečią istoriją, kurioje jie patys ieško sprendimų, fantazuoja, o suaugęs tampa tik stebėtojas ir įsiterpia tik esant poreikiui suvaldyti vaikų emocijas.
Garsus edukologas Kenas Robinsonas teigia, jog bendradarbiavimas yra esminis darbo principas XXI a. Bendradarbiavimas yra aktyvaus gyvo mokymosi rezultatas. Šis gebėjimas gali būti lavinamas tik būnant su kitais žmonėmis. Grupėse pasiekiamas ne tik aukštesnis mąstymo lygis, bet ir ilgesnis informacijos išlaikymas. Norint puoselėti šią savybę reikia skatinti vaikus burtis į mišrias grupes, užtikrinti, jog jie visi turėtų juos vienijančią veiklą ir nebūtų atstumtųjų. Vaikai mėgsta burtis į grupes kastų principu: čia mes, o čia mažesnieji ir pan. Taip kurstoma ne tik patyčių kultūra, bet ir neišmokstama priimti kitoniškumo. Ateities ugdymo sistema turėtų remtis tokia bendradarbiavimo forma, jog kastos nebūtų formuojamos.
Komunikabilumas - tai gebėjimas efektyviai bendrauti. Jei vaikui jau 4-5 m., bet jis visai nenori megzti kontakto su vaikais ar net nežino kaip tai daryti (nesisveikina, nekviečia prisijungti žaisti ir pan.), tai jau signalas kad šiai savybei reikia pastiprinimo. Patys galite irgi padėti vaikui, jei vykstate į jam nepažįstamą aplinką.
Atkaklumas nėra įgimtas talentas, jį reikia iš(si)ugdyti, tačiau jaunoji karta nėra atkakli, nes visą laiką juos saugome nuo pavojų ir klaidų. Zefyro testas - kai vaikas išlaukia nustatytą laiką jo nesuvalgęs ir gauna antrą - klasika tapęs pavyzdys, kokia svarbi vaikui savireguliacija ir atkaklumas. Jei jis turi išvystytą šią savybę, jis moka užimti save ar nukreipti mintis, kad atliktų užduotį. Bėda kyla tada, kada tėvai ar pedagogai pernelyg vaiką saugo ir neleidžia jam bandyti. Įlipti į medį reikalauja pastangų. Dabar vaikai beveik to ir nebedaro, nes nesaugu ir neleidžiama. Net namie dažnam neleidžiama bandyti laipioti laiptais, lipti ant kitų paviršių ir pan., nors tai jų būdas mokytis įveikti savo susigalvotas užduotis.
Kiekvienas vaikas yra unikalus - vienas labiau ekstravertas, kitas intravertas, tad natūralu, jog net ir puoselėjamos savybės konkrečiam vaikui turės skirtingą poveikį. Tačiau tėvų ir ankstyvojo ugdymo sistemos užduotis turi išlikti pakloti tinkamą pagrindą įvardytoms savybėms augti kartu su vaiku. Jei vaikui jau 5-6 m., tačiau jis vis dar reikalauja ypatingai daug dėmesio ir visai nesusigalvoja veiklos pats sau, jau reikėtų sunerimti. Vieno recepto, kuris tiktų visiems vaikams tikrai nėra ir tai jokiais būdais nereiškia, kad su jūsų vaiku kažkas blogai. Tai tik klausimas, kiek jam bus lengva ar sudėtinga ateityje.
Vaikystėje ryškiau nei bet kuriame kitame amžiaus tarpsnyje baimės ir nerimas mums daro didžiausią įtaką elgesiui. Tačiau vaikai labai retai tiesiogiai išreiškia savo baimę, t.y. pasako aš bijau to ir to. Vaikai dažniausiai savo nerimą išgyvena per kūno pojūčius: „skauda galvą“, „skauda pilvą“. Jau gimę kūdikiai turi keletą įgimtų baimių (stipraus garso, globos netekimo) ir iki paauglystės išgyvena nemažai natūraliai raidai priskiriamų baimių, kurios savaime praeina, pvz.: pradėjus šliaužioti, vaikams atsiranda aukščio baimė. Apie antruosius gyvenimo metus atsiranda realių objektų baimės (nepažįstamų žmonių, šunų), apie ketvirtuosius-penktuosius metus atsiranda abstrakčių dalykų baimės (pabaisų, tamsos, vienatvės). Vaikas baimių ratas plečiasi iki 8 metų, vėliau stiprėja kritinis mąstymas, kuris sustabdo jų progresą. Sveikas ikimokyklinio amžiaus vaikas paprastai jaučia 2-3 nestiprias baimes. Iki 5-6 metų yra normalu turėti saugumą užtikrinantį elgesį. Baimė ir nerimas atlieka apsauginę organizmo funkciją, šios emocijos yra svarbios žmogaus išlikimui. Be to, tėvai gali savo vaikams įteigti baimes, pvz.: „Neik į kitą kambarį ten tamsu“, „Jei neklausysi, ateis baubas“, „Neimk tos baisios varlės“. Vaikai save formuoja pagal informaciją iš išorės, todėl tėvų hypergloga, perdėtas nerimavimas dėl vaiko saugumo ar gerovės gali padidinti vaiko nerimo lygį. Nuolat nerimaujantys tėvai dėl vaiko, jam siunčia signalą, kad pasaulis yra nesaugus, kiti žmonės pavojingi, o jis yra bejėgis susidoroti su iššūkiais. Štai kaip tai vyksta: Vaikas parodo nerimą → „Mano vaikui reikia pagalbos“ → Pasiūlome pagalbą → Neišmoksta pats įveikti stresinės situacijos. Taigi reikia leisti vaikui pačiam susidoroti su jo gyvenimo iššūkiais ir į pagalbą vaikui ateiti tik tada, kai tai yra būtina.
Kaip atskirti vaiko natūralią baimę ir nerimą nuo fobijos ar tokio nerimo, kai vaikui jau reikia, pagalbos? Pagrindinis kriterijus yra tas, kiek baimė ar nerimas sutrikdo vaiko funkcionavimą, t.y., jei vaikas bijo šunų, bet gali eiti žaisti į kiemą, nepaisant to, kad kažkur lauke gali lakstyti šuo, tada tai yra baimė, kuri tikėtina, tėvams būnant kantriems, palaikantiems, mažės ir praeis, tačiau jei vaikas atsisako eiti į lauką, važiuoti į svečius, nes ten gali būti šuo, tada tai jau yra fobija, kuriai įveikti reikalinga specialisto pagalba, arba jei vaikas iš pradžių nejaukiai jaučiasi, gėdijasi suaugusiųjų naujoje nepažįstamoje aplinkoje, bet po kiek laiko apsipranta ir pradeda tyrinėti aplinką, tai yra tik vaiko drovumas, bet jei vaikas visą laiką neatsiskiria nuo mamos ir nedrįsta tyrinėti aplinkos, tada jau vaikui reikalinga tėvų ar/ir psichologo pagalba.
Klaidos, kurias daro tėvai, bandydami vaikams padėti įveikti nerimą:
- Sumenkina vaiko baimę ir nerimą, pvz.: „Nėra ko bijoti tokio mažo voriuko“, „Tikri vyrai nebijo tamsos“, „Kas gali būti baisaus darželyje?“. Tokie tėvų pasakymai dar labiau sumenkina vaiko savivertę.
- Įmeta vaiką per prievartą į baimę keliančią situaciją, pvz.: vaikas bijo šuns, tėvai nuperka šunį. Kartais tokia taktika suveikia, bet daug dažniau vaiko baimė sustiprėja keleriopai. Be to, vaiko pasitikėjimas tėvais susvyruoja, pasaulis tampa dar labiau nesaugus gyventi.
- Pastiprina vaiko vengiamą elgesį, pvz.: vaikas atsisako kilti liftu, nes bijo uždarų erdvių, tėvai sako: „Tai gerai, gal ir baisus tas liftas, užstrigti galima, tu visą laiką lipk laiptais“. Taip vaikui užsifiksuoja, kad jo baimė reali, tėvai ją palaiko. Tada vengiantis elgesys yra įtvirtinamas ir kartojasi.
- Bando loginiais argumentais vaiką įtikinti, kad nėra ko bijoti. Tačiau baimė kyla iš tos žmogaus dalies, kurioje nėra logikos, todėl loginiai argumentai yra neveiksmingi ir priešingai parodo, kad jūs nesuprantate vaiko.
Kaip tėvai gali padėti vaikams sumažinti nerimą:
- Jei vaikas nedrąsiai jaučiasi naujoje aplinkoje, jums pačiam reiktų modeliuoti tinkamą elgesį, džiaugtis nauja aplinka, žmonėmis. Jei vaikas sėdi ant kelių, jo nelinksminti, o kaip tik kalbėti nuobodžius dalykus.
- Apdovanoti už bet kokį drąsos ženklą. Vaikams svarbi rutina. Iš mokyklos ar darželio pasiimti visada tuo pačiu laiku. Pamačius auklėtoją ar mokytoją parodyti džiaugsmą. Atsisveikinant ilgai neužsibūti. Atėjus pasiimti iškart nebėgti, o trumpai pabūti, parodyti, kad būti ugdymo vietoje yra saugu ir smagu.
- Skatinti pozityvų kalbėjimą su savimi „Aš drąsus“, „Aš tai padarysiu“. Pagirti vaiką už bet kokį drąsos parodymą.
- Leisti vaikui atvirai išpasakoti, ko ir kodėl jis bijo, kodėl nerimauja.
- Baimes įveikite palaipsniui. Su vaiku sudarykite baimę keliančių situacijų sąrašą, išdėliokite situacijas nuo baisiausios iki mažiausiai baisios ir tada sudarykite veiksmų planą: kaip laipteliais judėsite nuo mažiausios iki didžiausios baimės. Keliaudami baimės laipteliais nespauskite ir neskubinkite vaiko (pvz.: jei vaikas bijo uždarų, tamsių patalpų, išsidėliokite laipteliais, kuri patalpa yra mažiausiai bauginanti, o kuri labiausiai). Tarkim, mažiausiai gąsdinanti vieta yra tamsi spinta, tai pradėkite nuo spintos. Kartu su vaiku tamsioje spintoje pabūkite 1 minutę, 2 minutes ir taip toliau. Kai vaikas visai nebejaus tamsios spintos baimės, bus galima pereiti prie kitos bauginančios tamsios, uždaros patalpos. Taip nukeliausite per visus baimės laiptelius. Atsargiai, nepersistenkime su baimių įveikimu, nes baimė atlieka organizmo apsauginę funkciją.
- Galima pasitelkti stebuklingus daiktus, pvz.: jei vaikas bijo įsivaizduojamos pabaisos, esančios po lovą, vaikui galima pasiūlyti įsivaizduojamą kardą, su kuriuo vaikas galės gintis nuo pabaisos.
- Išmėginkite relaksacijas. Jos padeda atpalaiduoti kūną ir sumažina nerimo simptomus:
- Viso kūno atpalaidavimas: pavaidink robotą, o tada pliušinį meškiną, sukrentantį kėdėje. Įsivaizduok, kad atsisėdi ant adatos. Sėsk ant kėdės, o ten įsivaizduojama adata. Atsisėsk ant adatos. Įsivaizduok, kad esi ežiukas, kuris susisuka į kamuoliuką. Atsigulk ant žemės ir parodyk, kaip gali susisukti į kuo mažesnį kamuolį.
- Pilvo atpalaidavimas: įsivaduok, kad esi labai prisivalgęs meškutis, kuris nebegali išlįsti iš zuikio olos. Pamėgink išpūsti pilvelį kaip Mikė Pukuotukas.
- Kojų atpalaidavimas: Įsivaizduok, kad savo kojas sukiši į dumblą, koks jausmas, o dabar pamėgink su kojų pirštais surankioti nuo žemės trupinius.
- Rankų atpalaidavimas: įsivaizduok, kad abiejose rankose turi po apelsiną ir pamėgink iš visų jėgų tuos apelsinus suspausti, kad ištrykštų visos jo sultys. Ir dar kartą.
- Veido atpalaidavimas: Įsivaizduok, kad ant nosies tupi musė ir pamėgink ją nuvyti. Įtrauk kaklą kaip vėžliukas, o dabar pasidairyk kaip žirafa. Įsivaizduok, kad suvalgai rūgščią citriną.
- Mokinti vaiką problemų sprendimo įgūdžių. Aptarti su vaiku ką ir kaip jis gali daryti nerimą keliančiose situacijose.
Šešerių metų vaikas pamažu siekia tapti vis labiau emociškai ir intelektualiai nepriklausomas nuo tėvų. Tuo pačiu metu vaikas patiria ir nesaugumo jausmą, kuris kyla žengiant į pasaulį, kuriame jis vis savarankiškiau veiks be nuolatinės tėvų globos. Šio amžiaus vaikams išauga suvokimas apie tai, kas „teisinga, gera“ ir tai, kas „neteisinga, bloga“. Jie ima pabrėžti „tinkamą“ ir „netinkamą“ kitų elgesį, jiems tampa svarbu, kad aplinkiniai elgtųsi pagal nustatytas taisykles. Šiame amžiuje vaikai pasižymi dichotominiu vertinimu, t.y. jie dalykus mato kaip juodus arba baltus, tačiau jiems sunku suvokti tarpines spalvas, suprasti, kad gali būti tarpiniai variantai. Taigi dėl šios priežasties vaikai gali turėti kategorišką nuomonę tam tikrais klausimais. Šešiametis aktyviai vysto savo naujus įgūdžius skirtingose srityse: mokymosi, bendravimo ir kt. Šiuo laikotarpiu jam labai svarbu suaugusiųjų pagyrimai ir jo pastangų įvertinimas. Daugelis šešiamečių nori viską padaryti tobulai ir jie gali patirti daug neigiamų jausmų, kai jiems tai nepavyksta. Pavyzdžiui, jei pralošia žaisdami žaidimą arba nepavyksta nupiešti piešinio taip, kaip jie norėjo. Šešiamečiams labai reikalingas ir svarbus savo meistriškumo bei pasiekimų jausmas. Šešiamečiams itin svarbios taisyklės, ritualai, pasikartojantys dalykai bei rutina. Tai suteikia jiems ramybės ir saugumo jausmą. Kai nėra taisyklių ir išankstinio žinojimo, vaikui gali kilti daug nerimo ir nereikalingo emocinio krūvio kaskart pačiam priimant sprendimą, kaip jis turėtų elgtis. Šiame amžiaus tarpsnyje išauga draugų bei socialinių ryšių su kitais žmonėmis svarba, santykiai tampa sudėtingesni, gali kilti daugiau konfliktų su bendraamžiais, tačiau taip mokomasi juos spręsti. Šešiametis ima geriau suprasti kito žmogaus perspektyvą ar jausmus, todėl palankus laikas skatinti šį suvokimą keliant vaikui klausimus, pavyzdžiui, „Kaip tu manai, kaip jautėsi vaikas, kai tu nepriėmei jo į žaidimą?“. Grįžtant prie Jūsų aprašyto sūnaus elgesio, galima numanyti, kad toks elgesys yra vaiko išgyvenamų jausmų - daugiausiai pykčio, tačiau ir nusivylimo bei liūdesio - išraiška. Tokios pykčio reakcijos kaip durų trankymas bei atsikalbinėjimas ir savęs gailėjimas yra būdingos įvairaus amžiaus vaikams, ne tik paaugliams. Netinkamas vaiko elgesys signalizuoja, kad tai, kas vyksta jo gyvenime, jam kelia pernelyg stiprius jausmus, kurių jis nesugeba sureguliuoti ir jie prasiveržia štai tokio neadaptyvaus, žalingo sau ir kitiems elgesio pavidalu. Labai svarbu pabandyti suprasti priežastis dėl ko vaikas pajaučia pyktį ir kitus nemalonius jausmus. Pyktis kaip natūrali reakcija paprastai gali kilti keletu bendrų atvejų:- kai patiriamas poreikių nepatenkinimas ir bejėgystės jausmas;- kai patiriamas neteisybės jausmas;- kai suvokiama skriauda, grėsmė ar puolimas savo atžvilgiu;- kai suvokiama, kad kažkas negerbia mūsų jausmų arba to, kas mums priklauso. Pagal šias kategorijas galite pabandyti pasvarstyti ir nuspėti, kas sukelia Jūsų vaikui pyktį. Pabandykite atsekti, kas įvyksta prieš tai, kai berniukas ima trankyti durimis ar atsikalbinėti. Prisiminkite savo šešiamečio natūralius raidos poreikius. Galbūt jis patiria pernelyg daug kontrolės ten, kur jau galėtų būti savarankiškas, galbūt jis dėl įvairių priežasčių išgyvena nerimo ir jam reikalinga daugiau individualaus laiko su mama ir tėčiu, galbūt vaikui jo aplinkoje stinga aiškios struktūros, dienotvarkės ir iš anksto žinomų elgesio taisyklių, galbūt trūksta nuoseklumo suaugusiųjų reikalavimuose, kai kartais tam tikras elgesys vertinamas vienaip, kartais kitaip. Iš laiško atrodo, kad Jūsų vaikas dažnai išgyvena nesėkmę ar nusivylimą savimi. Paprastai vaikai sako, jog jiems neįdomūs ar blogi tie dalykai, kuriuose jie nepatiria sėkmės išgyvenimo ir su tuo ateinančio pasitenkinimo. Jei berniukas dažnai pasako, kad „nieko nesugeba ir nemoka“, gali būti, kad iš tiesų jis taip jaučiasi. Noras „pabėgti“ į virtualų kompiuterių pasaulį gali rodyti, jog realus pasaulis vaikui sukelia daug neigiamų jausmų, nuo kurių ir norisi „pabėgti“. Galbūt virtualiame pasaulyje berniukas patiria savo meistrystės, gebėjimų jausmą, gauna pripažinimą ir teigiamą grįžtamąjį ryšį dėl laimėjimų. Taip žaisdamas kompiuterinius žaidimus jis patenkina savo poreikius, kurių neišeina patenkinti kitais būdais. Tokiu atveju būtų svarbu atstatyti vaiko savo meistriškumo, gebėjimų pojūtį, jausmą, jog jis gali pasiekti sėkmę savo kasdienybėje. Suaugusieji gali padėti vaikui patirti šį jausmą suteikdami galimybes išbandyti savo gebėjimus įvairiose veiklose, parinkdami veiklas, kurios nebūtų pernelyg sunkios arba pernelyg lengvos jų vaikui bei tose veiklose aktyviai padrąsindami vaiką, pabrėžiant pastangas bei rodant požiūrį, kad klaidas daryti yra naudinga, nes iš jų daug išmokstama. Tai gali būti vaiko amžių atitinkančios buitinės pareigos namuose, gali būti pagalba vienam iš tėvų jo veikloje, gali būti būrelis ar kita laisvalaikio ar mokymosi veikla ir pan. Labai svarbu, kad kiekvienas vaiko pasiekimas ir pastangos būtų tėvų pastebėtos, įvertintos ir pasidžiaugta jomis. Jei laikas, praleidžiamas prie ekranų, yra pernelyg ilgas, tai gali turėti tiesioginės įtakos vaiko nuotaikai bei bendrai savijautai. Dėl didelio smegenų sužadinimo būnant prie ekranų, vaikai tampa pavargę, irzlūs, jiems sunkiau valdyti emocijas, ypač pyktį. Taigi būtų svarbu su vaiku konkrečiai sutarti laiko, praleidžiamo prie ekranų, dienos limitą (rekomenduojama, jei jis neviršytų 2 valandų, įskaitant ir kompiuterį, ir televizorių) ir užtikrinti, kad šio susitarimo būtų visuomet laikomasi. Kartu būtų svarbu pagalvoti, kaip sudėlioti sūnaus dienotvarkę, kad jis būtų užimtas prasminga veikla (buvimu gryname ore, fiziniu judėjimu, bendravimu su bendraamžiais, kūrybišku žaidimu, mokymosi, būreliu ir pan.).
Kiekvieną dieną kūdikio rankytė darosi vis sumanesnė. Nuo pirmųjų čiupimo judesių ji išmoksta laikyti rankoje žaisliuką, vėliau jį perkelti į norimą vietą, konstruoti, galų gale - piešti ir lipdyti. Naujagimis gimsta sugniaužtais kumštukais, turėdamas griebimo refleksą. Jis gali valingai judinti rankutes, kartais, kai alkanas - įsidėti sugniaužtą kumštuką į burną. Apie ketvirtąjį mėnesį išnyksta griebimo refleksas ir formuojasi valingas griebimas. Tuo metu vaikutis jau pamato savo ištiestą ranką, gali bandyti siekti ir paliesti per rankos atstumą esantį daiktą ar žaislą. Apie šeštąjį mėnesį vaikučiai jau gali tiksliu judesiu visu delnu paimti matomą žaislą, apie septintąjį - perimti žaisliuką iš vienos rankos į kitą, apie aštuntąjį - išlaikyti po žaisliuką kiekvienoje rankoje, juos sudaužyti vieną į kitą. Pirmieji žaisliukai turėtų būti tokie, kuriuos vaikučiui būtų nesunku pamatyti ir suimti visu delniuku - spalvoti (geltoni ar raudoni) storesni žiedai, svarmens pavidalo barškučiai. Paskutiniuosius tris pirmųjų metų mėnesius galima pasiūlyti nedidelius sviedinukus, kaladėles ir dar sudėtingesnius žaislus su skylutėmis, duobutėmis ir pan., kad vaikutis bandytų juos suimti, išlaikyti delne, pajusti delniuku jų paviršius, patrankyti vieną į kitą, smiliumi pačiupinėti smulkias detales, numesti ir stebėti, kaip krenta. Tokio amžiaus vaikai jau sugeba išimti žaislus iš dėžės ar krepšio, todėl jiems galima pasiūlyti ir tokią veiklą. Tinkami žaislai jiems būtų kaladėlės, už virvutės traukiami žaislai (pvz., žvėreliai ant ratų ar mašinėlės), ant stovo sumauti žiedai, muzikiniai ar kitokie priežasties-pasekmės supratimą formuojantys žaislai, kai, paspaudus mygtukus, pasigirsta garsas ar iššoka koks žvėrelis.
Skirtingo amžiaus vaikai laiko pieštuką ir piešia skirtingai. Paprastai pieštuku ir piešimu pradeda domėtis vaikutis, įžengęs į antruosius gyvenimo metus. Apie pusantrų metų vaikas dar nesuvokia, kaip taisyklingai laikyti pieštuką, todėl laikys jį visu delnu kaip durklą arba už galo ir be jokios tvarkos braižys popieriuje ar lentelėje. Tai bus normalus tokio amžiaus vaiko piešinys. Dvejų metų vaikas irgi dar nelaikys pieštuko ar kreidelės taisyklingai, bet jau galės popieriuje braižyti ratus arba pakartoti mamos brėžiamą liniją. Trejų metų vaikas jau mokės tvirtai ir beveik taisyklingai laikyti pieštuką, brūkšniuoti juo popieriuje, apibrėžti šabloną palei jo kontūrą, nupiešti paprastus objektus, pvz., saulę. Ketvirtaisiais gyvenimo metais vaikai mokosi piešti geometrines figūras, penktaisiais - žmogų, namą, mašiną. O šeštaisiais metais jau piešia vadinamuosius siužetinius piešinius, savo šeimą.
Kai vaikas nori, jam reikia leisti ir skatinti valgyti savarankiškai. Dauguma vaikų susidomi šia veikla ir sugeba ją atlikti apie trečiuosius gyvenimo metus. Kirpimas žirklėmis lavina ne tik tos rankos, kuria kerpama, judesių tikslumą, bet ir abiejų rankų tarpusavio koordinaciją bei akies-rankos koordinaciją. Žinoma, vaikui duodamos žirklės turi būti saugios, t.y. Ketverių metų vaikas jau galėtų mokytis užsisegti sagas, o gerai tai išmoksta maždaug penkerių.
Kaip jau buvo minėta, kiekvienu amžiaus tarpsniu smulkioji motorika lavinama, atsižvelgiant į tam amžiui būdingus raidos ypatumus. Visi minėti žaidimai tikrai tinka, o kasdienėje buityje ar būnant gamtoje galima surasti daug įvairių visapusiškai naudingų užsiėmimų, kurie lavintų ir smulkiąją motoriką (pvz., semti kruopas su šaukštu, maišyti ir minkyti tešlą, formuoti sausainiukus tam skirtomis formelėmis, rinkti uogas, kaštonus, lapus, rinkti ir pagal formą rūšiuoti akmenėlius ir pan.).
Vaiko dominuojanti ranka paprastai nusistovi į antrųjų gyvenimo metų pabaigą.
Įprasta manyti, kad smulkioji motorika yra tik rankų pirštų judesiai. Tačiau smulkiaisiais kūno raumenimis laikomi ir artikuliacinio aparato raumenys, t.y. tie, kurie judina apatinį ir viršutinį žandikaulius bei liežuvį valgant ir kalbant. Taigi galima sakyti, kad šiuo aspektu smulkioji motorika yra tiesiogiai susijusi su kalbėjimo funkcija: kuo tikslesni artikuliacinio aparato judesiai, tuo aiškiau žmogus taria garsus.
Šioje rubrikoje Įdomybės portalo TavoVaikas.lt redakcija dalinasi netikėtais faktais, naudingomis smulkmenomis ir kasdienį gyvenimą praturtinančiomis temomis, kurios aktualios tėvams ir šeimoms. Remdamiesi realia tėvystės patirtimi, patikimais šaltiniais ir specialistų įžvalgomis, pateikiame turinį apie vaikus, jų raidą, maistą, receptus, šeimos kasdienybę ir gyvenimo situacijas, kurios dažnai kelia smalsumą. Čia rasite lengvai skaitomas, bet vertingas įdomybes tėvams, kurios ne tik praplečia akiratį, bet ir padeda geriau suprasti vaikus bei save.
