Mėsa - pagrindinis maisto produktas, turintis daug maistingų medžiagų, lengvai pasisavinamų baltymų, B grupės vitaminų, ypač vitamino B12, todėl yra būtina augančiam vaikui. Aptarsime, kada įtraukti mėsos produktus į vaiko valgiaraštį, kokią mėsą rinktis ir kaip ją tinkamai paruošti vaikui.
Nors daugelis tėvų renkasi dešreles kaip greitą ir patogų patiekalą vaikams, svarbu atkreipti dėmesį į jų sudėtį ir kokybę. Specialistai pataria atidžiai skaityti etiketes ir rinktis aukščiausios rūšies gaminius.
Mėsos svarba vaiko mityboje
Gimusio kūdikio organizme yra geležies atsargų, tačiau jau pirmąjį pusmetį visi ištekliai praktiškai išsenka. Mėsą reikėtų pradėti duoti nuo 6-7 mėnesių, jei vaikas maitinamas mišinukais ir jau yra ragavęs daržovių. Kai mažylis jau valgo vaisių tyreles, daržovių ir kruopų košes, į valgiaraštį galima įtraukti ir mėsą. Mėsa rekomenduojama kūdikiui nuo 7 mėnesių, nes būtent šiame amžiuje išsenka geležies atsargos, kurias vaikas buvo gavęs iš mamos nėštumo metu.
Jei mažylis nenori valgyti mėsos, derėtų neskubėti, neversti valgyti, o naują produktą duoti palaipsniui. Vaikas prie naujo skonio gali pratintis keletą dienų ar net savaičių. Rekomenduojama bandyti įvairius mėsos ir daržovių ar kruopų derinius, ypač su tais produktais, kuriuos mažylis jau pamėgęs.
Remiantis statistiniais duomenimis, daugelyje Vakarų Europos valstybių apie 20 proc. gyventojų yra vegetarai, Lietuvoje jų - apie 5 proc., ir šis skaičius auga. Atsisakyti mėsos gali mitybą subalansavę ir pakankamą organizmui reikiamų medžiagų kiekį iš kitų produktų ar papildų gaunantys suaugusieji, tačiau gydytojai atkreipia dėmesį, kad vaikams mėsos duoti būtina, kitaip jų vystymasis gali sutrikti.
Kokią mėsą rinktis vaikui?
Pirmiausia reikėtų pradėti nuo triušienos, veršienos ir kalakutienos. Mažiems vaikams rekomenduojama jaunų gyvūnų mėsa (veršiena, kalakutiena, triušiena), nes ji lengviau virškinama ir pasisavinama, kadangi tokioje mėsoje mažiau jungiamojo audinio ir daug lengvai pasisavinamų baltymų. Liesos mėsos, kuri yra sveikesnė už riebią, rekomenduojama pradėti duoti vaikui nuo 6 mėnesių amžiaus. Iš visų mėsos rūšių bene liesiausia ir vaikui tinkamiausia yra paukštiena - vištiena, kalakutiena ar strutiena.
Nors dažnai kalakutiena įvardijama kaip viena sveikiausių mėsų, vaikui ne mažiau naudinga ir vištiena. Svarbu atkreipti dėmesį, kad vištiena bus liesesnė tuomet, kai prieš ją gaminant bus pašalinta odelė bei matomi riebalai, kurie organizmo pasisavinami 100 proc. Biologiškai vertingiausia paukštienos dalis - krūtinėlė ar minkšta šlaunelių mėsa.
Delikatesinė mėsa, tokia kaip triušiena ar jautiena, taip pat yra tinkamas pasirinkimas. Nerekomenduojama mažyliui duoti žvėrienos bei laukinių paukščių, pavyzdžiui, ančių ar žąsų, mėsos, kuri yra gerokai riebesnė.
Triušienoje riebalų nedaug, tačiau daug baltymų, ląstelienos bei nesočiųjų rūgščių. Triušiena ypač rekomenduojama alergiškiems vaikams, nes retai sukelia alergines reakcijas.
Jautienoje geležies yra daugiau, todėl ji naudinga esant anemijai susijusiai su geležies stoka organizme, tačiau kūdikiams labiau rekomenduojama veršiena. Jautienoje geležies yra daugiau, nei veršienoje, tačiau veršiena lengviau pasisavinama. Švelni vištos mėsa gerina skrandžio veiklą.
Mėsą geriausia pirkti parduotuvėse, kuri yra patikrinta veterinarų ir iki pardavimo tinkamai laikyta. Nei mažiems, nei vyresniems vaikams mitybos specialistai nerekomenduoja patiekti „greitų“ mėsos gaminių: dešrelių, mėsainių, mėsos pusgaminių. Tėvai turėtų atrasti laiko pasirūpinti tinkama vaiko mityba.
Dešrelių rūšys ir sudėtis
Daugelis tėvų renkasi dešreles, nes jos yra patogus ir greitai paruošiamas maisto produktas. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į jų sudėtį ir kokybę. Pasak specialistų, dešrelių kokybę galima skirstyti pagal rūšį: yra geriausia - aukščiausia rūšis, po to - pirma rūšis, mažiausiai reikalavimų keliama antros rūšies gaminiams.
Aukščiausios rūšies mėsos gaminių gamyboje neleidžiama naudoti kraujo (išskyrus kraujines ir subproduktų dešras), užpildų bei mechaniškai atskirtos mėsos. Pirma rūšies mėsos gaminių gamyboje neleidžiama naudoti sojos baltymų miltų ir daugiau kaip 3 proc. Virtos daktariškos dešros, virtos pieniškos dešros ir virtų pieniškų dešrelių gamyboje juslinėms savybėms pagerinti leidžiama naudoti iš viso ne daugiau kaip 3 proc.
II rūšies mėsos gaminiuose neribojamas krakmolo ir užpildų kiekis, tačiau gamintojas privalo jų kiekį nurodyti ženklinimo etiketėje. Taigi, dešrelėse galite rasti labai minimalų kiekį mėsos arba gali jos iš viso nebūti - ją pakeis mechaniškai atskirta mėsa, odelės ar riebalai.
Jei dešrelėje yra 80 proc. mėsos, vadinasi yra 80 proc. kokybės. Jeigu jus tenkina 80 proc. kokybės - gerai, aš noriu 100 proc. kokybės. 20 proc. viso kito aš nenoriu. Visada patariu geriau pirkti kokybiško maisto, nors ir mažiau. O tai, kad vaikai nori vieno ar kito gaminio, na, jie nori skonio stipriklių, gliutomatų, konservantų. Kai gaminio kokybė nėra pati geriausia, dažniausiai jų skonis yra pagerinamas skonio stiprikliais ir produktas atrodo patrauklesnis, norisi jo valgyti daugiau negu reikia ir gaunama ne tik naudingų medžiagų, bet ir šlamšto. Tačiau žmogus turi pagalvoti, kiek jam to šlamšto reikia.
Pirkdami produktus, atidžiai skaitykite sudėtį. Jei sudėties skyrelyje nėra ką skaityti - dar geriau. Grikiai yra grikiai, kopūstas yra kopūstas, o mėsa yra mėsa - sudėties nėra.
Aukščiausios rūšies dešrelės Lietuvoje yra gaminamos pagal aukščiausios kokybės standartus, tai yra reglamentuota. Užsieniečiai gali įvežti pagal savo standartus gaminamus gaminius ir jų rūšingumas gali visiškai neatitikti mūsiškio. Lietuviškuose aukščiausios rūšies gaminiuose negali būti ne mėsos žaliavų.
Jeigu dešrelėje parašyta, kad joje yra kiaulienos, vadinasi joje yra kiaulienos mėsos, o ne mėsos subproduktų, t.y. plaučių, skrandžių ar kepenų. Dažniausiai į dešreles keliauja išpjaustytos mėsos likučiai, pavyzdžiui, išpjovus kumpį, dalis mėsos lieka neatskirta nuo skerdienos. Vartotojui nepatrauklūs atrodo atskiri maži kumpio, nugarinės, šoninės gabaliukai, dėl to jie yra sumalami ir naudojami dešrelėms ir kitiems gaminiams. Tačiau plaučiai, skrandžiai ir kitos dalys mėsa nėra vadinami, o jei gaminiuose jie yra naudojami, yra parašoma: naudojami subproduktai.
Pigiausios dešrelės dažnai gaminamos iš mechaniškai atskirtos vištienos, kiaulių odelių emulsijos, viščiukų broilerių odelių, manų, bulvių krakmolo, stabilizatorių, kvapiųjų medžiagų, dažiklių, žirnių skaidulų, tirštiklių (jūros dumblių, guaro dervos) ir konservantų (natrio nitrito).
"Pieniškos" dešrelės: ką reiškia pavadinimas?
Daugelis vaikystėje valgė "pieniškas" dešreles ir jas sieja su švelniu skoniu. Tačiau pavadinimas "pieniškos" reiškia, kad dešrelėse yra ne daugiau kaip 3 proc. pieno miltelių. Dažnai gamintojai įdeda vos 0,1 proc. pieno miltelių, kad dešrelės galėtų vadintis pieniškomis.
Nors pienas asocijuojasi su nauda, pieno miltelių kiekis dešrelėse yra labai mažas, todėl nevertėtų tikėtis didelės naudos. Be to, pieniškų dešrelių turėtų vengti laktozei alergiški žmonės, nes net ir nedidelis kiekis pieno miltelių gali sukelti alergijos simptomus.
Dešrelių rūšys ir kainos
Kainų skirtumas tarp dešrelių dažnai priklauso nuo jų sudėties ir rūšies. Aukščiausios rūšies dešrelės, pagamintos tik iš mėsos, yra brangesnės nei antros rūšies, kuriose gali būti daug pakaitalų.
Lietuvos gamintojų eksportuojamų dešrelių vidutinė kaina yra 12 litų už kilogramą, tuo tarpu iš Estijos importuojamų dešrelių kilogramo kaina siekia 3,9 lito, o iš Lenkijos - 5,1 lito. Taip yra todėl, kad užsienyje paklausiausi aukščiausios rūšies lietuviški gaminiai.
Antros rūšies dešrelių, kurių kilogramo kaina mažmeninės prekybos tinkle yra 4,62 Lt, sudėtis gali būti labai įvairi ir ne visada atitikti aukštus kokybės standartus. Todėl svarbu atidžiai skaityti etiketes ir rinktis gaminius, kurių sudėtis yra kuo paprastesnė ir aiškesnė.
Kaip tinkamai paruošti mėsą vaikui?
Kūdikiui patiekiamą mėsą svarbiausia gerai paruošti: smulkiai pertrinti, supjaustyti ir sumalti. Daugiausiai naudingų maistinių medžiagų mėsa išsaugo, jei yra verdama ar troškinama garuose. Iki 3 metų vaikams rekomenduojama tik virta mėsa (tradiciniu būdu arba garuose), o rūkytos ir keptos mėsos galima pradėti duoti tik nuo 3 metų.
Į vaikų valgiaraštį geriau įtraukti tik šviežią mėsą, o patiekalus ruošti geriausiai vienam kartui. Jei patiekalui ruošti naudojama šaldyta mėsa, tai ji turėtų būti atšildoma palengva ir pakartotinai nebeužšaldoma.
Pradėjus virti po 5 minučių nuovirą nupilti, mėsą dar kartą nuplauti ir tada antrą kartą virti jau ilgesnį laiką. Ruošiant patiekalus iš mėsos, mėsą rekomenduojama virti stambesniais gabalais, kad išliktų kuo daugiau maisto medžiagų. Ji turėtų būti verdama pasūdytame vandenyje, nerekomenduojami jokie kiti prieskoniai, nebent natūralios prieskoninės žolelės (petražolės, krapai). Virti rekomenduojama ant silpnos ugnies.
Mažyliams iki 8-9 mėnesių rekomenduojamą mėsą ne tik sumalti, bet ir sutrinti, nes neišsivysčiusi virškinimo sistema. Iš tokiu būdu pagamintos mėsos geriau pasisavinamos amino rūgštys.
Kai vaikui atsiranda noras kramtyti (maždaug 8-9 mėnesių laikotarpyje), pakaks mėsą supjaustyti peiliu, malti jos nebereikia. Gerai išvirta mėsa kūdikiams sumalama arba pertrinama, kad būtų kaip tyrelė, be gumuliukų, t.y. homogenizuota. Sutrintą mėsytę geriausiai patiekti su paruošta daržovių tyrele arba grūdų košėmis. Netinka ją valgyti su riebiomis pieniškomis košėmis.
Vyresniems vaikams galima pasiūlyti marinuotos mėsos patiekalų, tačiau derėtų nepamiršti, kad marinatas turi būti švelnus, pavyzdžiui, kefyro, citrinos sulčių, druskos ir pipirų.
Nerekomenduojama vaikams prie mėsos patiekalų patiekti padažus. Koncentruoti pomidorų padažai ar riebūs majonezo padažai vaikams netinka, nes skatina stemplės uždegimus, atsirūgimus, virškinimo sutrikimus.
Mėsa kūdikiams: 6 paprasti būdai
Kada įtraukti mėsos produktus į vaiko valgiaraštį?
Mėsą reikėtų pradėti duoti nuo 6-7 mėnesių, jei vaikas maitinamas mišinukais ir jau yra ragavęs daržovių. Kai mažylis jau valgo vaisių tyreles, daržovių ir kruopų košes, į valgiaraštį galima įtraukti ir mėsą. Mėsa rekomenduojama kūdikiui nuo 7 mėnesių, nes būtent šiame amžiuje išsenka geležies atsargos, kurias vaikas buvo gavęs iš mamos nėštumo metu.
Jei mažylis nenori valgyti mėsos, derėtų neskubėti, neversti valgyti, o naują produktą duoti palaipsniui. Vaikas prie naujo skonio gali pratintis keletą dienų ar net savaičių. Rekomenduojama bandyti įvairius mėsos ir daržovių ar kruopų derinius, ypač su tais produktais, kuriuos mažylis jau pamėgęs.
Ką daryti, jei vaikas nevalgo mėsos?
Jei vaikelis griežtai kelis kartus iš eilės atsisako mėsos, padarykite pertrauką ir vėl bandykite. Jei kūdikis, kuriam duodate mėsos, bando ją išstumti iš burnytės, tuomet rekomenduojama nekišti jos per prievartą. Tiesiog pabandykite išvirti kitos rūšies mėsos, o jeigu ir šios nenorės, kurį laiką dėkite po lašelį mėsos tyrelės į kūdikio mėgstamą maistą ir palaipsniui vis didinkite kiekį.
Duodami paragauti pirmą kartą mėsos, turėtume prisiminti tai, ar kūdikio gomurys jautrus. Mažyliui, kuris vos pajutęs šaukštelį prie liežuvio žiaukčioja, mėsą reikia sumalti iki grietinės tirštumo. Jeigu gomurys nėra toks jautrus, vaikas gerai ryja tirštą maistą, mėsa gali būti malta šiek tiek rupiau, gali būti likę nedidelių gumuliukų, kuriuos kasos fermentai suskaldys, o žarnynas pasisavins.
Kasdien kūdikiai turėtų suvalgyti apie 20-30 g mėsos, vyresni - ir iki 100 g per dieną. Mėsos kūdikiui užtenka duoti vieną kartą per parą. Geriau, kai mėsos rūšis yra kaitaliojama: kelis kartus per savaitę.
| Amžius | Rekomenduojamas mėsos kiekis |
|---|---|
| 5-6 mėn. | 20-30 g per dieną |
| 6-7 mėn. | 30-50 g per dieną |
| Vyresni | Iki 100 g per dieną |
Dažnai tėvai mano, kad vaikui suvalgius dvi dešreles per dieną, jau patenkinama rekomenduojama mėsos norma. Deja, „greitai“ paruošiami mėsos patiekalai ne tik nenaudingi, bet ir dėl juose esančių maisto priedų skatina vaiko apetitą ir alkio jausmą.
