Vaikų globos institucija - tai įstaiga, kurioje auginami ir ugdomi našlaičiai, beglobiai vaikai. Vaiko globos tikslas - užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti. Veikia valstybinės ir privačios vaikų globos institucijos.
1989 m. priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija nustato, kad vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą.
Pirmosios vaikų globos institucijos pradėtos kurti 17-18 amžiuje. 19 a. pradžioje vaikų globos institucijos veikė didžiausiuose Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose.
Lietuvoje našlaičių ir pamestinukų globa pirmoji susirūpino Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė ir 1786 m. įkūrė pirmąją vaikų ugdymo įstaigą - kūdikių prieglaudą. 1791 m. Jadvygos Oginskienės iniciatyva Vilniuje atidaryti Vaikelio Jėzaus auklėjimo namai. Juose vaikus, kurių būdavo apie 400, prižiūrėdavo vienuolės.
Kaune 1848 m. įsteigtas lopšelis pamestinukams (vėliau paverstas nuolatine vaikų prieglauda), 1864 m. - kūdikių auklėjimo namai (gyvendavo apie 40 pamestinukų). Gruzdžiuose grafas Georgijus Naryškinas 1890 m. įsteigė prieglaudą neįgaliems vaikams.
19 amžiaus pabaigoje Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Šiauliuose, Raseiniuose ir kitur susikūrusios labdaros draugijos rūpinosi beglobiais vaikais. Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti Vitebske, Voroneže ir kituose Rusijos miestuose įsteigė vaikų globos institucijas lietuvių vaikams.
1918-1940 m. vaikų globos institucijos daugiausia buvo išlaikomos bažnytinės labdaros organizacijų. 1922 m. Kūdikių gelbėjimo draugijos iniciatyva Kaune įsteigta kūdikių prieglauda, vadinama Lopšeliu; juose buvo apie 160 pamestinukų iki 3-4 metų amžiaus (1931 m. pastatyti nauji 200 vietų namai, juose pradėjo dirbti gydytojai, medicinos seserys). Nuo 1928 m. pradėta vaikus patronuoti (už tam tikrą atlyginimą atiduoti auklėti šeimoms).
1940 m. SSRS okupavus Lietuvą visų labdaros organizacijų veikla nutraukta, vaikų globos institucijos suvalstybintos. 1941 m. vaikų prieglaudos pertvarkytos į vaikų namus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ypač padaugėjo našlaičių ir nuo tėvų pasimetusių vaikų. 1949 m. buvo 48 vaikų globos institucijos (7000 vaikų).
Į vaikų namus būdavo perkeliami 3 metų sulaukę vaikai iš kūdikių namų. Veikė ikimokykliniai (3-7 metų vaikams) ir mokykliniai (7-18 metų vaikams) vaikų namai. Mokyklinio amžiaus vaikai mokėsi bendrojo lavinimo pradinėse, septynmetėse, vėliau - aštuonmetėse, vidurinėse ir specialiosiose mokyklose.
20 amžiaus 6 dešimtmetyje dauguma vaikų namų pertvarkyta į internatines mokyklas, vėliau kai kurios iš jų - į pensionus. Atkūrus nepriklausomybę vaikų ir kūdikių namai pertvarkyti į vaikų ir kūdikių globos namus.
2015 m. pradėta visos vaikų globos sistemos reforma, kuria siekiama sumažinti institucinės globos priklausomybę, didinti bendruomenines ir šeimos (šeimyna) pagrindu kuriamas paslaugas ir kartu apsaugoti vaikus, kad jie nebūtų atskirti nuo šeimos, teikiant pakankamą ir tinkamą paramą vaikams, jų tėvams ir bendruomenei. Vaiko globos sistemos deinstitucionalizacija nuo 2015 m. yra viena iš prioritetinių Lietuvos socialinės politikos sričių. Perėjimas nuo institucinės prie bendruomenėje ir šeimoje teikiamos globos yra laipsniškas, reikalaujantis daug laiko ir išteklių.
Įgyvendinant valstybės tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad vaikas augtų šeimoje, buvo priimti Civilinio kodekso (2000 m., įsigaliojo 2001 m.) pakeitimai (įsigaliojo 2018 m. liepos 1 d.), pagal kuriuos vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtiniais atvejais.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, lyginant 2016-2018 m. duomenis, bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius mažėja - 2017 m. pabaigoje institucijose globojamų (rūpinamų) vaikų dalis (2 872 vaikai) sudarė 32 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus, 2016 m. pabaigoje - 35 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus. 2018 m. pabaigoje didžioji dalis, t. y. 5249 vaikai (64 %), tėvų globos netekusių vaikų (8 177 vaikai) buvo globojami (rūpinami) šeimose, 394 vaikai (5 %) - šeimynoje, 2 419 vaikų (30 %) - globos įstaigose ir 115 vaikų (1 %) - globos centruose (bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius sumažėjo 2 %).
2018 m. globa institucijoje dažniausiai nustatyta 10-14 metų vaikams (278 vaikai iš 869, tai sudaro 32 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose) bei vaikams iki 3 metų amžiaus (176 vaikams iš 869, tai sudaro 20 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose). 2018 m. pabaigoje (kaip ir 2017 m. pabaigoje) globos įstaigose didžioji dalis globojamų (rūpinamų) vaikų sudarė 15-17 metų amžiaus grupė (2017 m. - 36 %) ir 10-14 metų amžiaus grupė (2017 m. - 34 %).
Socialinio darbuotojo vaidmuo vaikų globos namuose
Socialinio darbuotojo vaidmuo dirbant su vaikais globos namuose yra labai svarbus ir daugialypis. Šis darbas reikalauja ne tik profesinių žinių ir įgūdžių, bet ir empatijos, supratimo bei gebėjimo spręsti įvairias problemas. Socialinio darbuotojo veikla turi reikšmingos įtakos vaikų gerbūviui, nes atlikdami savo funkcijas, socialiniai darbuotojai užtikrina vaikų poreikių tenkinimą, gyvenimo kokybės gerinimą, taip pat skatina jų įsitraukimą į visuomenę.
Socialinio darbo tikslas yra socialinių problemų sprendimas, kurios atsiranda, kai žmogus susiduria su bendruomene ir visuomene. Labai svarbu socialinio teisingumo, žmogaus teisių, kolektyvinės atsakomybės ir pagarbos įvairovei principai yra svarbūs socialiniam darbui.
Tarptautinė socialinio darbo federacija (IFSW) apibrėžia, jog socialinio darbo praktika yra pagrįsta profesine ir akademine disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą. Socialinis darbas, paremtas socialinio darbo, socialinių mokslų, humanitarinių mokslų ir vietinių žinių teorijomis, įtraukia žmones ir struktūras, kad išspręstų gyvenimo iššūkius ir pagerintų gerovę.
Socialinio Darbuotojo Pareigybės Aprašymas
Socialinio darbuotojo vaidmuo tampa daugiafunkcis, įvairiapusis. Dėl aplinkos veiksnių socialinio darbuotojo veikla tampa kintama, neapibrėžta ir reikalauja įgūdžių įvairiose srityse. Bendruomeniniuose vaikų globos namuose visos problemos, susijusios su namų priežiūra, pavyzdžiui, šildymo sistemos priežiūra ar teritorijos priežiūros organizavimas, taip pat įtraukiamos į socialinio darbo sritį. Vėlesnis socialinio darbo funkcijų keitimas kelia riziką suformuoti naują socialinio darbuotojo tapatybę, kuri skiriasi nuo įprastai matomos.
Pagrindinis socialinio darbuotojo veiklos tikslas - teikti socialines paslaugas, kuriomis siekiama sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) gyventi savo namuose ir organizuojant pagalbą, suderintą su švietimu ir ugdymu, užimtumu, sveikatos priežiūra ir specialiosiomis pagalbos priemonėmis kompensuoti gebėjimus rūpintis asmens (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Socialinio Darbuotojo Vaidmenys ir Funkcijos
Socialinių darbuotojų, dirbančių su bendruomeninių globos namų vaikais, veiklos laukas yra platus, todėl jų vaidmuo yra įvairialypis. Tyrimo metu išryškėjo, kad socialiniams darbuotojams, dirbantiems su bendruomeniniuose globos namuose augančiais vaikais, tenka mokytojo, konsultanto, vertintojo, gynėjo, tarpininko bei dokumentų rengėjo vaidmuo.
Socialinis darbuotojas dirba su vaikais individualiai ir grupėje, spręsdamas problemas, susijusias su vaiko elgesiu, pagrindinių jo reikmių tenkinimu, adaptacija, saugumo užtikrinimu, saviraiška ir saviaktualizacija, mokymosi motyvacija ir lankomumu, užimtumu, profesiniu orientavimu ir kt.; planuoja ir vykdo vaiko ugdymo ir integracijos į visuomenę procesą: formuoja socialinius, darbinius, higieninius, sveikos gyvensenos, savarankiškumo įgūdžius, dorovines nuostatas, ugdo vertybių sistemą, puoselėja vaikų dvasines ir fizines galias ir kt.; rengia ir vykdo individualius socialinės globos (ISGP) ir šeiminių namų veiklos planus: pildo, nustatytu laiku pateikia ir saugo įstaigoje patvirtintus dokumentus; lankosi mokymo įstaigų organizuojamuose tėvų ir globėjų susirinkimuose, nuolat bendrauja ir bendradarbiauja su klasių vadovais, dalykų mokytojais, darželių auklėtojais, aiškinasi kylančias problemas ir padeda jas spręsti; ugdo vaikų socialinius, savarankiškumo ir kitus įgūdžius, rūpinasi vaikų drabužiais, avalyne, buities ir mokymosi priemonėmis; dirba su vaikais prevencinį ir intervencinį darbą (kvaišalų vartojimas, nusikalstamumas, smurtas, išnaudojimas ir kt.); ieško socialinio darbo turinį atitinkančių įvairių socialinio darbo formų ir metodų, atsako už jų naudojimą; siūlo įvairias pagalbos priemones ugdytiniams ir jas derina su kitomis organizacijomis, parengia reikalingus dokumentus (charakteristikas, pranešimus) apie ugdytinį kitoms institucijoms; organizuoja pamokų ruošą mokyklinio amžiaus auklėtiniams ir padeda jiems ruošos metu; moko vaikus atlikti savitvarką, palaikyti švarą ir tvarką darbo bei poilsio kambariuose, bendruomeninių vaikų globos namų teritorijoje ir už jos ribų; rūpinasi ugdytinių išvaizda, švara, tvarka, apranga, gyvenimo sąlygomis, drabužiais, avalyne, buities ir mokymosi priemonėmis; moko vaikus gaminti maistą, organizuoja pagalbą socialinio darbuotojo padėjėjui gaminant maistą; saugo ir stiprina vaikų sveikatą, slaugo lengva forma susirgusius vaikus pagal medikų rekomendacijas, užtikrina savalaikį medikamentų padavimą ir gydymosi režimo laikymąsi; įvykus nelaimingam atsitikimui teikia pirmąją pagalbą, nedelsiant informuoja bendrosios praktikos slaugytoją, administraciją, reikalui esant kviečia greitąją pagalbą; organizuoja vaikų laisvalaikį, atsižvelgiant į jų poreikius ir polinkius, užtikrina visų vaikų užimtumą, saviraiškos galimybių tenkinimą; kuria ir palaiko jaukią, estetišką ir saugią, artimą šeimai aplinką; atsako už patikėtą turtą, moko jį tausoti; bendradarbiauja su kitų institucijų specialistais.
Ryšio Kūrimas ir Palaikymas
Šiame darbe siekiama atskleisti socialinių darbuotojų vaidmenis bendruomeniniuose vaikų globos namuose: ryšio kūrimas užtikrinant vaiko poreikius. Tyrimas atskleidė, kad socialiniai darbuotojai, dirbant su vaikai ir paaugliais svarbus yra ryšio kūrimas nuo pirmųjų kontaktų. Ryšio kūrimas susideda iš šių veiksmų: asmeninis dėmesys ir individualumo principų laikymasis, socialinių darbuotojų atvirumas ir konfidencialumo užtikrinimas. Socialiniai darbuotojai padeda vaikams įvairiais būdais - nuo emocinės paramos iki pagalbos tapti savarankiškesniems.
Poreikių Tenkinimo Tęstinumas
Remiantis tyrimo duomenimis, galima teigti, kad socialiniai darbuotojai užtikrina vaikų poreikių tenkinimo tęstinumą. Tai įgyvendinama jiems tarpusavyje keičiantis informacija, glaudžiai bendradarbiaujant ir palaikant atvirus pokalbius su vaikais (dėka užmegzto artimo tarpusavio ryšio). Tyrimo metu įžvelgta tai, kad socialiniai darbuotojai bei kartu dirbantys kolegos yra suinteresuoti kuo greičiau bei efektyviau padėti pagalbos prašančiam vaikui.
Iššūkiai ir Sprendimo Būdai
Socialiniams darbuotojams trūksta paramos ir išteklių vaikų poreikiams patenkinti. Tai - finansinės paramos, laiko ir išteklių individualiam darbui, tinkamų žinių, mokymų ir pagalbos trūkumas. Tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad COVID-19 pandemija turėjo neigiamų pasekmių bendruomeniniuose globos namuose augantiems vaikams: suprastėjo jų mokymosi motyvacija ir rezultatai, pablogėjo psichologinė savijauta, sumažėjo tarpusavio bendravimas su bendraamžiais, padidėjo apatiškumas.
Šeimyna kaip alternatyva institucinei globai
Šeimyna - tai vieta, kurioje galima atvirai reikšti ne tik artumą, meilę, bet ir pyktį ar neapykantą. Šeimyna atlieka svarbų vaidmenį vaiko socializacijai. Kaip vaikas jaučiasi gyvendamas šeimynoje, priklauso jo branda, sveikata, socializacijos eiga ir rezultatas. Vaiko raidai įtakos turi šeimynos gyvenimo organizavimas ir pagrindinių šeimynos funkcijų įgyvendinimas. Tik socialiai saugioje šeimynoje globotiniai įgys svarbiausias socializacijos pamokas. Šeimynoje atliekamos ugdomoji, rekreacinė, komunikacinė ir kitos funkcijos.
Globotinių sveikatą lemia šeimynos mikroklimatas, psichoemocinė aplinka, gyvenimo būdas, higieniniai, mitybos ir kiti įpročiai. Emocinė vaiko sveikata priklauso nuo jo pasitikėjimo savimi ir savivertės jausmo. Todėl labai svarbu, kad vaikas šeimynoje jaustų meilę, pagarbą ir nuoširdų rūpestį, vaikas turėtų galimybę išsakyti savo džiaugsmus, nepasitenkinimą arba pasiskųsti. Socialinis darbuotojas ir socialinio darbuotojo padėjėjas turi būti autoritetas vaikui ir savo pavyzdžiu ugdyti pozityvų socialinį elgesį: mokyti valdyti emocijas, reaguoti į nepasisekimus, stresą.
Kiekvienam globėjui yra priskirtas socialinis darbuotojas (globos koordinatorius), kuris jų šeimai teikia paslaugas ir yra atsakingas už pagalbą globos metu. Globos koordinatorius priskiriamas kiekvienai globėjų šeimai ir teikia reikalingą socialinę pagalbą šeimoms: organizuoja pagalbą glaudžiai kontaktuojant su kitomis socialinių paslaugų, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigomis, kitais globos centro specialistais, sudarydamas sąlygas vaikui palaikyti ryšį su broliais, seserimis, biologiniais tėvais, derindamas teikiamas paslaugas ir pagalbą biologinei vaiko šeimai su socialiniais darbuotojais, teikiančiais paslaugas šeimai.
| Paslaugos tipas | Gavėjai | Trukmė |
|---|---|---|
| Trumpalaikė socialinė globa | Vaikai, laikinai netekę tėvų globos | Iki vaikui pasibaigs laikinoji globa, bet ne ilgiau nei 18 mėn. |
| Ilgalaikė socialinė globa | Be tėvų globos likę vaikai, kuriems nustatyta nuolatinė globa | Nuolatinė |
Vaikų globos namų veiklos tikslas - užtikrinti trumpalaikę (ilgalaikę) socialinę globą, ugdymo ir socialines paslaugas nuo 1 iki 18 metų amžiaus likusiems be tėvų globos vaikams, kuriems nustatyta laikinoji ar nuolatinė globa (rūpyba) bei vyresniems kaip 18 metų asmenims (iki pilnametystės gyvenusiems VGN), kuriems išlaikymas globos namuose yra pratęstas (asmens prašymu ir savivaldybės administracijos direktoriaus sutikimu), iki jis baigs bendrojo lavinimo mokyklą.
Vaikų globos namų uždaviniai:
- vykdyti globėjo (rūpintojo) funkcijas, užtikrinti vaikams kokybiškas valstybės teisės aktuose nustatytas sveikas ir saugias buities ir ugdymosi sąlygas, artimas šeimos aplinkai, atitinkančias jo amžių, sveikatą ir brandą;
- sudaryti sąlygas vaikui įgyti kultūros bei socialinę kompetenciją, tapti atsakingu už savo poelgius bei ugdyti pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms. Rengti savarankiškam gyvenimui ir integracijai atviroje demokratinėje visuomenėje;
- sudaryti sąlygas tenkinti socialinės globos ir specialiojo ugdymo (si), saviraiškos poreikius, skatinti mokytis, pasirenkant formalaus ir neformalaus švietimo programas. Atsižvelgiant į vaiko psichofizines galias, garantuoti kvalifikuotą socialinę, pedagoginę, psichologinę, specialiąją ir kt. pagalbą, siekiant pozityvių vaiko elgesio ir socialinės patirties pokyčių.
