Nėštumas yra ypatingas laikotarpis moters gyvenime, kurio metu jos organizme vyksta daugybė fiziologinių pokyčių, siekiant užtikrinti optimalias sąlygas vaisiui vystytis. Viena iš svarbių organizmo sistemų, kuri pasikeičia nėštumo laikotarpiu, yra krešėjimo (hemostazės) sistema. Nors daugelis moterų apie tai dažnai nesusimąsto, krešėjimo pokyčiai turi didelę reikšmę nėštumo eigai, gimdymui ir pogimdyminiam laikotarpiui. Šių pokyčių supratimas gali padėti geriau įvertinti tam tikrų kraujo tyrimų rezultatus, laiku pastebėti galimus sutrikimus ir užkirsti kelią sunkioms komplikacijoms.
Nėštumo laikotarpiu moters organizmas patiria daugybę fiziologinių pokyčių, hormonų pusiausvyros pakitimų. Vienas iš pagrindinių tokių pokyčių tikslų - užtikrinti vaisiaus gyvybingumą ir sumažinti riziką, susijusią su kraujo netekimu gimdymo metu. Nėštumo metu padidėja daugelio krešėjime dalyvaujančių baltymų, taip vadinamų krešėjimo faktorių, koncentracija (pavyzdžiui, fibrinogeno, VII, VIII, X faktorių), sumažėja natūralių krešėjimą slopinančių baltymų, tokių kaip baltymo S, antitrombino kiekis. Taip pat labiau yra slopinama fibrinolizė (krešulių tirpinimo procesas), todėl kraujas tampa linkęs labiau sudaryti krešulius. Šie pokyčiai nėra patologija - tai fiziologinė nėščiųjų adaptacija.
Padidintas polinkis kraujui krešėti, pirmiausia, yra apsauga gimdymo metu. Didėjantis krešėjimo pajėgumas padeda sumažinti pogimdyminio kraujavimo (hemoragijos) riziką. Tačiau egzistuoja ir padidinto krešumo rizika - polinkis į trombozę. Hiperkoaguliacinė nėščiųjų būsena nuo 4 iki 50 kartų padidina veninės tromboembolijos (VTE) riziką. Nėščiosios, palyginti su nenėščiomis moterimis, turi didesnę giliųjų venų trombozės (GVT) ir plaučių embolijos (PE) riziką. Kartais krešėjimo pokyčiai gali sąveikauti su kitomis ligomis, pavyzdžiui, preeklampsija, antifosfolipidiniu sindromu ar placentos nepakankamumu.
Kraujo tyrimai nėštumo metu ir po gimdymo
Nėštumo metu gali būti atliekami įvairūs kraujo krešėjimo sistemos tyrimai. Kai kurie jų skiriami įprasta tvarka reguliaraus apsilankymo pas nėštumą prižiūrintį gydytoją metu, kiti skiriami, jei atsiranda įtarimų dėl galimų sutrikimų.
Pagrindiniai kraujo krešėjimo sistemos tyrimai
- Bendras hematologinis tyrimas (apimantis trombocitų skaičiaus nustatymą). Trombocitai atlieka svarbų vaidmenį pradiniame krešulio formavimęsi. Paprastai nėštumo metu trombocitų skaičius gali nežymiai sumažėti (dėl praskiedimo efekto, t. y. padidėjusio kraujo tūrio), tačiau vertės paprastai išlieka normos ribose.
- Protrombino laikas (PL) ir tarptautinis normalizuotas santykis (TNS, angl. INR). Šie parametrai vertina tam tikrų krešėjimo faktorių (išorinio ir bendrojo aktyvavimosi kelio) veiklą. Nėštumo metu PL/TNS dažniausiai išlieka normos ribose, nors gali nežymiai sumažėti. Nėštumo metu padidėjęs PL/TNS gali parodyti kepenų funkcijos sutrikimus ar vitamino K stoką.
- Aktyvinto dalinio tromboplastino laikas (ADTL). ADTL vertina šiek tiek kitokių krešėjimo faktorių nei PL/TNS veiklą, atspindi vidinio ir bendrojo aktyvavimosi kelio krešėjimo faktorių dalyvavimą. Nėštumo metu ADTL nežymiai sutrumpėja dėl padidėjusio krešėjimo faktorių kiekio.
- Fibrinogenas. Fibrinogenas - pagrindinis tirpus baltymas, kuris, veikiant kitam krešėjimo baltymui trombinui, virsta netirpiu fibrinu ir sudaro krešulio karkasą. Nėštumo metu fibrinogeno koncentracija reikšmingai padidėja (dažnai >4 g/l), ir tai yra laikoma normaliu fiziologiniu pokyčiu.
- D-dimerai. D-dimerai yra fibrino skaidymo produktas, kurio kiekis padidėja, kai organizme intensyviai formuojasi ir tirpsta krešuliai. Nėštumo metu D-dimerų koncentracija pamažu kyla ir gali viršyti įprastas normas, taikomas nenėščioms moterims. Todėl nėštumo metu D-dimerų tyrimo specifiškumas trombozės diagnostikai labai sumažėja.
- Antitrombinas, baltymas C, baltymas S. Tai natūralūs antikoaguliantai. Nėštumo metu baltymo S lygis sumažėja, kas laikoma normaliu reiškiniu.
- Specifiniai tyrimai trombofilijai nustatyti. Jei moteris turi padidėjusią trombozių riziką, gali būti skiriami genetiniai Leideno ir protrombino geno G20210A mutacijų, imunologiniai antifosfolipidinių antikūnų tyrimai.
Pogimdyvinio laikotarpio pokyčiai ir tyrimai
Po gimdymo moters organizmas pradeda grįžti į prieš nėštumą buvusią būklę. Šis laikotarpis, vadinamas pogimdyviniu, trunka apie 6-8 savaites. Per šį laiką baigiasi organų ir sistemų, pakitusių per gimdymą ir nėštumą, involiucija (grįžtamieji pakitimai).
Kas vyksta gimdoje?
Iškart po placentos atsidalijimo gimda susitraukia ir įgauna apvalią formą. Po gimdymo ji sveria apie 1 kilogramą. Praėjus savaitei, šis svoris sumažėja perpus ir lieka tik 500 gramų. Pogimdyvinio laikotarpio pabaigoje gimda atgauna prieš nėštumą buvusį dydį ir svorį - apie 50 gramų. Pogimdyviniai gimdos pakitimai nepraeina nepastebėti: jauna mama pilvo apačioje jaučia maudžiantį skausmą, kuris būna stipresnis maitinant kūdikį krūtimi.
Makšties išskyros (lochijos)
Pogimdyviniu periodu iš lytinių organų teka kraujingos išskyros, kurios vadinamos lochijomis. Pirmąsias dienas po gimdymo išskyros būna raudonos, vėliau šviesėja, tampa vandeningesnės, o apie 10 dieną įgauna baltą ar baltai gelsvą atspalvį. Laikui bėgant, lochijos keičiasi, tampa vis skaidresnės, kol maždaug šeštą pogimdyvinio laikotarpio savaitę išskyros tampa tokios, kokios ir prieš nėštumą. Per pirmąsias šešias savaites po gimdymo, kol gimda ir gimdos kaklelis dar nėra visiškai susitraukę, į gimdą gali patekti mikroorganizmų, galinčių sukelti infekcijas, todėl šiuo laikotarpiu reikia laikytis skrupulingos išorinių lytinių organų higienos. Patartina naudoti specialius pagimdžiusioms moterims skirtus įklotus. Juos, nepriklausomai nuo to, kiek intensyviai išsiskiria lochijos, privalu keisti kas dvi valandas.
Kiaušidžių veikla ir mėnesinių atsiradimas
Iškart po gimdymo, jei nežindomas kūdikis, atsinaujina kiaušidžių veikla, pradeda bręsti folikulai. Kūdikio žindymas stabdo kiaušidžių veiklą, todėl apie 70 proc. žindyvių mėnesinių nebūna. Krūtimi nemaitinančioms moterims mėnesinės dažniausiai atsiranda 6-8 savaitę po gimdymo. Žindančioms moterims mėnesinės gali prasidėti praėjus šešiems mėnesiams po gimdymo ir vėliau. Pradėjus primaitinti ar retėjant žindymams, didėja ovuliacijos (t. y. ir pastojimo) tikimybė. Pirmaisiais mėnesinių ciklais ovuliacijos gali nebūti.
Tarpvietės sveikata
Tarpvietės patinimas ir kraujo priplūdimas praeina per 1-2 savaites. Jei gimdant įvyko gilus tarpvietės plyšimas arba tarpvietė buvo įkirpta (epiziotomija), gijimas užtrunka vidutiniškai 14 dienų. Skausminga makštis po gimdymo, ypač jei buvo atliktas tarpvietės įkirpimas ar įvyko plyšimas, yra laikina. Rekomenduojama mankšta, ypač Kegelio pratimai, padedantys greičiau sustiprinti dubens dugno raumenis.
Pilvo sienos tonusas
Pilvo sienos tonuso sugrįžimas į būklę, buvusią iki nėštumo, priklauso nuo fizinių pratimų. Po gimdymo pilvo oda lieka suglebusi, išsitampiusi ar net išvagota strijų. Ne geresnės būklės po gimdymo būna ir pilvo raumenys: išsitampę ar net išsiskyrę (tai gali nutikti dėl nėščios moters gimdos ilgalaikio ištempimo plyšus elastinėms skaiduloms).
Kiti svarbūs pokyčiai ir tyrimai
Pirmąsias 2-5 dienas po gimdymo krūtyse gaminasi priešpienis (gelsvas, lipnus skystis). Visiems Lietuvoje gimusiems naujagimiams turi būti suleidžiama profilaktinė vienkartinė vitamino K dozė (tai yra atliekama dar būnant gimdykoje) ir pirmoji hepatito B vakcina (per pirmąją parą). Prieš išvykstant į namus, naujagimiams yra atliekamas klausos otoakustinis tyrimas bei akių dugno raudonojo reflekso tyrimas.
Po gimdymo gali tinti kojos, nes vis dar veikia kraujagysles atpalaiduojantys hormonai. Taip pat tinimas gali kankinti dėl gimdymo metu sulašintų skysčių kiekio (pvz., jeigu buvo taikytas epidūrinis skausmo malšinimo būdas, atlikta cezario pjūvio operacija). Nereikėtų pamiršti ir nuotaikų svyravimų, kurie dažnai yra hormoniniai.
Prevenciniai tyrimai ir jų svarba
Nors straipsnio pagrindinė tema - kraujo tyrimai po gimdymo, svarbu paminėti ir bendrą moters sveikatos profilaktiką. Profilaktinė patikra, reguliarūs apsilankymai pas gydytoją leidžia laiku pastebėti galimus pakitimus ir užkirsti kelią ligoms.
Gimdos kaklelio vėžio prevencija
Gimdos kaklelio vėžys yra ketvirtas pagal dažnumą moterų piktybinis susirgimas. Beveik visi gimdos kaklelio vėžio atvejai (99 proc.) yra susiję su žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija. Lietuvoje gimdos kaklelio prevencinė programa vykdoma jau nuo 2004 m., ja remiantis skatinama kas 3 metus atlikti gimdos kaklelio tyrimą (PAP testą) moterims nuo 25 iki 59 metų. PAP testas padeda nustatyti ląstelių pokyčius gimdos kaklelyje. Ankstyvas gimdos kaklelio vėžio nustatymas naudojant PAP tepinėlį suteikia didesnę tikimybę pasveikti, jei atlikus tyrimą randami onkologiniai pakitimai.
Kiti prevenciniai tyrimai
Nėra būtina atlikti visų galimų tyrimų, tačiau svarbu žinoti apie profilaktines programas, kurios gali padėti anksti diagnozuoti vėžį ar kitas ligas. Pavyzdžiui, mamografija, slapto kraujavimo išmatose testas, prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimas vyrams, įvertinimas dėl širdies ir kraujagyslių ligų rizikos.
Svarbu nepamiršti, kad laiku atlikti kraujo tyrimai ir kiti medicininiai patikrinimai yra neatsiejama sveikos gyvensenos dalis, ypač po gimdymo, kai moters organizmas patiria didelius pokyčius.
