Poreikis - tai tarsi noras žengti žingsnį pirmyn savęs realizavimo link. Kaip sako A. Maslow, - „Kuo dažniau žmogus žengia atgal ir praleidžia galimybę žengti pirmyn, tuo didesnis skirtumas tarp to, kuo žmogus yra ir kuo galėjo tapti“. Apleisti poreikiai gali sukelti neigiamas emocijas - ypač liūdesio ar savigraužos jausmą, depresiją, nerimą. Poreikių formavimasis atlieka milžinišką vaidmenį žmogaus asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime, tačiau net apie 70 tūkst. Lietuvoje augančių vaikų susiduria su sunkumais siekdami realizuoti savo poreikius. Tiek Lietuvoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse gyvena sveiki vaikai ir susiduriantys su intelekto ar fizinių funkcijų sutrikimais, sukeliančiais jų veiklos ribotumą, kuris įvardijamas kaip negalia. Mokslinėje literatūroje galima rasti tokius vaikus su negalia apibūdinančius terminus - vaikai, turintys specialiųjų poreikių, ypatingi vaikai, vaikai su negalia ar neįgalūs vaikai.
Specialieji poreikiai nustatomi tuomet, kai reikia parinkti vaikui ugdymo turinį, metodus, būdus ar darbo tempą bei aplinką, pritaikyti reikiamas priemones, ugdymo procese teikti tikslingą pedagoginę, psichologinę ar socialinę pagalbą. Specialusis poreikis atsiranda tada, kai vaikui prireikia specialiosios pagalbos. Taip gali nutikti dėl įgimtų ar įgytų ilgalaikių vaiko sveikatos sutrikimų ir nepalankių aplinkos veiksnių. Šie vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ir jų ugdymosi sėkmei būtina tinkamai pritaikyta ugdymosi aplinka, įskaitant pedagoginę, psichologinę, logopedinę ir kitą pagalbą. Apie 8 tūkst. (10 %) visų vaikų su specialiais poreikiais turi intelekto, judėjimo, regos ar klausos negalią. Pusė jų mokosi bendrojo lavinimo mokyklų bendrojo lavinimo klasėse, kita pusė - specialiosiose klasėse arba specialiosiose mokyklose. Taigi specialiųjų poreikių turi dažnas vaikas. Tai gali būti masažo, logopedo, kineziterapeuto paslaugos, vaistų sugirdymas ligos atveju.
Specialiųjų poreikių nustatymas ir pagalba
Specialieji poreikiai - tai žodžių junginys, galintis nuskambėti itin grėsmingai kiekvienai šeimai, atsidūrusiai situacijoje, kai tai paliečia jų vaiką. Kaip nustatyti, ar vaikas turi specialius poreikius? Specialiųjų poreikių nustatymas nepriklauso nuo žmogaus amžiaus. Su tuo gali susidurti tiek ką tik gimęs kūdikis ar paaugęs vaikas, tiek suaugęs ar garbaus amžiaus sulaukęs žmogus. Tačiau labai dažnai negalia pasireiškia ir yra pastebima pirmaisiais penktaisiais vaiko gyvenimo metais. Todėl šiuo laikotarpiu būtina tiek tėvams / globėjams, tiek vaiką prižiūrintiems gydytojams stebėti mažylio raidą (fizinį, psichologinį, emocinį vystymąsi).
Dėl specialiųjų poreikių nustatymo reikia kreiptis gavus šeimos gydytojo siuntimą į NDNT (Nacionalinį diagnostikos, konsultavimo ir reabilitacijos centrą), kuri, remiantis sveikatos priežiūros specialistų nustatytais vaiko sveikatos sutrikimais įvertina ne tik diagnozės sunkumo lygį, bet ir nusako vaiko gebėjimą funkcionuoti savarankiškai. Jeigu tėvai arba mokytojai mato, kad vaikui sunkiai sekasi perprasti mokomąją medžiagą, kyla elgesio, emocijų, dėmesio sutelkimo sunkumų, jie turi kreiptis į ugdymo įstaigos Vaiko gerovės komisiją, kuri atlieka pirminį vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimą ir parengia dokumentus Pedagoginei psichologinei tarnybai (PPT) / Švietimo pagalbos tarnybai (ŠPT). Šie juos išnagrinėja ir kviečiasi vaiką mokymosi sunkumams įvertinti.
Mokyklos Vaiko gerovės komisijai nusprendus, kad mokiniui tikslinga vertinti specialiuosius ugdymosi poreikius tam, kad būtų galima skirti individualią ugdymo programą ar pritaikyti bendrojo ugdymo programą, būtina gauti raštišką tėvų sutikimą, o tada kreiptis į miesto ar rajono pedagoginės psichologinės arba švietimo pagalbos tarnybų specialistus dėl išsamesnio vaiko įvertinimo. PPT specialistai (logopedai, specialieji pedagogai, psichologai, socialiniai pedagogai, surdopedagogai, tiflopedagogai, neurologai ir kt.) įvertina specialiuosius vaiko ugdymosi poreikius bei nustato jų lygį. Aptarę tyrimų rezultatus su tėvais / globėjais, vaikui skiria specialųjį ugdymą ir / ar švietimo pagalbą.
Kokiu tikslu vertinami specialieji vaiko poreikiai? Sudaryti optimalias ugdymo bei ugdymosi sąlygas. Suteikti reikiamas paslaugas (asmeninio asistento, mokytojo padėjėjo pagalba), technines (kompensacines priemones), medicininę pagalbą (asistavimas geriant vaistus, maitinimas per gastrostomą, kateterizavimas, kineziterapija, logopedo pagalba ir pan.), aplinkos ir būsto pritaikymą, finansinę pagalbą (nuo negalios priklausančios išmokos, transporto išlaidų kompensavimas ir pan.).
Remiantis LR švietimo ir mokslo ministro 2011 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. Vaikui pritaikyta arba individualizuota ugdymo programa gali būti skiriama laikinai arba nuolat. PPT ar mokyklos vaiko gerovės pažymoje dėl specialiųjų ugdymosi poreikių pirminio / pakartotinio įvertinimo gali būti nurodyta specialiųjų ugdymosi poreikių trukmė ir kada įvertinimą reikia pakartoti. Su šeimomis, kuriose auga individualių poreikių turintys vaikai, dirba platus ratas skirtingų institucijų, atliekančių skirtingas funkcijas. Pagrindinis tikslas - dalintis informacija, kuri leistų tėvams geriau suprasti bei padėti negalią turintiems vaikams.
Integruotas ugdymas ir jo iššūkiai
Integruotas ugdymas yra neatsiejamas nuo pedagogo profesinio pasirengimo kokybės, nuo jo žinių, įgūdžių, nuo jo gebėjimų ugdyti labai skirtingus vaikus. Taip pat, įvairių problemų iškyla pedagogams, ugdant SP turinčius vaikus. Sunkumai pastebimi įvairiose pedagoginės veiklos srityse, nes kompetencija ugdyti SP vaikus neatsiranda savaime. Nuo 2024 m. rugsėjo mėnesio, pagal įtraukiojo ugdymo reformą, visi ugdytiniai ugdomi bendrai, atsižvelgiant į kiekvieno individualius poreikius. Švietimo reformos neišvengiamai kelia naujų reikalavimų pedagogams, jiems privalu ne tik teikti pedagoginę pagalbą mokiniams, bet ir atlikti daug kitų darbų susijusių su ugdymo organizavimu.
Veiksniai, lemiantys sėkmingą integraciją, priklauso nuo socialinių, ekonominių, kultūrinių veiksnių: visuomenės pasirengimo priimti neįgaliuosius į savo tarpą, įstatymiškai įtvirtintų neįgaliųjų teisių ir be abejo specialistų kompetencijos. Ugdant neįgaliuosius kartu su normalios raidos bendraamžiais, pedagogams iškyla poreikis įgyti papildomų kompetencijų - žinių, gebėjimų, praktinių įgūdžių.
Mokymosi sunkumai kyla dėl tam tikro nežinojimo, kokių programų ir išmokimo metodų pritaikyti vaikams, turintiems spec. poreikių. Išmokimo metodų yra daugybė. Bet, kaip juos pritaikyti konkrečiam vaikui - tai klausimas. Todėl turi būti nuosekliai parengtas pradinis pasiruošimas pritaikyti mokymo technikas, priemones, aplinką visiems arba konkrečiam vaikui. Mokykloje ir namuose nuolat susiduriame su vaikų elgesio problemomis. Dažnai tenka galvoti, kokių imtis prevencinių priemonių, o taip pat ir namie. Probleminiai mokiniai savo elgesiu trukdo mokytis likusiems mokiniams, koncentruotis į dėstomą dalyką ir tuo pačiu mokytojui išsamiai ir tikslingai dėstyti pamoką. Todėl, tampa aktualu žinoti kiek galima daugiau drausmės poveikio metodų, kurie nebūtų emociškai per daug skausmingi ir, kad vaikas nesijaustų nuskriaustas. Tėvams ir švietimo ugdymo įstaigų darbuotojams tenka dirbti su agresyviais, hiperaktyviais ir t. t. vaikais ir paaugliais švietimo įstaigose. Kyla daug klausimų: kokius reikia priimti sprendimus ir kokias taikyti priemones. Mokytojams, pamokos metu tenka dirbti su hiperaktyviais vaikais ir kaip rodo tyrimų išvados, tokių vaikų daugėja. Yra tipinių ugdymo organizavimo būdų, padedančių spręsti šią problemą. Kokia turėtų būti pamoka, kad būtų galima sėkmingai dirbti su hiperaktyviais vaikais?
Tėvų ir pedagogų bendradarbiavimas
Nuo 1994 metų, vienas iš svarbesnių Lietuvos švietimo uždavinių - bendravimas ir bendradarbiavimas su tėvais. Tėvai ir pedagogai yra dvi jėgos, labiausiai priartėjusios prie vaiko, saveikaujančios tarpusavyje. Pedagogų, specialiųjų pedagogų ir tėvų bendradarbiavimas yra labai svarbus ugdymo procese. Pedagogas, švietimo įstaigoje turi būti asmuo, gebantis bendradarbiauti su visų socialinių grupių atstovais.
Specialiojo ugdymo istorija ir raida Lietuvoje
Specialiojo ugdymo ištakos siekia senovės Graikiją (aklieji mokyti pagal specialiąją programą). Aristotelis veikale Apie sielą (De Anima, lietuviškai 1959) teigė, kad kurčnebylystė turi įtakos vaikų protiniams gebėjimams ir pažintinei veiklai, todėl būtini specialiojo ugdymo ir mokymo metodai. 12 metų mokymo programa akliesiems 10 amžiuje buvo parengta al Azharo universitete Egipte. Senovės Romoje kurtieji buvo laikomi pamišėliais ir silpnapročiais. Viduramžiais Bažnyčia teigė, kad kurčiam vaikui atimta kalba už tėvų nuodėmes, todėl jis turi būti atskirtas nuo visuomenės. Renesanso epochoje humanistinės pažiūros skatino mokslininkus tyrinėti specialiųjų poreikių asmenų problemas, pritaikyti teorines žinias juos mokant. 15-18 amžiuje specialiųjų poreikių asmenys buvo mokomi individualiai (dažniausiai juos mokydavo vienuoliai ir patys tėvai).
Pirmosios specialiojo ugdymo įstaigos atsirado 18 amžiuje Prancūzijoje. 1775 prancūzų kunigas Ch. M. de l’Épée Paryžiuje įsteigė pirmąją pasaulietinę kurčiųjų mokyklą, prancūzų tiflopedagogas V. Haüy 1784 - Nacionalinį jaunų aklųjų institutą. 18-19 amžiuje specialiojo ugdymo įstaigos įkurtos Airijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Italijoje, Vokietijoje. 1865 Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pradėtas aukštesnysis ir aukštasis specialiųjų poreikių asmenų mokymas, įsteigtos kelios kolegijos ir skyriai prie universitetų.
Lietuvoje pirmoji kurčiųjų mokykla 1805 įkurta Vilniuje (veikė trumpai). 1823 prie Vilniaus universiteto įkurtas Kurčiųjų institutas (veikė iki 1833). 1927 P. Daunio iniciatyva įsteigtas Kauno aklųjų institutas (1941 pertvarkytas į Kauno aklųjų mokyklą; aklųjų mokykla). 1940 SSRS okupavus Lietuvą įvesta sovietinė švietimo sistema. 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pagal Specialaus ugdymo įstatymą (1999, nauja redakcija 2011) specialusis ugdymas yra Lietuvos švietimo dalis, apimanti visus mokymo lygmenis.
Specialiųjų poreikių asmenys ugdomi valstybinėse, savivaldybių ir privačiose visų tipų bendrojo ir specialiojo ugdymo, globos įstaigose ir specializuotuose suaugusiųjų centruose.
Ugdymosi formos ir vietos
Specialiojo ugdymo įstaigos priima turinčius didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių ir negalinčius lankyti bendrojo ugdymo įstaigų asmenis, padeda jiems pasirengti ugdymuisi bendrojo ugdymo įstaigoje, teikia metodinę pagalbą tų įstaigų pedagogams, tėvams (globėjams). Ikimokyklinio amžiaus vaikai (3-6/7 metų) ugdomi ikimokyklinio ugdymo įstaigų bendrosiose ar specialiosiose grupėse, specialiojo ikimokyklinio ugdymo ir kitose specialiojo ugdymo įstaigose. Vaikai, neturintys galimybės kiekvieną dieną atvykti į tam tikrą specialiąją įstaigą, gali būti ugdomi šių įstaigų savaitinėse grupėse arba jiems suteikiama specialioji pedagoginė pagalba.
Bendrojo lavinimo specialiųjų poreikių moksleiviai ugdomi visų tipų bendrojo lavinimo mokyklų bendrosiose ar specialiosiose klasėse, specialiosiose mokyklose, profesinėse mokyklose pagal atitinkamo pagrindinio profesinio mokymo pakopą (moksleiviai, neturintys galimybės kiekvieną dieną atvykti į specialiąją mokyklą ar kitą specialiąją ugdymo įstaigą, turi teisę nemokamai gyventi bendrabutyje). Specialiųjų poreikių moksleivių mokymosi trukmė gali būti 1-2 metais ilgesnė negu bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių. Mokoma bendrųjų ir specialiųjų dalykų pagal Švietimo ir mokslo ministerijos nustatytus mokymo planus, bendrąsias ir specialiąsias programas.
Profesinį ir aukštąjį mokslą specialiųjų poreikių asmenys gali įgyti profesinėse mokyklose, profesinio mokymo centruose ir kursuose, specialiosiose profesinio mokymo įstaigose, specialiųjų mokyklų profesinio lavinimo skyriuose, aukštosiose mokyklose (į jas priimami pirmumo tvarka). Egzaminai laikomi pagal nustatytus reikalavimus, jei asmuo pageidauja, egzaminų organizavimo tvarka pritaikoma pagal jo specialiuosius poreikius.
Vaikų globos namų auklėtinių specialieji poreikiai ir socializacija
Vaikų globos namai yra vieta, kurioje auga vaikai, netekę galimybės gyventi su savo biologinėmis šeimomis. Šiems vaikams dažnai reikia specialios priežiūros ir dėmesio, kad jie galėtų sėkmingai augti ir vystytis. Straipsnyje aptariami vaikų globos namų auklėtinių specialieji poreikiai, jų socializacija, elgesio problemos ir galimi sprendimo būdai.
Vaikai, gyvenantys globos namuose, patiria dvigubą socializaciją - jie turi prisitaikyti prie globos namų aplinkos ir prie visuomenės normų. Globos namai turėtų padėti vaikams sėkmingai integruotis į visuomenę. Agresyvaus elgesio korekcija vaikų globos namuose yra svarbi tema. Straipsnyje analizuojami agresyvaus vaikų globos namų auklėtinių, turinčių specialiųjų poreikių, elgesio pokyčiai, taikant specialias programas, pvz., Baltijos gyvenimo meno (BGM) neagresijos programą. Tyrimai rodo, kad specialios programos gali būti veiksmingos mažinant agresyvų elgesį vaikų globos namuose.
Bendradarbiavimas su policija yra svarbus užtikrinant vaikų globos namų auklėtinių saugumą. Tai padeda greičiau rasti dingusius vaikus ir užkirsti kelią žalingiems įpročiams bei kitoms problemoms. Taip pat svarbus ir kitų institucijų, tokių kaip JAV ambasados, parama, kuri padeda užtikrinti geresnes gyvenimo sąlygas vaikams ir suteikia jiems galimybę užsiimti įvairia veikla.
Neįgalių vaikų integravimas į visuomenę | Nathalie Canteli | TEDxYouth@BIS
Rekreacijos kokybė ir pasitenkinimas gyvenimu
Rekreacija - tai veikla, kuria žmonės užsiima laisvalaikiu, siekdami atsipalaiduoti, pasilinksminti ir atgauti jėgas. Rekreacijos kokybė yra svarbi tiek vaikams, augantiems šeimose, tiek vaikams, gyvenantiems globos namuose. Vaikams, augantiems šeimose, rekreacijos galimybės dažnai yra platesnės nei vaikams, gyvenantiems globos namuose. Pasitenkinimas gyvenimu yra svarbus rodiklis, parodantis, kaip vaikai jaučiasi globos namuose ar šeimoje. Rekreacijos kokybė gali turėti įtakos vaikų pasitenkinimui gyvenimu. Vaikų požiūris į rekreacijos kokybę gali skirtis priklausomai nuo jų amžiaus, lyties, socialinės padėties ir individualių poreikių. Gyvenamoji erdvė turi didelę įtaką vaikų rekreacijos galimybėms. Vaikai, gyvenantys erdviuose ir patogiuose namuose, turi daugiau galimybių užsiimti įvairia veikla.
Moderni ugdymo(si) aplinka
Vienas iš svarbiausių šiuolaikinio švietimo prioritetų yra įtraukusis ugdymas, kuriuo siekiama suteikti visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų gebėjimų ar poreikių, kokybišką ir visavertį ugdymą. Kiekvienas vaikas yra unikalus ir turi skirtingus ugdymosi poreikius. Siekiant užtikrinti ugdymo prieinamumą ir veiksmingumą specialiųjų poreikių turintiems vaikams ir pagerinti jų ugdymosi sąlygas, būtina ugdant šiuos vaikus naudoti jiems skirtas, pritaikytas mokymo priemones. Mokykla turi aprūpinti specialiuosius ugdymo poreikius turinčius vaikus (vaikus, turinčius elgesio ir emocijų, autizmo spektro sutrikimų, vaikus, turinčius judesio ir (ar) padėties, intelekto ir kt.) tinkamomis priemonėmis.
Jau dabar Lietuvoje yra ne vienas puikus pavyzdys, kai bendrojo lavinimo mokykloje sėkmingai mokosi specialiuosius ugdymo poreikius turintys mokiniai. O nuo 2024 m. rugsėjo, kai įsigalios Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo pakeitimai, numatoma, kad kiekvienam vaikui turi būti sudarytos sąlygos ugdytis artimiausioje ugdymo įstaigoje (darželyje, mokykloje) kartu su savo bendraamžiais. Artėjant šiai datai, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga parengė rekomendacijas mokykloms ir darželiams, susiduriantiems su įtraukties sunkumais ir iššūkiais, kai mokyklos aplinka tik dalinai pritaikyta skirtingus ugdymosi poreikius turintiems mokiniams.
Pasak Kišonienės, Dudzinskienės (2007), ugdymo aplinka apima ir fizinę aplinką, ir socialinius mokymosi aspektus. Fizinė aplinka - tai ta, kurioje vyksta mokymas, naudojamos informacinės kompiuterinės, kompenacinės ir kitos priemonės. Ugdomoji aplinka turi būti tinkama įvairių poreikių turintiems vaikams. Ugdymo tikslų, metodų, priemonių ir ugdomosios aplinkos parinkimo dermė gali užtikrinti sėkmingą ugdymąsi.
Siekiant skatinti vaikų bendruomeniškumą, grupėse įrengtos erdvės, kuriose yra patogių minkštų baldų: kilimų, pufų, sėdmaišių, suolelių - stalelių, minkštų apskritimo ir cilindro formų pagalvių, palapinių, ir pan. Smėlio ir vandens erdvė grupėje ir lauke tinka vaikų bendravimo įgūdžiams gerinti, moko spręsti problemas, lavina smulkiąją motoriką, padeda susipažinti su daiktų savybėmis. Atsipalaiduoti, nusiraminti ir pažinti aplinkai, grupėje pasitelkiamos gamtinės medžiagos.
