Nemažai tėvų per vasarą apsisprendžia ir rudenį pirmą sykį nuveda savo mažylius į vaikų darželį ar kitą vaikų ugdymo grupę. Dar kiti ryžtasi vaiką ten nuvesti po tam tikros pertraukos, nors pirmoji patirtis ir nebuvo labai sėkminga. Kaip tinkamai paruošti vaiką darželiui ar ikimokyklinio lavinimo mokyklėlei? Savo mintimis apie tai dalijasi vaikų psichiatrė, docentė dr. Sigita Lesinskienė.
Pasak pediatrės, pirmiausia tėvai turi įžvelgti ikimokyklinio ugdymo įstaigos naudą vaikui. Anot dr. S. Lesinskienės, vaikų darželis - viena pirmųjų ikimokyklinio amžiaus vaikų socializacijos vietų. Tėvai turėtų įvertinti šią puikią galimybę savo vaikui. „Labai svarbu, kad tėvai paaiškintų, kas yra darželis, kam jis reikalingas, kuo jis naudingas ir geras vaikui. Reikėtų mažyliui apie tai pasakyti aiškiai, suprantamai ir, žinoma, pozityviai. Gaila, bet dažnai tenka susidurti, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai nežino, kodėl jie lanko vaikų darželį“, - teigia gydytoja.
Pasak dr. S. Lesinskienės, adaptacijos etape labai daug lemia ir bendra vaiko psichologinė savijauta. „Į darželį ruošiamas vaikas turi jaustis ramus ir saugus.“
„Ilgiau darželio nelankiusiam jautresniam vaikui tenka adaptuotis iš naujo. Žinoma, šis adaptacijos periodas yra trumpesnis ir lengvesnis. Jį palengvina ir pozityvus tėvų ir kitų šeimos narių požiūris į darželį. Vaikui adaptuoti jo sugrįžimą į vaikų grupę padėtų lydintys malonūs dalykai. Kai kuriems vaikams užtektų priminti, kad jų pasiilgo ir laukia gerieji žaidimų draugai. Vaikas galėtų jiems papasakoti, ką patyrė per tą laiką, kol nelankė darželio. Galbūt jis išmoko naują žaidimą, kurį galėtų žaisti su kitais vaikais“, - sako dr. S Lesinskienė.
Vaikams, anot pediatrės, iš naujo grupėje adaptuotis padeda ir kokie nors linksmi ritualai. Kai kurie mažyliai labai mėgsta atsimojuoti su šeimos nariais, kaip nors ypatingai atsisveikinti su namų augintiniais. Čia galėtų pagelbėti ir smagūs kartu su tėvais sukurti ir išmokti kupletai darželio tema, kuriuos mažyliai noriai deklamuotų ar padainuotų rytais ar pakeliui į darželį.
Kaip tinkamai paruošti vaiką darželiui?
- Išsiaiškinkite, kokie jūsų lūkesčiai. Paklauskite savęs, ko labiausiai norėtumėte, kad vaikas išmoktų, patirtų, ką gero jis ikimokyklinio ugdymo įstaigoje gaus, kaip ir kodėl to reikia jo raidai.
- Kontroliuokite, ką kalbate apie ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Tėvai ir kiti šeimos nariai turėtų atkreipti dėmesį į savo nusiteikimą bei tai, kas namuose kalbama apie darželį ar kitą įstaigą, kurią ruošiasi lankyti ar jau lanko vaikas. Labai svarbu, ką vaikas girdi iš jį supančių suaugusiųjų. Pasitaiko, kad tėveliai atvirai nerimauja, bijo, abejoja ar nepagarbiai aptarinėja ugdymo įstaigas, auklėtojas, kitų pažįstamų patirtis.
- Pasitelkite optimizmą, padrąsinkite vaiką. Ikimokyklinio amžiaus vaikams būdinga laki, magiška vaizduotė. Nugirdę negatyvias suaugusiųjų kalbų nuotrupas, jie gali prisigalvoti visokiausių dalykų apie ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Tėvams derėtų būti pozityviems ir prie vaikų kalbėti ramiai, drąsinančiai, optimistiškai. Be vaikui skirtos žinios, kas vyksta darželyje, pravartu jam ramiai bei džiaugsmingai apie tai papasakoti.
- Sutarkite dėl vienodos nuomonės šeimoje. Tėvams pravartu pasikalbėti su vyresniais broliais ir seserimis (mažiesiems negirdint), kad visų šeimos narių nuomonė ir požiūris sutaptų.
- Išmokykite vaiką atsisveikinti. Ikimokyklinę ugdymo įstaigą pradedantis lankyti vaikas turėtų suvokti, kaip ir kodėl atsisveikinama. Reikėtų išmokyti jį atsisveikinti, pripratinti pabūti kitoje aplinkoje (pvz., pasisvečiuoti pas senelius, draugus ir pan.).
- Išmokykite vaiką pavalgyti bei apsirengti.
- Pasiruošimą paverskite žaidimu. Vieni vaikai atsiskirti nuo tėvų išmoksta pamažu ir palaipsniui, kitiems užtenka keleto ašaringų kartų, o dar kiti atsiskiria ir vaikų įstaigos grupėje apsipranta labai lengvai. Šį adaptacijos veiksmą galime sužaisti, nupiešti, suvaidinti, sukurti apie jį įvairių gyvūnėlių darželių istorijų.
- Apsižvalgykite. Esant galimybei, būtų gerai prieš kelias savaites nuvesti vaiką į būsimą darželį ir apžiūrėti grupę, pabendrauti.
- Įvertinkite individualų vaiko pasiruošimą. Amžius, kai mažylis jau yra pasiruošęs ir subrendęs pradėti lankyti vaikų kolektyvą, yra individualus. Manoma, kad optimalus vidurkis galėtų būti treji metai, o kai kuriems reikėtų dar kiek paūgėti. Jei vaikas nepasiruošęs, buvimas kitoje aplinkoje didesnę laiko dalį jam gali sukelti per daug nerimo ir įtampos. Apie tai vaikas kartais nesugeba išsakyti, bet iš jo išvaizdos, reakcijų matyti, kad yra įsitempęs, neatsipalaiduoja, nesidžiaugia, stokoja spontaniškumo, laisvumo, nevalgo, neužmiega ir pan.
- Stebėkite, kaip jaučiasi darželį lankantis vaikas. Jei vaikas sunkiai ir ilgai adaptuojasi darželyje ar kitoje vaikų ugdymo grupėje, jo organizmas patiria ilgalaikius streso hormono pakitimus, tuomet pasireiškia ir kūno reakcijos, dėl kurių dažnai prireikia medikų pagalbos. Jei pradėjęs lankyti darželį vaikas ima dažniau sirgti, galime numanyti, kad jam buvimas vaikų kolektyve atima per daug vidinių jėgų ir nuo nuolatinės įtampos sumažėja imunitetas… Jeigu matote, kad vaiko emocinė ir fizinė savijauta negerėja, tai turėtų paskatinti tėvus priimti tinkamą sprendimą.
Vaikų pasakojimai darželyje: kas lieka tarp eilučių?
Vaikai, ypač ikimokyklinio amžiaus, linkę dalintis savo patirtimi ir įspūdžiais, o darželio auklėtojai dažnai tampa pirmaisiais jų klausytojais. „Vaikai tikrai tėvų paslapčių nesaugo, o gal ir nėra liepta jų išsaugoti. Todėl iš jų galima sužinoti viską, kas tik domina žmogų“, - sako darelio auklėtoja Gintarė B.
Pasak auklėtojos, vaikai nuolat pasakoja, kur buvo išvykę ar kur išvyksta tėveliai. Aiškiai galima atskirti, kas domina mergaites ir berniukus. Dažniausiai mažosios princesės pasakoja apie drabužius, kuriuos nuperka mamytės, berniukai pasakoja, kokį automobilį tėvelis nusipirko, kokios spalvos ir markės. Žinoma, visi namų reikalai vaikams atrodo svarbūs ir jais nori pasidalyti. Vaikai labai mėgsta kalbėtis apie savo namus, kur gyvena, pasakoja bent jau bando papasakoti kelią nuo darželio iki namų, kur važiuoti, pasukti, apsisukti. Taip pat vaikai labai mėgsta pasikalbėti apie tai, ką veikia su tėveliais vakarais: ką valgo, kokią knygutę skaito vakarais, kokias pasakas mėgsta.
Gintarė B. atskleidė kelis pasakojimus, kurių ji nepamiršta iki šiol. Vienas mergaitės pasakojimas apie savaitgalio prisiminimus, kuomet ji su sesę ir mama žaidė gydytojus ir ligonį, o mama gulėjo lovoje, nes „šeštadienį per daug šampano išgėrė“. Kitas pasakojimas - apie berniuką, kuris su tėčiu buvo kine, tačiau tėtis užmigo, nes jam nepatiko vaikiški filmukai.
Dar vienas įdomus pastebėjimas susijęs su vaikų melavimu ar pasakojimu tiesos. Auklėtoja sako, kad niekas negali pasakyti, ką vaikai meluoja, o kada sako tiesą. Daugiausiai kalba ir pasakoja tie, kurie yra aktyvesni visur, tad jie kalba nesustodami, tylesnieji ir ramesni vaikai, nėra linkę pasakoti.
Pasak auklėtojos, vaikams labai svarbu, kad jie galėtų pasidalinti savo patirtimi, net jei tai ir atrodo neįprasta. Vienas vaikas pasakojo, kad jo arkliukas Garbanėlė valgė su juo pusryčius prie stalo, turėjo savo lėkštę. Kitas vaikas pasakojo, kad jam leido miegoti tėvų lovoje ir žiūrėti televizorių, nes jis labai daug verkė ir niekas negalėjo jo nuraminti. Dar vienas vaikas prisipažino mušęs sesytę, o po to jam skauda širdutę.
Vaikai taip pat pasakoja ir apie savo svajones. Vienas berniukas sapnavo, kad buvo princesė, turėjo savo karalystę ir daug draugų nykštukų. Kai papasakojo mamai, ji atsakė, kad tai geras sapnas, nes nupirko naujus pataliukus. Dar vienas įsimintinas pasakojimas - apie močiutės atvykimą ir atvežtus saldainius.
Įsivaizduojami draugai: normalu ar ne?
Anksčiau ar vėliau daugelis tėvelių staiga suvokia, kad jų vaikas turi... įsivaizduojamą draugą. Tokį, kurio negalima nei pamatyti nei išgirsti, tačiau kuriam labai patogu suversti kaltę dėl visų išdaigų. Ar reikia sunerimti? Ar uždrausti šį keistą ryšį?
Tai, kad mažylis turi tokį draugą, nėra nei visiškai normalus, nei labai neįprastas reiškinys. Anot statistikos, tokie personažai jo gyvenime gali atsirasti apie trečiuosius gyvenimo metus, o išnyksta sulaukus 6-7. Vaikai tiki Kalėdų Seneliu, pasakų veikėjais, kalbasi su žaisliukais ir kepa pyragus iš smėlio. Tokiame amžiuje fantazija labai laki, ji trykšta tarytum fontanas. Tavęs juk nestebina, kad apsižergęs šluotą ar pagalį vaikas joja koridoriuje „ant žirgo“ ir dalyvauja labai svarbiose lenktynėse, kad kartoninė dėžė jam - kosminis laivas, rogutės arba pilis?
Susigalvoti draugai gali būti labai įvairūs: tiek žmonės, tiek gyvūnai ar knygų, filmukų veikėjai, mokslui visiškai nežinomos rūšys. Gal ir tu kažkada turėjai įsivaizduojamą draugą? Tada lengviau suprasi savo vaiką.
Dažniausiai įsivaizduojamą draugą įsigyja tie vaikai, kuriems trūksta bendravimo su tėveliais ir bendraamžiais. Paprastai mažylis susigalvoja tokį, kuris būtų panašaus amžiaus, kad galėtų su juo pažaisti, pasikalbėti apie vaikiškus reikalus, pasidalinti paslaptimis. Neretai tėveliai labai sunkiai įsitraukia į šį žaidimą - vaikas gali paprašyti sausainių sau ir savo draugui (iš anksto aišku, kas suvalgys visus saldumynus), perduoti draugui tavo žodžius. Kartais draugu tampa labai realus daiktas - pliušinis meškutis arba lėlytė.
Kitas draugų tipas - priešininkai. Tai taip pat gali būti išgalvotas arba pasiskolintas personažas, žaisliukas... Esmė ta, kad vaikas nuolat baudžia savo įsivaizduojamą draugą už netinkamus poelgius, šaukia ant jo, jį auklėja. Jeigu įsiklausysi, išgirsi žodžius, kuriuos sako auklė arba vaikų darželio auklėtoja. Vaikas jaučia problemą, tačiau turi per mažai patirties, kad suprastų suaugusiuosius, todėl tiesiog juos mėgdžioja, vaizduoja nemalonias jam situacijas ir jas sužaidžia. Žinoma, jis negali bausti mamos, tėčio ar auklės, todėl pasirenka įsivaizduojamą personažą.
Kartais įsivaizduojami draugai saugo vaiką - tai būna arba žmogus, arba gyvūnas, kuris padeda susidoroti su skriaudikais, žada paimti vaiką ten, kur viskas lengva ir paprasta. Vaikas nori gyventi geriau, todėl persikelia į fantazijų pasaulį. Šioje situacijoje reikėtų surasti skriaudiką - gali būti, kad tai yra jūsų šeimos narys.
Būna ir taip, kad įsivaizduojamų draugų atsiradimą galima susieti su paprasčiausiu nuoboduliu. Net jeigu mažylio grafikas nepriekaištingas, tavo atžala piešia, siuvinėja kryželiu ir šoka, gali būti, kad sūneliui ar dukrytei yra labai nuobodu. Rutina sekina ne tik suaugusiuosius, todėl pagalvok, ar neatėjo metas ką nors keisti. Nueikite kartu į zoologijos sodą, teatrą, pasivaikščiokite nepažįstamose vietose.
Dažnai savo susikurtame pasaulėlyje vaikai gauna būtent tai, ko jiems trūksta. Tai gali būti veiksmų laisvė, tai, ko vaikutis seniai nori ir prašo (dažniausiai - kačiuko arba šuniuko). Jeigu nupirksi tikrą augintinį, įsivaizduojamas išgaruos nespėjus nė mirktelėti. Jeigu neturite galimybės išeiti pasivaikščioti į parką, skaitykite prieš miegą pasakas. Artimo žmogaus nepakeis nei animaciniai filmukai, nei kinas, nei televizija, tad skirk savo mažyliui daugiau dėmesio.
Jeigu vaikas suverčia visą kaltę įsivaizduojamam draugui, gali nubausti abu iš karto, tačiau dar geriau pasakyti: „Kad ir kas tai padarė, atsakyti teks tau“. Ką daryti su įsivaizduojamais draugais? Geriausia - skirk daugiau dėmesio savo vaikui. Kartais pažaisk su juo, kartais pažiūrėk iš šono ir pagalvok. Ar reikia jaudintis? Nepulk į paniką - prisimink savo vaikystę. Net nebūtina nusikelti taip toli - juk ir užaugusi kartais stovi prie veidrodžio ir kalbiesi pati su savimi. O kiek kartų rašei „Mielam Dienoraščiui“?
Vaikų darželių istorija Lietuvoje
Šimtmečius ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo reikalai Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse buvo palikti šeimai, o konkrečiau - motinoms (išskirtiniais atvejais - guvernantėms). Anksčiau vaikai mokėsi iš tėvų, nes motinos būdavo namuose, todėl jie galėdavo padėti buityje ir, stebėdami ir atkartodami suaugusiųjų veiksmus, lavindavo elementarius įgūdžius. Prasidėjus modernizacijai, dirbantiems tėvams iškilo naujų socialinių iššūkių, nes jie nebeturėjo galimybių visapusiškai ugdyti vaikų, aktyvesnis gyvenimo ritmas pasiglemždavo didesnę dienos dalį. Kai abu tėvai išėjo į darbą, atžalos liko vienos, todėl teko leistis į vaikų priežiūros ir saugumo garantijos paieškas.
Vaikų darželiai tapo „dirbtine šeima“, kuri nesiekė pakeisti ar išstumti tėvų iš vaikų auklėjimo. Dėl to jų veiklos nereikėtų vertinti kaip neigiamos modernėjančios visuomenės pasekmės, atsiradusios tik dėl išaugusio vartojimo ar emocinio tėvų ir vaikų ryšio trūkinėjimo. Išsiaiškinę, kaip XX a. trečiame ir ketvirtame dešimtmetyje atrodė vaikų darželiai, kokie vaikai juos lankė, kokioje aplinkoje jie buvo ugdomi ir kas ten dirbo, galėtume geriau pažinti ir platesnę to meto visuomenę.
Pedagoginės sistemos ir darželių plėtra tarpukario Lietuvoje
Tarpukario Lietuvoje populiarūs ir visuotinai pripažinti buvo trys vaikų pedagogikos grandai: Friedrichas Fröbelis (1782-1852), Ovide‘as Decroly (1871-1932) ir Maria Montessori (1870-1952). Būtent jų idėjomis vadovavosi Lietuvoje besikuriantys vaikų darželiai.
Friedrichas Fröbelis įsivaizdavo vaikus kaip augalus, kurie savo dienas leidžia sode, yra prižiūrimi ir puoselėjami auklėtojo, atliekančio sodininko vaidmenį. Fröbelis manė, kad mokslas ne tik padeda žmogui tapti mąstančia, protinga asmenybe, bet ir skatina laisvą dieviškąją savimonę. Jo idėjomis tarpukariu rėmėsi „Lietuvos vaiko“ darželiai.
Ovide‘as Decroly vaiko ugdymo metodas buvo sukoncentruotas tenkinti vaiko poreikius. Jo pagrindinė mintis: „Gyvenimo mokykla per gyvenimą“. Tokias nuostatas palaikė žydiški vaikų darželiai.
Maria Montessori sukūrė visame pasaulyje gerai žinomą vaikų ugdymo sistemą, kurią iki šių dienų taiko privačios ir valstybinės vaikų ugdymo įstaigos. Ji teigė, kad „vaiko atradimas“ yra esminis jo ugdymo proceso veiksnys. Montessori idėjos paskatino kurtis netradicinius vaikų ugdymo darželius.
Remiantis šiomis teorinėmis idėjomis, Lietuvoje sistemingas ir kryptingas 3−6 metų vaikų švietimas suaktyvėjo nuo XX a. trečio dešimtmečio, o ketvirtame dešimtmetyje įvyko vaikų darželių tinklo plėtra. Paskutiniais nepriklausomybės metais vaikų darželius lankė daugiau nei 6 tūkst. vaikų, kuriuos prižiūrėjo 214 auklėtojų. Lietuvoje kasmet per mėnesį vidutiniškai buvo įsteigiami 2-3 darželiai, kurie galėjo priimti apie tūkstantį vaikų. Ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymu užsiėmė įvairios draugijos ir pavieniai asmenys, o nuo ketvirto dešimtmečio prie šios veiklos prisidėjo ir Lietuvos valstybė.
1938 m. Konstitucijoje galime įžvelgti didesnį valstybės dėmesį ateities kartoms. Joje nėra vartojamas terminas „vaikų darželis“, bet, be mokyklų, yra minimos auklėjimo įstaigos, kurias gali steigti atskiri asmenys, draugijos, organizacijos, Bažnyčia ir tikybinės organizacijos, o šių auklėjimo įstaigų darbą prižiūri Lietuvos valstybė. Pažymėtina, kad 1922 ir 1928 m. konstitucijos nevartojo termino „auklėjimo įstaiga“, todėl tik ketvirto dešimtmečio pabaigoje įvykusios permainos yra savotiškas lūžis. 1936 m. buvo išleistas „Vaikų darželių ir aikštelių įstatymas“, kuris susistemino visą ikimokyklinių įstaigų veiklą. Valstybė pažadėjo savo apsaugą ir rūpestį, bet kartu pateikė taisykles, kurių laikymasis buvo privalomas norint įsteigti ir vadovauti vaikų darželiams. Taip Lietuvos Respublika ėmė kontroliuoti visą vaikų darželių tinklų veikimo mechanizmą. 1939 m. išėjusios „Vaikų darželiams steigti ir laikyti taisyklės“ keitė ankstesnes taisykles. Naujuose nurodymuose buvo pažymėta, kad be Švietimo ministerijos leidimo Lietuvos teritorijoje negali veikti joks vaikų darželis. Kaip matyti, priešmokyklinis vaikų ugdymas iš privačia iniciatyva pradėto judėjimo vis labiau tapo finansiškai ir teisiškai priklausomas nuo valstybės.
Ketvirto dešimtmečio antroje pusėje pradėtas ir sistemingas, Švietimo ministerijos taisyklėmis paremtas ikimokyklinio amžiaus vaikų pedagogų ugdymas. Auklėtojų pedagoginiam parengimui skirta daug dėmesio, o darželių savininkai buvo atsakingi už savo darbuotojus, kuriems laiku turėjo mokėti atlyginimus ir suteikti privalomas socialines garantijas. Po 1936 m. įstatymo išleidimo ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūra galėjo užsiimti tik tie asmenys, kurie išklausydavo mokymo programas. Norint įgyti vaikų darželio auklėtojos specialybę, reikėjo baigti šešias gimnazijos klases. Buvo manoma, kad auklėtoja privalo turėti ne tik gerą išsilavinimą, bet ir puikią sveikatą, mokėti bendrauti su vaikais ir jų tėvais. Vertingiausiomis būdo savybėmis laikytos nuoširdumas, rūpestingumas ir atjauta. Auklėtojas rengė „Lietuvos vaiko“ draugija, Šv. Vincento Pauliečio draugija, Ronė Rozentalienė ir Marija Varnienė. Per metus kursus vidutiniškai baigdavo apie 60−70 studenčių. Vaikų darželių auklėtojų kursuose dėstė garsūs to meto mokslininkai, menininkai ir kultūros veikėjai.
Tradicinis ugdymas: „Lietuvos vaikas“
Visuomenė ikimokyklines vaikų lavinimo įstaigas priėmė teigiamai − jos tapo reikalingos ir paklausios, pirmiausia tarp miestų gyventojų, ypač dirbančių tėvų. „Lietuvos vaiko“ draugija buvo didžiausia vaikų darželių sistemos dalis, kuri pirmą darželį atidarė 1925 m. ir savo veiklą plėtė iš centro į periferiją. Draugijos centro valdyba puikiai suprato, kad norint lyderiauti šalyje, vien sunkaus darbo neužteks, todėl naudingų ryšių ieškojimas tapo jos veiklos dalimi. Palaikydama gerus santykius su aukščiausiais valstybės pareigūnais ir jų antrosiomis pusėmis, taip pat puikiai sutardama su to meto verslo elitu, draugija daug lengviau plėtė savo tinklą visoje Lietuvoje, steigdama darželius ir mažesniuose šalies miesteliuose. 1940 m. organizacija išlaikė 70 lietuviškų vaikų darželių.
„Lietuvos vaiko“ draugija savo įstatuose teigė esanti nepartinė tautinė švietimo ir kultūros draugija, kurios užduotis - rūpintis vaiko fiziniu ir moraliniu auklėjimu. Kaip minėta, šie darželiai daugiausia vadovavosi Fröbelio idėjomis. Auklėtojos vaikus turėjo ugdyti atsižvelgdamos į jo pedagoginius nurodymus, pavyzdžiui, griežtą vaiko dienotvarkę. Apskritai draugijos veikla buvo nukreipta ne tik į vaikų ugdymą, bet ir į labdaros teikimą mažiausiems Lietuvos piliečiams. 1939 m. jos veikloje darbavosi 468 žmonės, o jos valdomas turtas buvo įvertintas daugiau nei puse milijono litų. Išlaikyti vieną darželį draugijai kainavo apie 19 tūkst. litų per metus, o vieną vaiką - 27 litus per mėnesį. Metinį draugijos biudžetą lemdavo keletas veiksnių: vaikų skaičius darželiuose, valstybės rentos dydis ir paaukotos lėšos, todėl jis kasmet kisdavo ir nebuvo pastovus. Finansinį aprūpinimą draugijos darželiai gaudavo iš narių mokesčio, loterijų, rinkliavų, knygų leidimo, pramogų (šventinių renginių, pokylių), subsidijų iš miesto valdybos ir verslo bendrovių paramos. Švietimo ministerija skirdavo lėšų darželių auklėtojų algoms, taip pat sumokėdavo už vaikų mokslo priemones. Socialinės apsaugos skyrius nepasiturinančius tėvus atleisdavo nuo vaikų darželio mokesčio.
Nors „Lietuvos vaiko“ darželiai veikė sėkmingai, vidinė draugijos veikla kėlė įtarimų Vidaus reikalų ministerijai, todėl, kurį laiką stebėjusi finansines ataskaitas, ji 1940 m., prieš draugijos gyvavimo pabaigą, nušalino organizacijos pirmininkę Mariją Nemeikšaitę, kuri buvo įtariama sukčiavimu.
Netradicinis ugdymas: montesoriškas vaikų darželis
Tarpukariu oficialus ir licencijuotas Montessori idėjomis paremtas ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjimas prasidėjo 1931 m., kai asmenine iniciatyva ir mažai kieno suprasta Marija Varnienė Kauno Trakų gatvėje buvusiame savo bute atidarė pirmą oficialų montesorišką vaikų darželį. Tam reikėjo gauti pačios idėjos autorės Montessori leidimą, nes ji kontroliavo savo sukurtos sistemos sklaidą pasaulyje. Norėdama dirbti pagal šią vaiko ugdymo metodiką, Varnienė 1930 m. išklausė pedagoginius kursus Romoje, kur dėstė pati Maria Montessori. Gautas kvalifikacijos laipsnį liudijantis diplomas suteikė teisę steigti vaikų darželius, rengti pedagoginius kursus ikimokyklinių įstaigų auklėtojoms ir vedėjoms bei gauti už tai finansinį atlygį.
Prieš tapdama diplomuota montesorininke, Varnienė 1927 m. vadovavo vaikų darželiui, kuris buvo įkurtas Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karių šeimų moterų draugijos iniciatyva. Jame Varnienė taikė montesoriškus vaikų lavinimo metodus vaikams nuo 4 iki 7 m. amžiaus. Neįprastas vaikų ugdymo stilius nesužavėjo draugijos valdybos, todėl Varnienei teko palikti darželio vedėjos pareigas su nuosprendžiu - netinkama auklėjimo darbui. To meto visuomenė sunkiai suprato vaikams suteiktą laisvę veikti tai, kas jiems įdomu, ir griežtos drausmės atsisakymą. Vaikai nebuvo baudžiami, statomi į kampą ar kaip nors kitaip „pamokomi“, o tai konservatyviau nusiteikusiems pedagogams ir tėvams galėjo atrodyti neprofesionalu.
Nuosprendis „netinkama pedagoginiam darbui“ Varnienės nesustabdė - ji ir toliau dirbo su vaikais. 1927 m. moteris įsteigė savo privatų vaikų darželį šeimos bute Kaune, Kęstučio gatvėje. Jos ikimokyklinę lavinimo įstaigą lankė tarpukario inteligentijos atžalos, nemažai karininkų vaikų. Tėvai už vaikų priežiūrą kas mėnesį mokėdavo apie 40 litų - tai buvo vienas brangiausių darželių Kaune. 1930 m. Varnienė laikinai sustabdė darželio veiklą, nes išvyko į Romą mokytis tarptautiniuose Montessori dėstomuose kursuose, kurie truko pusmetį.
Pamažu populiarėjanti ir visas nusistovėjusias tradicijas laužanti vaikų auklėjimo sistema sudomino nemažai žmonių, bet tik keletas galėjo sau leisti dirbti pagal montesorišką vaiko ugdymo programą, nes už kursus reikėjo sumokėti 1000 litų. Prie šios sumos reikėtų pridėti kelionės bilietus, gyvenamosios vietos išlaikymą ir kitas išlaidas užsienyje. Lietuvoje pirmieji oficialūs netradicinio vaikų ugdymo kursai prasidėjo 1931 m., kai Varnienė grįžo iš mokymų Italijoje. 1935 m. buvo įkurta „Lietuvos Montessoriška Pedagoginė draugija“, kuri turėjo teisę veikti visoje Lietuvos teritorijoje. Įstatuose buvo nurodyta, kad draugija „turi pilną M. Montessori pasitikėjimą“. Draugijos tikslas - „ginti normalaus vaiko vystymosi teises, rūpintis tautiniu ir tikybiniu vaikų auklėjimu Dr. M. Montessori metodo pagrindais“. Montesorinė draugija taip pat atliko kontrolės funkciją. Jai buvo suteikta teisė tikrinti diplomuotų montesorininkių darbo kokybę ir uždrausti veikti tiems vaikų darželiams, kurių auklėtojos ir vedėjos neturėjo kvalifikaciją liudijančio, pačios Montessori išduoto diplomo.
Be Varnienės įstaigos buvo dar du vaikų darželiai, kurie vadovavosi montesoriška vaiko auklėjimo sistema, − katalikiškas Šv. Vincento Pauliečio draugijos darželis, vadovaujamas seserų benediktinių, ir taip pat Kaune veikęs M. Galpernaitės vaikų darželis. Šių darželių auklėtojos buvo apmokytos Varnienės. Ketvirto dešimtmečio pirmoje pusėje Montessori planavo aplankyti Baltijos šalis, o Kauną įsivaizdavo kaip centrą, iš kurio būtų koordinuojama visa montesoriška pedagoginė veikla Baltijos šalyse.
Neretai šis „pionieriškas darbas“ susilaukdavo kritikos arba buvo neįvertinamas taip, kaip montesorinė draugija būtų norėjusi. Varnienė ir jos kolegos dažnai pečiais susiremdavo su to meto Lietuvos pedagogikos žvaigždėmis. Pagrindinis montesorinės sistemos kritikas Jonas Gudaitis-Vabalas buvo „Lietuvos vaiko“ šalininkas. Jis teigė, kad, be gražių idėjų, montesorinė sistema daugiau nieko pasiūlyti negali, o „Lietuvos vaiko“ draugijos auklėtojos nėra pavergtos vieno „neklaidingo“ darželio tipo ir nepavirsta aklomis fanatikėmis. Nemažai pedagogikos specialistų papiktino tai, kad montesorinė vaikų ugdymo sistema yra ne Lietuvoje „pagaminta“ prekė. Tai puikiai atspindi netradicinio ugdymo idėjų plėtros sunkumus ir to meto lietuviško mentaliteto uždarumą, nuolat akcentavusį lietuviškumo pirmenybę. Vaikų darželio tinklo kūrimosi pradžioje bandyta diskutuoti ir atrasti geriausiai lietuviško charakterio ugdymui tinkančią pedagoginę sistemą, bet kompromisas nebuvo rastas. Gilėjantys pedagoginiai tarpusavio prieštaravimai galiausiai privedė prie konkurencijos ir abipusių priekaištų. Krikščioniškomis filosofinėmis mintimis paremtas požiūris į netradicinį vaiko ugdymą pripažinimo sulaukė ne iš karto ir tik tam tikrame visuomenės sluoksnyje. Montesorinio vaiko ugdymo sistemos pradininkams tarpukario Lietuvoje reikėjo įrodyti, kad jų deklaruojamos idėjos yra ne tik gražios, bet ir gali duoti teigiamų rezultatų.
Vaikų darželių erdvė ir interjeras
Vaikų darželių interjeras - ne ką mažiau svarbus vaiko ugdymo elementas nei pedagoginės koncepcijos. Manyta, kad harmoninga ir neperkrauta daiktais aplinka gali prisidėti prie mažo vaiko pasaulėžiūros kūrimo, formuoti ir lavinti jo estetinį skonį, net turėti įtakos jo vaizduotei. Tarpukariu vyravę architektūros ir interjero dizaino sprendimai darė įtaką ikimokyklinėms vaikų ugdymo įstaigoms. Šiuolaikiška, funkcionali, madinga, art deco artima stilistika buvo pastebima ir vaikų darželių patalpose, todėl galime sakyti, kad madingi buvo ne tik tarpukario Lietuvos bankai, fabrikai ar prabangūs gyvenamieji namai, bet ir darželiai.
Įkvėpimo ir minčių, kaip galėtų atrodyti vaikams skirtos erdvės, ieškota užsienyje. Visuomenininkė Honorata Ivanauskienė, garsaus gamtininko Tado Ivanausko žmona, iš Italijos ir Belgijos parsivežė vaikų darželių nuotraukų ir taip prisidėjo prie ikimokyklinių įstaigų aplinkos kūrimo. Šios fotografijos tapo pirmu pavyzdžiu, kaip įrengti patrauklias, higieniškas ir modernias vaikų ugdymo, poilsio ir žaidimų erdves. Vizualinių pavyzdžių, kaip turi atrodyti montesoriškas vaikų darželis, buvo galima rasti ir 1927 m. į lietuvių kalbą išverstoje Montessori knygoje Mokslinės pedagogikos metodas pritaikytas vaikų auklėjimui „vaikų namuose“. Joje pedagogė pateikė dvylika iliustracijų, kaip jos įkurti vaikų darželiai atrodo Italijoje.
Metodinė diena lopšelyje-darželyje „Volungėlė“
