Vaikai - tai mūsų gyvenimas, mūsų viltis, tikėjimas, stiprybė.
Vaikai - tai didžiausia gyvenimo dovana. Jie mus išmoko būti rūpestingesniais, kantresniais…
Vaikai - tai patys tikriausi tėvų atspindžiai!
Vaikai - tai Dievo DOVANA, kurią gavę įsipareigojam juos besąlygiškai mylėti, gerbti, saugoti ir išauklėti geresniais žmonėmis, negu esame patys.
Būnant su vaikais sustoja laikas, ir pats nejučia šypsaisi… Ir džiugina įvairios mažos smulkmenos.
Vaikai - tai mini žmogeliukai, kurių kiekviena mimika, kiekvienas žvilgsnis, kiekviena ašara ir kiekviena šypsena yra pati nuoširdžiausia, kokios nepamatysi nei pas nei vieną suaugusį žmogų.
Vaikai - tai didžiausias turtas, kurį gyvenime turime, brangesnis už auksą ir visus kitus turtus. Tai pats mieliausias, nuostabiausias gyvenimo spinduliukas.
Vaikai - tai didžiausias gyvenimo turtas, kuris suteikia gyvenimui prasmę.
Vaikai - tai gražiausios pasaulio gėlės, kurios kasdien besiskleisdamos vis gražėja ir gražėja.
Vaikai - tai stebuklas, kuris džiugina akis, sukelia šypseną ir juoką veide, pripildo širdį laime begaline.
Vaikai - tai meilė, viltis, kantrybė ir sielos ramybė.
Vaikai - tai šeimos židinys, saugantis, globojantis, tausojantis. Suteikiantis šeimai pilnatvės jausmą ir šilumą.
Vaikai - tai kūdikio alsavimas į ausį; pirmoji šypsena vidurnaktį, atpažinus mamą; ant kelių parklupęs tėtis, pasiruošęs apsaugoti pirmus žingsnius žengiantį sūnų; skaudžios pirmosios traumos; iki ašarų mieli pirmieji: „Myliu tave“; ilgi pokalbiai prieš miegą su dvimetinuku ir su vaiku atėjęs gyvenimo prasmės suvokimas.
Vaikai - tai nuostabiausias kūrinys, kurį sukuria dvi mylinčios širdys.
Vaikai - tai brangiausia, ką turime, dėl ko gyvename, dėl ko šypsomės ir verkiame. Visada turime ką apkabinti, priglausti ir mylėti.
Vaikai - tai angeliukai, Dievo atsiųstos dovanėlės. Mylėkim juos ir gerbkim, nieko už tai nesitikėdami.
Vaikai - tai maži stebuklai, mūsų širdyje užimantys daugiausia vietos. Pasiklydę, išdykę, gražūs, jie verti ne tik mūsų rūpesčio, bet ir pastangų būti pažinti, todėl reiktų žvelgti giliau, ką reiškia būti vaiku, o ne tik į tai, ką reiškia vaiką auginti. Leiskime vaikui augti!
Vaikai - tai pasaulio ateitis. Tik turėdamas vaikų žmogus tampa nemirtingas.
Vaikai - tai neišmatuojamos laimės ir kantrybės ribos.
Vaikai - tai mes. Gerbiu save, vadinasi gerbiu ir vaikus. Jei myliu save, tai myliu ir vaikus. Jei pati esu atsakinga, tai atsakingi ir vaikai…
Vaikai - tai šypsenėlės, nuoširdus žodis „myliu”, apkabinimas. Mūsų mėgstamiausia vieta yra KARTU.
Vaikai - tai gyvenimo gėlės, kurios auga taip, kaip jas prižiūri!
Vaikai - tai džiaugsmas, rūpestis, laimė… Tai meilė, kuri tapo matoma, tai mūsų gyvenimo šviesa!
Vaikai - Dievo meilės angelai.
Vaikai - gyvenimo variklis.
Vaikai - gražiausia Dievo dovana, skirta mums, kad nebūtume vieniši.
Vaikai - kasdienis rūpestis ir džiaugsmas.
Vaikai - tai gyvenimas! Be jų nebūtų gyvenimo prasmės!
Vaikai - tai gyvenimo pilnatvė.
Vaikai - tai stebuklas, suteikiantis gyvenimui prasmę.
Kūdikiai - gražiausios gėlės, žydinočios šiapus rojaus vartų. (Dr. Davies)
Pažiūrėk į vaikus, ir pažinsi tėvus.
Deramai užauginti vaiką galima ten, kur yra sukurta meilės erdvė.
Laimės nenusipirksi - ji gimsta.
Auksas ne tas, kas žiba, o tas, kas laksto klykaudamas po namus.
Jei nusprendei turėti vaikelį, susitaikyk su mintimi, kad tavo širdis visada plaks atskirai nuo kūno.
Vaikams turime suteikti du dalykus - šaknis ir sparnus.
Troba be vaikų - troba be langų.
Motina - tai Dievo vardas mažų vaikų lūpųse ir širdyse. (Viljamas Tekerėjus)
Motinystė yra geriausias darbas, nes mylimiausią bosą nešioji ant rankų.
Tvarkyti namus, kai juose auga maži vaikai, tai tas pats, kaip šluoti sniegą sningant.
Nėra tokio dalyko kaip nedirbanti mama.
Gera būti moterimi! Pinigus užsidirbsiu! Meilę užkariausiu! Sėkmę pasieksiu! O laimė … Laimė - pasigimdysiu!
Mano tėvas žaisdavo su manimi ir mano broliu kieme. Mama išeidavo ir sakydavo: „Jūs mindote žolę“. „Mes neauginame žolės, - atsakydavo tėtis, - Mes auginame vaikus“.
Mamos žodis - Dievo žodis.
Gyvenimas trumpas, bet žmogus jį iš naujo gyvena savo vaikuose.
Už motinos nugaros ir kiškis gali būti drąsus.
Vaikas - tai meilė, tapusi matoma.
Iš plytų ir cemento pastatomas namas, o iš vaikų juoko - namų židinys.
Kiek įdėsi, tiek turėsi.
Vaikas visada gali išmokyti suaugusį trijų dalykų: džiaugtis be jokios priežasties, visuomet būti kuo nors užsiėmusiu ir iš visų jėgų reikalauti to, ko trokšti.
Patikimiausias būdas gerai išauginti vaikus - tai padaryti juos laimingus.
Niekada nepyk, kai vaikas tave žadina 3 val. nakties norėdamas valgyti, kada nors džiaugsiesi, jei tokiu metu jis jau bus namuose!
Nesuverskime vaikams mūsų kalčių! Vaikai niekada nėra „klaida“.
Kai Dievas nori pasakyti moteriai komplimentą, padovanoja dukterį.
Auginant vaiką dienos būna ilgos, o metai - trumpi.
Jei užėjus į namus, kuriuose gyvena vaikai, tvarka, vadinasi, su šeimininkais kažkas negerai.
Mokėsi bendrauti su vaiku - mokėsi ir su bet kuo!
Laimingi tie namai, kuriuose yra mažų vaikų.
Vaikai - tėvų atspindys.
Namai yra ten, kur laukia mama.
Vaikams duotą žodį tesėk. Jei negali ištesėti, atsiprašyk. Tavo autoritetas vaikų akyse pakils.
Nėra tobulų vaikų. Nėra tobulų tėvų. Bet yra galybė tobulų akimirkų.
Laimingi tėvai = laimingi vaikai!
Jei nori, kad vaikas keistų elgesį, turi keistis pats.
Kai gimsta vaikai, namuose dingsta tvarka, pinigai, ramybė, poilsis, bet ateina LAIMĖ.
Neauklėkit vaikų, auklėkit save, vis tiek jie bus kaip jūs.
Visi žino, kaip auginti vaikus, išskyrus tuos, kurie jų turi.
Užauginti svetimą vaiką - dviguba motinystė.
Gyvenimas tai yra tai, ką mes imame iš tėvų skolon, o skolą gražiname savo vaikams.
Pasaulyje yra tik vienas pats nuostabiausias vaikas, ir jį turi kiekviena mama.
Namai be vaikų kaip kraštovaizdis be medžių.
Vieniems vaikai reiškia didelį triukšmą ir tuščią piniginę, kitiems - begalinį džiaugsmą ir pilnatvę. Mūsų pašnekovų žurnalisto Aurimo Perednio ir mokytojos Eglės Danilevičienės šeimos yra daugiavaikės. Tėvai neslepia, kad daugiavaikė šeima kelia iššūkių, tačiau jos pilnatvė yra ir beribio džiaugsmo šaltinis. Pasak jų, vaiko gimimas tave perkainoja, pakeičia gyvenimo ritmą, sustiprina atsakomybę, bet visada jauti turįs brangiausią turtą. O daugiau vaikų auginti lengviau, nes jie yra „chebra“ išgyvenanti nuolatinę šventę būnant kartu. Daugiavaikės šeimos meilė, bendrystė ir atsakomybė daro jos gyvenimą prasmingą.
Aurimas Perednis su sutuoktine augina tris sūnus: šešiolikos su puse, dešimties ir aštuonerių metų. „Žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Neturėjom didelės šeimos planų. Aš pats šeimoje augau vienas. „Galima dejuoti, sakyti, kad vaikai yra ekonominė duobė, finansinė našta ir panašiai… Bet turi „šeimos projektą“, gyveni ir nesigręžioji, nesureikšmini dalykų. Vaiko gimimas, pasak Aurimo, pakeičia gyvenimą, nes pradedi jausti atsakomybę už kitą - trapų žmogutį: „Vaiko gimimas tave perkainoja, pakeičia gyvenimo ritmą, sustiprina atsakomybę, žinoma, padidina ir rūpesčius. Bet greitai tai pasidaro savaime suprantamu dalyku. Kai vaikai išvažiuoja į stovyklas, namai tampa kaip negyvenama sala. Kažko pradeda trūkti, atrodo kaip po karo, maro. Aurimas sako, kad auginti daugiau nei vieną vaiką yra lengviau. Mat vaikai vieni kitiems padeda atlikti namų darbus, broliai gali užsiimti vienas su kitu, nereikalauja tiek daug dėmesio iš tėvų. „Į nieką pasaulyje nekeisčiau tos šeimos atmosferos, dvasios, kur jautiesi geriausiai, saugiausiai pasaulyje. Pradedi labiau jausti kitą žmogų iš žvilgsnio, atodūsio. Be žodžių supranti, kad kitam blogai ar kaip tik - kažkas pasisekė. Kai grįžti iš darbo ir trys vaikai tarpdury šaukia: „Tėti, tėti, tėti!“ - šio jausmo su niekuo nepalyginsi. Stengdamasis ugdyti tą jauną žmogų jaučiuosi reikalingas, suprantu, kad mano gyvenimas prasmingas.
Aurimo šeima. Daugiau kaip dvidešimt metų santuokoje gyvenantis vyras sako galįs paliudyti, kad ilga santuoka - įmanoma, nors niekas neteikia garantijų, kad jiems pasiseks išlaikyti puikius santykius iki pat gyvenimo pabaigos. „Man atrodo, kad laimingos šeimos receptas universalus dėl bendrumo jausmo, jos pamatas yra bendrystė. Joje turi išmokti prisitaikyti, pagalvoti apie kitą. Mėgstame keliauti automobiliu, nes taip pigiau. Apkeliavome Italiją, Vokietiją, Austriją. Kelionės nenuobodžios: vienam šalta, kitam karšta, vienas nori ledų, kitas - į tualetą… Ir supranti, kad turi taikytis, nusileisti dėl bendros gerovės, nes kitaip niekada nepasieksi kelionės tikslo. Tarsi žaidžiame bendrą žaidimą, kurio pagrindas - suvokimas, kad esi šeimos dalis, teks nusileisti, pakentėti. Be abejo, būti tėvu nėra lengva. Prisieina pakelti balsą, kartais kamuoja baimė perduoti vaikui ne pačią geriausią savo charakterio savybę. Tačiau Aurimas tiki, kad auklėti galima tik pavyzdžiu, o ne žodžiu. „Norėčiau vaikams įkvėpti drąsos klysti, plaukti prieš srovę, įveikti kliūčių ruožus. Nebijoti reikšti jausmų, nesutikti su kitokia nuomone. Viso to prieš 25 metus mes neturėjome. Jam įsiminė dar vaikystėje išgirsti kunigo žodžiai atsakant į vaiko klausimą, kur atrasti Dievą. „Jis sakė: labai paprasta, padaryk kažką gero ir žinok - čia buvo Dievas“. Man giliai įstrigo ši mintis. „Jei galvosi, kad sunku - į kalną neužlipsi. Bendrauju su kitomis šeimomis, nė vienas nesigaili ir nedejuoja, nors visiems sunku. Gausioje šeimoje neįmanoma susirgti depresija, nes esi įtraukiamas į gyvenimą ir turi nuolat būti veiksme.
Kita pašnekovė - Eglė Danilevičienė, auginanti du sūnus ir dvi dukras. Vyriausiam - 14 metų, jauniausiam - 5-eri. Eglė su vyru susipažino dar mokykloje. „Mes su vyru niekada negalvojome, kiek norėtume turėti vaikų, bet taip susiklostė, kad šeima tapo gausi. Po trečio vaikelio teko nusileisti ant žemės - ne viskas taip paprasta. „Manau, kad daugiau vaikų auginti lengviau, nes jie yra chebra, išgyvenanti nuolatinę šventę būnant kartu, tai mums su vyru duoda daugiau laisvės. Jau galime pasitikėti vyresniuoju, palikti mažesnius vaikus jo priežiūrai. Didžiausias iššūkis yra laikas. Mokytoja dirbanti moteris tikina, kad finansai taip pat yra vienas iššūkių, tačiau bėgant laikui ji pastebi, kad vis daugiau daiktų tampa tiesiog nereikalingi. Eglė juokiasi, kad gimus pirmam vaikui namai buvo pilni nešyklių, drėkintuvų, vystymo stalų ir kitų daiktų, kurie turėtų palengvinti buitį. „Manau, kad finansiniai iššūkiai kyla tuomet, kai reikia eiti į mokyklą ir nesinori savo vaiko atiduoti sistemai, o alternatyva lieka privačios mokyklos. Ji juokiasi, kad su pirmagimiu spėjo apsilankyti klubuose, baruose. Vėliau prasidėjo ekologijos etapas, kai šeima nusprendė, kad žaisliukai turi būti tik rankų darbo, pirkti iš amatininkų, morkytės tik iš ekologinio ūkio. Vis dėlto toks gyvenimo būdas nepateisino lūkesčių. Tačiau ekologija šeimai svarbi, o vaikai eina į mokyklą, kuriai nesvetima gamta, ekologija ir panašūs dalykai. Ir štai čia kilo kitas iššūkis - kaip sako Eglė, multikultūrinė, etnotradicijas puoselėjanti mokyklos aplinka kėlė truputį nerimo dėl vaikų tikėjimo. „Kartais sulaukiu vaikų klausimų, kaip elgtis tam tikromis situacijomis. Sakau, kad nebūtina daryti to, kas atrodo netinkama, tačiau reikia išlikti pagarbiam.
Eglės šeima. „Esu išsiblaškiusi asmenybė, mėgstu daryti daug skirtingų dalykų, lengvai užsikrečiu gyvenimo idėjomis ir lengvai jas paleidžiu. Dirbau mokykloje tikybos mokytoja. Jei atvirai, ten nesijaučiau laiminga. 10 metų auginau vaikus ir buvo neramu, kaip vėl reikės sugrįžti į darbą. Bet per tuos metus turėjau progų aktyviai veikti parapijoje, būti tarp žmonių. Ji džiaugiasi savo motinyste, tačiau abejoja, kad vaikai gali sustiprinti poros santykius. Vaikai suartina tik tuomet, kai jau praeini visą vargą, o iki tol turi atidėti savo poreikius į šalį, išlaukti nemigos naktis, dygstančių dantukų kančias ir daugybę kitų reikalų reikaliukų. „Vyras gali ir į susirinkimą nueiti, ir pas gydytoją nuvežti, netgi valgyti padaryti. Gal tikrai vaikų skaičius šeimoje priklauso nuo vyro?..“ - juokiasi moteris. „Santykių krizė buvo susijusi ne su vaikais. Ateina laikas, kai aistros nublanksta, daug rūpesčių, nuovargio, nelieka laiko pabūti dviese, kažkas lieka neišsakyta, neišsipildžiusios svajonės, neįvardinti lūkesčiai… Vis dėlto draugystė mus išnešė, savo didžiąsias krizes iškalbėdavome. Moteris atskleidžia savo geros nuotaikos ir energijos receptą. Ji tiesiog gerai miega! Nors Eglė neturi daug laiko sau, sako, kad nebeliko ir tokio poreikio. Ji išmoko pailsėti… šurmulyje: „Pareinu iš mokyklos į namus, į savo avilį, įspėju vaikus, kad jie gali vaikščioti, daryti ką jiems reikia, tik nekalbinti manęs. Mėgstu į bažnyčią išeiti viena, laikas Mišiose, kai niekas netraukia už rankovės, yra labai svarbus.
Krizinio nėštumo centro psichologė Rūta Mickevičienė teigia, kad požiūris ir galimybės, kiek vaikų nori ir gali užauginti kiekviena šeima, yra skirtingi. Svarbu, kad gausesnės šeimos kūrimą suvoktume ir priimtume kaip prasmingą, atsakingą ir vertę kuriantį apsisprendimą. „Ten, kur daugiau vaikų, daugiau ir rūpinimosi, triukšmo, tvarkymosi, maisto ruošimo, sirgimų, buities, atsakomybės, išlaidų, atsakomybių, pareigų, nuovargio, derinimosi prie skirtingų poreikių ir panašiai. Gausi ar negausi šeima turėtų būti ta vieta, kur vaikai būtų laukiami, mylimi ir priimami kaip ypatinga dovana moteriai, šeimai, pasauliui. Šeimoje būtina užtikrinti fiziologinius, saugumo, meilės ir emocinius ryšius, pasirūpinti savigarbos ir pagarbos bei gebėjimo atsiskleisti poreikiais. Kartais gali atrodyti, kad ten, kur daugiau vaikų, viską turime dalinti į daugiau dalių ir kiekvienam to gabaliuko tenka po mažiau: mažiau meilės, mažiau žaislų, mažiau dėmesio. Bet ar tikrai? Kiekvienam vaikui norisi atskiro dėmesio ir kokybiško laiko su tėvais. Tą padaryti sunkiau šeimose, kuriose auga daugiau vaikų, bet įmanoma. Tenka ieškoti įvairiausių kūrybiškų sprendimų, palaukti savo eilės, suprasti, kad ir kiti žmonės šeimoje yra vienodai svarbūs. Tačiau, be asmeninio laiko, kiekvienam vaikui reikia ir dar vieno dalyko - šeimos meilės ir jos gerovės lauko. Nemažai streso sukelia pati tėvystė. Pasak R. Mickevičienės, jei atsakomybę ir stresą suvoksime kaip neišvengiamą motinystės ar tėvystės dalį, bus lengviau tai priimti. „Prisiimdami perdėtą atsakomybę, jaudindamiesi dėl menkiausio įvykio nepaliekame vietos laisvumui, lengvumui, spontaniškumui, akimirkos motinystėje ir tėvystėje džiaugsmui. Reiklumas sau ir kitiems, tobulumas nėra nei tikslas, nei siekiamybė. Praktika ir patirtis rodo, kad visiems tėvams pasitaiko sunkių akimirkų, bet svarbu nepasiduoti. Kur kas daugiau pusiausvyros jausime motinystėje ar tėvystėje, jei nepamiršime pasirūpinti savimi: dėmesingai skirti laiko savo sveikatai ir būsenai, kūno poreikiams ir jo lavinimui, emociniam reguliavimui, asmeniniam tobulėjimui už šeimos ribų, laisvalaikiui, kokybiškam poilsiui, maistui, miegui, sportui ir panašiems dalykams. Padarius pauzę, pailsėjus, atsinaujinus, švelniai ir su meile save apglėbus - galima viską pradėti iš naujo. Specialistė atkreipia dėmesį į poros tarpusavio santykį. „Kalbėdamasi su moterimis pastebiu, kad didesnėje šeimoje yra didesnė rizika paskęsti tenkinant vaikų poreikius poros sąskaita. Kol vaikai maži, jiems reikia skirti daug laiko, emocinių ir fizinių išteklių, tačiau ilgainiui, jei susitelksime tik į vaikus, prarasime ne tik save, bet ir tolsime kaip pora. Juk šeimą pirmiausia sukūrė vyras ir moteris, o tik vėliau ją papildė vaikai. Pora ir turi išlikti centrine figūra, nepriklausomai nuo to, kiek šioje šeimoje augs vaikų.
Penki vaikai Lietuvoje vietos nerado - išvyko svetur Kėdainių rajone, Okainių kaime gyvenanti moteris prisipažino, kad apie gausią šeimą nesvajojusi ir neagituoja taip pat elgtis kitas moteris, tačiau pati, jei turėtų galimybę viską pakartoti, turbūt elgtųsi taip pat, kaip tas žmogelis viename anekdote: „atėjo žmogelis pas Dievą ir prašo pakeisti jam kryžių. Dievas sutiko ir leido pasirinkti jam pačiam, o šis ir vėl pasirinko tą patį“. Pasak jos, didžiausia bėda, kad visuomenė nusistačiusi prieš daugiavaikes šeimas. Gražios šeimos niekam neįdomios. Štai neseniai ji perskaitė istoriją apie septynis vaikus turinčią šeimą, kuriai buvo padovanotas namas, o pastaroji jį paliko be langų ir durų. Tačiau kur anksčiau buvo socialiniai darbuotojai, kurie turėjo matyti, kad namas išrenkamas? „Visi vaikai buvo laukiami. Baisu girdėti, kad motina gali palikti savo vaiką. Dar nieko, jei atneša į gyvybės langelį, bet kai tiesiog kur nors numeta vaiką... Pasidaryti abortą man asmeniškai niekada nekilo minčių. Man tai nepriimtina. Suprantu, kad kartais gali būti išskirtinių situacijų, tačiau jei yra šeima, vaiką tikrai galima išauginti. Tiesą sakant, niekada nebuvo nerimo, kaip teks išlaikyti dar vieną vaiką. Nemąstydavau apie tai. Aišku, kad tai sunku, pinigai iš dangaus nebyra, bet ne tai svarbiausia. Žinoma, mieste gal būtų kitaip, bet čia, kaime, mes turime daug savo produktų, namo šildymas malkomis taip pat pigesnis. Pritrūkę maisto pagaliau galime kiaulę pasipjauti“, - tikino pašnekovė.
Šiuo metu namuose auga penki mokyklinio amžiaus vaikai, vienas sūnus jau dirba, bet dar gyvena su tėvais. Likę šeši išsimėtę po pasaulį, jau yra du anūkai. Vienas iš jų auga Airijoje, kitas - Lietuvoje. „Pirmoji dukra išvyko dar 2005 m. Ji Airijoje dirba vėžininkų ligoninėje, o sūnus toje pačioje Airijoje mėsos kombinate dešreles daro. Dar viena dukra Anglijoje dirba senelių namuose. Ji baigė buhalteriją, ieškojosi darbo čia, bet visur prašo patirties, o iš kur ją paimti tik baigus mokslus. Sesė pavadino ir išmovė. Viena dukra Anglijoje ištekėjusi už turko. Iš pradžių buvo baisu išleisti dukrą už jo, bet kai pagalvoji, ir lietuvių yra visokių. Jis labai šiltas, labai malonus, geras žmogus. Juokiuosi, mano žentas pats geriausias, nes susitinkame tik kartą metuose. Kai ėjome grybauti, nes jam buvo labai įdomu, juokavau, kad jo grybus aš pati dėsiu į pintinę, nes žentai pas mus trokšta nunuodyti savo uošvienes. Šeimoje jie kalba angliškai, bet dukra moka ir turkiškai. Žentas Anglijoje turi kavinę, dabar ten dirba dar du mano vaikai. Mat nenorėjo samdyti svetimų“, - pasakojo moteris. Ryšių su vaikais Virginija nepraradusi - po 2-4 kartus per savaitę bendrauja su jais per programą „Skype“, o jie patys vieni su kitais dažnai susisiekia gyvai - juk Anglija ir Airija visai šalia. Deja, apie grįžimą namo jie nekalba. Vyresnieji jau įsitvirtino svetur, jaunesni stengiasi tai padaryti. Moteris džiaugiasi, kad dabartinė dvyliktokė kol kas nesvajoja apie išvykimą. Vasarą ji viešėjo Anglijoje pas sesę, tačiau ši šalis jai nelabai patiko.
Kaip atrodo įprasta diena Paklausta, kaip atrodo įprasta daugiavaikės mamos diena, moteris pasakojo, kad keliasi šeštą valandą ryto, užkaičia arbatinuką, kepa blynus, daro sumuštinus ar verda košę. Išlydėjusi vaikus ir vyrą, eina gyvulius šerti. Tuomet reikia pietus ruošti, nes vyras pietauja namuose, o ir vaikai, grįžę iš mokyklos, nori valgyti, nors gauna pietus ir ten. Tuomet reikia ruoštis vakarienei. Taip ir praeina diena. Be to, tenka ir pečių kūrenti, vasarą prisideda daržai. „Dar pečių reikia kūrenti, vasarą prasidės daržai. Jei nori susirasti darbo, namuose visada jo susirasi, tačiau kai apsižiūri, rezultatų kaip ir nėra - nesimato, ką tu dirbai. Žinoma, vaikai taip pat padeda. Nors grįžę iš mokyklos pirmiausiai jie turi paruošti pamokas, jie padeda ir mėšlą išmėžti, ir bulves sodina, kasa, akmenis nešioja, daržus ravi, gėlynus prižiūri. Visi mano vaikai moka gaminti valgyti - ir mergaitės, ir berniukai. Nebūtų tragedijos, jei vieni liktų, badu nenumirtų. Tuo tarpu vyras dirba laukininkystės brigadininku. Kai prasideda tręšimai, išvažiuoja septintą ryto ir grįžta prieš aštuonias vakaro. Kai šienai prasideda, pasirodo dar vėliau - devintą, dešimtą. Jei geri orai, tenka dirbti ir savaitgalį“, - pasakojo Virginija.
Pasirinkimo nebuvo: nepaliksi vaiko vieno, gyvuliai liks nešerti Moters manymu, valstybė iš tiesų turėtų daugiau padėti vaikus auginančioms mamos - pavyzdžiui, galėtų jas anksčiau išleisti į pensiją. Tiesa, dabar auginti vaikus lengviau, tačiau ji pati daugumą savo vaikų augino ir be skalbimo mašinos, ir be sauskelnių. „Skalbimo mašina pas mus atsirado tik apie 2000-uosius. Iki tol 2-3 dienas per savaitę užimdavo vien skalbimas. Pampersų taip pat nebuvo. Jie atsirado, kai gimė šeštas vaikas, 1996 m. Prisimenu, kaip su drauge nusipirkome mažą pampersų pakelį per pusę. Jie buvo labai brangūs. Taupydavome juos nakčiai, iškratydavome vidų, merliukus dėdavome, visaip bandydavome prailginti jų naudojimą. Mišinukų taip pat nepirkdavome. Šaldytuve stovėdavo apie 10 klijukų buteliukų, ryte atsikeli ir verdi. O dar reikėdavo gyvulius apeiti - būdavo ir dvi karvės, ir viena, visaip. Bet ji gi ne kieme būdavo, reikėdavo dviračiu važiuoti į pievą. Ir kažkaip užauginome tuos vaikus. Ir palikdavome vienus, ir rasdavome verkiančius. Visko būdavo, bet nesureikšmindavome kaip tragedijos. Jei tuometinę situaciją perkeltume į šiandien, pusė mūsų vaikų turbūt norėtų atimti vaiko teisių specialistai. Bet kur man tą vaiką padėti, kai reikia gyvulius šerti? Juk neplikdavome peilių ar kitų pavojingų daiktų lovytėje. Išeini į tvartą, po to įleki į kambarį, pasižiūri, kad miega, ir eini toliau dirbti“, - atviravo pašnekovė.
Kol gyvenvietėje dar buvo pradinė mokykla, moteris buvo įsidarbinusi joje kūrike. Mat turint buhalterinį išsilavinimą galima būtų dirbti tik „kontoroje“, tačiau vietų skaičius valstybinėje įstaigoje labai ribotas. „Galėčiau ir karves melžti, bet reikia penktą ryto išeiti, negalėčiau vaikų išleisti į mokyklą. Toliau kažkur važinėti nėra jokių šansų. Laimė, vyras pakankamai gerai uždirba. Kažkaip užtenka tų pinigų - jei turi šimtą litų, tai ir perki už šimtą litų, nefantazuoji, kad norėtųsi daugiau. Mes labiausiai taupome maistui, juolab kad daug savo turime, tačiau mūsų vaikai visada važiuoja į ekskursijas, kur jos bebūtų. Štai ir rytoj dukra išvažiuoja į Kauną. Merginos taip pat buvo pasisvečiuoti pas seses ir brolius užsienyje. Šiuo metu nebegauname socialinės pašalpos, kadangi dabar prie pajamų prisiskaičiuoja pinigai už žemę, vaiko pinigai, o ir daug vaikų jau suaugo. Iš viso susidaro apie tris tūkstančius. Už panašią sumą mums tenka visada išsilaikyti. Jei neturėtume savo produktų, nežinau, kaip išgyventume. Turbūt nesugebėčiau“, - svarstė daugiavaikė mama.
Šiuolaikinis auklėjimas žlugdo vaikų savarankiškumą? Moteris prisipažino, kad ne visos šiuo metu populiarios auklėjimo idėjos jai priimtinos. Pasak jos, kai vaikai pernelyg saugomi, jie išauga nesavarankiški. „Dabar paskui anūką visi vaikšto iš paskos. Aš vis sakau - ko gi reikia paskui jį vaikščioti, juk gali ir vienas truputį pažaisti. Gal mes jam irgi atsibodome. Tačiau dabar vaikai auginami kitaip. Be proto iškeltos vaikų teisės, todėl visi jie žino jas, o pareigų nežino nė vienas. Man priimtinesnis senų laikų auklėjimas. Kas man svarbiausia auklėjant vaikus? Pirmiausiai su vaikais reikia bendrauti, kad nebūtų taip - vaikas grįžo iš mokyklos, numetė kuprinę ir nei jis kalba, nei tėvai kalba su juo. Mes ir filmus žiūrime kartu su vaikais, aptarinėjame. Taip pat namuose privalu laikytis tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, pas mus yra taisyklė, kad nuo aštuonių vaikai pradeda ruoštis miegoti, kadangi keltis reikia anksti. Iki devynių jau visi guli lovose. Mokau vaikus, kad jie niekada nemeluotų, būtų draugiški ir nepasipūtę. Kad nebūtų patyčių - aš galiu, o tu negali. Jei namuose kažkas panašaus prasideda, vaikai būna iškart užčiaupti. Tarpusavyje jie pernelyg nesipeša. Kai maži būdavo, sakydavau: muškitės, bet žinokite, kad po to teks pasibučiuoti. Tai būdavo labai didelė tragedija. Stiprių fizinių bausmių nepalaikau, bet kepštelti diržu yra tekę. Ir į kampą stodavo. Kažkuris vaikas, pastatytas į kampą, kartą baisiausiai užsižaksėjo, bet neleidau išeiti. Po to jis sakė, kad taip žaksėjęs todėl, kad mintyse labai burnojęs. Bausmės dažniausiai būdavo už tarpusio rietenas. Jei mokykloje dvejetą gaudavo, nebausdavau. Nemalonu, kai vaikas parneša dvejetą, bet kartais juk visiems nesiseka. Štai vienas ir dabar gavo pastabą, kad pamiršo sąsiuvinį su namų darbais. Ką padarysi - pamiršo. Specialiai patikrinau, ar namų darbai buvo padaryti. Buvo padaryti. Dabar labai gerai, kad atsirado elektroninis dienynas. Vaikai grįžta iš mokyklos, o aš jau žinau, kaip jiems sekėsi. Tačiau ir mokytojos, jei tik kokia nors bėda, iškart skambina, reaguoja“, - pasakojo Virginija.
Moteris atviravo, kad būna dienų, kai ir jai rankos svyra: prisikaupia rūpesčių, baimių, nuoskaudų ir užplūsta mintys, kad būtų labai gerai turėti, pavyzdžiui, tris vaikus. Tuomet galbūt ji dabar sėdėtų ne namie, o kažkur dirbtų. Tačiau po to pagalvoja, kad daug ko būtų netektų, jei neturėtų visų vaikų. Taigi dėl vaikų tenka kažką aukoti, bet atgal gauni dešimteriopai. „Dabar jau ramiai galiu išeiti, jei kur reikia. Anksčiau, jei tekdavo kažkur važiuoti, tekdavo priruošti puodus maisto, kad vaikai pasišildytų. Beje, vienas sūnus, kol mūsų nebūdavo, visada iškepdavo kūgelį. Jis ir dabar, nors gyvena su drauge, pats gamina. Atsimenu, kartą susiruošėme daryti cepelinus, bet reikėjo staigiai išvažiuoti. Grįžtame - o vaikai juos padarę. Visai geri buvo“, - prisiminė pašnekovė.
Gausios šeimos atrodo žavingai, ypač kai vienodais drabužėliais aprengti vaikučiai eina susikibę rankytėmis. Bet yra ir kita medalio pusė. Krizinio nėštumo centre tikriausiai tenka konsultuoti moteris, kurios netyčia pastoja „su trečiu“ ar „su ketvirtu“ ir to papildomo vaiko nenori. Ką jos sako bei jaučiasi? Jei vaikutis nebuvo planuotas, žinia apie nėštumą sukelia šoką tiek pirmą ar antrą kartą pastojusioms, tiek jau turinčioms daugiau motinystės patirties. Dažna moteris išgyvena emocinę krizę bei patiria nemalonių jausmų: išgąstį, baimę, nerimą, nusivylimą, liūdesį, kaltę, gėdą… Jos jaučiasi sutrikusios, pažeidžiamos, dvejojančios. Jausmai, mintys, kūno pojūčiai taip susimaišo, kad, atrodo, žemė slysta iš po kojų, o esamas gyvenimas griūva. Ypač sunku toms moterims, kurios nesulaukia palaikymo iš vyro, partnerio ar artimųjų arba išgirsta šaltą atsakymą „užteks jau tų vaikų“, „daryk, kaip nori“, „tu nuspręsk, aš palaikysiu tavo sprendimą“, „kaip jauti, taip ir daryk“ ir pan. Po tokių žodžių jos pasijaučia vienišos, apleistos, svarsto, ar pačios pajėgs užauginti dar vieną vaikutį. Kartais moteris taip bijo artimųjų, kolegų, draugų pasmerkimo ar pajuokimo, jog slepia, ilgai nesako apie nėštumą ar net svarsto nėštumo nutraukimo galimybę. Tačiau moteris, kuri turi ją palaikančių žmonių ratą, jaučiasi mylima, globojama, saugi, gerbiama ir branginama, vargu ar savo įsčiose neplanuotai užsimezgusią gyvybę pavadins „papildoma“, „nenorima“, „nereikalinga“, „dar viena iš daugelio“. Neplanuotas vaikelis gali būti labai laukiamas ir mylimas, ne našta, o ypatinga dovana moteriai, šeimai, pasauliui.
Žinoma, ten, kur daugiau vaikų, ten daugiau rūpinimosi, triukšmo, tvarkymosi, sirgimų, buities, atsakomybės, išlaidų, pareigų, derinimosi prie skirtingų poreikių ir pan. Klausydamosi daugiavaikių šeimų girdžiu daugumai bendrų iššūkių ir klausimų. Ką apie gausėjančią šeimą pasakys artimieji ir aplinkiniai? Kaip suderinti motinystę/tėvystę, vaikų auginimą ir karjeros galimybes, ypač, kol vaikai maži, serga, nėra kam padėti? Kaip neiškristi iš darbo rinkos? Kaip rasti laiko tik sau (asmeniniam tobulėjimui, laisvalaikiui, kokybiškam poilsiui, miegui) ir tik mums, kaip porai? Kaip kokybiškai paskirstyti laiką bei dėmesį vaikams? Kaip viską spėti padaryti laiku, ko nors nepamiršti ir pan. Kaip labiau pasitikėti vienas kitu ir mažiau kontroliuoti? Tačiau tai nėra kažkas išskirtinio, su kuo nesusidurtų ir vieną ar du vaikus auginančios šeimos. Svarbu suvokti, kad sunkumų patiria visos šeimos, o tai, kaip juos pavyks įveikti, - priklauso nuo šeimos susitelkimo, meilės, kantrybės, pagarbos ir pasitikėjimo vienas kitu, įsiklausymo, priėmimo, noro rasti tinkamiausią sprendimą. Kitaip tariant, kad ir kiek asmenų sudaro šeimą, svarbu suprasti, kad ji - komandinis darbas. Juk visi jos nariai sėdi toje pačioje valtyje. Taip pat svarbi ir valstybės pozicija. Mes, kaip visuomenė, turime džiaugtis ir skatinti gimstamumą, nes Lietuvoje jis ir taip mažėjantis. Palaikyti ir padėti šeimoms auginti vaikus yra mūsų visų bendras interesas, nes užaugę vaikai toliau kurs valstybę, kurioje gyvename.
Ar tikrai 1-2 vaikus galima išauginti kokybiškai, o kai šeimoje 4-5, apie kokybę nėra kalbos, nes ir laiko nėra kiekvienam, ir jėgų, ir lėšų. Kitaip tariant, - yra aukso puodas (tėvų meilė, šeimos gerovė): vienturtis jį pasiima visą, o daugiavaikės šeimos vaikas laimi tik įstrižainę arba kampus. Ką reiškia auginti vaikus kokybiškai, kas yra tas kokybės matas, taip pat priklauso nuo kiekvienos šeimos supratimo. Nėra vienodų šeimų. Vienai šeimai ir vieną ar du vaikus auginti gali būti labai sunku dėl įvairiausių priežasčių, kitai - keturi, penkti ar šeši vaikai nekelia ypatingų iššūkių. Šeima neturėtų būti suvokiama, kaip konkurencijos, rungtyniavimo ar aukso puodo dalybų vieta. Šeima - ne turgus ar aukcionas, o meilės oazė. Jausti besąlygišką tėvų meilę ir rūpinimąsi - dar viena dovana. Ir tėvai tai daro geriausiai kaip moka ir supranta.
Kokie dažniausi visuomenės komentarai ar „kaltinimai“ daugiavaikiams? Daugiavaikių šeimų buvo ir yra visais laikais, keitėsi tik požiūris į jas. Anksčiau daugiavaikė šeima buvo suvokiama, kaip šeimos išgyvenimo garantas. Daug vaikų mirdavo dėl ribotų medicinos galimybių, o išgyvenę dirbdavo sunkius ūkio, buities darbus, vyresnieji augindavo mažesniuosius ir pan. Keičiantis visuomenei ir gyvenimo sąlygoms, negatyvias nuostatas keičia žavėjimasis daugiavaikėmis šeimomis. Tačiau iš klienčių moterų girdžiu, kad vis dar pasitaiko nekaltų pasmalsavimų ar komentarų, kurie nuliūdina ar užgauna moterį, pavyzdžiui: Ar ne per vėlu lauktis? Ar tiek vaikų ir planavote? Ar saugojotės? Kam jums tiek vaikų? Kada pagyvensite sau? Oi, bus sunku! Užuot to klausę, pasiteiraukime, o kaip tu dėl to jautiesi? Ką tau reiškia lauktis neplanuotai? Kokie kyla jausmai ir mintys, tampant daugiavaike šeima ir pan.?
Šis klausimas labai individualus ir daugialypis. Ne visoms moterims norisi karjeros už šeimos ribų, net jei jos būtų puikios vadovės, švietimo lyderės ar ekspertės. Jos nejaučia poreikio būti pripažintos išorėje, nes didžiausias jų laimėjimas ir pripažinimas - vaikai ir šeima. Šioms moterims motinystė yra ir pašaukimas, ir karjera, ir realizacija. Kitoms moterims šalia motinystės norisi ir kitų vaidmenų. Jos ieško ir kito buvimo bei savęs realizavimo būdo. Drąsinu moteris atsipalaiduoti, nurimti, pasitikėti savimi, pažvelgti į savo prigimtį bei suteiktą duotybę - savo įsčiose išnešioti gyvybę ir tokiu būdu tęsti šeimos, giminės, žmonijos gyvybės ratą. Juk gimda - tai galios ir kūrybos vieta. Drąsinu moteris/poras gyventi savo gyvenimą bei suvokti, jog niekas kitas jų gyvenimo nenugyvens. Jei yra vidinis nusiteikimas atvesti į savo šeimą dar vieną narį, tuomet ryžtis pokyčiams, ieškoti įgalinimo ir galimybių.
Renginys prasidėjo Seimo nario Algirdo Syso džiaugsmingu ir kartu motyvuojančiu sveikinimo žodžiu, skelbiančiu, jog mes patys esame savo likimo kalviai, jog tik nuo mūsų pastangų ir noro priklauso, kokį gyvenimą susikursime. Aišku, tai nuteikia pozityviai, nes paneigia sklandančius stereotipus, jog žmogaus likimą lemia tėvų gyvenimiškieji pasirinkimai, genetika ir kitokie antgamtiški, transcendentiniai veiksniai. Tačiau viską perkeitė, tiesiog apvertė „aukštyn kojomis“ gerbiama gydytoja, akušerė Vaiva Eringytė (ilgametė žurnalo „Panelė“ ginekologė, atsakanti į klausimus), pradėjusi skaityti pranešimą apie lytinius santykius. Jos mintys ir požiūris į vaikus, augančius be tėvų - šokiruojantis, atimantis žadą. Jos nuomone, beglobiai vaikai - žlugusi, beviltiška visuomenės dalis, kuriai nebūdinga vertybinė sistema, kuri beatodairiškai siekia patenkinti vien tik gamtinius, gyvuliškus instinktus (sueities metu patirti malonumą, kurio, jos teigimu, vis vien negebama patirti, nes tai neįmanoma ankstyvųjų lytinių santykių metu). Kalbėdama apie tai ji pabrėžė, jog su tėvais gyvenantiems vaikams šis reiškinys nebūdingas, nes jie drausminami, prižiūrimi, o globos įstaigų vaikai - gyvūnų karalystės atstovai, besistengiantys patenkinti keliskart išaugusius seksualinius potraukius, kurių niekas nekontroliuoja ir netramdo(iš konteksto suvokiame, jog jie laikomi laisvą elgesį propaguojančiomis personomis). Pateikiama viso to priežastis - originalesnė ir už patį reiškinį: pradėdami ankstyvus lytinius santykius jie stengiasi susilaukti vaiko, kuris sumažintų vienišumo jauseną. Absurdas... Taip, aš sutinku, jog gyvenantiems globos įstaigose stinga atsakomybės jausmo, jog jie - problemiški, tačiau sutikime, jog nemažai šios apraiškos pavyzdžių galime rasti ir šeimose augančių vaikų gyvenimuose. Tad negalima taip teigti. Pagalvokime, kaip turi jaustis tie žmogučiai, kurie suvokia, kad gyvenimas gali būti gražus, šviesus. Galiu atsakyti - blogai. Jautiesi atmata, visuomenine šiukšle. Būtent tokios situacijos skatina suvokimą, jog gali daryti, ką nori, tačiau jei tu iš globos namų, nesugebėsi pakeisti visuomenėje plintančios ydingos nuomonės, tau bus klijuojama ta nuvalkiota, tavo gyvenimą sunkinanti etiketė: „vaiknaminis - niekam vertas“. Asmeniškai mane šis įvykis labai įskaudino ir morališkai palaužė, nes aš dedu visas pastangas, kad pasiekčiau išsikeltus tikslus. Aš tikiu ir žinau, jei kažko labai nori ir įdedi daug darbo, pastangų, tai tampa pasiekiama. Todėl neretai su ašaromis akyse perlipu per iškylančias kliūtis, kovoju su sunkumais ir siekiu savo svajonių. Stengiuosi susikurti gražų gyvenimą, kurio man nesugebėjo padovanoti tėvai. Tad šiuo pasidalinimu norėčiau paskatinti susimąstyti, ką sakome, ką darome. Juk globos namuose augantiems žmonės daug sunkiau visomis prasmėmis išsikovoti „vietą po saule“.
tags: #grazus #zodziai #apie #daugiavaike #seima
