Vaiko auklėjimas paprastai suprantamas kaip planingas suaugusio asmens veikimas nesuaugusiojo, plečiant jo patyrimą ir formuojant jį ugdomosiomis vertybėmis. Toks augančio žmogaus formavimas vyksta įvairiomis kryptimis, ir jam panaudojamos įvairių krypčių vertybės, todėl ir auklėjimas turi įvairių aspektų ir įvairiai aptariamas. Vieniems auklėjimas yra Įvedimas į kultūrą, formuojant jį kultūrinėmis vertybėmis, būtent, jį šviečiant, dorinant, reli-ginant, estetinant, socialinant ir fiziškai stiprinant bei grūdinant. Kitiems yra tai daugiau augančio žmogaus paruošimas ateičiai, išmokymas jam ateityje reikalingų dalykų bei darbų, paruošimas kuriai nors profesijai ar specialybei - paruošimas apskritai suaugusiųjų gyvenimui. Dar kitiems auklėjimas yra žmogaus įgimtų galių išvystymas, jo individualybės išskleidimas ir lavinimas. Visi šie auklėjimo aptarimai, išskyrus gal tik paskutinįjį, rodo, kad auklėjimas yra gerai apgalvotas ir suaugusiųjų suplanuotas vaiko gyvenimo dirigavimas, kuriuo nustatomi jam tikslai, jo gyvenimas kreipiamas tam tikra vaga ir jis pats ugdomas tam tikros rūšies žmogumi. Auklėjimo keliu vaikas atitraukiamas nuo jam natūralaus žaidimų gyvenimo, iš dalies paneigiami jo amžiui natūralūs interesai, ir jis pats palenkiamas jam dar sunkiai suprantamiems kultūriniams siekimams ir socialinio gyvenimo reikalavimams.
Sutikdami, kad auklėjimas yra suaugusio asmens veikimas nesuaugusiojo, tuo pačiu sutiksime su prielaida, kad auklėjimas yra taip pat senas procesas, kaip seniai žmogus gyvena šioje žemėje. Žmogui progresuojant ir gerėjant jo gyvenimui, tas gyvenimas darosi vis sudėtingesnis, ir tėvai turi vis daugiau ko vaikus pamokyti ar kaip nors juos paveikti. Ilgainiui taip susidaro tam tikri vaikams auklėti papročiai, tam tikra tvarka, kurią žmonės, augdami bei bręsdami, perima iš savo tėvų ir kurią sendami palieka savo vaikams. Tokios auklėjimo tradicijos formuojasi iš normalaus žmonių patyrimo ir visiems suprantamų gyvenimo reikalavimų, be kurių nors teoretiškai suformuluotų auklėjimo dėsnių. Ne kitokiu keliu turėjo plėtotis ir senovės lietuvių auklėjimas. Jis turėjo būti natūralus, kaip natūrali jų gyvenimo dalis. Natūralus jis buvo tuo, kad priešistoriais laikais nebuvo jokio planingo auklėtojų paruošimo, nebuvo nė profesionalų mokytojų. Natūralus jis buvo tuo, kad, nesant dirbtinai organizuotų mokyklų, vaikai nebuvo atitraukiami nuo jiems natūralaus žaidimo, nebuvo paneigiami jiems natūralūs interesai, ir jie augo, natūraliai su savo vaikišku veikimu prisiderindami prie suaugusiųjų gyvenimo ir jų reikalų.
Tačiau tai dar nereiškia, kad tada nebuvo jokios vyraujančios ir visų priimtos auklėjimo tvarkos, ir kad auklėjimas buvo kiekvieno tėvo ir kiekvienos motinos išradimas. Tradicijų keliu jie paveldėdavo iš savo tėvų ir kitų artimiausių aplinkos šeimų nesurašytą ir į jokius dėsnius nesuvestą auklėjimo sistemą, susidariusią praeityje iš daugelio kartų auklėjimo patyrimo. Tačiau tradicijų keliu perduodama sistema, nebūdama griežtai fiksuota, kiekvieno tėvo ar motinos buvo savaip pritaikoma. Nors vaikų auklėjimas vyko pagal iš seno tautoje prigijusią auklėjimo tvarką ir senosios tikybos reikalavimus, tačiau tėvai ją pritaikė taip, kaip jiems atrodė būsiant geriau, t. y. kaip rodė jų sveikas protas ir motiniška širdis.
Svarbiausias senovės lietuvių auklėjimo tikslas, atrodo, turėjo būti išauginti vaiką taip, kad jis, būdamas geras žmogus, pasiruoštų savarankiškam suaugusiųjų gyvenimui. Kol tais klausimais įtakos iš rytų ir vakarų dar nebuvo Lietuvoje pasireiškusios, čia vaikų auklėjimas turėjo būti visiškai natūralus įaugimas į suaugusiųjų gyvenimą. Didesnių įtakų nepaliesta, natūralaus auklėjimo fazė Lietuvoje vyravo iki lietuvių vienos valstybės sudarymo ir apsikrikštijimo. Iki to meto vaikai augo be jokių organizuotų mokyklų, tik tėvų ir aplinkos auklėjami ir mokomi.
Nuo 13-jo amžiaus, susijungus lietuviams į vieną valstybę ir vis daugiau susiduriant su kaimyninėmis tautomis, gyvenimas darėsi vis sudėtingesnis. Nuo to meto gyvenimas gerokai pakito, drauge keisdamas ir lietuvių auklėjimo tradicijas. Mums šiuo atveju tenka peržvelgti visus tuos veiksnius bei reiškinius, kurie turėjo daugiausia įtakos lietuvių auklėjimai ir kurie nulėmė jo kryptį ir spalvą.
Religijos įtaka auklėjimui
Pirmas didelis sukrėtimas tradiciniam lietuvių auklėjimui buvo Lietuvos krikštas. Tikybos keitimas neišvengiamai atsiliepė visam žmonių gyvenimui. Lietuvoje jis vyko nesklandžiai ir ilgą laiką jis sudarė žmonėms skaudžių problemų. Dėl lietuviškai kalbančių kunigų stokos, krikštas buvo atliktas labai paviršutiniškai, ir krikščionybė Lietuvoje prigijo labai iš lėto. Masių religinis persilaužimas vyko nuo 14 iki 16 ir net 17 amžiaus. Vadinasi, lietuviams teko ilgai svyruoti tarp senosios tikybos ir krikščionybės. Tai padėjo išlikti ir gausioms senosios tikybos liekanoms, kaip - didelė perkūno baimė, didelė pagarba ugniai, žemės garbinimas ir bučiavimas ir kt. Krikščionybė pakeitė lietuvių antgamtinio gyvenimo supratimą ir žmogaus žemės gyvenimo tikslus bei uždavinius. Jų daugelį antropo-morfiško pobūdžio dievų pakeitė vieno Dievo supratimas. Su religija drauge turėjo keistis ir moralė. Karingas lietuvių charakteris turėjo nusilenkti krikščioniškai taikos ir ramybės dvasiai. Jie turėjo atsisakyti daugelio savo pagoniškų papročių arba pripažinti jiems kitokią prasmę. Krivius ir vaidilas pakeitė katalikų kunigai.
Tačiau dvi aplinkybės veikė katalikų kunigų nenaudai ir mažino jų įtaką žmonėse, būtent: 1. kriviai neatstovavo teisiškai augštesnio luomo; katalikų gi parapijoms kuriantis, jų klebonai tapo plačių žemių valdytojais ir sociališkai buvo augštesnio luomo atstovai; 2. didelė kunigų dalis buvo atvykusi iš Lenkijos, neišmoko lietuviškai, kas labai siaurino jų įtaką tiek žmonių religiniam sąmoningumui, tiek ir auklėjimui. Kunigų įtaka auklėjimui ilgai negalėjo stipriau pasireikšti dar ir dėl to, kad iki 18 amžiaus vidurio nebuvo tinkamai organizuotas kunigų paruošimas. Vietinės kilmės vikarai stovėjo arčiau parapijiečių. Anksčiau jų įtaka auklėjimui reiškėsi ne tiesiog, o mokant žmones religijos. Vėliau, kuriant parapines mokyklas, jie dažniausiai būdavo tų mokyklų mokytojai. Tada pastoracinis darbas suartėdavo su auklėjimu. Ilgainiui Bažnyčios ir iš dalies mokyklos mokymas pasiekė tokių rezultatų, kad tikėjimas tapo lietuvio gyvenimo centru ir nulėmė jo vaikų auklėjimo kryptį ir tikslus.
Socialinių santykių kitimas ir auklėjimas
Antras reiškinys, stipriai paveikęs lietuvių auklėjimo tradicijas, buvo socialinių santykių kitimas. Iš seno Lietuvoje buvo keletas luomų, kurių tarpe nebuvo to antagonizmo, kuris išsivystė vėliau. Iš seno buvo rikių - bajorų luomas ir greta laisvieji ūkininkai. Griežtos ribos tarp jų nebuvo: praturtėjęs ūkininkas tapdavo bajoru, o nusigyvenęs bajoras tapdavo paprastu ūkininku. Tarp jų skirtumas buvo tas, kad bajorai turėjo eiti į karą, o ūkininkai mokėjo kunigaikščiui mokesčius. Prasiskolinęs kunigaikščiui ar bajorui ūkininkas tapdavo nebe laisvas, turėjo gyventi kunigaikščio ar bajoro žemėje ir jam dirbti. Dar buvo vergų, kuriais tapdavo karo belaisviai ir mirti nuteisti, bet nuo mirties bausmės atleisti nusikaltėliai. Baudžiavos santykiai išsivystė Vakarų Europoje iš feodalinės santvarkos, kuri per Lenkiją vėliau pasiekė ir Lietuvą. Baudžiavos pradžia Lietuvoje paprastai laikoma Didž. Liet. kunigaikščio Kazimiero 1447 m. bajorams duota privilegija, pagal kurią bajorų žemėse gyveną valstiečiai buvo palikti visiškoje bajorų valdžioje ir nebegalėjo išsikelti iš jų žemės. Kitų teigiama, kad į baudžiavą panaši santvarka Lietuvoje buvo pasireiškusi pora šimtmečių anksčiau, tačiau ji nebuvo tokia kieta, kokia ji buvo 17-19 amžiais. Baudžiavai vis labiau įsigalint, ponai, siekdami naudos, apkrovė valstiečius vis didesnėmis prievolėmis ir ilgainiui įvedė santvarką, panašią į vergiją.
Esant tokiai santvarkai, bajorai, kurie turėjo sąlygas leisti savo vaikus į mokslą ir reprezentavo to meto šviesuomenę, valstiečių buvo laikomi jų engėjais ir nebeteko kultūrinės įtakos žemesniems sluoksniams. Bajorus, jų tarpe ir dvasininkus, nuo valstiečio skyrė pono ir baudžiauninko santykiai, pagal kuriuos valstietis buvo pono nuosavybė, o ponas buvo jo visagalis valdovas, teisėjas, o kartais ir budelis. Jų santykiams tapo būdingi tokie neigiamos krypties reiškiniai, kaip, iš vienos pusės, naudos siekimas iš kito žmogaus, jo priespauda ir iš viso žmogaus paniekinimas, o iš antros pusės - išnaudojimo bei skriaudos sąmonė, baimė, pyktis ir pagieža. Esant tokiems santykiams, jau nebuvo sąlygų matyti ir suprasti tai, kas antroje pusėje buvo gera ir sektina. Dėl to ir dvaro augš-tesnė kultūra valstiečiams beveik neimponavo, nes tai buvo ne jiems. Laikydami valstiečius tik sau naudinga darbo jėga, ponai nesirūpino jų auklėjimu, nedarė jokių pastangų juos šviesti bei kultūrinti, bijodami, kad šie netaptų savarankiškesni ir nepanorėtų išsilaisvinti iš jų globos. Ponų užguiti ir išnaudojami, valstiečiai nebeturėjo laiko atsidėti savo vaikų auklėjimui ir dažniau gyveno blogomis nuotaikomis.
Mokyklinio mokymo reikšmė
Mokyklinio mokymo pradžia Lietuvoje rišama su įvairių ordinų vienuolių įsikūrimu šiame krašte. Pranciškonų ir domininkonų Lietuvoje jau buvo Gedimino metu ir jie turėjo čia savo bažnyčias. Gediminas pats juos kvietė iš Vak. Europos vykti Lietuvon. Mokykla, pratęsdama ir papildydama šeimos auklėjimą, visada prisideda prie pedagoginių pažiūrų formavimo ir skleidimo. Suprantama, ji turėjo didelės įtakos ir lietuvių tradiciniam auklėjimui. Tačiau reikia drauge pabrėžti, kad jos reikšmė buvo kai kurių aplinkybių žymiai sumažinta ir nebuvo tokia didelė, kokios iš atitinkamo mokyklų skaičiaus reikėtų laukti. Lietuviškajam tautos sluoksniui didžiausią įtaką paliko tik žemiausias mokyklų laipsnis, būtent, pradžios mokyklos.
Pradinės mokyklos
Pirmosios pradžios mokyklos Lietuvoje įsikūrė apie penkioliktojo amžiaus pradžią. Pirmoji mokykla buvusi įkurta prie Vilniaus katedros Vytauto laikais. Vėliau jų ėmė rastis ir prie parapinių bažnyčių ir vienuolynų. Pradžioje jose mokėsi daugiausia bajorų vaikai, ruošdamiesi stoti į kolegijas. Vėliau, atsirandant jų vis daugiau, jas lankė ir miestiečių vaikai. Apskritai parapinių mokyklų tinklas plėtėsi labai iš lėto. Lenkų kilmės kunigai nelabai vertir; o liaudies švietimo reikalą ir mokyklas kurdavo daugiau tik vyskupų raginami. Tačiau, ano meto sąlygomis, jų reikšme buvo didelė: jos pramokydavo vaikus skaityti ir rašyti ir paruošė pirmuosius skaitytojus. Kad jos pagamino skaitytojų, rodo ir ano meto religinės knygos plitimas. Mokyklų plitimą trukdydavo karai, ligos ir kitokios nelaimės. Jų veikimas parėjo nuo klebonų susiinteresavimo liaudies mokymu. Nuo 1773 metų pradinių mokyklų steigimu rūpinosi vadinamoji Edukacinė Komisija. Jos pirmininkas Vilniaus vyskupas Masalskis, kurio vyskupijai tada priklausė didžioji Lietuvos dalis, buvo įsakęs klebonams visose parapijose įkurti mokyklas ir dekanams pavedė jas prižiūrėti. Tačiau daug tų mokyklų laikėsi neilgai, nes po kelerių metų, vyskupui Masalskiui nebesant tos komisijos pirmininku, tas reikalas buvo apleistas. Iš augščiau nepalaikomos mokyklos išnykdavo arba veikdavo silpnai ir nereguliariai. Vyskupas M. Valančius bandė pradžios mokyklą padaryti visiems vaikams prieinamą. Tuo tikslu jis atskirais raštais įsakinėjo visiems savo vyskupijos parapijų klebonams įkurti ir išlaikyti parapines mokyklas. Kad jo įsakymai būtų vykdomi, jis reikalavo jam pranešinėti du kartu per metus apie mokyklų veikimą ir drauge prisiųsti vardinius visų mokinių sąrašus. Patan-kėjus mokyklų tinklui, jos buvo prieinamos daugumui kaimo vaikų. Atrodo, kad nuo Valančiaus laikų mokyklinis mokymas turėjo tapti reguliaria kiekvieno vaiko auklėjimo dalimi. Šią gražiai bevykstančią švietimo pažangą sutrukdė generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymas, kuriuo parapinės mokyklos buvo uždraustos. Jų vietoje buvo kuriamos valdinės rusiškos mokyklos. Jų vengdami, lietuviai pradėjo vaikus slapta mokyti namie ir kūrė slaptas mokyklas. Parapinė mokykla atliko labai svarbų uždavinį lietuvių tautos istorijoje - ji išmokė žmones skaityti. Vysk. M. Valančiaus pravesta statistika rodo, kad jau jo laikais buvo Žemaičiuose parapijų, kur beveik visi suaugę žmonės buvo jau raštingi. Taigi, per parapinę mokyklą Lietuva pakilo į raštingųjų tautų tarpą. Mokėjimas skaityti jau nebuvo išimtis, o tapo tautos tradicija. Kai buvo uždrausta parapinė mokykla, kaimo žmonės jau buvo pajėgūs patys savo vaikus toliau mokyti. Savo paveldėtą tradicinį auklėjimą jie perdavė savo vaikams, jį papildydami skaitymu ir rašymu.
Aukštesniosios mokyklos
Jų atsirado, prasidėjus religinėms kovoms tarp katalikų ir protestantų ir Lietuvoje įsikūrus jėzuitams. Kovodami su protestantais, jie įsteigė savo kolegijas Vilniuje, Kražiuose, Kaune ir Pašiaušėje; kitokio tipo mokyklas jie turėjo Varniuose, Šeduvoje, Alukštoje, Lauksargėje, Gardine ir kitur. Jų pedagoginis veikimas sudaro ištisą dviejų šimtų metų epochą ne tik Lietuvos, bet ir visuotinėje pedagogikos istorijoje. Jų ordino laikomas mokyklų tinklas buvo tarptautinis, ir įvairiuose Europos kraštuose jie kartais turėjo iki 770 kolegijų, universitetų ir seminarijų. Lietuvos mokyklos buvo to didžiojo tinklo dalis, iš jo gaudavo sau dėstytojus, dirbusius įvairiuose kraštuose ir iš įvairių tautybių. Jėzuitams priklausė moderniausia to meto auklėjimo sistema su moderniausiais auklėjimo bei mokymo metodais ir geriausiai paruoštais mokytojais. Jų mokyklų reikšmė padidėja dar ir tuo, kad jie Lietuvoje nėjo su tuo metu pasireiškusią lenkėjimo mada ir nesistengė apsiriboti vien bajorų vaikų auklėjimu, o rūpinosi ir liaudies religiniu mokymu. Vėliau, jėzuitų mokykloms suformalėjus ir joms pradėjus atsilikti nuo bendrosios pedagoginės pažangos, su jomis pradėjo lenktyniuoti pijarų kolegijos, kurios buvo daugiau prisitaikiusios prie praktinio gyvenimo reikalavimų, bet drauge prisitaikiusios ir prie bajorų lenkėjimo tendencijos. Jie turėjo kolegijas ar žemesnes mokyklas Vilniuje, Panevėžyje, Ukmergėje, Raseiniuose, Želvoje ir kt. Augštesnysis mokslas buvo skirtas daugiausia bajorų vaikams. Juo naudojosi ir m.estiečiai. Kartais jose mokslą išeidavo ir laisvųjų ūkininkų vaikai, kaip S. Valiūnas, S. Daukantas, M. Valančius. Tačiau augštesnysis mokslas buvo beveik iš viso neprieinamas ponų baudžiauninkų vaikams. Kun. A. Strazdas buvo labai reta išimtis. Kadangi mokyklos buvo lankomos beveik vienų bajorų vaikų, savaime suprantama, kad jose vyravo bajoriškai lenkiška nuotaika.
Aukštasis mokslas
Nuo 14 amžiaus pabaigos didikai siųsdavo savo vaikus į užsienio augštąsias mokyklas. Jie patekdavo į Krokuvos universitetą ir į Vokietijos ir Prancūzijos universitetus. ruose įsigalėjusio protestantizmo, jėzuitai Vilniaus kolegiją greit pakėlė į akademiją, kurioje vėliau stu...
Japonijoje atlikta apklausa parodė, kad tėvai menkai tebendrauja su vaikais ir per daug juos lepina. Kitąkart beveik ketvirtis apklaustų japonų pasakė, jog nemoka bendrauti su savo atžalomis. Tokia padėtis yra ne tik Rytuose. „Nemažai kanadiečių tėvų prisipažįsta nežiną, kaip gerai atlikti savo pareigas vaikams“, - rašė The Toronto Star. Viena iš pagrindinių priežasčių ta, kad gyvename „paskutinėmis dienomis“, „sunkiais laikais“ (2 Timotiejui 3:1). Be to, „žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės“ (Pradžios 8:21). Ir dar: būtent jaunimą lengviausiai įveikia Šėtonas, kuris kaip „riaumojantis liūtas“ medžioja auką tarp mažiau patyrusių žmonių (1 Petro 5:8). Tikrai daug kas kliudo krikščionims tėvams vaikus ‛drausminti ir mokyti Viešpaties vardu’ (Efeziečiams 6:4). Kaip jie gali padėti savo atžaloms tapti brandžiais Jehovos garbintojais, gebančiais atskirti „gera nuo bloga“?
„Kvailystė prisirišusi prie vaiko širdies“, - pastebėjo išmintingas karalius Saliamonas (Patarlių 13:1; 22:15, Brb). Norėdami išvaduoti širdį iš paikystės, tėvai turi meilingai pataisyti savo atžalą. Tačiau vaikams dažniausiai tai nepatinka ir nemalonu klausytis kieno nors patarimų. Todėl tėvai turi žinoti, kaip ‛mokyti jaunuolį, kuriuo keliu eiti’ (Patarlių 22:6). Vaikai, paklūstantys tokiai drausmei, gali išsaugoti savo gyvybę (Patarlių 4:13).
Bijodami būti apkaltinti skriaudžią vaikus - fiziškai, žodžiais ar emociškai, - kai kurie tėvai vengia juos taisyti. Tačiau toks nuogąstavimas neturi pagrindo. Biblijoje žodis „drausminti“ vartojamas ne skriaudai ar žiaurumui įvardyti.
Jehova Dievas yra tobulas pavyzdys, kaip reikia drausminti. Jehovą apaštalas Paulius prilygino tėvui: „Argi tėvai nepataiso savo vaikų?“ „...Juk [tėvai] mus drausmino nedaugeliui dienų, o [Dievas] tai daro mūsų labui, kad taptume jo šventumo dalininkais“ (Hebrajams 12:7-10; Contemporary English Version). Jehova drausmina savo žmones, kad jie būtų šventi, arba tyri.
„Dievas yra meilė“, - sako apaštalas Jonas. Todėl Jehova visuomet auklėja iš meilės (1 Jono 4:8; Patarlių 3:11, 12). Tačiau ar lengva tėvams, mylintiems savo vaikus, sekti Jehovos pavyzdžiu? Ne visada. Dievo meilė pagrįsta principais. Tokia meilė, pasak vieno biblisto, „nebūtinai sutampa su giminišku prieraišumu“.
Pamąstyk apie Jehovos meilę izraelitams. Štai kokiu puikiu palyginimu ją aprašė Mozė: „Kaip erelis drąsina savo jauniklius, plazdendamas virš lizdo, taip [Jehova] išskleidė savo sparnus ir, paėmęs [Jokūbą], nešė pirmyn ant savo sparnų“ (Pakartoto Įstatymo 32:9, 11, 12). Mokydama ereliukus skraidyti, motina ‛plazdena virš lizdo’, mojuoja sparnais ir taip kviečia jauniklius pakilti. Kai galop paukščiukas puola žemyn iš lizdo, paprastai susukto ant aukštos uolos, erelė virš jo „išskleidžia savo sparnus“. Jei atrodo, kad jauniklis nukris žemėn, paukštė paneria po juo ir neša „ant savo sparnų“. Su tokia meile Jehova rūpinosi neseniai gimusia Izraelio tauta. Jis davė jai Mozės įstatymą (Psalmyno 78:5-7).
Kaip krikščionys tėvai turėtų sekti Jehovos meilės pavyzdžiu? Pirma, jie privalo diegti vaikams Dievo Žodyje surašytus principus bei normas (Pakartoto Įstatymo 6:4-9). Tai padės jaunimui išmokti remtis Biblija, kai reikės ką nors nuspręsti. Vaizdžiai tariant, taip tėvai išskleidžia virš vaikų savo sparnus - stebi, kaip šie taiko principus, kurių išmoko. Kai augant jaunimas gauna daugiau laisvės, rūpestingi tėvai yra pasiruošę pavojaus akimirką ‛nerti žemyn’ ir jį ‛nešti ant savo sparnų’.
Dėl kokio pavojaus mylintys tėvai turi būti ypač akyli? Jehova perspėjo izraelitus, kokios bus ryšių su blogomis draugijomis pasekmės (Skaičių 25:1-18; Ezros 10:10-14). Mūsų dienomis irgi pavojinga bendrauti su tokiais žmonėmis (1 Korintiečiams 15:33). Todėl krikščionys tėvai turėtų būti akyli kaip Jehova. Penkiolikmetė Liza įsižiūrėjo į vaikiną, kuriam jos šeimos moralinės bei dvasinės vertybės buvo svetimos. „Tėvai iškart pastebėjo, kad aš pasikeičiau, ir susirūpino, - pasakoja mergaitė.
Norėdami auklėti vaikus sėkmingai, tėvai turi stengtis, kad vaikai noriai ir atvirai su jais bendrautų. Štai Jehova, puikiai žinantis, kas mūsų širdyse, vis dėlto skatina palaikyti su juo ryšį (1 Metraščių 28:9).
Kaip tėvai gali sekti Jehovos pavyzdžiu bendraudami su vaikais? Svarbiausia - negailėti jaunimui laiko. Taip pat reikia vengti neapgalvotų pašaipių žodžių, tokių kaip „Ar tai ir viskas? O aš maniau, jog kažkas svarbaus“; „Tai nerimta“; „Na, o ko tu tikiesi? Juk esi dar vaikas“ (Patarlių 12:18). Norėdami, kad vaikai atvertų širdį, supratingi tėvai stengiasi dėmesingai išklausyti. Jei būsime nedėmesingi mažiems vaikams, kai šie bus vyresni, galime susilaukti iš jų to paties.
Pamąstyk apie kai kuriuos Dievo bruožus, dėl kurių izraelitai nesivaržydavo į jį kreiptis. Štai senovės Izraelio karalius Dovydas sunkiai nusidėjo svetimaudamas su Batšeba. Dėl savo netobulumo Dovydas padarė ir daugiau rimtų nuodėmių, tačiau jis niekada nevengdavo kreiptis į Jehovą ir prašyti atleisti bei pataisyti. Dovydui būdavo lengva artintis prie Jehovos - gero, maloningo Dievo (Psalmyno 103:8).
Išklausydami savo vaikus, tėvai turi būti supratingi ir atspindėti „iš aukštybių kilusią išmintį“ (Jokūbo 3:17). „Jūsų supratingumas tebūna žinomas visiems“, - rašė apaštalas Paulius (Filipiečiams 4:5, NW). Ką tai reiškia? Vienas graikiško žodžio, verčiamo „supratingumas“, apibūdinimų yra „nereikalauti primygtinai laikytis įstatymo raidės“.
Jehova yra nepaprasto supratingumo pavyzdys (Psalmyno 10:17). Pavyzdžiui, Lotas, raginamas su šeima palikti pasmerktą Sodomos miestą, delsė. Paskui Jehovos angelo lieptas bėgti gelbėtis į kalnus, Lotas pasakė: „Negaliu bėgti į kalną.“ „...Prašyčiau žiūrėti, va anas miestas [Coaras] gana arti nubėgti, ir tai tokia maža vieta. Leisk man ten nubėgti - tai tokia maža vieta, ar ne?“ Kaip reagavo Jehova? Jis pasakė: „Suteiksiu tau malonę ir šiuo atveju; miesto, apie kurį kalbi, nesunaikinsiu“ (Pradžios 19:16-21, 30; Brb). Jehova sutiko su Loto prašymu.
Supratingumas taip pat skatina palenkti vaikų širdis, kad jie priimtų patarimą. Izaijas vaizdžiai prilygina Jehovą žemdirbiui: „Ar visą laiką artojas aria sėjai, ar visą laiką jis purena ir akėja dirvą? Jehova „aria sėjai“, taip pat „purena ir akėja dirvą“. Taip jis palenkia savo žmonių širdis prieš imdamas juos drausminti. Kaip tėvai, norėdami pataisyti vaiką, gali ‛arti’ jo širdį? Štai vienas tėvas, sekdamas Jehovos pavyzdžiu, drausmino keturmetį sūnų. Kai šis sudavė kaimynų berniukui, tėvas pirmiausia kantriai išklausė sūnaus pasiteisinimus. Paskui lyg ardamas vaiko širdį, tėvas papasakojo apie vieną berniukėlį, siaubingai prisikentėjusį nuo mušeikos. Besiklausydamas sūnus neišlaikė ir pasakė, jog peštuką reikia nubausti.
Tai, kaip Jehova pataiso žmogų, Izaijas toliau prilygina kitam valstiečio darbui - kūlimui. Ūkininkas pagal grūdo luobelės kietumą parenka kultuvą: vytelę - trapiai sėjamajai juodgrūdei, lazdą - kmyniniams kuminams, vežimo ratą - kietiems javams. Tačiau kuldamas jis nesutraiško net kieto grūdo. Norėdamas pašalinti kokį nors netinkamą savo žmonių bruožą, Jehova irgi naudojasi įvairiomis priemonėmis pagal poreikį bei aplinkybes, bet niekada nesielgia despotiškai, šiurkščiai (Izaijo 28:26-29). Kai kuriems vaikams pataisyti užtenka tėvų žvilgsnio, kitiems tenka keliskart priminti, dar kitiems reikia griežtesnio žodžio.
Vienas iš veiksmingiausių vaikų mokymo būdų yra nuolat studijuoti su jais Bibliją ir kasdien aptarti kokią nors Rašto temą. Naudingiausia lavinti juos reguliariai. Jei tai darysime priešokiais, nepasiruošę, studijos vyks retai. Todėl tėvai turi ‛gerai naudoti laiką’, kad jo pakaktų šiam mokymui (Efeziečiams 5:15-17). Nelengva parinkti visiems namiškiams tinkamą laiką. Vienas tėvas pamatė, jog vaikams ūgtelėjus įvairūs jų užsiėmimai vykdavo skirtingu metu, todėl sunku būdavo susirinkti draugėn. Tada buvo sutarta studijuoti vakarais po susirinkimo sueigų, kuomet šeimyniškiai grįždavo kartu namo.
Studijuojant nepakanka tik paviršutiniškai aptarti Rašto mintis. Iš nelaisvės grįžusius izraelitus Jehova mokė per kunigus, aiškinusius Įstatymą, kad ‛žmonės suprastų, kas buvo skaitoma’ (Nehemijo 8:8). Vienas tėvas, sėkmingai padėjęs septyniems savo vaikams pamilti Jehovą, prieš šeimos studijas užsidarydavo kambaryje ir stengdavosi paruošti temą taip, kad ji būtų pritaikyta kiekvienam vaikui. Toks studijavimas visiems patikdavo. „Niekada nebūdavo nuobodu, - pasakoja vienas jo suaugęs sūnus. - Kai mus, žaidžiančius kieme, pakviesdavo į šeimos studijas, tuoj mesdavome kamuolį ir bėgdavome namo.
Psalmininkas sakė: „Štai Viešpaties dovana yra vaikai, įsčių vaisius - Jo atlyginimas“ (Psalmyno 127:3, Brb). Tėvai turi negailėti laiko ir pastangų vaikams auklėti, nes deramai tai darydami gali nukreipti juos į amžinąjį gyvenimą. Koks puikus atlygis! Todėl ugdydami vaikus uoliai stenkimės sekti Jehovos pavyzdžiu. Vis dėlto tėvai, įpareigoti ‛auklėti vaikus drausminant ir mokant Viešpaties vardu’, nėra apsaugoti nuo nesėkmės (Efeziečiams 6:4). Net ir labai puikiai prižiūrimas vaikas gali nebepaklusti ir nustoti tarnauti Jehovai. Ką daryti?
tags: #religinis #vaiko #auklejimas #savo #pavyzdziu
