Kiaušiniai - universalus produktas, iš kurio galima pagaminti daugybę patiekalų. Jų skonis priklauso nuo trynių, o pastarųjų skanumą lemia vištų lesalas. Svarbu, ar vištos lesinamos grūdais, šviežia žole, ar švariu lesalu. Daugelyje šalių vištoms į pašarą dedama įvairių prieskonių, tokių kaip raudonieji pipirai, imbieras, svogūnų laiškai ar petražolės, kad kiaušiniai būtų skanesni. Tačiau net ir nusipirkus puikių kiaušinių, jų gardumas priklausys nuo paruošimo būdo.

Omletas: Patiekalas su Istorija

Omletas - tai patiekalas, gaminamas iš kiaušinių, keptų su sviestu arba aliejumi. Kartais į jį dedama sūrio, daržovių, mėsos (ypač mėgstamas kumpis) ar kitų produktų. Pasaulyje egzistuoja dešimtys tūkstančių omleto gaminimo receptų. Jis patiekiamas kaip karštas užkandis, pagrindinis patiekalas, garnyras ar netgi desertas.

Mažiausiai dešimt šalių pretenduoja vadintis omleto tėvyne. Manoma, kad kiaušinienė atsirado senovės Artimuosiuose Rytuose, kur sumušti kiaušiniai buvo kepami pagardinti smulkintomis žolelėmis. Šis patiekalas nukeliavo į Vakarų Europą bei Šiaurės Afriką, ir kiekviena šalis, patobulinusi originalųjį receptą, sukūrė savitą omletą. Taip gimė itališkoji frittata, ispaniškoji tortilla ir prancūziškasis omlette. Lietuviai, pastebima, dažniau gamina kiaušinienę.

Anot žymaus rašytojo Alano Davidsono, prancūziškas žodis omlette buvo pradėtas vartoti XVI a. viduryje, tačiau jo pirmtakų alumelle ir alumete galima rasti jau XIV a. Apie omleto atsiradimo istoriją sklando daug legendų - papasakosime vieną iš jų. Tai legenda apie milžinišką omletą, iškeptą prancūzų miestelyje Bessières (Haute-Garonne), kuriame keliaudamas per pietų Prancūziją nusprendė pernakvoti Napoleonas Bonapartas su savo armija. Vakare Napoleonas puotavo mėgaudamasis omelette, paruoštu vietinės užeigos šeimininko, ir džiaugėsi nepaprastu kulinariniu atradimu. Omelette jam taip patiko, kad įsakė šio patiekalo pusryčiams paruošti visai kariuomenei. Taip buvo surinkti miestelio kiaušiniai ir iškeptas milžiniškas omlette. Anot legendos, nuo to laiko švenčiamas omletų festivalis. Šią tradiciją perėmė Abbeville miestelis (Prancūzija), kuriame kiekvienais metais lapkričio pirmąjį savaitgalį visi renkasi į „Giant Omelette Festival“ (milžiniškojo Omlette festivalį) paskanauti garsiojo omlette, kurį kepa patyrę virtuvės meistrai iš 5 000 kiaušinių.

Įdomūs Faktai apie Omletus

Vieną didžiausių omletų pasaulyje 1994 m. kovo 19 d. Patiekalas Balut arba vadinamasis „kiaušinis su kojomis“ - tai filipiniečių valgis - ančių ar vištų kiaušinis su beveik išsivysčiusiu embrionu, turinčiu net plunksnas, kojas ir sparnus. Niujorke, restorane „Norma’s“, galite paskanauti paties brangiausio pasaulyje omleto The Zillion Dollar Lobster Frittata, kuris kainuoja 1 000 JAV dolerių.

Omletų Variacijos: Nuo Klasikos iki Egzotikos

Klasikinis Prancūziškas Omletas

Jums reikės: 2-3 kiaušinių, sviesto, druskos ir pipirų.

Gaminimas: Išplakite kiaušinius su druska ir pipirais. Pakaitinę keptuvę įdėkite gabalėlį sviesto, jam ištirpus ir suputojus, supilkite išplaktus kiaušinius. Ugnis turi būti vidutinė. Kai kiaušiniai ims kietėti, kilstelėkite omlette nuo kraštų vidurio link ir vėl padėkite, taip pat pasukiokite keptuvę, kad žali kiaušiniai subėgtų į apačią. Kepkite, kol taps aukso spalvos. Pasukiokite keptuvę, kad atšoktų omlette kraštai, apverskite jį, sulenkite pusiau ir dėkite į lėkštę.

Itališkoji Frittata

Frittata - tai kvapnus itališkasis omletas. Jis lėtai kepamas orkaitėje (bet galima ir keptuvėje) su sūriu, daržovėmis, kumpiu ar netgi makaronais. Valgomas karštas, bet gardžiuojamasi ir atšaldytu bei supjaustytu nedideliais gabalėliais.

Gaminimas: Į įkaitintą keptuvę įpilkite aliejaus. Pakepinkite šparagus su mažais gabalėliais supjaustyta mėsa. Kitame inde lengvai išplakite kiaušinius, sudėkite kepintus šparagus su kumpiu, suberkite tarkuotą sūrį, paskaninkite druska ir pipirais. Į karščiui atsparų indą įpilkite aliejaus bei paruoštą masę ir pašaukite į gerai įkaitintą orkaitę. Šiek tiek pakepę pamaišykite nuo kraštų. Kepkite, kol viršus gražiai pagels. Frittata supjaustykite trikampiais gabaliukais, pabarstykite šviežiais susmulkintais bazilikais arba petražolėmis.

Ispaniškoji Tortilla de Patatas

Tortilla de patatas - tradicinis ispaniškasis omletas su pakepintomis bulvėmis. Valgomas ir šaltas, ir karštas, vienas ar su įvairiausiais užkandžiais.

Gaminimas: Bulvės supjaustomos griežinėliais ir pakepinamos su svogūnu. Išplakami kiaušiniai su druska, pipirais ir mėgstamais prieskoniais. Į plakinį sudedamos pakepintos bulvės ir svogūnai, gerai išmaišoma ir kepama (alyvuogių aliejuje) ant mažos ugnies. Apkepus vienai pusei, ant keptuvės uždedama didelė lėkštė ir tortilla apverčiama taip, kad keptų kita pusė. Paruošta apibarstoma petražolėmis. Šalia mėgstama patiekti alyvuogių, džiovinto kumpio riekelių, brandinto sūrio. Užgeriama vyno taure.

Japoniškas Omurice

Omurice - tai omletas, prikimštas ryžių ir paprastai patiekiamas gausiai apipiltas pomidorų padažu. Omu-soba - omletas su yakisoba, japoniškais keptais makaronais, kurių gaminimo variantų taip pat begalė.

Indiškasis Omletas

Indiškasis omletas išsiskiria prieskonių gausumu - jie pasirenkami priklausomai nuo šalies regiono. Dažniausiai vartojamos susmulkintos aitriosios paprikos, svogūnai, kalendra, kmyniniai kuminai ir žiupsnelis ciberžolių. Visa tai sudedama į kiaušinius prieš juos išplakant, išskyrus pomidorų omletą (tomato omlette), kuris ruošiamas be kiaušinių, tačiau vis tiek vadinamas omletu dėl savo panašios tekstūros. Tai populiarus pusryčių patiekalas Indijoje, ypač mėgstamas vegetarų, ruošiamas iš avinžirnių miltų, vandens, pomidorų pastos, smulkinto svogūno, pomidoro, kalendros, aitriųjų paprikų ir druskos.

Filipinietiška Torta

Filipinuose omletas vadinamas torta (nesupainiokime su meksikiečių torta, kuri reiškia sumuštinį, o Italijoje ir Ispanijoje torta vadinami pyragaičiai). Dažniausiai torta valgoma pusryčiams, būna įdaryta svogūnais, česnakais, pomidorais, jautiena, bulvėmis, paprikomis, razinomis ar baklažanais.

Saldus Graikiškas Omletas

Jums tereikės pieno, kiaušinių, miltų (jei omletą kepate su miltais), migdolų, džiovintų figų, šaukšto baltųjų vynuogių sulčių. Išplakite kiaušinius su pienu, sumaišykite su miltais, muskatais ir druska, tešlą palaikykite 30 minučių, tada įdėkite trintų migdolų, smulkintų figų, supilkite vynuogių sultis ir gerai išmaišykite.

Patarimai, kaip Virti Kiaušinius

Geriausia, jeigu kiaušiniai bus kambario temperatūros. Sudėkite į verdantį pasūdytą vandenį (mažiau sutrūkinės). Virimo laikas priklauso nuo kiaušinių dydžio ir šviežumo. Jei norite minkštų, virkite 4 min., jei kietų - 10-12 min. Kietai virtus kiaušinius išimkite iš puodo, perskelkite lukštus ir panardinkite į šaltą vandenį - bus lengviau nulupti. Skaniausia kepti kiaušinius su sviestu. Paprasčiausias būdas išvirti kiaušinį be lukšto - plačiame puode užvirkite vandenį įpylę šaukštą acto, tada ugnį sumažinkite ir įdėkite kiaušinį (be lukšto). Virkite 2-3 minutes.

Kiaušinių Laikymas Šaldytuve

Štai, kiek laiko paprastai rekomenduojama šaldytuve laikyti dažniausiai perkamus maisto produktus:

Keisti Literatūriniai Judėjimai

Daugeliui mūsų neįprasčiausios perskaitytos knygos yra absurdiškos knygos vaikams, kaip kad „Alisos nuotykiai Stebuklų šalyje“ (Alice Adventures in Wonderland) ar „Žali kiaušiniai ir kumpis“ (Green Eggs and Ham). Visgi tamsiuose literatūros istorijos kampuose slepiasi ištisi judėjimai, skirti keistoms ir siurrealioms rašymo formoms.

Bizarro Literatūra

Jei ketiname kalbėti apie keistus literatūrinius judėjimus, mums reikia aptarti daug žadantį bizarro literatūros žanrą. Save įvardinanti kaip „literatūros atitikmenį kultinių filmų skyreliui vaizdo įrašų parduotuvėje“, bizarro literatūra didžiuojasi, galėdama skaitytojams pasiūlyti smagiausią, nerafinuotą keistumą. Oficialiai judėjimas prasidėjo 2005 m., kai trys nepriklausomi leidėjai „Eraserhead Press“, „Afterbirth Books“ ir „Raw Dog Screaming Press“ įsiklausė į stiprų keistos ir neįprastos grožinės literatūros poreikį. Šis žanras tapo bizarro grožine literatūra. Bizarro literatūra gali semtis įkvėpimo iš tokių aukštosios literatūros autorių kaip Franzas Kafka, Williamas S. Burroughsas ir Davidas Lynchas, bet nestandartinis judėjimas pirmenybę teikia linksmumui ir kvailiojimui, o ne pretenzingumui ir literatūrai kaip aukštajam menui. Toks kvailiojimas matyti bizarro literatūros populiariausių kūrinių pavadinimuose ir fabulose.

Carltono Mellicko III, laikomo bizarro literatūros Johnny’u Appleseedu ir Johnny’u Rottenu, romane „Velniškas mėsainis“ (Satan Burger) neapykantos žmogui vedinas Dievas atima sielas iš žmonių ir patalpina jas į „didelę, į vaginą panašią didelę mašiną, vadinamą Burbulu“. Dievas, pakeisdamas žmones, apgyvendina Žemę nauja, išprotėjusia, pamišusia dėl sekso, itin galinga rūšimi, kuri Žemę sunaikina. Tuo tarpu Kevino L. Donihe’o romane „Namų namas“ (House of Houses) vyras įsimyli savo namą, o dieną prieš jų vestuves įvyksta „namo holokaustas“.

Oulipo

Meniškesnis judėjimas nei bizarro literatūra atsirado Prancūzijoje XX a. 7-ajame dešimt-metyje, Raymond’o Queneau ir Francois’o Le Lionnais’o iniciatyva. Judėjimas prasidėjo nuo grupės rašytojų, vadintų l’ouvroir de literature potentielle, apytiksliai išvertus - „galimos literatūros dirbtuvė“. Vėliau pavadinimas sutrumpintas į oulipo. Oulipo, kaip požiūrio į literatūrą, unikalumas buvo tikėjime, kad rašymui turi būti taikomi apribojimai. Oulipo atstovai manė, kad per didelė laisvė ribojo įkvėpimą, o daugiau apribojimų jį skatino.

Viena šių technikų yra žinoma kaip S+7 technika. Ji reikalauja, kad kiekvienas teksto daiktavardis būtų pakeistas septintuoju po jo žodyne. Rezultatai dažnai buvo keistėjančių ir juokingų sakinių serijos. S+7 technika gali būti pritaikoma bet kuriam sakiniui su daiktavardžiais. Pavyzdžiui, sakinys gali prasidėti: „Labas, mano vardas yra Nathanielis Woo. Aš esu leidinio „Listverse“ autorius“. Tada kiekvienas daiktavardis keičiamas septintu po juo einančiu žodyne, gaunamas toks rezultatas: „Laboratorija, mano vardynas yra Nathanielis Woo. Aš esu leitenanto „Listverse“ autotransportas.“

Tarp oulipinių kūrinių yra tokie kaip Raymond’o Queneau „Stiliaus pratimai“ (Exercices de style), kuriame ta pati banali istorija papasakota 99 kartus, kiekvieną kartą kitokiu stiliumi. Kitas oulipo autorius Georges’as Perecas buvo žinomas dėl savo romano „Dingimas“ (La Disparition), kuriame nei karto nepavartota raidė „e“, taip pat dėl savo apysakos „Šmėklinėjančios“ (Les revenentes), kur „e“ yra vienintelė balsė.

Ero Guro Nansensu

Neturėtų stebinti, kad į keistenybių sąrašą įtrauktas ir japonų kultūros reiškinys. Vėl ir vėl Vakarų publiką stebindavo neįprasti japonų vaizduojamojo meno kūriniai, filmai ar net reklamos. Nenumanėme, kad daugeliui keistų elementų įtakos turėjo ero guro nansensu judėjimas japonų vaizduojamajame mene ir literatūroje. Šis pavadinimas - tai japoniška angliškų žodžių „erotika“, „groteskas“ ir „nonsensas“ samplaika. Judėjimas plačiai išpopuliarėjo XX a. 3-ajame ir 4-ajame dešimtmečiuose, tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų. Didžioji dalis judėjimo vaizduojamojo meno ir literatūros pasižymėjo seksualinio nešvankumo ir grafiškai rodomo smurto gausa.

Vienas itin populiarus ero guro literatūros autorius buvo japonų rašytojas Edogawa Ranpo, kūręs kriminalines istorijas, dažnai akcentavęs erotinius ir dekadentiškus elementus. Pavyzdžiui, vienas Ranpo romanas, „Žmogiška kėdė“ (Ningen Isu), pasakojo apie vyrą, kuris slepiasi kėdėje, kadangi jam patinka justi moteris, sėdinčias ant jo.

Mitybos Filosofija Ir Instinktas

Svarbus žmonijos gyvenimo klausimas - mitybos klausimas - lig šiol labai chaotiškai suprantamas. Kas gi tiesą sakant yra instinktas? Instinktas - tai juslinis gyvų būtybių gebėjimas atskirti naudinga nuo žalinga pasitelkiant malonumo ir nemalonumo pojūtį; gebėjimas siekti pirmojo ir atmesti antrąjį gyvybės išsaugojimo vardan. Aš sakiau, kad instinktas yra jausminė ypatybė.

Kai mes numetame šuniui kąsnelį duonos, duodame ko nors paėsti beždžionei ar kuokštą žolės karvei, - ką tie gyvūnai pirmiausia daro? Jie pirmiausia pauosto, kas paduota, atsargiai paragauja ir tada arba suėda, arba visai neliečia. Taigi kokiais jutimais vadovaujasi gyvūnai nustatydami maisto vertę? Pirmiausia uosle, paskui skoniu. Kuo gi būtent šie jutimai skiriasi nuo kitų - regos, klausos ar lytėjimo? Ogi tuo, kad pirmieji du yra cheminės prigimties, o pastarieji - fizinės. Štai tiedu cheminiai jutimai - skonis ir uoslė - ir yra instinktas, kuris ir išsaugo visą gyvąjį pasaulį.

Bet ar tiedu žmogaus pojūčiai lygiaverčiai gyvūnų turimiems? Be jokios abejonės. Taigi jis turi ir instinktą, tik jis tiek neveiklus, kiek suniokoti jo skonis ir uoslė. Degtinė ir tabakas, jau savaime kenksmingi, ypatingai veikia uoslę ir skonį; šiuos cheminius jutimus švarius išsaugo tik vaikai ir moterys, nes jie nenaudoja minėtų teršalų.

Todėl maistas dažnai būna kenksmingas, nors atrodo skanus, taip kaip kenksmingas yra alkoholis ar po oda įšvirkštas kokainas bei morfijus. Kai kalbame apie instinktą, turime mintyje išimtinai sveikus, nesugadintus cheminius jutimus. Kas jų neturi, gali lengvai atkurti, iš naujo grįždamas prie teisingo gyvenimo būdo. Bet ir tuo lygiu, kokius juos turime dabar, skonis ir uoslė dar gali puikiai tarnauti, tereikia mokytis jais naudotis. Bet kuri karvė neklysdama tiksliai iš dešimties žolių vien uoslės ir skonio pojūčiais išsirinks jai tinkamiausią. Arklys neės paplėkusio ar kitaip sugadinto šieno. Bet kuris kūdikis pirmą šaukštelį sriubos ar jautienos kąsnelį išspjaus, o nuo pirmo alaus ar kavos gurkšnio darys siaubingas grimasas. Tik rūpestinga motina beveik prievarta, t. y. neduodama jam nieko kito, pripratins jį prie viso to beje, sveikatos sąskaita. Taip vadinamos vaikiškos ligos, kurių metu organizmas stengiasi išsivaduoti nuo į jo organizmą patekusių kenksmingų medžiagų, yra mamos rūpestingumo pasekmės. Arba kas iš suaugusiųjų ims noriai gerti arbatą, kavą be cukraus ar be pieno ir grietinėlės? Argi prie viso to dedamas cukrus ne tam, kad apgautų perspėjantį instinktą?

Taigi spręsdami, ką mes turime valgyti, kad gyventume darnoje su mūsų prigimtimi, prieiname prie visiškai aiškios išvados, kad šiuo atveju pirmas vedlys yra mūsų nesugadintas, sveikas instinktas - skonio ir uoslės pojūtis. Išmoksime juk iš naujo palaimingai naudotis savo uoslės ir skonio organais. Stebėtina, kad lig šiol žmonės nesusimąsto, kodėl juos gamta apdovanojo skonio ir uoslės pojūčiais - liežuviu ir nosimi? Kad pajustume malonų skonį ir kvapą. Gerai. Bet kokia mums iš to nauda? Juk tokiu atveju būtų geriau, kad mes nejustume nei bjauraus skonio, nei šlykštaus kvapo. Išvirkite sriubą be prieskonių - ir nebus jokio aromato.” Zuikis ir kalakutas taip pat kvepia”, sušuks kitas. Aš jau sakiau, kad pirmuosius nurodymus, kaip turime maitintis, mums duoda instinktas - mūsų pačių prigimtis. sveikas protas arba žinojimas, t.y. mokslas.

Vegetarizmo Argumentai

Logiškai svarstydami apie tai, kuo mes turime maitintis, remdamiesi anatomija, fiziologija, etika, antropologija, politine ekonomija, religijos padavimais ir ypač higiena, prieiname prie nepaneigiamos išvados, kad žmogus nepriklauso nei plėšrūnams kaip katė, šuo, vanagas, nei žolėdžiams kaip jautis, arklys, kupranugaris ir nei visaėdžiams kaip kiaulė, lokys ir kiti, o kažkokiai kitai rūšiai, būtent - vaisiavalgiams, panašiems į labiausiai išsivysčiusias beždžiones, t.y. žmogbeždžiones(primatus): gorilas, šimpanzes ir orangutangus, labiausiai panašius į žmones. Visos mūsų kūno sandaros ypatybės paneigia bet kokias abejones: rankų sandara, žandikauliai, dantys, skrandžio ir žarnyno forma, tulžies pūslė ir akloji žarna, nervų sistema, smegenų sandara, skrandžio - žarnyno peristaltika ir t. t.

Biblijoje pasakyta (Būties I, 11-12): ” Ir tarė Dievas:teišaugina žemė želmenis, žolę,sėjančią sėklą, vaismedį, duodantį vaisių pagal jo prigimtį, kurio sėkla kris į žemę; ir pasidarė taip.Ir pasidengė žemė žaluma, žole,sėjančią sėklą pagal jos prigimtį,ir išaugino medį, duodantį vaisių su sėkla jame pagal jo prigimtį. Žymusis Bernardenas de Sen-Pjeras mokė:“Vaikai turi pratintis prie augalinio maisto, kuris žmogui įgimtas. Tautos, besimaitinančios augmenija, pačios stipriausios ir gražiausios: mažiausiai varginamos ligų ir pražūtingų aistrų ir gyvena iki gilios senatvės. Vegetarizmas teikia palaimingą įtaką kūno grožiui ir dvasios pusiausvyrai.“ A. F. Humboldtas sako: "Atitinkamas žemės plotas užsėtas kviečiais Europoje, gali išmaitinti 10 žmonių, bet vargiai išmaitins vieną, besiverčiantį gyvulininkyste, o Meksikoje, užsodintas bananais, gali išmaitinti iki 250 - ties.“

Dr. Nagelis rašo: „ Jeigu tėvai savo vaikams duoda sriubos ir mėsos, prieštaraujant jų prigimčiai, tai dėl to greitėja kraujotaka, kraujuje vyksta stiprus bangavimas, darantis kraują imlų uždegimams ir stipriems priplūdimams. Tiesa, vaikai tada raudonskruosčiai, apvalučiai ir „ trykšta sveikata“, bet tai ne tikroji , o tariama sveikata. Kiek palankiai vaikus veikia augalinis maistas, gali patvirtinti bandymai, atlikti našlaičių namuose Alabamoje, ant Hudzono kranto. Kada 1829 metais, - sako dr. Kombe, - atidarėme prieglaudą 70-čiai žmonių, 4-6 vaikai nuolat gulėdavo ligoninėje. Praėjo treji metai, ir vaikus ėmėme maitinti augaliniu maistu. Tada ligoninė ėmė tuštėti. Vaikai pasidarė žvalesni ir linksmesni, veiklesni ir labiau bendraujantys. Iki tol kasmet būdavo keli mirties atvejai, dabar per keletą metų nebuvo nė vieno.

Mūsų elgesys su gyvūnais yra geriausias matas , kaip elgiamės su žmonėmis. Kiuvje, turėjęs geriausią reputaciją Vichrovo akyse kaip anatomas, pasakė taip: „Žmogus nepanašus nė į vieną plėšrūnų; dantų kiekiu ir išsidėstymu jis artimiausias orangutangui, vaisiaėdžiui gyvūnui. Tuo pačiu ir žarnynas atitinka augalus ėdančiųjų. Visas žmogaus organizmas, kiekviena svarbiausia jo dalis, tinka augaliniam maistui vartoti. Tiesa, nenoras atsisakyti mėsos toks stiprus, kad daug silpnavalių nepajėgia savęs įveikti, bet tai tik jų nenaudai. Yra pavyzdžių, kad arkliai, karvės ,avys, netgi balandžiai, maitinti mėsa, pagaliau atstumdavo savo prigimtą maistą.“

Profesorius Ovenas „Odontografijoje“(471p.) rašo: „Beždžionės, taip panašios į žmones, maitinasi vaisiais, grūdais, riešutų branduoliais, kuriuose formuojasi patys skaniausi ir maistingiausi augalų pasaulio audiniai. Akivaizdus keturkojų ir žmogaus dantų panašumas rodo tai, kad . Dar pateiksiu prof. Laverenco nuomonę iš jo veikalo „Zectures on physiology“(189 - 191 p.): „Žmogaus dantų sandara nė kiek neatitinka plėšrūnų dantų. plėšrūnų ir neatlieka atitinkamų funkcijų“.

Ligoninių ir beprotnamių skaičius auga pasibaisėtinai greitai. Tokia pat progresija daugėja kenčiančių dėl nervų, smegenų, skrandžio ir plaučių ligų; taip pat auga alkoholikų skaičius. Garsus profesorius Fonsagrivis savo klasikiniame veikale: „Entretiens familiers sur l‘hygiene“(8p.) rašo: „Niekas neprieštaraus, kad sveikatos ir kūno pajėgumo lygis pastebimai greitai, dargi žymiai krenta“. Ūgis mažėja, raumenys atrofuojasi, rasės švarumas ir kūno dalių proporcijų harmonija palaipsniui nyksta“.

Taigi mes matome, kad mineralų pasaulis egzistuoja tam, kad išaugintų augalijos pasaulį. Nė vienas augalas negali maitintis, t.y. papildyti savo ląstelių iš augalijos ar gyvūnijos pasaulio. Kaip augalų, taip ir gyvūnų ląstelės turi suformuoti savo mineralines dalis prieš tapdamos maistu augalams. Augalai , išauginti ant per daug šviežio mėšlo, palaipsniui nyksta; taip pat patręšti šviežiais lavonais - serga ir žūva. Lygiai taip serga ir žūva žmogus, kuris, užuot maitinęsis augalijos pasaulio ląstelėmis, maistui vartoja gyvūnų ląsteles (mėsą) ir mineralines medžiagas: druską, vaistus ir pan. Taigi, vadinasi, mineralų pasaulis skirtas palaikyti augalijos egzistavimui; augalijos, savo ruožtu, - išgyvenimui gyvūnijos, įskaitant žmogų, pasauliui.

Istoriniai Receptai

XIX a. viduryje Karaliaučiaus istorikas profesorius Johanesas Foitas (Johannes Voigt) pilies Slaptajame archyve aptiko manuskriptą - receptų rankraštį, viduramžiais parašytą Teutonų ordino valstybės teritorijoje. Remiantis paleografine analize, kurią atliko vokiečių istorikas Ralfas Pesleris (Ralf G. Ši „virtuvės knyga” galėjo būti naudojama bet kurioje iš Ordino pilių. Rankraštį sudaro 12 lapų, tekstas surašytas vienu stulpeliu nuo 14 iki 18 eilučių. Daugiausiai receptų susiję su vištiena. 1857 m. šeši receptai buvo išspausdinti leidinyje „Žinios iš Prūsijos praeities“, o 1935 m. žurnale „Prūsija“ buvo publikuota ir visa rankraščio transkripcija.

„… Supjaustyk baltą duoną gabaliukais, sumušk kiaušinius ir sumerk duoną į juos. Supjaustyk muskato riešutą ir suberk tenai, ir padaryk geltoną (šafranu). Supjaustyk tenai keptą vištieną, nors gali naudoti ir kepenis, arba vidurius, arba kojas. „Jeigu tu nori paruošti gerą padažą. Tada paimk česnakų ir sutrink su druska, ir sumaišyk vyne arba acte ir išspausk sultis.

Karaliaučiaus kulinariniame manuskripte didelė dalis receptų nurodo, kaip gaminti padažus. Padažų pagrindą sudaro vynas (baltas arba raudonas) arba actas, rečiau - obuolių sultys, kartais - žali kiaušiniai. Sprendžiant iš rankraščio, padažams ruošti vartotos įvairiausios daržovės ir prieskoniai. XV a. Štai keli variantai, kaip pasigaminti padažą, vienuolių vartotą viduramžiais: „Sutrink česnaką su druska - galvutės turi būti gerai nuvalytos - ir sumaišyk su 6 kiaušiniais be baltymų, ir įpilk truputį vandens. Tai ir bus geras padažas.“ Arba: „Paimk razinų ir sumalk su rūgščiais obuoliais, ir sumaišyk viską, ir gerai nuspausk.

1520 m. Naujųjų metų proga Karaliaučiuje buvo surengta pirmoji Ilgosios dešros šventė. Per miestą žygiavo mėsininkų procesija, nešina 41 uolekties (maždaug 28 metrų) ilgumo dešra. Didžiausią apimtį dešra įgavo 1601 metais. Jos ilgis buvo 1005 uolekčiai, o tai jau beveik 700 metrų! Dešrai pagaminti buvo sunaudotas 81 kiaulės kumpis ir 18 svarų (per 8 kg) pipirų.

Apie Mažosios Lietuvos alų pirmieji įspūdžius užrašė religiniai pabėgėliai zalcburgiečiai. Nuotabus alus, kuris čia verdamas, parduodamas toli už miesto ribų. Tarp daugybės Įsruties alaus rūšių „Dvigubas” yra stipriausias, todėl šis miestas, palyginti su kitais, turi pranašumo, mat garsas apie jo alų sklinda toli.

Mažojoje Lietuvoje, visoje Vokietijoje ir kitose Šiaurės Europos šalyse duonos parduotuvių bei kepyklų simbolis, emblema buvo vadinamasis krendelis (arba kringelis). Krendeliu, kringeliu, dar rinkiu vadintas susuktas (vok. kringeln - sulenkti, susukti) konditerinis gaminys iš kvietinių miltų, druskos, cukraus, mielių ir vandens.

Lietuvininkų krašte buvo populiarūs ir kiti kepiniai: vofeliai ir krafai, štrudeliai bei štroizeliai, meduoliai ir anyžiniai sausainiai… Mėmelio štrudelio su vyšniomis bei riešutais XX a. pradžioje galėjai paskanauti ne tik Klaipėdos restoranuose - visoje Mažojoje Lietuvoje mokėti kepti tokius gardėsius buvo kiekvienos šeimininkės garbės reikalas. Vofeliais lietuvininkai vadino širdelių formos blynus, skanaudavo juos su uogiene „per paludienį”, gerdami kafiją ar tiją (arbatą).

Ant Prūsų Lietuvos gyventojų pietų stalo vieną garbingiausių vietų užėmė raugintų kopūstų sriuba, vadinama lapiene, ir troškinys, vokiečių vadinamas „Eintopf“ (vok. „vienas puodas“). Mažojoje Lietuvoje iki karo gyvenusi Ela Brachman aprašė, kad verdant „Eintopf” tinka beveik viskas, kas po ranka: bulvės, morkos, ropės, griežtės, kopūstai, salierai, pasternokai, burokėliai, pupelės, kriaušės, slyvos, obuoliai, mėsa, dešra, žuvis… Troškinį galima pagardinti grybais, kruopomis, duona ir alumi…

Labai gaila, bet apie senuosius kuršių patiekalus žinių Lietuvoje beveik nėra. Jas po kruopelytę šiandien renka klaipėdietė Edita Nurmi, kuri ne tik domisi vikingų valgiais, bet ir juos gamina įvairiose šventėse. Pasak E. Nurmi, skandinavų vikingų ir kuršių virtuvės pagrindas - tas pats. Kuršiškas patiekalas - virš laužo keptos strimelės.

Draudžiamos Knygos

Daugeliui mūsų neįprasčiausios perskaitytos knygos yra absurdiškos knygos vaikams, kaip kad „Alisos nuotykiai Stebuklų šalyje“ (Alice Adventures in Wonderland) ar „Žali kiaušiniai ir kumpis“ (Green Eggs and Ham).

Mikė Pūkuotukas tiek seniau, tiek šiandien yra dažno vaiko geriausias draugas. Tačiau, akivaizdu, kad ne kiekvienam šis geltonas meškiukas buvo toks mielas, mat, pasak „Banned Books Awareness“ asociacijos, dėl vienokių ar kitokių priežasčių knyga buvo uždrausta daugelyje šalių - Rusijoje, Kinijoje, Turkijoje, tarp jų ir Mikės Pūkuotuko gimtinėje, Anglijoje bei kai kuriose JAV šalyse. Pavyzdžiui, Rusijos atveju, knyga buvo uždrausta dėl vieno nacių rėmėjo, kuris turėjo šio personažo atvaizdą su svastika, 2009 metais.

Kaip rašoma Vincento Starreto straipsnyje „Book’s Alive“, 1957 metais Detroito biblioteka uždraudė knygą „Ozo šalies burtininkas“, nes ji neva neperteikia vaikams jokių vertybių. Rašytojos Madeleine L'Engle kūrinys "A Wrinkle in Time" išsiskiria unikalia religine tematika, tačiau "Banned Books Awareness" asociacija teigė, kad kai kuriems religijos atstovams knygoje vaizduojama krikščionis autorė buvo pernelyg pasyvi ir nuolanki.

Nuoširdi istorija apie kiaulės ir voro draugystę džiugino vaikus apie pusę amžiaus. Išleista 1952 metais, ji netrukus pasiekė beveik visas bibliotekas ir knygynus. Tačiau viena Anglijos mokykla uždraudė knygą, nes neva istorijos personažas - kiaulė yra tarsi įžeidimas musulmonų vaikams. Laimei, Didžiosios Britanijos musulmonų taryba suprato šio draudimo neadekvatumą, tad knyga netrukus vėl grįžo į knygų pardavimo vietas.

Ši knyga taip pat patenka į uždraustų knygų sąrašą 90-aisiais. Labiausiai ginčytinas aspektas knygoje buvo mirties atvaizdavimas. Tuo tarpu kai vieni Patterson knygą vertina kaip kupiną fantazijos, realizmo bei meistriškai parašytą istoriją, kitiems atrodo, kad labai tikroviškas vaiko mirties vaizdavimas kūrinyje yra netinkamas jaunosios kartos skaitytojams.

„Alisa Stebuklų Šalyje“ sukėlė ne vieną beprasmį nusiskundimą, iš kurių svarbiausi buvo knygoje atsiskleidžiančios užuominos apie vaikų skriaudimą ir piktnaudžiavimą narkotikais. Ši knyga, dar ir šiandien, daugelio nuomone yra skirta netinkamai auditorijai.

"Žali kiaušiniai su kumpiu" ragina išbandyti naujus dar nepatirtus dalykus. 1965 metais Kinijoje knyga buvo uždrausta dėl joje teigiamų marksistinių ir homoseksualinių idėjų. Kinijos vyriausybė manė, kad kumpis knygoje vaizduoja tam tikrą seksualinę fantaziją ir, kad knygos personažas Sam buvo pagundos rezultatas. Knyga buvo uždrausta iškart po autoriaus mirties, tačiau kiek žinoma, šiandien draudimas panaikintas.

Ten, kur pašėlę dalykai (Maurice Sendak)

1963 metais išleista knyga, pagal kurią 2009 metais buvo sukurtas filmas, apie 40 metų buvo išimta iš knygynų ir bibliotekų lentynų, JAV. Ji buvo uždrausta dėl knygoje vaizduojamo personažo, berniuko vardu Max, kuris buvo nepaklusnus, chaotiškas, linkęs į įniršio priepuolius ir kupinas piktų idėjų.

Čarlis ir šokolado fabrikas (Roald Dahl)

Ši knyga buvo uždrausta dėl pono Wonkos, šokolado fabriko savininko, darbuotojų, Oompa Loompas, pavaizdavimo. Jie vaizduojami kaip tamsūs beodžiai, žemo ūgio žmonės, dirbantys su kakavos pupelėmis mainais už grašius. Nors knygos autorius teigia, kad jo knygoje nėra rasistinės temos, juodaodžiai vis dėlto liko įsižeidę.

Watership down (Richard Adams)

"Watership Down" yra epinė poema, kurioje vaizduojami skirtingus įgūdžius ir savybes turintys triušiai. Dėl naujų namų šie triušiai kovojo kiekviename kelio žingsnyje. JAV ši knyga buvo uždrausta dėl joje vaizduojamo brutalaus realizmo.

tags: #zali #kiausiniai #ir #kumpis #knyga

• Ar galima nealkoholinį šampaną nėštumo metu?
• Užimtumo lentos vaikams: lavinamasis žaislas
• Choriono gaurelių biopsija: kada ir kodėl ji atliekama vaisiaus genetiniams tyrimams
• Sužinokite, kaip naudojami slapukai
• Vaikų svorio metimo vadovas