Pastaraisiais metais vis didesnio populiarumo sulaukia įvairūs vaikų auklėjimo metodai, o vienas iš jų - prancūziškas auklėjimo būdas. Apie jį kalbama forumuose, straipsniuose ir, žinoma, knygose. Kodėl prancūzai turi tokį autoritetą? Moterys svajoja būti tokios lieknos, o mamos - kad jų vaikai vieną dieną bus kaip mažieji prancūziukai: gražiai elgsis, puikiai valgys, nesiožiuos. Kaip to pasiekti? Skaityti Pamelos Druckerman knygą „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“.
Knyga išties puiki. Autorė dalinasi savo patirtimi. Ji augina mažylę, kuri gimė Prancūzijoje, o pati autorė yra kilusi iš Niujorko. Dabar visa šeima gyvena Prancūzijoje. Skirtumai labai dideli. Štai prancūzų mažyliai jau nuo dviejų mėnesių išmiega visą naktį. O štai Pamelos draugai amerikiečiai vargsta iki metukų, pusantrės ar dar ilgiau. Būdami restorane, prancūzų vaikai puikiausiai sėdi ir laukia savo maisto, o gavę noriai kramsnoja daržoves. Praėjus po gimdymo keliems mėnesiams, prancūzės puikuojasi nuostabia figūra. Žindymas po kelerius metus Prancūzijoje yra nesuprantamas dalykas.
Skaitydama knygą, negaliu atsikratyti minties, kad tam tikra prasme prancūzai labai varžo savo vaikus. Man truputį priminė tėvų pasakojimus, kaip juos auklėjo vaikystėje. Didžiausią nuostabą sukėlė skyrius apie miegą. Pasirodo, mes patys pripratiname vaikus dažnai keltis. O kaip? Paprastai. Kaskart bėgdami prie jų vos suverkus. Prancūzai nelekia iškart, o palaukia kelias minutes. Laiką vis ilgindami. Taip vaikas išmoksta nusiraminti pats. Neįprasta ir tai, kad į lopšelius keliauja visai mažyčiai kūdikiai. Tačiau lopšeliai Prancūzijoje pritaikyti tokių mažylių poreikiams. Darželiuose nesiekiama kuo greičiau išmokyti vaiką skaityti ar rašyti. Mes mamos dažnai mėgstame pernelyg sureikšminti nereikšmingus dalykus. Mano mažylis dar nesivarto, o štai kaimynės jau vartosi į abi puses - kažkas jam negerai. Ir skaitome forumus, straipsnius, patarimus. Galiausiai pačios pasirašome diagnozę ir verkiame.
Knyga labai įdomi. Ją skaityti vienas malonumas, kadangi faktai pateikiami pasakojant istoriją, ieškant sprendimų, nagrinėjant panašumus ir skirtumus. Galima nemažai dalykų pritaikyti sau. Pradėdami gilintis į tai, kaip savo vaikus auklėja prancūzai, turėtume iš pradžių pažvelgti į save - juk tuomet palyginti bus lengviau.
Pagrindinės prancūziško auklėjimo tezės
Pamela Druckerman, amerikietė žurnalistė, gyvenanti Paryžiuje, savo knygoje "Vaikų auklėjimas pagal prancūzus" dalinasi asmenine patirtimi auginant vaikus Prancūzijoje. Autorė stebi ir analizuoja prancūzų tėvų elgesį, jų požiūrį į vaikų auklėjimą, ir palygina jį su amerikietiškuoju stiliumi. Knyga tapo bestseleriu, nes atskleidžia daugeliui tėvų aktualius klausimus: kaip išauginti ramius, savarankiškus ir gerai besielgiančius vaikus.
Knygoje P. Druckerman išskiria keletą pagrindinių prancūziško auklėjimo principų, kurie, jos nuomone, lemia teigiamus rezultatus:
- "Pause" principas: Prancūzų tėvai moko vaikus palaukti ir atidėti pasitenkinimą. Jie nelinkę iš karto reaguoti į kiekvieną vaiko verksmą ar poreikį, bet leidžia jam pačiam susidoroti su nedideliais sunkumais. Tai padeda vaikams išmokti savitvardos ir kantrybės.
- "Le cadre" (rėmai): Prancūzų tėvai nustato aiškias ribas ir taisykles, kurių vaikai turi laikytis. Tačiau šios taisyklės nėra pernelyg griežtos ar ribojančios. Svarbiausia, kad jos būtų nuoseklios ir aiškios vaikui.
- Mėgavimasis tėvyste: Prancūzų tėvai stengiasi mėgautis tėvyste ir nesijaučia kalti dėl to, kad skiria laiko sau. Jie supranta, kad laimingi tėvai - laimingi vaikai.
- Valgymo kultūra: Prancūzų vaikai nuo mažens mokomi mėgautis maistu ir valgyti įvairius patiekalus. Tėvai skatina vaikus ragauti naujus skonius ir neleidžia jiems būti išrankiems. Valgymas yra svarbi šeimos dalis, o ne tik būdas numalšinti alkį.
- Savarankiškumas: Prancūzų tėvai skatina vaikų savarankiškumą nuo pat mažens. Jie leidžia vaikams patiems apsirengti, pavalgyti ir žaisti, net jei tai užtrunka ilgiau ar nėra tobula.
Lietuviai vaiką vertina kaip privalomą šeimos ir subrendusio suaugusio žmogaus gyvenimo dalį. Į bevaikes, susituokusias poras neretai žvelgiama tarsi į nepilną, netikrą šeimą, jų nuolat klausinėjama, kada jie ketina susilaukti mažylio, kodėl pastarasis jų namuose dar nebėginėja. Savaime suprantama, kad vaikelio gimimas yra didžiulis džiaugsmas, kuris tikrai nepriklauso nuo tautybės, tačiau reikia pripažinti, kad požiūris į vaikelį ir dėmesys jam tikrai skiriasi.
Gimęs mažasis lietuvis tampa didžiuliu džiaugsmu ne tik tėvams, bet ir visai giminei, ypač laimingiems seneliams. Galima sakyti, kad mūsų mažyliai, bent jau pirmaisiais savo gyvenimo metais, tampa mūsų gyvenimo centru - tikriausiai būtų sunku atrasti mamą, kuri naktį nesikeltų ir nebėgtų prie savo verkančio kūdikio ar neatidėtų šalin mezginio ir netrauktų krūties, jeigu vaikelis būtų alkanas. Vos gimusiam mažyliui yra taikomas pakankamai griežtas grafikas - nustatomos miego, maitinimo, pasivaikščiojimo valandos, vaiko verksmas ar reikalavimai tėvus menkai jaudina - griežtai laikantis savo pozicijos vaikelis galiausiai prisitaiko, pats pradėjęs verkti pats ir išmoksta nusiraminti.
Prancūzai pabrėžia tėvų autoritetą ir teigia, kad tiek jų planai, tiek jų žodis visuomet yra svarbesnis, nei vaiko, būtent mažylis turi taikytis prie tėvelių, o ne atvirkščiai. Kalbėdamiesi su vaikais prancūzai išlieka ramūs, balsą kelia retai, tačiau jų teiginiai ir paliepimai yra absoliutūs, vaiko nuomonės klausiama retai, manoma, kad jeigu tėvai laimingi ir jaučiasi patogiai, tai ir vaikui viskas bus gerai.
Prancūziško auklėjimo principai praktikoje
Prancūzų tėvai tiki, kad vaikams reikia nustatyti aiškias ribas ir taisykles, kad jie jaustųsi saugūs ir užtikrinti. Tačiau šios ribos nėra pernelyg griežtos ar ribojančios. Svarbiausia, kad jos būtų nuoseklios ir aiškios vaikui. Tai reiškia, kad tėvai turi laikytis savo pažadų ir bausmių, ir neturėtų keisti savo nuomonės priklausomai nuo vaiko nuotaikos ar aplinkybių.
Prancūzų tėvai moko vaikus palaukti ir atidėti pasitenkinimą. Jie nelinkę iš karto reaguoti į kiekvieną vaiko verksmą ar poreikį, bet leidžia jam pačiam susidoroti su nedideliais sunkumais. Tai padeda vaikams išmokti savitvardos ir kantrybės. Pavyzdžiui, jei vaikas pradeda verkti lovelėje, tėvai pirmiausia palaukia kelias minutes, kad įsitikintų, ar jis negali pats nusiraminti. Tik jei vaikas ir toliau verkia, jie įsikiša ir jį paguodžia.
Prancūzų tėvai skatina vaikų savarankiškumą nuo pat mažens. Jie leidžia vaikams patiems apsirengti, pavalgyti ir žaisti, net jei tai užtrunka ilgiau ar nėra tobula. Jie tiki, kad vaikams reikia duoti erdvės eksperimentuoti ir mokytis iš savo klaidų. Tai padeda vaikams išsiugdyti pasitikėjimą savimi ir atsakomybės jausmą.
Prancūzų tėvai stengiasi mėgautis tėvyste ir nesijaučia kalti dėl to, kad skiria laiko sau. Jie supranta, kad laimingi tėvai - laimingi vaikai. Jie skiria laiko savo pomėgiams, socialiniam gyvenimui ir santykiams su partneriu. Tai padeda jiems išvengti perdegimo ir būti geresniais tėvais.
Prancūzų vaikai nuo mažens mokomi mėgautis maistu ir valgyti įvairius patiekalus. Tėvai skatina vaikus ragauti naujus skonius ir neleidžia jiems būti išrankiems. Valgymas yra svarbi šeimos dalis, o ne tik būdas numalšinti alkį. Prancūzų šeimos dažnai valgo kartu prie stalo, be televizoriaus ar kitų trukdžių. Tai padeda vaikams išmokti tinkamo elgesio prie stalo ir mėgautis maistu.
1. Esate suaugęs žmogus. Net ir turėdamas vaikų. Lankydamiesi Prancūzijoje pamatysite, kad kavinukės, restoranai, teatrai yra pilni brandaus amžiaus porų. Atsisakyti savo gyvenimo ritmo dėl vaikų prancūzams nėra priimtina - jie nemeta savo hobių ir pomėgių, o laiką leidžiamą su mažaisiais ir laiką su suaugusiais žmonėmis labai aiškiai atskiria. „Aš manau, kad vakarai yra skirti tėvų bendravimui.
2. Galite ir turite išmokyti vaiką palaukti. Įprasta, kad prancūzų vaikai visą naktį išmiega ramiai, kadangi vos vaikui sujudus ar ėmus verkti tėvai pas jį neskuba. Patys mažiausieji krūtimi maitinami tik nustatytomis valandomis, tad naktį pabunda ar dieną nori žįsti tik įprastu laiku. Ūgtelėję vaikai (kaip ir suaugusieji) valgo griežtai tris kartus dienoje (kai kuriose šeimose įprastas 16 val. užkandis), o užkandžiavimas tarp pagrindinių valgymų nėra leidžiamas.
3. Vaikai gali žaisti vieni. Ir tai teigiamas dalykas. Mažiesiems prancūzams yra įprasta žaisti vieniems arba su savo broliais, sesėmis vaikų kambaryje. Tėvai mano, kad vaikas turi būti savarankiškas ir mokėti pats save užimti, pats atrasti patinkančių pramogų.
4. Išmokite pasakyti griežtą „Ne“. Klasikinis pavyzdys: dvimetė ima šnekėti su mama, kuri tuo metu bendrauja su drauge. „Mano meile, tu elgiesi nepagarbiai, nes nutrauki suaugusiųjų pokalbį. Prašau palaukti dvi minutes ir mes pasikalbėsime. Ačiū“, - pamoko mama ir iškart tęsia pašnekesį su bičiule nė nepalikdama laiko ir progos dukros zyzimui, tad mergaitė nurimsta. Nurodytas pavyzdis parodo, kad mama yra griežta, tačiau maloni, savo vaiką gerbia, bet reikalauja ir jo pagarbos.
5. Vaikai privalo būti mandagūs. Prancūziukai, jeigu tik jau geba ir moka, privalo pasisveikinti, atsisveikinti, padėkoti ir paprašyti tiek tėvų, giminaičių, šeimos draugų, tiek ir visų kitų suaugusiųjų su kuriais susiduria.
Prancūziško auklėjimo privalumai ir trūkumai
Kaip ir bet kuris kitas auklėjimo stilius, prancūziškas auklėjimas turi savo privalumų ir trūkumų.
Privalumai:
- Savarankiški ir atsakingi vaikai: Prancūziškas auklėjimas skatina vaikų savarankiškumą ir atsakomybę nuo pat mažens, todėl vaikai išauga labiau pasitikintys savimi ir gebantys pasirūpinti savimi.
- Gerai besielgiantys vaikai: Aiškios ribos ir taisyklės padeda vaikams išmokti tinkamo elgesio ir gerbti kitus.
- Laimingi tėvai: Prancūzų tėvai stengiasi mėgautis tėvyste ir nesijaučia kalti dėl to, kad skiria laiko sau. Tai padeda jiems išvengti perdegimo ir būti geresniais tėvais.
- Gera valgymo kultūra: Prancūzų vaikai nuo mažens mokomi mėgautis maistu ir valgyti įvairius patiekalus. Tai padeda jiems išvengti išrankumo maistui ir išsiugdyti sveikus mitybos įpročius.
Trūkumai:
- Gali būti per griežtas: Kai kurie kritikai teigia, kad prancūziškas auklėjimas gali būti per griežtas ir ribojantis, ypač jei tėvai pernelyg daug dėmesio skiria taisyklėms ir disciplinai.
- Gali būti nepritaikomas visiems vaikams: Kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl ne visiems vaikams tinka tas pats auklėjimo stilius. Prancūziškas auklėjimas gali būti nepritaikomas vaikams, kurie yra jautresni ar reikalauja daugiau dėmesio.
- Gali būti sunku pritaikyti kitose kultūrose: Prancūziškas auklėjimas yra glaudžiai susijęs su prancūzų kultūra ir tradicijomis, todėl gali būti sunku jį pritaikyti kitose kultūrose.
Psichologai ir edukologai prancūzišką auklėjimą vertina įvairiai. Dalis jų teigia, kad toks modelis nėra itin tinkamas krūtimi maitinamiems mažyliams - juk net gyvūnai tokio amžiaus atžalų nepalieka vienų ir stengiasi taikytis prie jų. Kita vertus, autorė pastebi, jog suaugę paryžiečiai garsėja šiurkštumu, šaltumu ir nedėmesingumu, rašo, kad prancūzai yra santūrūs, abejingi, nedraugiški, o prancūzės uždaresnės. Dažnas keturmetis prancūzų vaikas dar naudojasi žinduku (čiulptuku), peštynės darželių kiemuose yra įprastas dalykas, o mokykloje kritika - pastovus palydovas.
Prancūziško auklėjimo palyginimas su kitais populiariais auklėjimo stiliais
Prancūziškas auklėjimas skiriasi nuo kitų populiarių auklėjimo stilių, tokių kaip autoritarinis, permisinis ir autoritetingas auklėjimas.
- Autoritarinis auklėjimas: Šis stilius pasižymi griežtomis taisyklėmis ir mažu tėvų įsitraukimu. Tėvai reikalauja besąlygiško paklusnumo ir nesuteikia vaikams daug laisvės. Prancūziškas auklėjimas yra mažiau autoritarinis, nes tėvai nustato aiškias ribas, bet taip pat skatina vaikų savarankiškumą ir kūrybiškumą.
- Permisinis auklėjimas: Šis stilius pasižymi dideliu tėvų įsitraukimu ir mažai taisyklių. Tėvai leidžia vaikams daryti viską, ką jie nori, ir vengia nustatyti ribas. Prancūziškas auklėjimas yra mažiau permisinis, nes tėvai nustato aiškias ribas ir reikalauja, kad vaikai jų laikytųsi.
- Autoritetingas auklėjimas: Šis stilius pasižymi balansu tarp taisyklių ir tėvų įsitraukimo. Tėvai nustato aiškias ribas, bet taip pat yra šilti, rūpestingi ir palaikantys. Prancūziškas auklėjimas yra panašus į autoritetingą auklėjimą, nes tėvai nustato aiškias ribas, bet taip pat skatina vaikų savarankiškumą ir kūrybiškumą.
Kaip pritaikyti prancūziškus auklėjimo principus savo šeimoje
Jei jus domina prancūziškas auklėjimas, galite pabandyti pritaikyti kai kuriuos jo principus savo šeimoje. Štai keletas patarimų:
- Nustatykite aiškias ribas ir taisykles: Vaikams reikia žinoti, ko iš jų tikimasi. Nustatykite aiškias ribas ir taisykles, kurių vaikai turi laikytis.
- Būkite nuoseklūs: Laikykitės savo pažadų ir bausmių. Nekeiskite savo nuomonės priklausomai nuo vaiko nuotaikos ar aplinkybių.
- Leiskite vaikams palaukti: Nemėginkite iš karto patenkinti kiekvieno vaiko poreikio. Leiskite jam pačiam susidoroti su nedideliais sunkumais.
- Skatinkite savarankiškumą: Leiskite vaikams patiems apsirengti, pavalgyti ir žaisti. Nesikiškite, nebent jiems tikrai reikia pagalbos.
- Mėgaukitės tėvyste: Skirkite laiko savo pomėgiams, socialiniam gyvenimui ir santykiams su partneriu. Laimingi tėvai - laimingi vaikai.
- Skatinkite sveiką mitybą: Mokykite vaikus mėgautis maistu ir valgyti įvairius patiekalus. Valgykite kartu prie stalo, be televizoriaus ar kitų trukdžių.
Knyga "Vaikų auklėjimas pagal prancūzus" siūlo įdomų požiūrį į vaikų auginimą, pabrėžiant tėvų autoritetą, kantrybę ir savarankiškumo skatinimą. Nors ne visi principai gali tikti kiekvienai šeimai, jie suteikia vertingų įžvalgų, kaip auginti ramesnius ir savarankiškesnius vaikus.
tags: #vaiku #auklejimas #pagal #prancuzus
