Vaiko Pasaulis XX amžiaus Lietuvių Literatūroje: Nuo Nekaltumo Iki Išbandymų

Vaikystė - tai spalvingas ir svarbus žmogaus gyvenimo etapas, turintis didelę įtaką jo ateičiai. Tai laikas, kai patirti išgyvenimai, įskiepyti įsitikinimai ir pamokos išlieka visam gyvenimui. Lietuvių literatūroje vaiko pasaulis yra ryškus, o vaikystės motyvus jaudinančiai plėtojo Jonas Biliūnas, Šatrijos Ragana bei Jurgis Savickis. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti psichologinį vaiko paveikslą XX a. lietuvių literatūroje, atskleidžiant vaiko patirtis, pasaulėžiūrą ir jo vietą sudėtingame suaugusiųjų pasaulyje.

Vaiko paveikslas literatūroje yra svarbus aspektas, atspindintis augančią, bręstančią ir tobulėjančią asmenybę, kuri ruošiasi suaugusiųjų gyvenimui. Kiekvieno mažo vaiko galvoje sukasi svajonės, iliuzijos ir nuomonė, kad gyvenimas yra gražus, paprastas ir laimingas. Vaiko gyvenimas yra pilnas spalvų ir ypatingai susijęs su kiekvieno žmogaus tolimesne ateitimi. Pasaulis vaiko akimis yra be melo, pykčio - kupinas gėrio.

„Rožei spalvas ir kvapą teikia šaknys, žmogui dorybes - vaikystė.“,- būtent taip teigė anglų rašytoja Džordžas Eliotas. Vaikystė - vienas svarbiausių laikotarpių žmogaus gyvenime, kada tėvų skiepijamos vertybės padeda pagrindus vaiko gyvenime ir padeda formuotis asmenybei, suteikia dvasinės brandos. Vaiko figūra lietuvių literatūroje gana dažna. Vaikas - jautrios sielos individas, ne visada pažįstantis tamsiąją gyvenimo pusę. Būtent todėl jo paveikslas dažniausiai perteikia svarbiausias vertybes - dorumą, sąžiningumą, atsidavimą, meilę artimui.

Vaiko paveikslą vaizduoja ir modernizmo laikotarpio lietuvių rašytojai. Labai detaliai aprašomas pasaulis vaiko akimis XIX a. pabaigos - XX a. pradžios rašytojos Šatrijos Raganos ir XX a. pirmos pusės prozininko Jurgio Savickio.

Vaiko Pasaulis Jono Biliūno Kūryboje

Jono Biliūno kūryboje didelis dėmesys skiriamas veikėjo vidiniams konfliktams, siekiama atskleisti žmogaus sielos tyrumą. Apsakymas „Kliudžiau” parašytas tuo laiku, kada rašytojas patyrė didžiausią dvasinį išgyvenimą, jam diagnozavo džiovą. Tai turbūt todėl to meto novelėse tiek daug liūdesio ir mirties nuojautos („Brisiaus galas”, „Vieną rudens dieną”, „Liūdna pasaka” ir kt.). Rašytojo kūryboje balta spalva dažniausiai reiškė mirtį, todėl neatsitiktinai kūrinyje balta katytė („Tat buvo nedidelė balta katytė.”) paženklinta mirtimi.

Šatrijos Raganos Žvilgsnis į Vaikystę

Šatrijos Ragana tarsi norėjo sugrįžti į buvusius savo namus, į savo šeimą, į vaikystę, kai augo laiminga su seserimi ir broliais, su mylinčiais tėvais. Ankstyvojo neoromantizmo rašytoja Šatrijos Ragana, teigiamo gyvenimo vaizduotoja, apysakoje „Sename dvare“ vaizduoja vaiko išgyvenimus, apmastymus dvaro aplinkoje. Apysakoje rašytoja viską aprašo mažos mergaitės - Irusios - akimis, įterpdama dienoraščio formų. Irusia gyvena apsupta meilės, gėrio su dviem mažaisiais broliukais.

Jurgio Savickio Kūryba: Vaiko Kova ir Nusikaltimo Psichologinis Poveikis

Apie vaiko brendimą, žmogiškųjų vertybių išbandymą rašė XXa. prozininkas, vienas pirmųjų ir žymiausių lietuvių rašytojų modernistų - Jurgis Savickis. Jis išleido novelių rinkinį “Šventadienio sonetai”. Šiame rinkinyje yra novelių, kurios paliečia vis skirtingas problemas. Būtent novelėje “Vagis”, Jurgis Savickis aprašo vaiko iliuzijas, svajones ir galų gale - nusivylimą tėvo autoritetu. Veiksmas prasideda namuose, jis klausosi senų žmonių pasakojimų apie plėšikus, ir norėtų bent vieną kada nors pamatyti. Jo svajonė išsipildo. Į namus atvedamas vagis. Vagies paveikslas jam asocijuojasi su kažkuo matytu - prikaltu Kristumi, : „Dideliame altoriuje prikaltas ant kryžiaus Kristus turėjo tokio pat panašumo”.

Jurgio Savickio novelė „Vagis“ nagrinėja nusikaltimo psichologinį poveikį jį patyrusiam žmogui. Taip išbandomos žmogiškosios vertybės. Pavadinimas aiškus ir konkretus - išreiškia padarytą nuodėmę. Vagis, pavogdamas svetimą daiktą, praturtėja materialiai, tačiau jo dvasia skursta. Novelės tema lietuvių literatūroje nėra nauja - apie kaimietį, susidūrusį su arkliavagiu rašė ir Jonas Biliūnas. Tačiau nesunku pastebėti keistų, stebinančių Savickio požiūrio į šią temą bruožų: vagis čia gretinamas su kunigu, o paskui su Kristumi, kaimiečių elgesys nepamatuotai žiaurus. Dviprasmiškas ne tik vagies, bet ir svarbiausio novelės veikėjo - vaiko - paveikslas: viena vertus, jis pasielgia kilniai - išlaisvina suimtą ir kankinamą žmogų; tačiau, antra vertus, jis juk išlaisvina nusikaltėlį, apvogusį jo tėvus. Vaiko poelgis nėra aiškiai motyvuotas - greičiausiai jis impulsyvus.

Vaiko kova už geresnę savo bei šeimos ateitį, už gyvenimo vertybes, aprašoma Jurgio Savickio novelėje „Kova“. Apie nelengvą kaimo vaiko gyvenimą pasako jo išvaizda - jis išdžiūvęs, „vos pavelkami“ batai, atskleidžia, kad vaikas niekam nereikalingas. Jurgio Savickio prozoje individo ir bendruomenės santykis yra itin svarbi tema. Savickio kūryboje individas dažnai atsiduria akistatoje su bendruomenės normomis ir lūkesčiais, o jo laikysena ribinėse situacijose atskleidžia jo vertybes ir principus. Savickio novelėse dažnai vaizduojami personažai, kurie dėl tam tikrų priežasčių atsiduria už bendruomenės ribų, patiria atskirtį ir vienišumą.

Jurgio Savickio novelė „Kova“ yra iš antrojo rinkinio „Ties aukštu sostu“ (1928 m.). Kūrinio pavadinimas atitinka temą. Kova - mūšis, kautynės, vaidas. Novelė prasideda žodžiais „Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži!“. Šie žodžiai sudaro įspūdį, kad dėl visų kūrinyje nutiksiančių problemų būsianti kalta veikėjo motina. Ir iš tikrųjų novelės protagonistas, berniukas, gan nuskriaustas likimo. Jo tėvas - „paprastas girtuoklis“, mėgstąs leisti laiką smuklėse, o motina, nors ir labai graži moteris - lengvabūdė, nevengianti pasimėgauti svetimų vyrų dėmesiu. Veikėjas - pernelyg anksti sugretintas su suaugusiųjų pasauliu.

Žaismas modernioje lietuvių literatūroje, ypač Jurgio Savickio kūryboje, yra būdas atsiriboti nuo skaudžios realybės ir išsaugoti savo individualumą. Savickio ironija leidžia jam pažvelgti į sudėtingas situacijas su tam tikru atstumu, išvengiant patoso ir sentimentalumo. Ironiškas požiūris padeda nepalūžti patiriant nepriteklių, kančias ir kankinimus.

Motinos Paveikslas Literatūroje

Motinos paveikslas lietuvių literatūroje atsiskleidžia kaip gilus ir daugiasluoksnis vaizdinys, per kurį galima atsekti ne tik šeimos santykių ypatumus, bet ir plačiąją sociokultūrinę kontekstą. Šatrijos Raganos kūrinyje „Sename dvare“ ir Antano Škėmos „Baltoje drobulėje“ motinos figūra atsiskleidžia skirtingai, tačiau abu kūriniai suteikia vertingų įžvalgų apie motinystės sampratą ir moters vietą visuomenėje.

„Sename dvare“, pasakojama apie motinystę kaip apie gyvenimo tęstinumą, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Motina čia - tai gyvenimo ir tradicijų saugotoja, šeimos židinio šviesa. Jos meilė vaikams ir namams yra be sąlygų, ji aukoja savo asmeninius siekius dėl šeimos gerovės. Šatrijos Ragana pabrėžia motinos vaidmenį kaip moralinį kompasą, kuris padeda formuoti vaikų vertybines nuostatas.

Tuo tarpu Antano Škėmos „Baltoje drobulėje“ motinos paveikslas yra kur kas konfliktiškesnis ir sudėtingesnis. Kūrinyje motinystė susijusi su skausmu, apleistumu ir asmeninės laisvės paieškomis. Motina, išgyvenanti vidinį konfliktą tarp savo norų ir visuomenės lūkesčių, atskleidžiama kaip sudėtinga asmenybė, kuriai tenka balansuoti tarp savęs ir vaiko poreikių. Škėma nagrinėja motinystės temą per šiuolaikinės egzistencinės krizės prizmę, atskleisdamas jos psichologinį ir emocinį sudėtingumą.

Abiejų kūrinių analizė leidžia suprasti, kad lietuvių literatūroje motinos paveikslas yra nevienareikšmis ir atspindi skirtingus kultūrinius bei istorinius laikotarpius. Tai rodo, kaip motinystės samprata ir moters vaidmuo yra interpretuojami ir pervertinami atsižvelgiant į sociokultūrinį kontekstą, bei kaip šie vaizdiniai veikia individo savimonę ir tapatybės suvokimą.

Ribinės Situacijos ir Asmenybės Elgesys Literatūroje

Žmogaus gyvenimas yra kupinas įvairiausių akimirkų: džiugių ir liūdnų, svajingų ir beprasmių, tikrų ir suvaidintų. Gyvenimas leidžia mėgautis tuo, ką turi, tuo, apie ką svajoji, tačiau kartais nubloškia žemyn, parodo, ką reiškia netekti ir prarasti. Nepaisant to, jog kiekvienas asmuo yra skirtingas ar unikalus, visgi daugeliui jų tenka patirti praradimo ir kančios skonį, ne išimtis ir kūrėjai bei rašytojai. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip asmenybės elgiasi ribinėse situacijose, remiantis Jurgio Savickio kūryba ir kitų autorių įžvalgomis.

Ironija Kaip Išgyvenimo Būdas

Patiriant nepriteklių, kančias ir kankinimus nepalūžti padeda ironiškas požiūris. Apie tremtyje praleistas dienas aprašė ir pats tokį skaudų įvykį patyręs XX a. moderniosios literatūros rašytojas Balys Sruoga savo memuariniame romane „Dievų miškas“. Šioje atsiminimų knygoje autorius aprašo du gyvenimo metus praleistus Štuthofo koncetracijos lageryje ir atskleidžia fašizmo esmę. XX amžiaus pirmosios pusės Europos įvykiai istoriškai ir moraliai buvo sunki visiems, daug mirusių, išvežtų, neberadusių senosios trobos žmonių buvo palikti.

Kūrinyje pasakojama, kaip į lagerį išvežamas mylimas, didelę kultūros patirtį turintis žmogus, su juo dar kartu yra išvežami ir kiti dvidešimt penki inteligentai. Į Štuthofo koncentracijos lagerį patekęs žmogus tikrąją ta žodžio prasme pereina „devynis pragaro ratus” - medicininė apžiūra, kurios metu ne patikrina, ar tu esi sveikas, jie domisi ar kalinys turi auksinių dantų, kuriuos jam numirus esesininkai galėtų išlupti jam iš burnos, taip pat utėlių patikrinimą, dezinfekciją, dušą, rūbų išdavimą, rikiuotės mokymasi, darbą, bausmes - visa tai jį privertė išgyventi fizinį ir moralinį pažeminimą. Rašytojas teigia, kad nežmonių, esančių stovykloje, atžvilgiu yra ironiškas, bet viso pasaulio - kaip pasaulis galėjo nusiristi iki to, kad nebevertintų žmogaus gyvybės? Ironija kūrinyje parodo, koks žmogus turi būti stiprus, kai aplink tave dedasi tokie baisūs dalykai, kai užmušami žmonės be jokios sąžinės griaužaties, kai aplink vaikšto klipatos, kurie primena vaikštančius numirėlius pūvančiais kūnais. XII skyriuje autorius ironizuoja savo ir kitų inteligentų padėtį koncentracijos stovykloje. „Ei jūs tenai! Profesoriai, advokatai, kunigai, prokurorai! <…> - ei jūs, šuns uodegos inteligentija, stokite čia, patvory, dešinėj!“. Jie atsiduria tokioje beviltiškoje padėtyje, kad tinkami tik klipatoms nešioti: „Poetas, lyrikas - ir lavonus tampyk!“, kurgi pasaulyje būtų kas matę, kad poetas ne eiles rašo, o lageryje lavonus tampo. Ironija ir juokas yra girdimas kiekviename autoriaus sakinyje, todėl atrodo, kad jis šaiposi iš savo ir kitų skausmo, ligos, iš kiekvieno kankinimo būdo. Būtent tokia autoriaus pozicija padeda jam išlikti, nepalūžti ir nepasiduoti. Taigi, XX a. moderiniosios literatūros rašytojas Balys Sruoga memuariniame romane ,,Dievų miškas” vaizdavo dėl istorinių aplinkybių kančias ir nepriteklių kenčiantį žmogų.

Nijolė Sadūnaitė: Tvirtybė ir Pasiaukojimas

Nijolė Sadūnaitė yra pavyzdys asmens, kuris ribinėse situacijose išlaikė tvirtybę ir pasiaukojimą.

Petro Tarulio "Vilniaus Rūbas": Modernistinis Žvilgsnis į Mito Sampratą

Petras Tarulis (tikr. Juozas Petrėnas, 1896-1980) buvo garsusis avangardistas, vėliau tapęs moderniosios prozos kūrėju. Jo kūrybos novatoriškumas ne visada buvo suvoktas skaitytojų ir kritikų. Stambiausias P. Tarulio kūrinys „Vilniaus rūbas“, pasirodęs 1965 m. išeivijoje, ilgą laiką buvo beveik nežinomas ir vertintas paviršutiniškai. Tačiau XX a. lietuvių modernistinio romano tyrinėtojas Nerijus Brazauskas teigia „Vilniaus rūbą“ laikąs „svarbiu lietuvių klasikinio modernistinio romano modelio tekstu“.

P. Tarulį stipriai patraukė mokslininkų (Roland’o Barthes’o ir kt.) atgaivinta mito sąvoka, diegiama nauja mito samprata, taip pat grožinėje literatūroje Jameso Joyce’o įteisintas mitinis kūrybinis metodas. Atidus skaitymas padeda užčiuopti dvi svarbias „Vilniaus rūbo“ atramas: literatūrinę, orientuotą į J. Joyce’o kūrybos meninį naujoviškumą, ir mokslinę, atsispiriant nuo mitologo Mirceos Eliadės tyrinėjimų įžvalgų. P. Tarulis pritaikė ir mitinį metodą (vietoj ankstesnio pasakojamojo), ir ne vieną J. Joyce’o prozos ypatumą, išryškėsiantį analizuojant „Vilniaus rūbą“. O M. Vilniaus paradigma romane neatsitiktinė (kaip ir Dublino - J. Joyce’ui). Vilnių P. Tarulis buvo pamilęs iš jaunų dienų, į istorinę Vilniaus temą prieškariu gilinosi kaip publicistas, o ir vėliau nepaleido Vilniaus iš savo interesų rato. Po daugelio metų egzilyje ryžosi prakalbinti Vilnių grožinės literatūros priemonėmis, atkurti širdžiai brangaus miesto nepamirštamą atmosferą.

Vilnius nėra kūrinio fonas. Tai sudėtingiau - susiduriame su mito veikimu. Mitas - protėvių dvasinio gyvenimo sankloda, mito galia ypatinga - perteikti senų senovėje susiklosčiusias fundamentalias tiesas. Mito lygmuo, kaip to reikalauja naujasis kūrybinis metodas, bus viso kūrinio pagrindas, bet mito įprasminimas netradicinis, modernus. Ir P. Tarulio proza jau pagavusi tą naujojo mitologizavimo tendenciją - ironizavimo, tam tikro atsiribojimo požiūriu, tad skubama atmesti tradicines legendas ir išpopuliarėjusias Vilniaus reikšmes - klišes. Škicuojamas demitologizuotas, nuo išoriškų banalybių apvalytas Vilnius. Rūpi visuomenės vidinis gyvenimas, susikaupusi dvasia. Tai paryškina originali metafora: didysis istorijos samtis nuo paviršiaus vis nugraibydavo lengvas putas, o tirščiai, esmė palikdavo gilumoje (p. 11). P. Taruliui būdingas pramuštgalviškumas, polinkis žaisti kuria savotišką rimtumo / nerimtumo stilių ir taiko jį mitui. Paveldo ir dabarties sąveiką akcentuoja skyriaus antraštė - „Seneliai mūrai kalba vaikaičiams“, bet ir čia gausu šmaikštavimo, pokštų.

Ironija, demitologizavimo tendencija nėra vienaprasmės - juk romanas rašytas iš meilės ir didžios pagarbos Vilniui. Tai tik atminimo revizavimas, siekis jį renovuoti. Susiduria ir koreliuoja priešybės - mitiškumas ir demitologizavimas, gėrėjimasis ir sykiu blaivesnis mūsų dienų požiūris. Kuriama modernesnė Vilniaus versija (ji ryškinama per kalbą, folklorą, senų albumų vaizdus…), ji realesnė, arčiau gyvenimo. Skaitytojui teikiamas Vilniaus mitas yra naujas, subjektyvus tikrovės aiškinimo modelis. Mitas P. Tarulio kūrinyje vadinamas Vilniaus pasaka. Bet pasaka čia - ne klasikinio tipo, ji tik pabrėžia išgalvojimą. Svarbu, kad pasaka kūrėjui ir suvokėjui teikia nemaža semantinių galimybių: pramanytas pasakojimas, fantazija ir įsivaizdavimas, ypatingas mąstymo ir tiesos sakymo būdas, giliųjų visuomenės ir individo sielos klodų atvėrimas. Šioji Vilniaus pasaka žadina vaizduotę, įtraukia į skaitymo malonumą.

Jau pirmame skyriuje užmezgamas esminis romano motyvas - stebuklai. Stebuklingumas - tai mito pagrindas. Stebuklų troškimas ir tikėjimas jais - archetipinis, iš amžių glūdumos paveldėtas žmogaus prigimties dėmuo. Demitologizavimo principas, nesyk sukeitęs vietomis sacrum ir profanum, rimta ir nerimta, archajiška ir dabartiška, užsimoja ir prieš stebuklų laukimą, kaip keistoką šiuolaikiškumo reiškinį - žmonių pasąmonėje tebeglūdinčias mitinio mąstymo liekanas ir iš to kylanį troškimą įteisinti mitą dabartyje.

Vilniaus mitologema ypač daugiaprasmė. Simboliką galime aiškintis įvairiai: okupuotas Vilnius - visų mūsų širdies skaudulys, žaizda, tai labai brangu, tikra. Vilnius lietuviams ne šiaip megapolis, tai didis simbolis, valstybės emblema. Tekstas itin skatina apibendrintą mąstymą - štai gerokai išplėsta vilniečio sąvoka: „Visa, kas vilnietiška, dera ir tau. Kur bebūtum, kur bekeliautum, niekada nepamirši, kad priklausai iš žilos senovės pagarsėjusiai giminei, žinomai skambiuoju ir visuotinai pašlovintu Vilniaus piliečio vardu“ (p. 19). Įvairiais būdais orientuojama tikrovę aprėpti simboliškai ir kuo visapusiškiau, tikrinti ironišku žvilgsniu - tuomet daug kas pasirodys dirbtinai sureikšminta, prasimanyta: ir kilnioji Vilniaus (taigi - Lietuvos) garbė, ir nekintančiu laikomas vilnietiškumas (taigi - lietuviškumas), ir išgarsintas Vilniuje šv. Stanislovo statulos stebuklingumas. Naratoriaus užuomina, kad Vilniaus vis ieško gražaus gyvenimo pasiilgusieji, arba frazė „kiekvienam - saviškis Vilnius“ leidžia simboliką suvokti itin plačia ir nebūtinai etnologine prasme.

Lietuvių liaudies pasaka „Kaip ežiukas karaliaus dukterį vedė“

Tėvo Paveikslas Literatūroje

Ilgą laiką tiek lietuvių, tiek ir užsienio literatūros tekstuose vaikams ir paaugliams tėvo paveikslas išlaikė stereotipinį, atėjusį iš folkloro tėvo, kaip patriarchalinės šeimos atstovo, besirūpinančio šeimos materialine gerove, reikalaujančio iš vaiko besąlygiškos pagarbos, paklusnumo ar net nuolankumo, vaizdinį. Gilesnio dvasinio tėvo su vaiku ryšio paieškos buvo vertinamos siekiant auklėjamųjų, akivaizdžiai didaktinių tikslų. „Patriarchalinėje tradicijoje […] tėvas iš tiesų yra asmuo, iš kurio tikimasi, kad išmokys vaikus sąveikavimo su visuomene meno…“ Pakitus moters ir vyro socialiniams vaidmenims visuomenėje keitėsi ir tėvo vaizdavimas literatūroje, jo santykiai ne tik su sutuoktine, bet ir su vaikais. Pasak Kęstučio Urbos, „auklėjamieji, pedagoginiai tikslai neišnyko ir vėlesnių tarpsnių, netgi naujausioje vaikų literatūroje, bet jie nebereiškiami taip atvirai, tiesiogiai, dažnai yra periferiniai arba pabrėžtinai, sąmoningai ignoruojami.“

XX a. pabaigoje vaikų literatūros kūriniuose beveik neliko draudžiamų temų. Įsitvirtino nuostata, kad su vaikais galima kalbėti apie viską: skyrybas, nepagydomas ar psichines ligas, neįgalumą, mirtį, savižudybes, priklausymą sektoms, narkotikus, pedofiliją ar vaiko patirtis homoseksualiose šeimose. „[…] gyvename vartotojiškoje visuomenėje veikiami ne tik senųjų tradicijų liekanų, bet ir naujų laikų pragmatizmo bei išskaičiavimo, kai nauda ir malonumas neretai nustelbia tokias vertybes, kaip pagalba kitiems, artumas ir meilė.“ Tokia visuomenės mąstymo kaita lėmė ir literatūros vaikams psichologinės bei filosofinės potekstės klodo gelmę. Problemų literatūra vaikams ir paaugliams kalba apie bendražmogiškus dalykus, pasaulį vaizduoja be pagražinimų, kartais nesiūlo visiems priimtų problemų sprendimo būdų, bet moko skaitytoją vaiką analizuoti, įspėti iš pirmo žvilgsnio nematomus, bet nujaučiamus dalykus. Šiame kontekste tėvo paveikslas atsiskleidžia itin netikėtu rakursu. Spalvingesnis ir įtaigesnis nedarnios šeimos ar išsiskyrusio tėvo paveikslas keičia stereotipinį vaizdinį ir tampa norma. „Senovės graikų tėvo figūra buvo visavertė ir užbaigta: jis buvo institucija, bet kartu ir žmogus. Nors jis dažnai nebūdavo su šeima ir vaikų mokymą, bent jau kol jie pasiekdavo tam tikrą amžių, patikėdavo žmonai ar mokytojui, šeima neįsivaizdavo savęs be jo.“

Tėvo personažas lietuvių vaikų problemų prozoje nėra itin populiarus, jo paveikslas dažniausiai atskleidžiamas vienpusiškai, pasirenkant kraštutinius vaizdavimo orientyrus. Pavyzdžiui, Vytauto Račicko apysakoje „Jos vardas Nippė“ (2002) tėvas idealizuojamas, jis yra ypatingai svarbus, jam mirus jo ilgimasi, ištesimas pažadas kiekvieną dieną groti fleita, nesvarbu, kad ir nuo besityčiojančių bendraamžių pasislėpus šiltnamyje. Kristinos Gudonytės romane „Blogos mergaitės dienoraštis“ (2009) tėvas yra prieš tai minėtos knygos priešingybė, išdavęs, sugriovęs ir sužlugdęs šeimą. Jis traktuojamas tik kaip biologinis tėvas, praradęs bet kokį ryšį su dukra. Pasikeisti jam nelemta, susitaikymas net ir romano pabaigoje neįvyksta. Gal kiek ryškesniais ir charakteringesniais tėvo paveikslais išsiskiria naujesnė problemų proza vyresniems paaugliams (Ilonos Ežerinytės „Verksnių klubas“ (2018), Vytauto Varaniaus „Šiltnamis“ (2019). Skandinavų literatūroje tėvo paveikslas daug įvairesnis, spalvingesnis. Itin ryškiai jis skleidžiasi švedų rašytojos Astridos Lindgren literatūrinėje pasakoje „Mijo, mano Mijo“ (1954, liet. k. 1994), Ulfo Starko apysakoje „Tegu baltieji lokiai šoka“ (1986, liet. k. 1998), danų autoriaus Bjarne‘s Reuterio knygoje „Busterio pasaulis“(1980, liet. k. 1998)*, norvegų rašytojo Josteino Gaarderio apysakoje „Mergaitė su apelsinais“ (2003, liet. k. 2006) ir kt. Straipsnyje analizuojamas įprastų stereotipų neatitinkantis tėvo paveikslas lietuvių ir danų autorių - Vytauto V. Landsbergio ir Bjarne‘s Reuterio - prozoje jaunesniems paaugliams. Nors tekstų žanrų apibrėžtys skiriasi (Landsbergio „Berniukas ir žuvėdros“** laikomas literatūrine pasaka-apysaka, o Reuterio - psichologine apysaka paaugliams), tačiau abiejuose tekstuose vaikų jausena, ieškant ir ilgintis dvasinio bendravimo su tėvu, panaši. Literatūrinės pasakos žanras, būdamas itin specifinis savo dviejų pasaulių - realaus ir fantastinio struktūra - taip pat neatsiriboja nuo skaudžių gyvenimiškųjų realijų, metaforiška, simbolių ir įvaizdžių kalba perteikia vaiko bendravimo su tėvu paieškų pastangas.

(Ne)susiklostę santykiai su tėvais, o ypač su tėvu, lemia, kad ir Landsbergio, ir Reuterio knygų herojai Mykolas, tėvų vadinamas Miku, ir Busteris yra šiek tiek kitokie, laikomi keistuoliais. Mikas bendraamžių pravardžiuojamas Batu, nes yra tylus, uždaro būdo vaikas. Jis net klasės draugų pastumiamas ar pargriaunamas neįsižeidžia, yra labiau suaugęs ir patyręs nei jo draugai. Busteris taip pat bendraamžių ir visų aplinkinių vadinamas nevykėliu, kvėša, nuolat kvailiojančiu klounu. Norą piešti būnant atokiau nuo žmonių Mykolui lemia saviraiškos poreikis, kilęs iš bendravimo su tėvu stokos, bandymo ir neturėjimo kam išsisakyti, su kuo pabendrauti: „[…] paukščiai matydavo prie jūros ateinantį keistą berniuką, po pažastimi nešiną dideliu aplanku popierių. O Busteris pomėgį fokusams yra paveldėjęs iš tėvo, jaunystėje besidomėjusio fokusais. Pasak Ritos Žukauskienės, socialinės kognityvinės teorijos šalininkai teigia, kad „labai dažnai žmogus mokosi stebėdamas pavyzdį (modelį), t. y. tiesiog stebi, ką daro kiti, ir po to tuos veiksmus pakartoja.“ Vaikų elgesį dažniausiai lemia tėvai, vaikai tapatina save su tėvais ir imituoja jų elgesį. Tėvas Busteriui - idealas. Busteris stengiasi būti į jį panašus. Nors išvaizda sūnus ir tėvas skiriasi (Busteris menkas, o tėvas anksčiau galėdavo pakelti per du šimtus kilogramų sveriantį svarstį, Busterio plaukai balti, o tėvo - juodi), tačiau abu turi bendrą pomėgį fokusams. Pasak Donaldo Woodso Winnicotto, „vaikai suformuoja savo idealą, bent jau iš dalies, pagal tai, ką jie mato ar mano, kad mato, stebėdami savo tėvą.“ Busteris siekia visus nustebinti savo netradiciniais gebėjimais: ištraukia savo visomis spalvomis žėrinčias žarnas, iš burnos išlupa baltą kiaušinį, į ausis susibeda dešimt virbalų, žaibišku greičiu prisilipina klouno nosį ir atlieka daugybę kitų fantastiškų triukų. Nors Busterio fokusai „rimtai“ nusiteikusių suaugusiųjų nevertinami, jam neleidžiama prisidėti prie pastoriaus namuose rengiamos šventės, nes sesers Ingeborgos būrio vadovei fokusai anaiptol nepatinka ir jo menas neprilygsta liaudies šokių grupės pasirodymui, tačiau išmonę, fantaziją, vikrumą jis yra perėmęs kaip tik iš savo tėvo dar būdamas ketverių. Jis žavisi tėvo fokusininko sugebėjimais, siekia tėvui prilygti meistriškumu: „Nosis nepasidarė tokia, kokios jis norėjo ir iš grakštaus judesio nieko gero neišėjo. Vis dėlto tėvas spyrė kartoti, ne vieną sykį, ir pagaliau ėmė ir pavyko […] Busteris išsišiepė kaip mėnulis.“ Nors Didysis Osmanas iš Osmanijos tikrai nėra idealus tėvas (užuot nupirkęs sūnui kelnes, jis įsigyja naują fokusų rinkinį, o paskutinius pinigus palieka smuklėje ant kampo; muša seserį Ingeborgą, nes ji nesako, kur padėti pinigai, skirti namų išlaidoms), Busteriui jis vis tiek pats geriausias ir gražiausias: „Busterio tėvas vilkėjo naujuosius juodus marškinius, kurių nugaroje buvo išsiuvinėtas užrašas „Texas-boys“. Užrašo, deja, nesimatė, nes ant marškinių tėvas buvo užsimetęs mėlynąjį švarką. Be to, ką tik nusiskutęs ir kirpykloje sušukuotas, todėl jo juodi plaukai žvilgėjo kaip Tarzano […] Tada tėvas plačiai nusišypsojo ir Busteris pamanė, kad pasaulyje nerastum baltesnių dantų.“ Tėvui Busteris atleidžia viską, net girtuoklystę, gailisi pagirių kamuojamo tėvo. Busteris pasąmonėje trokšta visu kuo būti į jį panašus, net pats to nejausdamas, iš inercijos kartoja jo frazes „tu genijus“, „merginoms pradeda įdegti kojos“ ir judesius. Jis, kaip ir tėvas linkteli bei paduoda ranką mokytojai Osei, treniruojasi, kad užaugtų dideli kaip tėvo raumenys. Tokį sūnaus elgesį, norą būti panašiu lemia tėvo autoritetas, kurį sukuria vienijantis bendras pomėgis. Tai ne tik jų saviraiška, bet ir gyvenimo būdas, todėl dvasinės bendrystės jausmas yra itin stiprus.

Tėvo paveikslo išskirtinumą pabrėžia kontrasto principu kuriamas Busterio mamos paveikslas. Pasak Urbos, „šiuolaikinėje literatūroje - atvirai neigiamas, kritiškas suaugusiųjų vertinimas, skaudus - ypač motinų - kaltinimas.“ Vaikų literatūros kūriniuose nepatrauklus mamos paveikslas nėra toks dažnas: „[…] prie ovalaus pietų stalo sėdėjo motina. Atrodė pavargusi. Vis dar su savo mėlynuoju kimono. Nuo rankos, parėmusios galvą, kilo cigaretės dūmelis. Sėdėjo veidą nulenkusi į klijuotę. Šviesi plaukų spalva jau ėmė stelbti kaštoninius dažus. Sklastymas buvo nelygus kaip vaga. […] Motina nusižiovavo, ir iš burnos pasklido blogas kvapas.“ Busteriui mama nėra tokia svarbi galbūt todėl, kad jai rūpi tik buitis, kaip išmaitinti šeimą, iš kur gauti papildomų pajamų. Ji pastebi tik nešvarius sūnaus marškinius ir dėl to priekaištauja, o tėvui buitiniai dalykai nerūpi. Tėvui daug svarbiau, kad Busteris jaustųsi dvasiškai laimingas. Tėvas beveik nesirūpina vaiko auklėjimu, pirmą kartą išsiruošęs į tėvų susirinkimą ir sužinojęs, kad sūnus blogai mokosi, jį gina prieš pedagogus ir apkabinęs lyg tarp kito tarsteli: „Ką gi, gerai mokytis mokykloje - jau šis tas. Juk supranti, ar ne, Busteri?“ Busterio tėvas nėra tipiškas tėvas, kuris būtų mokytojų pusėje ir atsiprašinėtų dėl sūnaus elgesio. Sūnus ir tėvas sudaro savotišką Mortensenų komandą ir vienas kitą gina. Busteris bando išsaugoti tėvo reputaciją pono Martinseno akyse: „Tavo tėvas juk bedarbis? - Mano tėvas - fokusininkas ir kiemo muzikantas, - sumurmėjo Busteris“, o tėvas kaip įmanydamas stengiasi apsaugoti sūnų nuo puolančių mokytojų: „Ar tam, kad taptum gatvės šlavėju, reikia išmanyti lygtis?“ Sūnaus sugebėjimus jis matuoja pagal savo vertybes ir mokytojo priekaištams, kad Busteris nieko nesupranta, tėvas pateikia kontrargumentą: „Bet jis puikiai moka tirolietiškai ulduoti.“ Susirinkime Busteris taip pat gelbsti tėvą iš keblios padėties, įbrukdamas į delną sunkiai uždirbtus arbatpinigius.

Vyro ir tėvo vaidmenį tėvas prisimena tik tada, kai pragėręs visus pinigus jaučiasi kaltas: „Grįžęs namo, Busteris randa mamą su tėčiu, verdančius valgyti. Nors Busterio tėvai, priešingai Landsbergio herojaus Mykolo tėvams, gyvena kartu, tačiau toks bendras gyvenimas neprimena tobulos šeimos dvasinio gyvenimo kartu. Kita vertus, neatrodo, kad Busteris dėl to išgyventų, o Mykolą skyrybos paveikia itin skaudžiai. Lakoniškai nusakyta situacija leidžia nuspėti būsimų dvasinių pasekmių virtinę: „Berniuką augina mama […] Jo tėveliai gyvena atskirai, nes yra išsiskyrę… […] savo tėtį Mikas mato retai. Dabar jis gyvena kitam mieste su kita moterimi. Juodu su mama apie tai beveik nekalbėdavo. Mama nenorėjo. Mykolas tik neseniai sužinojo, kuo vardu naujoji tėčio žmona.“ Mikas nuolat ieško kontakto su tėvu. Iš Homero „Odisėjos“ atėjęs fizinis tėvo ieškojimo motyvas transformuojasi į dvasinių paieškų viziją, kurios centre - prisiminimai. Busterio tėvas jaučiasi tvirtas ir laimingas, net jei ir visuomenės akyse yra neteisus. Miko tėtis elgiasi visiškai priešingai, jaučiasi sugniuždytas, praradęs savivertę. Jis net neturi drąsos žiūrėdamas vaikui į akis pranešti, kad palieka šeimą. Naktį, po barnio prisėdęs ant lovos prie miegančio sūnaus, tegali paaiškinti: „Miegok, mano sūnau. Nežinau, kaip tau paaiškinti, kas vyksta mūsų namuose, nes ir pats nelabai ką suprantu. Nesutariam mudu su tavo mama. Nieko nepadarysi - atsitinka kartais taip, kad žmonės ima erzinti vienas kitą, vienas kito nebegirdi, nebejaučia… Užaugsi, suprasi.“ Vis dėlto, jis išdrįsta kaip prisiminimą apie save sūnui palikti akmenėlį su skylę, tarsi talismaną, nešantį laimę, kurį, kai bus liūdna, bus galima prisidėti prie širdies ir pasikalbėti. Tėtis pažada išgirsti. Vaikui tik tėvo, kaip asmeninį ego patenkinusio asmens, bendravimo nepakanka. Iš šeimos ir vaiko gyvenimo tėtis išeina neatsisveikinęs: „Vieną lietingą pavasario dieną, sugrįžęs po pamokų, namuose jis neberado tėtės. Spintose nebebuvo drabužių, ant stalo nebestovėjo senas tėtės kompiuteris, pilnas nebaigtų eilėraščių ir pasakų. Tik virtuvėje sėdėjo apsiverkusi mama, rūkė, virpančiom rankom prisidegdama cigaretę nuo cigaretės. Pamačiusi tarpduryje stovintį Miką pasakė: „- Tavo tėvas mus paliko. […] Jis mus išdavė.“ Tėvo išėjimą gyventi su kita moterimi mama laiko išdavyste, tačiau Mikas jį bando pateisinti: „[…] ir jeigu mano tėčiui geriau gyventi su kuo nors kitu, tai anokia čia išdavystė? Tegu jis tik būna laimingas ir džiaugiasi“, - nevaikiškai mąsto Mikas. Vaikai daug sunkiau susitaiko su tėvų skyrybomis nei tėvo mirtimi. Mikas negali susitaikyti su tėčio išėjimu, pasąmonėje tikisi, kad tėtis dar sugrįš. Pasak Winnicott, „tėvas vaikams dar svarbus tuo, kad yra realus ir realiai gyvena šalia vaiko ankstyvaisiais metais.“ Vaikas dar ilgokai karštligiškai visuose namuose ieško kokių nors tėtės paliktų pėdsakų, daiktų, kuriuos slepia po lova, jei tėtis kada nors sugrįžtų, o neradęs to daikto, nuliūstų. Mikas ilgisi gražių prisiminimų, kai tėvai buvo kartu, tačiau pasąmonėje iškyla ir „tie vakarai, kai tėtis iš darbo grįždavo svirduliuodamas, o jam iš burnos sklisdavo nemalonus prarūgusios uogienės kvapas. Tada jis būdavo geras ir linksmas, apsikabindavo Miką ir imdavo sekti pasakas. Dažniausiai jos būdavo liūdnos. Bet tėtis taip įdomiai jas sekdavo, kad daugelį jų Mykolas žodis žodin atsimena iki šiol.“ Viena iš tokių pasakų - „Pasaka apie Juozą ir Juozulį“. Atkartojama realybėje pasireiškusi situacija tarsi bandymas poetine kalba, potekstės užuominomis išlieti sielos skaudulius. Pasaka yra apie tėvo ir vaiko ryšį, apie „išskridusį“ tėtį, kurio Juozulis taip ir nesulaukė, apie vaiko bandymus jį išvaduoti iš Nakties sargybos kalėjime. Bandymas ne atvirai, o metaforine kalba kalbėtis su vaiku tėvui tampa saugesniu variantu ir leidžia atsiriboti nuo tikro bendravimo čia ir dabar bei ateityje. Tėvų nesutarimai, barniai, girtuoklystė, darbo praradimas ir, galiausiai, skyrybos, sukelia įvairias vaiko socialinio ir dvasinio gyvenimo pasekmes. Kita vertus, vaikui tai gali tapti visiškai nesvarbiu reiškiniu ir nublankti prieš begalinį troškimą bendrauti ir būti šalia tėčio. Mikas prisimena tą metą, kai tėtį išmetė iš darbo. Tada juodu daug laiko galėdavo praleisti kartu. Tėtis mokė sūnų skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Šie prisiminimai liko pačiais gražiausiais Mykoliuko vaikystės prisiminimais. Vaikui ryšys su tėvu yra neabejotinai svarbus, nes „tėvai yra natūralus autoritetas savo vaikams.“ Mikas prisimena iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus, bet jo dvasinei jausenai itin svarbius dalykus. Jis su tėvu gali kiauras dienas sėdėti namie, kurti eilėraščius, skaityti visokias istorijas apie lobių salas, apie išdykusį nuotykių ieškotoją Tomą Sojerį, apie grafą Montekristą, o į balkoną atpūstas didžiulis raudonas balionas gali privers...

Tėvo ir vaiko santykiai lietuvių literatūroje

Dalinė išvada: Sunkūs vaiko išgyvenimai susiję su betėvyste ir skurdu, jo išnaudojimu, arba su nesantaika šeimoje.

Dalinė išvada: Vaiko pasaulį formuoja mama, padeda atrasti grožį, moko atjautos, patriotizmo. Kartais žmogiškumo pamokos būna dramatiškesnės - mokomasi iš savo klaidų.

tags: #vaiko #paveikslas #literaturoje

Naujienos