Velykos ir kiaušiniai mūsų sąmonėje yra neatsiejami dalykai. Tiek kasdienybėje, tiek per šią pavasario šventę dažniausiai valgome vištų kiaušinius. Ančių, žąsų, putpelių ar stručių kiaušinių vartojame nepalyginti mažiau. Matyt, dėl tokių tradicijų. Be to, daugelis ir žino apie juos kur kas mažiau.

Kiaušiniai - nuo seniausių laikų vertinamas maisto produktas dėl savo maistinių savybių. Paukščių kiaušiniai buvo valgomi dar priešistoriniais laikais, laikomi vertingu maistu tiek medžiotojų visuomenėse, tiek naujesnėse kultūrose, kai žmonės pradėjo prijaukinti paukščius. Senovės Romoje kiaušiniai buvo konservuojami įvairiais būdais, o kiekvienas valgymas dažnai prasidėdavo nuo kiaušinių. Romėnai lėkštėse sutraiškydavo lukštus, kad ten nesislėptų piktosios dvasios. XIX a. natūralūs kiaušiniai įgavo kitą pavidalą - suklestėjo kiaušinių miltelių pramonė. 1878 m. įmonė Sent Luise, Misūrio valstijoje, naudodama džiovinimo procesą, kiaušinio trynį ir baltymą pavertė į miltus panašia medžiaga. 1911 m. kiaušinių dėžutę išrado Josephas Coyle‘as Smithersas, siekęs išspręsti dviejų vyrų ginčą dėl sudužusių kiaušinių. Pirmosios dėžutės pagamintos iš popieriaus. Polistireninės išpopuliarėjo XX a. Šiandien paukščių kiaušiniai yra įprastas produktas ir vienas universaliausių ingredientų gaminant maistą. Svarbūs daugelyje šiuolaikinės maisto pramonės šakų. Dažniausiai naudojami vištų, ančių ir žąsų kiaušiniai. Mažesni kiaušiniai, pavyzdžiui, putpelių, mėgstami kaip gurmaniškas ingredientas Vakarų šalyse. Kiaušiniai - kasdienis maistas daugelyje Azijos šalių, ypač Kinijoje ir Tailande. Didžiausi stručių kiaušiniai dažniausiai vartojami tik kaip ypatingas prabangus maistas. Kirų kiaušinėliai Anglijoje, taip pat kai kuriose Skandinavijos šalyse, ypač Norvegijoje, laikomi delikatesu. Kai kuriose Afrikos šalyse perlinių vištų kiaušiniai dažnai matomi turgavietėse, ypač kiekvienų metų pavasarį. Fazanų ir emu kiaušiniai valgomi, bet mažiau prieinami, kartais jų galima gauti iš retesnių paukščių augintojų arba prabangios bakalėjos parduotuvėse.

Žąsų kiaušinių ypatybės

Žąsų kiaušiniai yra gana dideli - jie 2-3 kartus didesni už vištos kiaušinius ir 8-10 kartus už putpelių kiaušinius. Jų kaina taip pat didesnė nei kitų rūšių kiaušinių. Be to, jie turi daug kalorijų. Jei vištienos kiaušiniuose yra apie 150 kcal, žąsų kiaušiniuose yra 200. Žąsų kiaušiniai turi labai stiprų lukštą, o jų skonis ir aromatas yra ryškesnis, palyginti su vištos kiaušiniais. Žąsų kiaušiniai yra didesni už vištos kiaušinius.

Kiaušinyje yra riebalų, gausu kalcio, fosforo, geležies, magnio, kalio, natrio, cinko, A, E, D ir B grupės vitaminų, daug omega 3 ir amino rūgščių. Vienas vidutinio dydžio kiaušinis turi apie 200 mg cholesterolio ir apie 70 kcal. Sveikas žmogus kasdien gali suvalgyti po vieną kiaušinį, tačiau tiems, kurių cholesterolio kiekis kraujyje padidėjęs, ir sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis rekomenduojama suvalgyti ne daugiau kaip 1-2 kiaušinius per savaitę arba nevalgyti kiaušinio trynio.

Vienas 100 g žąsies kiaušinis turi 266 kcal, jame yra net 852 mg cholesterolio! Be to, žąsies kiaušinyje yra apie 790 mg omega 3 ir 980 mg omega 6 riebalų rūgščių, taip pat gausu riboflavino, folatų, vitaminų B12, B6, A, fosforo, geležies, cholino, kalcio, magnio, cinko, nedaug vario ir mangano. Žąsies kiaušiniai naudingi regėjimui stiprinti, odos būklei gerinti, nes turi karotinoidų ir liuteino, taip pat skatina organizmo ląstelių vystymąsi. Maistinės ančių ir žąsų kiaušinių savybės labai vertinamos Vakarų Europoje, ypač Olandijoje, Belgijoje ir kai kuriuose Azijos šalyse.

Maistinė vertė (100g)

Kiaušinio baltymą sudaro beveik 90 % vandens, likę 10 % yra baltymai, tarp jų albuminas, mukoproteinas ir globulinas. Skirtingai nuo trynio, kuriame yra daug riebalų, baltyme jų beveik nėra, o angliavandenių mažiau nei 1 %. Naujai padėto kiaušinio trynys yra nedidelis ir tvirtas. Kai trynys sensta, sugeria vandenį iš baltymo, todėl padidėja. Trynio spalva priklauso nuo paukščio raciono. Jei lesale yra geltonų arba oranžinių augalinių pigmentų, žinomų kaip ksantofilai, jie nusėda trynyje ir jį nudažo. Liuteinas - labiausiai paplitęs pigmentas kiaušinio trynyje. Kiaušinio lukšto spalvą lemia pigmento nusėdimas formuojantis ir gali skirtis, atsižvelgiant į rūšį ir veislę: nuo dažniausiai baltos ar rudos iki rausvos arba dėmėtos mėlynai žalios. Nors nėra reikšmingo ryšio tarp lukšto spalvos ir maistinės vertės, dažnai kultūrinė pirmenybė teikiama vienai spalvai. Ši tendencija stebima daug metų. Rudi kiaušiniai dažniausiai brangesni. Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje sunku nusipirkti baltų kiaušinių, dauguma prekybos centrų tiekia tik populiaresnius. Priešingai, Egipte keblu gauti rudų kiaušinių, nes paklausūs vien balti.

Viename dideliame kiaušinyje yra apie 186 mg cholesterolio. JAV žemės ūkio departamento atliktas tyrimas rodo, kad apie 70 % žmonių kiaušiniai visai nedidina cholesterolio kiekio kraujyje. Įprastai valgant kiaušinius padidėja gerojo cholesterolio kiekis.

Kaip virti žąsų kiaušinius

Žąsų kiaušinius griežtai nerekomenduojama valgyti žalius arba nevisiškai išvirtus. Jie turi būti kietai virti. Išvirti minkšti arba suplakti į omletą, jie kelia potencialią grėsmę organizmui. Terminis apdorojimas sunaikina visas maisto bakterijas ir kiaušinius galima valgyti be baimės.

Paruošimas: Žąsies kiaušinius kruopščiai nuplaukite.

Virimas: Įdėkite kiaušinius į puodą su šaltu vandeniu, pastatykite ant ugnies ir virkite mažiausiai 15 minučių. Virti žąsų kiaušinius reikia ant vidutinės ugnies.

Žąsų kiaušinių dydžio rekordai ir auginimo istorija

Pasirodo, anksčiau Lietuvoje užfiksuotas tik vištos kiaušinio rekordas, o apie žąsies pranešama pirmą sykį. Pasiekimus registruojančios agentūros „Factum“ vadovas Vytautas Navaitis portalui lrytas.lt pasakojo, kad apie rekordinį žąsies kiaušinį sužinojo pirmą sykį.

Dar prieš keletą mėnesių iš Italijos kilusios veislės paukštis padėjo 220 ir 240 gramų svėrusius kiaušinius. Žąsys kiaušinių deda gerokai mažiau nei vištos - iki 40 per metus.

Žąsies kiaušiniai ypatingu skoniu nepasižymi. „Baltymas tik kiek tvirtesnis nei vištos kiaušinio, bet skonio, jei nesi gurmanas, neatskirsi“, - aiškino moteris. Itališką veislę auginanti šeima žąsis perina pačių sukonstruotame inkubatoriuje.

Paukščių kiaušinių dydis ir svoris gali skirtis priklausomai nuo veislės. Pavyzdžiui, vištinės žąsys deda didesnius kiaušinius (145-170 g) nei pulkinės (140-162 g).

Žąsų kiaušinių nauda sveikatai

Gerina regėjimą: Kiaušinių tryniuose yra daug liuteino ir zeaksantino, naudingų antioksidantų, kurie mažina kataraktos ir amžinės geltonosios dėmės degeneracijos riziką.

Gausu baltymų: Baltymai svarbūs palaikant kūno sveikatą. Kiekviename kiaušinyje yra apie 6 g baltymų, taip pat naudingų aminorūgščių.

Saugo širdį: Kiaušiniuose gausu širdies sveikatą gerinančių maistinių medžiagų: betaino ir cholino. Kinijoje ištyrus beveik 0,5 mln. žmonių sužinota, kad suvalgant vieną kiaušinį per dieną mažėja širdies ligų ir insulto rizika. Nors ekspertai pabrėžia, kad sykiu svarbi ir sveika gyvensena. Tačiau kai kurie tyrimai rodo, kad cukriniu diabetu sergantiems žmonėms dėl kiaušinių padidėja širdies ligų tikimybė.

Žąsų auginimo istorija ir tradicijos Lietuvoje

Paukščių auginimas, kaip ir kitos Lietuvos gyvulininkystės šakos, turi gilias tradicijas. Istoriniai dokumentai liudija, kad jau nuo viduramžių Lietuvos karalių nuostatose dvarų valdytojams minima duoklė vištomis ir kiaušiniais, „kurie paliekami mūsų virtuvėms“.

Praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos ūkininkai kasmet išaugindavo daugiau nei 0,5 mln. žąsų. Tačiau 1934 m., pašlijus politiniams Lietuvos ir Vokietijos santykiams, pastaroji ėmėsi ekonominių sankcijų - padidino importo muitus visoms iš Lietuvos įvežamoms prekėms, tarp jų - ir žąsims. Dėl to Lietuvos rinkoje susidarė ypač didžiulis šių naminių paukščių perteklius.

Po aktyvių pasitarimų su Žemės ūkio ministerija, Vyriausybė 1934-ųjų spalio 30-ąją nutarė problemą spręsti radikaliai: žąsis priverstinai realizuoti Lietuvos rinkoje. Vyriausybės nutarimu, visi valstybės institucijų bei privačių įstaigų tarnautojai, pensininkai taip pat, buvo įpareigoti iki gruodžio 31 d. nupirkti iš ūkininkų tam tikrą kiekį žąsų. Taisyklės skelbė, jog etatiniai valstybės tarnautojai privalėjo įsigyti žąsų pagal jų tarnybos kategoriją: tarkim, I kategorijos valdininkas privalėjo pirkti vieną žąsį, II kategorijos - dvi, aukštesnių kategorijų - atitinkamai daugiau. Neetatiniai darbuotojai bei pensininkai žąsienos turėjo atsivalgyti dar sočiau: nuo kiekvienų 50 Lt ikimokestinių pajamų jie turėdavo įsigyti po vieną žąsį.

Prieš pradėdama žąsų akciją valdžia nutarė atlikti jų statistinį surašymą. Pastarojo nuostatus parengė Žemės ūkio rūmai. Kiekvienas valsčiaus viršaitis turėdavo sukviesti seniūnus ir jiems išdalyti surašymui skirtus lapus bei korteles. Seniūnai privalėjo nedelsiant asmeniškai aplankyti visus apylinkės ūkininkus ir suskaičiuoti jų laikomas žąsis. Įregistravęs žąsų skaičių atskirame lape pusei surašytųjų paukščių seniūnas išduodavo korteles. Žąsų surašymas turėjo būti baigtas iki lapkričio 10 d. Ūkininkas, parduodamas žąsį, pirkėjui privalėjo įteikti tai patvirtinančią kortelę. Pirkėjas šią kortelę iš karto pateikdavo savo darbovietei, o ši iki 1935 m. sausio 10 d.

Į Lietuvos ekonomikos istoriją įrašyta vadinamojo tarpukario laikotarpio „žąsų byla“: kurioziškas valdžios bandymas ekonominę problemą išspręsti prievartiniais pirkimais. Beje, pirkti žąsis Vyriausybės nutarimu privalėjo ne tik valstybinių įstaigų tarnautojai, privačių įmonių darbuotojai ir netgi studentai. Žąsų vajumi netruko pasinaudoti kai kurie apsukrūs gyventojai. Antai Marijampolės turguje žąsį galima buvo nusipirkti po 3-4 Lt, o pasiderėjus - ir po 2,5 Lt, o gautąją kortelę po 1-1,5 Lt parduoti tarnautojui, nenorinčiam į žąsį net pažiūrėti. Gruodį į Kėdainių turgų norintys nusipirkti paukštį „su kortele“ atvažiuodavo dar prieš auš...

Žąsų auginimas Lietuvoje turi gilias tradicijas, o šis paukštis nuo seno buvo laikomas vertingu ekvivalentu atsiskaitant už darbą, grąžinant skolą ar prekiaujant. Šiandien žąsininkystė pamažu vėl populiarėja, o lietuviškos žąsų veislės vertinamos dėl savo savybių ir universalumo.

Lietuvos žąsų veislės

Lietuvoje labiausiai paplitusios dvi žąsų veislių grupės: vištinės ir pulkinės žąsys. Iki 20 a. vidurio Lietuvoje buvo auginama daug Lietuvos žąsų. Tiesa, jos šiuo metu auginamos pagal Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimo programą, rašo „Ūkininko patarėjas“. Nuo 20 a.

Vištinės žąsys

Vištinės žąsys auginamos daugiau dėl greitesnio brendimo, didesnės masės ir geresnių kitų ūkinių savybių. Jos kilusios iš pulkinių, sukryžmintų su Rytų Prūsijos, iš dalies - su Emdeno žąsimis. Šios žąsys pasižymi šiomis savybėmis: Galva vidutinio dydžio, snapas neilgas, tiesus, oranžinis. Liemuo vidutinio ilgio, platus, horizontalios laikysenos. Krūtinė gili, apvali, vidutinio pločio. Kojos vidutinio ilgio, oranžinės. Plunksnos daugiausia baltos arba margos, rečiau pilkos (žąsinai dažniau balti).

Žąsino masė 6-7 kg, žąsies 5-6 kilogramai. 6-7 mėn. žąsiuko masė 5-6 kilogramai. Kiaušinius pradeda dėti po 308-315 dienų. Deda vidutiniškai 20-25 kiaušinius (po 145-170 g) per metus.

Pulkinės žąsys

Pulkinės žąsys dažniausiai baltos (pasitaiko pilkų), mažesnės už vištines žąsis. Žąsino masė 5-6 kg, žąsies 4-5 kilogramai. Deda 15-20 kiaušinių (po 140-162 g) per metus. Deja, kitos lietuviškos veislės - pulkinių pilkųjų - mokslininkams atkurti nepavyko, nes šių žąsų genofondas jau yra visiškai išnykęs.

Žąsų auginimo istorija Lietuvoje

Žąsų auginimo aukso amžius buvo tarpukaris, kuomet kasmet išauginta iki 5 mln. žąsų. Žemės ūkio rūmai 1927 m. pradėjo registruoti veislinių paukščių augintojus ir skelbti juos spaudoje, kad ūkininkai žinotų, kur galima įsigyti veislinių paukščių prieauglio arba kiaušinių. Didelis dėmesys tuo metu skirtas ir veislininkystei. Tačiau Vokietijoje 1933-iaisiais į valdžią atėjus naciams, Lietuvos ir Vokietijos santykiai labai pablogėjo.

Todėl tuometė Vyriausybė priėmė sprendimą bent kiek palaikyti ūkininkų pajamas ir žąsis priverstinai išparduoti - iš pradžių valdininkams, o vėliau net ir studentams. Vokietija visiškai sustabdė žąsų importą iš Lietuvos bei trukdė šiuos paukščius vežti tranzitu ir į kitas valstybes - Nyderlandus bei Prancūziją. Tad Lietuvos žąsininkystei grėsė katastrofa. Už kiekvienus 50 Lt pajamų miesto žmogus turėjo nusipirkti vieną žąsį.

Sovietmečiu žąsininkystė irgi neatgimė. Tad kartu išnyko ir senosios lietuviškos žąsų veislės. Laimė, viename pamaskvio veislyne, kuriame buvo kaupiama iš visos Sovietų Sąjungos suvežta vertingiausia ūkinių gyvūnų genofondinė medžiaga, mūsų instituto mokslininkams 1995 m. pavyko aptikti gyvų išlikusių lietuviškų vištinių žąsų. O netrukus po to į institutą atkeliavo ir 100 jų kiaušinių.

Pašnekovė džiaugiasi, kad pernai į vištinių žąsų kilmės knygą buvo įrašyta 540 paukščių. Šiuo metu šalyje yra 16 sertifikuotų ūkių, kuriuose laikoma nuo 50 iki 300 žąsų. Kalbant apie vištinių žąsų veislės privalumus, išskirtinė ypatybė yra tai, jog iš šių žąsų gaunama ne tik mėsos, 700-900 g kepenėlių, bet ir pūkų. Mat šie paukščiai ne tik natūraliai šeriasi rudenį, bet ir pavasarį nuo jų, visiškai nepakenkiant, galima surinkti daug pūkų.

Žąsų auginimo ypatumai

Žąsys - nereiklios augintinės. Turintiems natūralų riebalinį sluoksnį paukščiams tereikia nešildomos pašiūrės, sauso kraiko, galimybės pavaikštinėti gryname ore ir šiek tiek baltyminių lesalų. Auginant žąsis yra vienas svarbus ypatumas: jos labai jautrios drėgmei. Jei žąsidėje bus per drėgna, žąsų plunksnos sušlaps, išsipurvins, nebegalės priglusti prie kūno ir nešildys paukščių. Kadangi žąsys nesunkiai perneša šalčius, pagrindinis reikalavimas laikymui yra apsaugoti paukščius nuo vėjo ir drėgmės.

Žąsų auginimas gali būti pelningas priklausomai nuo auginamos veislės.

Žąsų kiaušinių perėjimas ir priežiūra

Žąsų kiaušiniai išsiskiria ne tik savo dydžiu, bet ir biologinėmis savybėmis. Žąsų kiaušiniai yra vieni didžiausių tarp naminių paukščių. Žąsų kiaušinis gali būti net tris kartus sunkesnis už vištos kiaušinį. Žąsų kiaušinio lukštas yra storesnis ir tvirtesnis nei vištų. Tai natūrali apsauga, nes žąsys dažnai peri atviresnėse vietose. Baltymo kiekis santykinai didelis, jis tirštesnis. Trynys yra stambus ir maistingas. Žąsų kiaušinių perėjimas trunka vidutiniškai 28-31 dieną, priklausomai nuo veislės ir aplinkos sąlygų. Jeigu žąsis turi stipriai išreikštą perėjimo instinktą, natūralus perėjimas dažnai būna patikimas ir biologiškai optimalus būdas išperinti žąsiukus. Natūralaus perėjimo sėkmė pirmiausia priklauso nuo pačios žąsies sveikatos būklės ir kūno kondicijos. Jei patelė nusilpusi, per liesa ar turi parazitų, inkubacijos rezultatai gali būti prastesni. Ne mažiau svarbi ir lizdo aplinka - jis turi būti sausas, švarus, apsaugotas nuo skersvėjų bei plėšrūnų. Inkubatorius suteikia galimybę tiksliai kontroliuoti temperatūrą, drėgmę ir ventiliaciją, todėl dažnai pasirenkamas ūkiuose, kuriuose siekiama didesnio produktyvumo. Tačiau šis metodas reikalauja disciplinos ir nuolatinės kontrolės.

Veterinarinėje praktikoje viena dažniausių problemų - per žema drėgmė paskutinėmis inkubacijos dienomis. Dėl to lukšto vidinė plėvelė išsausėja ir prilimpa prie jauniklio kūno, išsivysto vadinamasis „prilipusio jauniklio“ sindromas. Perėjimo laikotarpiu pasitaikančios komplikacijos dažniausiai susijusios su veislinių paukščių kokybe arba inkubacijos režimo klaidomis. Nevaisingi kiaušiniai paprastai būna netinkamo patino ir patelių santykio pasekmė arba susiję su per senais reprodukciniais paukščiais. Ankstyva embriono žūtis dažniausiai rodo temperatūros svyravimus pirmosiomis inkubacijos dienomis. Silpni, vangūs jaunikliai neretai signalizuoja apie tėvinių paukščių mitybos trūkumus. Praktikoje rekomenduojama atlikti kiaušinių peršvietimą (ovoskopiją) maždaug 7-10 ir 18-21 inkubacijos dieną. Reguliariai vartykite kiaušinius: tai apsaugo embrioną nuo prilipimo prie lukšto ir užtikrina tolygų vystymąsi. Atlikite ovoskopiją: peršvieskite kiaušinius 7-10 ir 18-21 dieną, kad laiku pašalintumėte nevaisinius ar žuvusius embrionus. Palaikykite švarą lizduose ir inkubatoriuje: higiena sumažina bakterinių infekcijų riziką.

Kada būtina kreiptis į veterinarijos ar paukštininkystės specialistą

• Daugiau nei 50 % kiaušinių lieka neišsiritę: tai gali rodyti sisteminę inkubacijos ar veisimo problemą.
• Išsirita silpni ar deformuoti jaunikliai: tikėtinas mitybos trūkumas ar genetinės problemos.
• Pastebimi lukšto pakitimai ar nemalonus kvapas: galimos bakterinės infekcijos.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

• Kiek laiko reikia perinti žąsų kiaušinius? Žąsų kiaušiniai paprastai peri 28-31 dieną. Tiksli trukmė priklauso nuo veislės, inkubacijos sąlygų ir embriono vystymosi tempo.
• Kodėl neišsirita dalis žąsų kiaušinių? Dažniausios priežastys yra nevaisingumas, netinkama temperatūra ar drėgmė inkubatoriuje, prasta veislinių paukščių mityba arba nepakankama ventiliacija.
• Ar galima purkšti žąsų kiaušinius vandeniu perėjimo metu? Taip, nuo maždaug 10-15 inkubacijos dienos rekomenduojama lengvai sudrėkinti kiaušinius šiltu vandeniu. Tai imituoja natūralų drėkinimą, kai žąsis grįžta į lizdą po maudynių.
• Ar galima padėti žąsiukui išsiristi? Intervencija galima tik išskirtiniais atvejais ir turint patirties. Per anksti atidarius lukštą galima sukelti kraujavimą ar infekciją. Jei kyla abejonių, geriau pasikonsultuoti su specialistu.
• Kokio dydžio yra žąsų kiaušiniai? Vidutinis žąsų kiaušinio svoris svyruoja nuo 120 iki 200 gramų. Tai vieni didžiausių naminių paukščių kiaušinių, todėl jų inkubacija reikalauja didesnio dėmesio drėgmei ir ventiliacijai.

Žąsies kiaušinio perėjimas - tai procesas, apipintas įvairiais mitais ir išankstinėmis žiniomis. Šiame straipsnyje, remiantis patirtimi, žiniomis bei įžvalgomis, pabandysime išsklaidyti šį apgaulingą šydą.

tags: #jaunu #zasu #kiausiniai #kokio #jie #dydzio

• Iššūkiai ir Viltys gyvūnų prieglaudoje
• Šeimos aforizmai
• Pagalba socialinės globos įstaigoje
• Philips Avent pientraukių dalys
• Komplikacijos naujagimiams ir alkoholis