Lietuvos socialinė politika pastaruoju metu prioritetine kryptimi pasirinko vaiko globos sistemos pertvarką. Šis procesas mūsų šalyje prasidėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, priėmus atitinkamus teisės aktus, ir didžiąja dalimi buvo paveiktas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (1993 m.) ratifikavimo bei Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (nuo 2004 m.). Tačiau šis procesas pasižymi per mažu efektyvumu ir lėtumu.
Nepaisant tam tikrų teigiamų pokyčių šioje srityje, kasmet vis dar daugiau nei du tūkstančiai vaikų netenka tėvų globos, o metų pabaigoje tokiose situacijose atsiduria beveik dešimt tūkstančių vaikų (tai sudaro 2 procentus visų Lietuvoje gyvenančių vaikų). Beveik pusei šių vaikų užtikrinama institucinė globa, kitiems vaikams globą teikia šeimos (didžioji dalis - giminaičiai), o tik nedidelė dalis - šeimynose.
Daugelį metų institucinę globą kritikuoja mokslininkai, socialinės politikos ekspertai ir institucijų atstovai. Nors tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai numato, jog institucinė globa vaikui gali būti taikoma tik kaip kraštutinė priemonė, kai išnaudotos visos galimybės vaiką apgyvendinti globėjų šeimoje, statistika rodo, kad daugeliu atvejų dėl nepakankamai išvystytos šeimos globos sistemos ir alternatyvių pagalbos formų stygiaus, vaiko apgyvendinimas stacionarioje globos įstaigoje tampa pirma ir vienintele priemone (statistika rodo, kad 2014 m. 40 % vaikų buvo apgyvendinti institucijose).
Žinoma, kad dauguma Lietuvos vaikų stacionarių globos įstaigų netinkamos pozityviai vaiko socializacijai ne dėl materialinių sąlygų (didžioji dalis įstaigų buvo restruktūrizuotos), o dėl to, kad jose negali būti užtikrinta artima šeimos aplinka, negali būti patenkinti vaiko poreikiai turiningiems santykiams su suaugusiaisiais.
Naujausi tyrimai parodė, kad vaikų, gyvenančių stacionariose globos įstaigose, intelektinė ir psichinė raida sulėtėja ne tiek dėl įgimtų veiksnių ar centrinės nervų sistemos pažeidimų, kiek dėl santykių kokybės ir efektyvios sąveikos su suaugusiaisiais stokos. Vaikams užtikrinamas apgyvendinimas, priežiūra ir tam tikras saugumas, tačiau jie nėra apsaugoti nuo psichinės deprivacijos, kuri tęsiasi kitomis formomis. Mokslininkai pastebi, kad prisirišimo sutrikimai ir globos namų sąlygos gali sukelti įvairias vaiko sveikatos, kognityvines, emocines, dorovines problemas (Browne, 2009, Wheten, Osterman 2014).
Nors Lietuvoje vaiko globos klausimams skiriama daug dėmesio, tačiau tyrimų šia tema, ypač deinstitucionalizacijos proceso tema, nėra daug. Dauguma mokslininkų tyrė vaikų institucinės globos ypatybes ir jos poveikį vaiko raidai bei socializacijai. Žalimienė (2007) atliko institucinės globos kokybės tyrimą, Zbarauskaitė (2012), Lesinkienė ir Karalienė (2008) ir kt. atliko vaikų, gyvenančių stacionariose globos įstaigose, tyrimus prisirišimo teorijos aspektu. Šie tyrimai atskleidė neigiamą institucinės globos poveikį vaiko psichosocialinei raidai, galimas elgesio ir emocines problemas. Snieškienė ir Tamutienė (2014) atliko lyginamąją skirtingų globos formų analizę žmogaus teisių požiūriu - jie palygino institucijose ir globėjų šeimose gyvenančius vaikus. Tyrimas parodė, kad vaiko teisių rodiklių įgyvendinimas yra palankesnis šeimos globojant, be to, vaikai patiria mažiau socializacijos problemų ir labiau linkę teigiamai vertinti savo gyvenamąją aplinką bei santykius su suaugusiaisiais nei tie, kurie gyvena stacionariose globos įstaigose. Vitkauskas (2010) taip pat nagrinėjo vaiko globos problemas vaiko apsaugos perspektyvoje. Poviliūnas (2014), tyręs vaiko gerovės politikos įgyvendinimą Lietuvoje, teigia, kad būtina paspartinti deinstitucionalizacijos procesą, užtikrinti kiekvieno žingsnio individualizavimą, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko specifinius interesus, poreikius ir kitas aplinkybes. Bobinienė ir Voitechovič (2012) apibūdino galimas vaiko globos deinstitucionalizacijos prevencijos ir intervencijos priemones ir pabrėžė socialinio darbo su socialinės rizikos šeimomis svarbą. Prevencinis darbas su šeimomis taip pat išryškėja Pūro (2012) ir kitų autorių darbuose.
Šiame straipsnyje analizuojama vaikų stacionarių globos įstaigų deinstitucionalizacijos situacija, prasidėjusi prieš keletą metų Lietuvoje, taip pat šių įstaigų socialinių darbuotojų pozicija, pasiruošimas ir dalyvavimas šiame procese; pristatomas geruoju pavyzdžiu dirbančių naujomis aplinkybėmis.
Naudoti šie tyrimo metodai: literatūros analizė, teisės aktų analizė, ekspertų interviu. Empirinio tyrimo (interviu) tikslas - nustatyti vaikų stacionarių globos įstaigose dirbančių socialinių darbuotojų poziciją, jų pasiruošimą deinstitucionalizacijai ir dalyvavimą procese. Tam tikslui buvo atlikti naratyviniai interviu su septyniais ekspertais iš keturių skirtingų vaikų stacionarių globos įstaigų: dvi įstaigos dideliuose miestuose, panašios vaikų apgyvendinimo apimtimi ir darbo organizavimo principais, viena įstaiga mažame mieste ir viena vaikų stacionari globos įstaiga, kurioje jau prasidėjo deinstitucionalizacija. Interviu ir jų analizė atlikti pagal „Grounded theory“ metodologiją - Strauss, Corbin versiją (2008). Straipsnyje apibendrinamos kelios interviu dalyvių išsakytos patirtys ir įžvalgos, ir, nepaisant tyrimo ribotumo, rezultatai atspindi tam tikras šiam procesui reikšmingas tendencijas. Žinoma, detalesnis situacijos nagrinėjimas reikalauja tolimesnių tyrimų.
Akademinės literatūros, tyrimų ir teisės aktų analizė atskleidė, kad vaikų stacionarių globos įstaigų deinstitucionalizacija yra sudėtingas ir laipsniškas procesas, apimantis ne tik stacionarių įstaigų uždarymą, bet ir alternatyvių pagalbos paslaugų sukūrimą, prevencinio darbo su šeimomis plėtojimą, siekiant sumažinti vaikų, patenkančių į globos sistemą, skaičių. Todėl nekompetentingi ir nepasirengę veiksmai gali sukelti riziką minėtiems vaikams: jie gali būti priverstinai grąžinti į savo problemines šeimas ar su jomis susieti, mechaniškai perkelti į kitas gyvenamąsias vietas, nepaisant jų realios situacijos, poreikių ir geriausių interesų.
Kita vertus, pastebima, kad Lietuvoje deinstitucionalizacijos procesas yra per lėtas ir neefektyvus. Nors pertvarkos procesas pradėtas prieš daugiau nei dešimt metų, vis dar išlieka problematiški punktai: neadekvačiai parengta teisinė bazė, aiškaus ir vieningo „Veiksmų plano“ įgyvendinimo skirtinguose regionuose trūkumas, nėra aiškaus finansinio mechanizmo. Be to, nepavyko įgyvendinti plano mažinti mažamečių vaikų apgyvendinimą institucijose, mažinti socialinės rizikos šeimų ir jų vaikų skaičių; vis dar trūksta socialinių paslaugų šeimoms, nėra pagalbos krizinėje situacijoje esančiai šeimai teisinio sureguliavimo (šiuo metu pagalbą gali gauti tik šeimos, įtrauktos į socialinės rizikos šeimų apskaitą) ir kt.
Ekspertų interviu parodė, kad specialistams trūksta informacijos ir diskusijų apie deinstitucionalizacijos temą stacionariose globos įstaigose, su išoriniais ekspertais bei atsakingų institucijų atstovais. Kita vertus, nepastebėta ir iniciatyvų iš pačių interviu dalyvių. Nežinomybė didina nerimą tarp darbuotojų: jie kelia klausimus ir abejones dėl pertvarkos proceso, prisimena nesėkmingus projektus, nerimauja dėl savo darbo vietų ar pareigybių pasikeitimo. Dėl šios priežasties socialiniai darbuotojai, atrodo, yra skeptiški deinstitucionalizacijos atžvilgiu ir netgi jai priešinasi. Vis dėlto visi interviu dalyviai patvirtino, kad ši pertvarka yra būtina, nes institucijos nėra lygiavertės šeimos aplinkai ir neatitinka vaikų poreikių. Be to, pastebėta, kad tie, kurie turi stiprią motyvaciją dirbti su vaikais, nori tęsti darbą naujomis sąlygomis, o tie, kurie turi silpną motyvaciją, turi daugiau abejonių ir nėra tikri, kad atitiks naująją sistemą.
Tyrimas atskleidė svarbiausius veiksnius, galinčius lemti sėkmingą pertvarkos įgyvendinimą: informacijos sklaida, tinkamas specialistų profesinis parengimas/perkvalifikavimas, socialinių darbuotojų atlyginimų didinimas ir bendrai finansinių išteklių didinimas, užsienio patirties analizė, detalių, orientuotų į vaikų poreikius, projektų parengimas ir darnaus prevencinio darbo su šeimomis skatinimas.
Apibendrinant galima teigti, kad pastangos reformuoti vaiko globos sistemą Lietuvoje buvo išties nemažos. Tačiau programos, reglamentai, koncepcijos, strategijos iki šiol buvo traktuojamos kaip rekomendacijos, o realių reformos priemonių įgyvendinimo žingsnių iki šiol buvo gana nedaug.
Pagal analizuotą medžiagą galima daryti išvadą, kad deinstitucionalizacijos procesui trūksta politinės valios ir visų dalyvaujančių subjektų, o galiausiai ir visos visuomenės, vieningo dalyvavimo. Būtent todėl susidaro įspūdis, kad, kaip pasakoje S. Krylovo, „vežimas“ nepajuda iš vietos.
Straipsnyje analizuojama socialinės vaikų globos sistemos transformacija Lietuvoje, siekiant iki 2020 metų panaikinti institucinius vaikų globos namus ir perkelti vaikus į tėvų globėjų ir įtėvių šeimas, taip pat grąžinti juos biologiniams tėvams. Tačiau pereinamuoju laikotarpiu pastebimas globos trikdymas, o savivaldybės renkasi tarpinį variantą ir apgyvendina vaikus bendruomeniniuose namuose, teikiančiuose trumpalaikę ar ilgalaikę socialinę globą. Jam teikiamos socialinės paslaugos socialinės globos įstaigoje, kurioje bendruomenė atskirame kambaryje (name, bute) šeimai artimoje aplinkoje apgyvendina iki 8 vaikų. Teikiant socialines paslaugas tėvų globai, būtina suprasti deinstitucionalizacijos svarbą socialinių paslaugų sistemoje ir modeliuoti savo veiklą link namų aplinkos, turint omenyje, kad deinstitucionalizacijos procesas apima nuolatinės globos formavimo pokyčius, paslaugas, kurios geriausiai atitinka kiekvieno vaiko individualius interesus, atsižvelgiant į jo augimo ir tobulėjimo poreikius. Tai galima pasiekti tik gerinant socialinių paslaugų organizacijų žmogiškųjų išteklių gebėjimus, suteikiant tinkamas žinias, kad būtų teikiamos individualizuotos paslaugos, paremtos rezultatų orientavimo principais.
Naudoti taikomieji tyrimų metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, socialinių darbuotojų interviu bendruomeniniuose globos namuose, tyrimų rezultatų analizė ir interpretacija.
2015 m. pradžios įvykiai - seksualinio išnaudojimo atvejai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, smurtas ir prievarta Vilijampolės socialinės globos namuose, LR Seimo kontrolierių ataskaita apie socializacijos centruose esančius nusiraminimo kambarius, pedofilijos atvejis Viešvilės vaikų globos namuose - patvirtino Lietuvos globos sistemos ydingumą. Deja, tokie šokiruojantys įvykiai nesupurto sistemos, jie pamirštami, o po kurio laiko vėl kas nors skandalingo nutinka tose įstaigose, kurios turėtų būti iš esmės pertvarkytos.
Nors moksliniai tyrimai patvirtina, jog daugybė vaikų, patekę į globos įstaigą būdami dar labai maži, vėliau kenčia dėl socialinės ir emocinės raidos sunkumų, Lietuvoje vis dar gaji išankstinė nuostata, jog esama šeimų, kurios niekuomet nesugebės pasirūpinti vaikais, o vienintelis būdas išspręsti susidariusią sudėtingą situaciją - paimti vaiką valstybės globon.
Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Vaiko teisių konvencija, o taip pat ir kiti žmogaus teises reglamentuojantys tarptautiniai dokumentai pabrėžia, jog tokios paslaugos kaip sveikatos apsauga, švietimas ir bendruomeninė globa turėtų būti prieinamos visoms šeimoms. Tuo tarpu rekomendacijos, kuriomis siekiama apsaugoti be globos likusius vaikus, nurodo, jog pats geriausias nekintamas sprendimas vaikui yra jo grąžinimas į šeimą ir to reikia siekti, net jei vaiko biologinė šeima neatrodo ideali ar jos tradicijos ir gyvenimo būdas skiriasi nuo visuomenėje paplitusių normų.
Siekiant išsaugoti šeimą turėtų būti stengiamasi šeimas padaryti tvirtesnes, joms išugdant nuostatas, įgūdžius, gebėjimus ir priemones, kuriomis jos galėtų tinkamai pasirūpinti savo vaikų apsauga ir vystymusi. Vaiko augimas biologinėje šeimoje, kai tik tai įmanoma, turėtų būti prioritetas.
Sėkmingiau nei dauguma kitų globos namų įstaigų dirbančių Lietuvoje - dar prieš Antrąjį pasaulinį karą savo istoriją pradėję Utenos vaikų globos namai. Per beveik 100 gyvavimo metų globos namai keitė ne tik veiklos vietą. Pradėję veikti kaip perpildyti vaikų globos namai, kuriuose 50 įvairaus amžiaus vaikų prižiūrėjo tik viena auklėtoja, nuo 2001 m. ši globos įstaiga intensyvino darbą su tėvais, globėjais, šeimomis ir bendruomene. Tuo metu dar nebuvo strateginių pertvarkos dokumentų, o deinstitucionalizacijos idėjas aptarinėjo tik aktyvių nevyriausybinių organizacijų, o ne valdžios institucijų atstovai.
Tiesa, reikia paminėti, kad iki 2012 m. Globos namų direktorės Dianos Deveikienės teigimu, šiuo metu dirbantys 35 specialistai labai daug dirba ne tik su be priežiūros likusiais vaikais, bet ir su jų tėvais. Ypatingas dėmesys skiriamas mamoms, nes, kad ir kaip gerai būtų aprūpinti globos namai, kad ir koks visapusiškas dėmesys vaikui būtų skiriamas, tėvų dėmesio niekas neatstos.
Įgyvendinant globotinių individualius socialinės globos planus, aktyviai įtraukiami vaikų biologiniai tėvai, artimieji, taip siekiant sustiprinti jų tarpusavio ryšius. Atvežus į globos įstaigą likimo valiai paliktą vaiką, pirmiausia surandama jo mama, kuriai sudaromos sąlygos apsigyventi tame pačiame pastate su vaiku.
Tėvams, kuriems trūksta žinių ir įgūdžių, leidžiančių jiems saugiai ir sėkmingai auginti vaikus, kurti pagarbius tarpusavio santykius, efektyviai įveikti iškylančius neaiškumus ir sunkumus, sudaromos galimybės lankyti Pozityvios tėvystės mokymus.
Dažna problema šeimoje - vyro smurtinis elgesys, taigi stengiamasi nutraukti tokį elgesį ir kurti gyvenimą be smurto bei žmogaus teisių pažeidimų prieš artimuosius. Tad nuo 2013 m. įstaigoje veikia ir Utenos apskrities vyrų krizių centras, kurio tikslas - suteikti pagalbą smurtaujantiems vyrams. Krizių centre teikiamos socialinės, psichologinės, teisinės pagalbos krizinėje situacijoje atsidūrusiems vyrams bei jų šeimos nariams. Taip pat organizuojamos individualios ir grupinės konsultacijos smurtinio elgesio keitimo programose. Vyrų krizių centras bendradarbiauja su Panevėžio apygardos probacijos tarnybos Utenos skyriumi.
Lietuvos visuomenė turi daug išankstinių nuostatų ir neteisingų stereotipų, susijusių su globos netekusių vaikų įsivaikinimu, vienas jų - jog tapti globėju yra sunku. Nuo 2008 m. globos namų specialistės ne tik veda globėjų ir įtėvių mokymus, o taip pat ir ieško naujų globėjų bei dalijasi gerąja patirtimi. Jų siekiamybė - kad vaikus globotų šeimos ar pavieniai globėjai, kas nutinka vis dar ganėtinai retai.
Aktyviai vykdomoje globėjų ir įtėvių rengimo programoje dalyvauja Zarasai, Kupiškis, Molėtai, Rokiškis, Ukmergė ir Utena. Globos namai užsiima ir visuomenės švietimo veiklomis, stengiasi užmegzti kuo glaudesnius ryšius su bendruomene, tokiu būdu mažindami juose gyvenančių vaikų diskriminavimą. Vykdomos įvairios kultūrinės, sporto veiklos, prisidedama prie visuomeninių akcijų (pvz.: Maisto banko).
Dar 2012 m. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija patvirtino neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos ir suaugusių neįgalių asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijos strategines gaires, o 2014 m. - perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014-2020 m. veiksmų planą. Nevyriausybinių organizacijų atstovai pabrėžia, kad veiksmų planą būtina įgyvendinti neatidėliojant, tačiau apgalvotai ir atsakingai. Lietuvai svarbu pereiti nuo institucinės globos ir iki 2020 m.
Utenos vaikų globos namų veiklos pagrindinis tikslas - sustiprinus šeimą, sugrąžinti vaiką jo biologiniams tėvams, o nepavykus surasti jam kitą (globėjų) šeimą. Todėl šios įstaigos darbuotojai sukaupė vertingos praktikos, kuri galėtų būti naudinga kitiems globos namams, pagerinti vaikų globos namų gyvenimo kokybę, teikiant pagalbą pažeidžiamoms šeimoms ir mažinant globojamų vaikų skaičių institucijose. Vien 2013 m. 24 vaikai, kuriems buvo teikiamos socialinės globos paslaugos, grąžinti į šeimas. Tikėtina, jog pradėjus realius pertvarkos veiksmus „iš viršaus“, kurios šiais metais planuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Utenos vaikų globos namų praktika „iš apačios“ bus realius pertvarkos rezultatus užtikrinantis veiksnys.
Straipsnyje nagrinėjama vaikų globos namų deinstitucionalizacijos problema Lietuvoje, pateikiamos kai kurių globos namų socialinių darbuotojų įžvalgos ir patirtys šiuo pereinamuoju laikotarpiu. Institucinė vaiko globa pastaraisiais metais kritikuojama kaip ydinga vaiko visapusiškam vystymuisi ir ugdymui, tačiau pastebima, kad prasidėjusi sistemos pertvarka yra sudėtingas procesas, pastaraisiais metais daugiausia stringantis dėl politinės valios stokos, dalyvaujančių subjektų (valdžios institucijų, globos namų, bendruomenių, mokslininkų) aktyvaus ir darnaus veikimo bei bendradarbiavimo trūkumo. Kartu akivaizdu, kad vaikų globos namų deinstitualizacija yra nacionalinio lygmens problema ir šis procesas neįmanomas be didesnio visos visuomenės įsitraukimo ir žmonių sąmoningumo pokyčių.
Straipsnyje analizuojama, kaip keičiasi socialinio darbuotojo darbo turinys teikiant paslaugas bendruomeniniuose vaikų globos namuose vaikams su intelekto ir (ar) psichikos negalia.
Sėkmingesnis vaikų, turinčių intelekto ir (ar) psichikos negalią, integravimas į visuomenę priklauso nuo socialinio darbuotojo kompetencijų ir gebėjimo taikyti įvairias ugdymo, ugdymo ir socializacijos strategijas.
Budinčių globotojų patirtys kuriant vaikui saugią aplinką.
Deinstitutionalizacijos procesas Lietuvoje apima ne tik institucijų uždarymą, bet ir naujų bendruomeninių paslaugų kūrimą, socialinių darbuotojų vaidmens keitimą.
Globėjų (rūpintojų) šeimos ir globos centrai - svarbi grandis kuriant tvarią vaiko globos politiką.
Globos koordinatorių patiriami sunkumai dirbant su globėjų (rūpintojų) šeimomis globos centre.
Grupinio gyvenimo namų gyventojų (vaikų) socialinė gerovė deinstitucionalizacijos kontekste.
Institucinės globos sistemos transformacija: tendencijos ir vaikų globos institucijų plėtros perspektyvos.
Įvaikinimas: deinstitucionalizacija - palankių sąlygų vaikui augti šeimoje prielaidų sudarymas.
Paauglių, išėjusių iš vaikų globos namų į bendruomeninius globos namus, patirtis.
Priėmimas globojant vaiką: patirtis, kurianti naują kultūrą.
Psichosocialinę negalią turinčių asmenų deinstitucionalizacija iš ekologinės sistemų teorijos perspektyvos.
Socialinė pagalba šeimai: kaip vykdyti institucinės vaikų globos (rūpybos) prevenciją.
Vaiko globos sisteminė pertvarka kaip iššūkis socialinių darbuotojų profesionalumui: kas parodo supervizijos ir intervizijos poreikį?.
Vaikų savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymasis bendruomeniniuose vaikų globos namuose: vaikų patirčių analizė.
tags: #vaiko #globos #sistemos #deinstitucionalizacijos #koncepcija #ir
