Jėzus Kristus - tai centrinė figūra krikščionybėje, tikintiems Dievo Sūnus ir pasaulio Išganytojas. Jo gyvenimo istorija, nors ir apipilta tikėjimu bei dieviškumu, taip pat susipina su kasdienybe ir žmogiškumu, kaip ir visų mūsų. Nors Jėzus yra Dievas, jis taip pat panašus į mus. Galbūt jau girdėjote keletą istorijų apie Jėzų, ir kai kurios iš jų yra tikrai garsios. Pavyzdžiui, apie tai, kaip Jėzus gimė per Kalėdas… arba kaip Jis mirė ant kryžiaus, o per Velykas prisikėlė.
Taip pat galbūt girdėjote, kad Jėzus mokė dideles minias arba padėjo ligoniams pasijusti geriau ir juos išgydė. Jis iš tiesų darė visus šiuos dalykus, tačiau tai dar ne viskas, ką reikia žinoti apie Jėzų. Jis taip pat darė daugybę įprastų dalykų, pavyzdžiui, padėjo mamai atlikti namų ruošos darbus, žaidė su broliais ir seserimis, galbūt net knarkė.
Daugiausiai yra žinoma apie paskutiniuosius Jėzaus gyvenimo metus iš Evangelijų. Keturios kanoninės evangelijos (Mato, Morkaus, Luko, Jono) yra išsamiausi Jėzaus gyvenimą ir tarnystę liudijantys šaltiniai. Kita vertus, kitose Naujojo Testamento knygose taip pat yra nuorodų apie reikšmingus Jėzaus gyvenimo epizodus, tokius kaip Paskutinė vakarienė.
Jėzus Kristus (hebr. Ješua - Jahvė gelbėja; gr. Χριστός - Christos, lot. Christus - „mesijas“, „pateptasis“) gimė apie 7 ar 4 m. pr. m. Jo motinai, dievobaimingai žydei Marijai, pasirodė angelas ir paskelbė, kad ji taps nėščia iš Šventosios Dvasios ir pagimdys vaiką. Marijos vyras, Juozapas, priklausė Dovydo giminei.
Jėzus gimė Betliejaus mieste Judėjoje (krikščionys interpretuoja tai kaip pranašo Michėjo pranašystę) Erodo Didžiojo ir Romos imperatoriaus Augusto valdymo laikais. Vaikelis angelo nurodymu pavadintas Jėzumi. Jėzus turėjo brolius Simoną, Jokūbą, Judą ir Juozapą. Taip pat keliama prielaida, kad jie ar dalis jų galėję būti pusbroliai ar Juozapo vaikai iš ankstesnės jo santuokos. Vienas jų, Jokūbas, tapo pirmuoju Jeruzalės bažnyčios vyskupu.
Romos imperatorius Cezaris Augustas išleido potvarkį atlikti gyventojų surašymą. Todėl Juozapas išsiruošia į savo gimtąjį miestą Betliejų, esantį kiek į pietus nuo Jeruzalės. Užsirašyti į Betliejų suplūsta daugybė žmonių. Juozapas ir Marija neranda kitos vietos apsistoti kaip tvartelyje, kur laikomi asilai ir kiti gyvuliai. Čia Jėzus ir gimsta.
Šią ypatingą naktį piemenis, budinčius prie savo bandų, netikėtai apgaubia Jehovos šlovės šviesa. Jiems pasirodo Dievo angelas ir taria: „Nebijokite, štai skelbiu jums gerą naujieną apie didį džiaugsmą, kuris aplankys visą tautą. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Kristus ir Viešpats.“
Angelams pakilus į dangų, piemenys ima tarpusavyje kalbėtis: „Tuojau pat eikime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko ir ką Jehova mums apreiškė.“ Atskubėję į vietą jie randa viską taip, kaip angelas ir sakė, - naujagimis Jėzus suvystytas guli ėdžiose. Piemenys papasakoja, kokią žinią iš angelo išgirdo. Jų pasakojimas visiems kelia nuostabą.
Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimęs Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“
Išminčiai, vadovaujami ypatingos žvaigždės, atkeliavo į Betliejų. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.
Jėzus buvo žydas iš Galilėjos, kurį pakrikštijo Jonas Krikštytojas. Tarnystę Jėzus pradėjo nuo to, kad pasikrikštijo pas tuometinį pranašą Joną Krikštytoją. Tuomet, praleidęs 40 dienų pasninkaudamas dykumoje, Jėzus apsigyveno Kafarnaume šalia Genezareto ežero. Kristus surinko 12 mokinių, kurie keturiose Evangelijose geriau žinomi kaip apaštalai.
Po keliolikos metų, kai Jėzus pasimetė Jeruzalėje, jo tėvai rado jį sėdintį tarp mokytojų šventykloje, jų besiklausantį ir juos beklausinėjantį. Anot Evangelijų, dievobaimingai žydei merginai vardu Marija pasirodė angelas ir paskelbė apie tai, kad ji taps nėščia iš Šventosios Dvasios ir pagimdys vaiką.
Visose evangelijose rašoma, kad Jėzus savo gyvenimo žemėje metu mokė žmones ir padarė antgamtinių stebuklų. Kita vertus, stebuklų darymas mažiau akcentuojamas Jono evangelijoje. Jėzus gydė ligonius, išvarinėjo demonus, mokė dažniausiai palyginimais ir parabolėmis. Jis mokė apie Dievo karalystę, meilę artimui ir atleidimą.
Evangelijoje pagal Morkų kalbama, jog kildavo konfliktų tarp Jėzaus ir jo kaimynų bei šeimos. Jėzaus motinai ir broliams kaimynai sakė, kad Jėzus - „galvos netekęs“ ar „apsėstas“. Į tai Kristus atsakė, teigdamas, jog jo sekėjai yra tikroji jo šeima.
Pasakojama, kad judėjų vyresnybė už religinę išdavystę norėjo nužudyti Jėzų. Tačiau Kristus buvo mylimas ir turėjo daug pasekėjų. Todėl buvo neįmanoma jį suimti dienos metu. Vienas iš Jėzaus artimiausių mokinių, Judas Iskarijotas, už 30 sidabrinių mokestį išdavė Mesiją. Naktį Jėzų suėmė, išniekino ir išjuokė. Tuo tarpu jis nesipriešino ir nepratarė nė žodžio.
Krikščionys tiki, kad Jėzaus Kristaus mirtimi kiekvienas tikintysis gauna išgelbėjimą iš amžinos pražūties pragare, kaip Dievo bausmės už žmogaus nuodėmes. Anksčiau Dievo išrinktąja tauta buvo tik Izraelis, o Kristaus auka atvėrė kelią ir pagonims tapti Dievo tauta. Jėzaus mirties galia suteikia žmogui pergalę prieš šėtoną, nuodėmę ir savo ydas bei geismus.
Po trijų dienų, kai buvo palaidotas, Kristus, kaip ir žadėjo būdamas gyvas, - prisikėlė. Jėzus Kristus pažadėjo grįžti antrą kartą tokiu pat būdu kaip jis pakilo.
Jėzus yra esminė figūra krikščionybėje. Yra skirtumų tarp skirtingų denominacijų pagal tai, kaip vertinamas Kristus. Bendru atveju krikščionių požiūris į Jėzų remiasi įvairiais Naujojo Testamento šaltiniais, tokiais kaip kanoninės evangelijos, apaštalo Pauliaus laiškai ir Jono raštai.
Islame Jėzus yra pranašas, savo tarnyste ruošęs kelią Mahometui. Kita vertus, musulmonai tiki, kad Jėzus buvo Alacho gyvas paimtas į dangų. Musulmonų aiškinimu, Jėzus išties nukryžiuotas nebuvo - jis arba apsimetęs, o jo vietoje buvęs nukryžiuotas vienas apaštalų, arba kad nors Jėzaus žmogiškas kūnas ir mirė ant kryžiaus, jo dieviška prigimtis (dvasia) išlikusi ir įžengusi į dangų, tad jo mirtis tebuvęs vaizdinys.
Kūdikėlis Kristus: gimimo istorija
Jėzus yra esminė figūra krikščionybėje. Yra skirtumų tarp skirtingų denominacijų pagal tai, kaip vertinamas Kristus. Bendru atveju krikščionių požiūris į Jėzų remiasi įvairiais Naujojo Testamento šaltiniais, tokiais kaip kanoninės evangelijos, apaštalo Pauliaus laiškai ir Jono raštai.
Krikščionių tikima, kad Kristaus (Mesijo) atėjimą pranašavo ne vienas Senojo Testamento pranašas. Kai kurie induistai laiko Jėzų buvus avataru ar sadhu. Paramahansa Jogananda, indu guru, mokė, kad Jėzus buvęs Eliziejaus reinkarnacija ir Jono Krikštytojo mokinys, kuris savo ruožtu buvęs Elijo reinkarnacija. Kai kurie budistai, tarp jų Dalai Lama XIV, Jėzų laiko bodisatva, paskyrusia savo gyvenimą žmonijos gerovei.
Nuo XX a. populiarėjančiame Naujojo Amžiaus judėjime požiūris į Kristų yra labai įvairus. Teosofai, iš kurių kilo daug Naujojo Amžiaus judėjimo idėjų, Jėzų laiko Jėzumi Mokytoju, dvasiniu reformatoriumi, ir tiki kad Kristus po daugybės reinkarnacijų apsigyveno Jėzaus kūne. Urantijos knyga skelbia Jėzų esant vienu iš 700 000 dieviškųjų Dievo sūnų.
Vokiečių pastorius ir poetas Entonis Teodoras savo knygoje „Jėzus Kristus meilėje“ rašo, kad yra vienybė tarp Jėzaus mokymo ir to, kas parašyta Korane, Vedose, Upanišadose, Talmude ir Avestoje. Nors ateistai atmeta Jėzaus dieviškumą, požiūris į jį kaip asmenybę skiriasi - vieni tvirtina, kad Jėzaus mokoma moralė prieštarauja žmogaus prigimčiai ir dėl to žalinga, kiti yra suabejoję Jėzaus psichine sveikata, tačiau dar kiti yra pripažinę Jėzaus „moralini pranašumą“.
Beveik visi šių laikų senovės antikos tyrinėtojai sutinka, jog Jėzus buvo istorinė asmenybė, nors vienintelių turimų šaltinių - Evangelijų - patikimumas pateikiant jo tikslų istorinį portretą yra ginčytinas. Tacito „Analuose“ rašoma: „Kad paskalos nurimtų, kaltininkais Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. To vardo pradininkas Kristus, Tiberijui valdant, prokuratoriaus Poncijaus Piloto buvo pasmerktas mirti; tam kartui išnaikinti šie pražūtingi prietarai vėl atgijo ir paplitę ne tik Judėjoje, kur šios piktžolės šaknys, bet ir Romoje, kur iš visų pusių suplaukia ir tarpsta visos šlykštynės ir begėdystės“.
Plinijus Jaunesnysis vienoje iš savo ataskaitų Trajanui rašo: „Šis tikėjimas plinta visur, ne tik miestuose ir kaimuose, bet ir visame krašte. Šventyklos tuštėja, ir žmonės jau senai nebeaukoja dievams. <…> Jie turi paprotį tam tikromis dienomis prieš saulėtekį rinktis ir melstis Kristui kaip dievui“.
Svetonijus savo veikale Cezarių Gyvenimas taip pat du sykius pamini Jėzų. Skyriuje apie imperatorių Klaudijų rašoma: „žydus išvarė iš Romos už tai, kad be perstojo maištavo, kurstomi kažkokio Kristaus“, o skyriuje apie Neroną: „buvo kankinami krikščionys, naujo ir nusikalstamo prietaro pasekėjai.“
