Vaiko gimimas - tai ne tik didžiausias stebuklas ir džiaugsmas, bet ir naujas, apmąstymų reikalaujantis gyvenimo etapas kiekvienai porai. Nors daugelis kūdikio atėjimą į šį pasaulį sieja tik su labai švelniais, romantiškais ir pakiliais jausmais, tačiau visuomenėje vis dažniau girdime ir kitas sąvokas: depresija po gimdymo ar šeimos krizė. Kaip pora gali spręsti santykių problemas ir kartu įveikti po vaiko gimimo atsiradusį išbandymą? Kas vyrą ir moterį suartina? Apie tai pasakoja psichologai ir specialistai.
Suvokimas, kad santykiai nebebus tokie, kokie buvo iki gimus vaikeliui, tačiau tai nereiškia, kad jie bus blogesni. Tiesiog į santykius reikės daug daugiau investuoti, juos puoselėti ir auginti bei augti patiems.
Santykiai po vaiko gimimo: kodėl jie keičiasi?
Dar prieš vaiko gimimą santykiai turi tam tikrą ritmą, daugiau erdvės vienas kitam, bendri pomėgiai, spontaniškumas. Gimus vaikui, prioritetai pasikeičia iš esmės. Visa energija ir dėmesys natūraliai krypsta į naują gyvybę, o partnerystė tarsi atsiduria „antrame plane“. Ši situacija savaime nėra bloga - tai natūrali vystymosi dalis. Tačiau jei nesame tam pasiruošę, pokyčiai gali sukelti daug nesusipratimų:
- Skirtingi lūkesčiai, kai vienas iš partnerių gali tikėtis daugiau pagalbos ar emocinio palaikymo, kitas nesuprasti ar nežinoti, ko iš jo tikimasi.
- Nuovargis ir miego trūkumas, išsekimas mažina kantrybę, gebėjimą empatiškai reaguoti.
- Gali atsirasti emocinė distancija, intymumas ir ryšys gali nuslopti, ypač jei abu partneriai jaučiasi nesuprasti.
- Vaiko gimimas gali pažadinti mūsų asmeninės vaikystės prisiminimus, prieraišumo stilius ar nerealizuotus lūkesčius, kurie netikėtai ima veikti dabartinius santykius.
Gimus vaikui, keičiasi ne tik buitis, bet ir poros emocinis "kraštovaizdis". Tai laikas, kai neišvengiamai iškyla ir neišspręsti vidiniai klausimai, ankstyvo prieraišumo pėdsakai ir neišsakytų lūkesčių šešėliai. Bet tai taip pat gali būti santykių gilinimo metas, jei leidžiame sau pažvelgti į vienas kitą ne kaip į „reikalavimų“ nešėjus, o kaip į žmones, kurie abu mokosi mylėti naujomis sąlygomis.
Konfliktai po vaiko gimimo: priežastys
Dauguma porų mano, kad jų konfliktai po vaiko gimimo kyla dėl "smulkmenų", kaip pavyzdžiui: kas naktį kelsis prie vaiko? Kas pavargęs labiau? Kada vėl bus „kaip anksčiau“. Tačiau iš tiesų, tokio tipo ginčai dažnai yra tik paviršius. Po juo slypi gilesnės emocinės dinamikos, susijusios su mūsų vidiniais modeliais, susiformavusiais ankstyvame gyvenime.
Schemų terapija: mūsų praeitis gyvena dabartyje
Pasak J. E. Young, žmogus nuo vaikystės formuoja tam tikras „schemas“ - giliai įsišaknijusius įsitikinimus apie save, kitus ir pasaulį. Pavyzdžiui, jei vaikystėje žmogus jautėsi paliktas, atstumtas ar nematytas, jo vidinė schema gali būti: „Aš nesvarbus (-i)“, „Manimi nebus pasirūpinta“. Gimus vaikui, šios schemos gali labai suaktyvėti, ypač kai jaučiame nuovargį, spaudimą ar emocinį atstūmimą. Pavyzdžiui, jei partneris neprisijungia padėti ar neparodo dėmesio, senoji schema gali suveikti tarsi aliarmas: „Štai, aš ir vėl viena (-as), manęs niekas nemato.“ Tada kyla stiprus emocinis atsakas - ne tik į dabartinę situaciją, bet ir į tai, kas neišgyventa anksčiau.
Prieraišumo stiliai: kaip kuriame ryšį
Prieraišumo teorija, kurios pradininkas J. Bowlby ir vėliau išplėtota M. Ainsworth, rodo, kad mūsų ankstyvi santykiai su tėvais ar globėjais formuoja vidinius modelius, pagal kuriuos vėliau kuriame artimus ryšius. Šie modeliai ypač stipriai suaktyvėja gimus vaikui - nes mes vėl susiduriame su artumu, priklausomybe, rūpesčiu ir atsakomybe.
- Saugus prieraišumo stilius leidžia poroms bendrauti atvirai, reaguoti į vienas kito poreikius, išlikti artimiems net ir įtampoje.
- Nerimastingas stilius dažnai sukelia stiprų emocinį poreikį būti matomam, patvirtintam. Jei partneris (-ė) šiuo metu yra užimtas (-a) ar emociškai uždaras (-a), nerimastingas žmogus gali reaguoti pykčiu, priekaištais ar desperacija.
- Vengiantis prieraišumas pasireiškia sunkumu atpažinti ir reikšti emocinius poreikius. Gimus vaikui, tokie žmonės dažnai pasitraukia į praktinius veiksmus (darbus, rutiną), tarsi saugodamiesi nuo emocinės įtampos.
- Dezorganizuotas stilius, dažnai susijęs su traumine patirtimi, gali lemti prieštaringas reakcijas, kaip pavyzdžiui trokšta artumo, tačiau bijo būti įskaudintas (-a).
Moters vidinis pasaulis: lūkesčių nutylėjimas, emocinis perdegimas
Daug moterų po gimdymo išgyvena emocinę vienatvę, apie kurią mažai kalbama. Jos nori būti „pakankamai geros mamos“, dažnai save spaudžia būti stipriomis, nepriklausomomis, rūpestingomis. Tuo pat metu jos trokšta artumo, palaikymo, bet… nesako. Šis tylėjimas dažnai kyla ne iš abejingumo, o iš gilios baimės: būti atstumtai, nesuprastai ar pamatytai kaip silpnai. Jei vaikystėje jų emociniai poreikiai buvo ignoruojami ar menkinami, dabar jos gali sunkiai identifikuoti ir įvardyti savo jausmus. Tyrimai rodo, kad moterys po gimdymo dažnai išgyvena padidintą nerimą ir emocinį jautrumą, o jei neturi su kuo atvirai kalbėtis, šie jausmai kaupiasi ir virsta priekaištais ar emociniu atsitraukimu.
Vyro vidinis pasaulis: tylus spaudimas būti „stipriam“
Vyrai taip pat išgyvena gilius pokyčius, nors apie juos kalbama mažiau. Tyrimai rodo, kad net 1 iš 10 vyrų patiria pogimdyvinę depresiją, tačiau ji dažnai lieka nepastebėta. Daugelis vyrų išmokyti, kad yra „vyriška“ kontroliuoti emocijas, būti stipriam, nekalbėti apie vidinius išgyvenimus. Gimus vaikui, jie dažnai jaučiasi pasimetę: kaip būti gera atrama partnerei, kai patys nežino, ką jaučia? Kai moteris emociškai užsidaro ar siunčia neišsakytus signalus, vyras gali jaustis tarsi „atstumtas“ - ir reaguoti atsitraukimu. Tai nėra abejingumas. Tai dažnai baimė nepateisinti lūkesčių, nežinojimas, kaip padėti, vidinis gėdos jausmas, kad galbūt „nesu pakankamai geras tėvas ar vyras“.
Kaip susikalbėti, kai viskas keičiasi?
Kai gimsta vaikas, keičiasi ne tik dienotvarkė - keičiasi vaidmenys, identitetai ir emociniai poreikiai. Tai tarsi žemės drebėjimas poros dinamikoje. Ir vis dėlto, net jei jaučiasi, kad viskas slysta iš po kojų, galima išmokti kurti naują pusiausvyrą.
1. Sąmoningas savęs pažinimas - pirmas žingsnis
Pirmiausia svarbu stabtelti ir pažiūrėti į save: kaip aš reaguoju į artumą? Kaip kalbu apie savo poreikius? Ką darau, kai jaučiuosi atstumtas (-a)? Schemų terapijoje mokomės atpažinti „vidinius vaikus“: tas mūsų dalis, kurios trokšta rūpesčio, dėmesio ar saugumo, bet dažnai pasirodo per pyktį, uždarumą ar kontrolę. Pažinus tai savyje, tampa lengviau kalbėti apie jausmus ne kaltinant, o dalijantis.
2. Atvira komunikacija - ne apie kaltę, o apie artumą
Susikalbėjimas nereiškia „išsakyti viską, kas netinka“, tai reiškia gebėjimą išsakyti, kaip man yra, be kritikos ir gynybos. Vietoj: „Tu manęs niekad nepalaikai“ → gali skambėti: „Kai būnu pavargus (-ęs), man labai svarbu jausti tavo artumą. Ar galim rasti būdą, kaip tai padidinti?“ Tai nėra lengva, ypač kai emocijos kaupiasi. Bet kalbėjimas iš jausmų, o ne kaltinimų, kuria saugesnį ryšį.
3. Maži intymumo gestai - didelė vertė santykiuose
Intymumas - tai ne tik fizinis artumas, bet ir jausmas, kad esu svarbus (-i), kad galiu būti savimi. Gimus vaikui, romantinis ryšys dažnai pasitraukia į šalį, tačiau yra labai svarbu jį išlaikyti. Intymumas nereikalauja didelių pastangų, kartais užtenka:
- Nuoširdaus žvilgsnio ar prisilietimo virtuvėje.
- Klausimo: „Ko tau šiandien reikėjo iš manęs?“
- Priminimo: „Dėkoju tau už tai, kad esi šalia.“
Tokios akimirkos stiprina prieraišumo saugumą net ir kasdienybės chaose.
4. Pagalbos ieškojimas - brandos ženklas, ne silpnumas
Kai kurie sunkumai neišsisprendžia tik dviese, ypač jei abu partneriai turi aktyvias schemas ar skirtingus prieraišumo stilius. Tokiu atveju kreipimasis į psichologą ar porų terapiją gali būti ne santykių „pabaigos ženklas“, o jų išgelbėjimas. Tyrimai rodo, kad būtent emocinis saugumas tampa tuo pagrindu, ant kurio laikosi ilgalaikiai ir gyvybingi santykiai. Porų terapijos metu, saugumo tema - viena iš pagrindinių mokymosi temų.
Santykių transformacija: nuo įtampos - link artumo
Gimus vaikui, keičiasi ne tik buitis, bet ir poros emocinis "kraštovaizdis". Tai laikas, kai neišvengiamai iškyla ir neišspręsti vidiniai klausimai, ankstyvo prieraišumo pėdsakai, neišsakytų lūkesčių šešėliai. Bet tai taip pat gali būti santykių gilinimo metas, jei leidžiame sau pažvelgti į vienas kitą ne kaip į „reikalavimų“ nešėjus, o kaip į žmones, kurie abu mokosi mylėti naujomis sąlygomis.
Intymus ryšys nėra statiškas, jis gyvas. Ir kaip kūdikiui reikia nuolatinio rūpesčio, taip ir santykiui reikia atidaus, švelnaus dėmesio. Kartais mažais žingsniais. Kartais su pagalba iš išorės. Kartais tiesiog išdrįstant pasakyti: „Man sunku. Man tavęs trūksta.“ Porų terapijos praktika rodo, kad santykiai atsitiesia tada, kai partneriai ima jausti emocinį saugumą, kai žino, kad net ir konfliktuose yra girdimi, matomi ir svarbūs. Ir net jei pradžioje būna daug chaoso ar skausmo, tas saugumas gali būti atkurtas: kalbėjimu, buvimu kartu, mažais intymumo momentais.
Sustok akimirkai... Galbūt skaitydamas (-a) šį tekstą atpažinai kažką iš savo gyvenimo. Galbūt tavo santykiuose šiuo metu daugiau tylos nei žodžių, daugiau įtampos nei artumo. O gal esi tas žmogus, kuris viską „laiko ant pečių“, bet viduje jauti nuovargį ar vienatvę. Jei taip - žinok, kad tai žmogiška. Ir kad iš šitos vietos galima išeiti. Svarbiausia, kad nesi vienas (-a). Pagalba yra. Kartais ji prasideda nuo paprasto žingsnio: nuo nuoširdaus pokalbio, nuo noro suprasti, nuo sprendimo pasirūpinti ne tik vaiku, bet ir savimi. Nes kuriame saugų ryšį su savimi ir kitu - tai tampa didžiausia dovana, kurią galime perduoti ir vaikui.
Savistabos klausimynas poroms
Šiek tiek žemiau rasi savirefleksijos klausimyną porai. Išbandykite kartu. Jūsų J. Porų konsultacija | Porų psichologas 60. Savistabos klausimynas poroms: kai gimsta ne tik vaikas, bet ir nauji santykiai. Skirkite sau laiko. Galite atsakyti kiekvienas (-a) atskirai, o vėliau - pasidalinti mintimis be kaltinimų ar vertinimo. Tai nėra „testas“, o kvietimas pažvelgti į save ir vienas kitą su švelnumu.
- Kaip šiuo metu jaučiuosi mūsų santykiuose? (Pabandyk įvardyti ne tik mintis, bet ir jausmus: artumą, vienatę, nerimą, saugumą...)
- Ar jaučiu, kad turiu erdvės būti savimi? Kada paskutinį kartą jaučiausi priimamas (-a) toks (-ia), koks (-ia) esu?
- Kokio palaikymo man šiuo metu labiausiai trūksta? Ar esu apie tai kalbėjęs (-usi) su partneriu (-e)?
- Kaip reaguoju, kai jaučiuosi atstumtas (-a) ar nesuprastas (-a)? Ar linkęs (-usi) atsitraukti, supykti, užsisklęsti, pasitraukti į tylą? Iš kur tai man pažįstama?
- Ką darau, kai matau, kad partneris (-ė) išgyvena sunkumą? Ar sugebu išbūti šalia jo/jos jausmų, ar bandau „taisyt“, kontroliuoti ar atsitraukti?
- Ką reiškia „būti gera mama / tėčiu“ man asmeniškai? Gal kartais šie vaidmenys nustelbia mano žmogiškus poreikius: poilsio, artumo, švelnumo?
- Kada paskutinį kartą buvome tiesiog mes dviese, be planų, be pareigų, be vaikų? Kaip jautėmės tada?
Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria? Jeigu pagalvotume ir įsivertintume, kokio brandumo buvo mūsų tarpusavio santykiai iki vaiko gimimo, tikriausiai rastume paralelių, kad ir anksčiau kilusius sunkumus spręsdavome nebrandžiai, stokodami empatijos ir pagarbos vienas kitam. Jeigu jau kalbame apie vaiko gimimą, į tuos pačius dalykus žmonės reaguoja labai skirtingai. Pvz., mamai atrodo, kad kūdikiui šalta, nes jai visada šalta ir ji stengsis aprengti vaiką šiltai, o tėtis galvoja, kad vaiką reikia grūdinti ir jis jį rengs ploniau. Vienoje šeimoje tai išaugs į konfliktą, o kitoje bus ramiai susitarta. Esmė yra ne pats įvykis, bet šeimos santykių brandumas.
Kaip požymiai rodo, kad tėvų santykių pamatai nėra brandūs ir stiprūs, net ir gimus vaikui - jie kaltina, barasi, reiškia pretenzijas, numeta kitam atsakomybę. Elgesys paremtas pretenzijomis vienas kitam. Tai neatsirado vaikui gimus, tai jau buvo prieš tai. Vaikui gimus, tai tik paaštrėjo, nes atsirado naujų iššūkių, kas sukelia partneriui dar didesnį apmaudą, įtampą, nepasitenkinimą, nusivylimą ir t. t. Normalu, kad tėvų požiūriai į vaiko auginimą ir jo priežiūrą skiriasi. O vaikas rūpi abiem tėvams. Spęsti galima per konfliktą arba susitarimą, ir tai priklauso nuo tėvų tarpusavio santykių. Jeigu jie brandūs ir sąmoningi, sprendžiama susitariant, o jeigu infantilūs, sprendžiama konfliktuojant.
Brandūs santykiai grįsti abipuse pagarba, jie vienas kitą priima su empatija, todėl stengsis padėti vienas kitam, nekaltinti, nepriekaištauti, neatsiriboti. Gali būti taip, kad partnerių būsenos keičiasi. Vienas būna labiau emociškai raštingas ir brandus, o kitas mažiau brandus ar labiau pavargęs, išsekęs. Kiekvienas šeimos narys gali būti skirtingos emocinės būsenos. Visko būna gyvenime. Tas, kuris turi daugiau vidinių resursų, rodo pagarbą ir tiesia pagalbos ranką partneriui, kuriam tuo metu to reikia. Tada kitas imasi atsakomybės padėti prastesnės emocinės būsenos partneriui. Žmogus jausis saugus šalia partnerio, kuris jam padeda sustiprinti vidinius resursus.
Mamos turi siekti jokiu būdu neatriboti tėčio nuo vaiko auginimo. Dažniausiai mamos anksčiau pradeda megzti ryšį su kūdikiu, nes nešioja jį savyje, pradeda anksčiau už tėčius į jį investuoti. Tad dažniausiai mamų ryšys vaiku užsimezga anksčiau nei tėčių. Norint užmegzti tarpusavio ryšį su vaiku, tiek tėčiai, tiek mamos turi investuoti, t. y. aukoti savo laiką, resursus, laisvalaikį, sveikatą. Tad labai svarbu įtraukti tėčius ir neatriboti jų nuo vaiko auklėjimo bei kasdieninių rūpesčių. Tai padeda jiems užmegzti ryšį su vaiku ir pamilti jį dar stipriau, lygiaverčiai su mama dalyvauti vaiko gyvenime. Tai sustiprina ir šeimos santykius.
Tėčių ir vaikų tarpusavio santykis gali stiprėti kasdien - leisti jam atsikelti naktį, maudyti, pamaitinti, nes jis liks tėčiu visą gyvenimą. Tad turime suprasti, kad kiekvienos šeimos situacija kitokia, vienose praktikuojami nuolat besikartojantys susitarimai, o kitose yra įsisenėję konfliktai, kurie greitai nesisprendžia. Dažniausiai kūdikiais rūpinasi mamos, bet labai įdomu sužinoti, koks gi tėčio vaidmuo kuriant ryšį su kūdikiu? Mamos ryšys su kūdikiu prasideda žymiai anksčiau nei tėčių, nes mamos į jį investuoja visą nėštumo laikotarpį, o tėčiams ši galimybė atsiranda tik kūdikiui gimus.
Skaudu pripažinti, bet vaikelio gimimas kartais tampa poros skyrybų priežastimi. Kodėl taip nutinka? Manau, kiek porų - tiek skyrybų priežasčių. Taip pat turiu jausmą, kad vaiko gimimas pats savaime netampa skyrybų priežastimi, greičiau tik atskleidžia ir paaštrina iki tol egzistavusias santykių problemas. Panašiai kaip odontologas po apžiūros įvardina taisytinus dantis, taip ir susidūrus su rimtesniais iššūkiais pasirodo tam tikros santykių „skylės“. Kadangi retas turim lūkestį, kad dantys nereikalaus priežiūros ar niekada neges, per daug nesistebėdami ir nesipriešindami renkamės juos taisyti ar dėmesingiau prižiūrėti. Dažnai santykių atžvilgiu turime kitokį įsivaizdavimą. Šiandieninė kultūra, socialinės medijos bei į amžinos ir besąlygiškos meilės išsiilgusius žmones orientuota industrija leidžia tikėti, kad santykiai turi vykti savaime, gali būti tobuli ir turi padaryti mus laimingus. Nenuostabu, kad norim greito ir gero rezultato čia ir dabar, o kai taip nenutinka, dažnai smarkiai nusiviliame ir priimame tai, kaip ženklą, kad kažkas su mumis iš esmės negerai - juk turėtų būti lengviau.
Susilaukusi vaiko dažna pora išgyvena didesnę ar mažesnę krizę, lydimą sunkių nerimo, įtampos, grėsmės, nesaugumo, pasimetimo, nevilties išgyvenimų, kai įprasti poros veikimo būdai ar turimi resursai nebeveikia. Kitaip tariant, santykis, kuris iki šiol sėkmingai gyvavo savaime, staiga nebevyksta ir pradeda reikalauti sąmoningų pastangų, tam tikro persiorientavimo. Tokie pokyčiai, ypač jei jie netikėti ir niekaip nederantys su itin aukštais lūkesčiais, gali labai išgąsdinti ir kelti norą pabėgti. Visgi, krizė kartu reiškia ir galimybę. Skirtingose kalbose tai puikiai atsiskleidžia - graikų kalboje šis žodis reiškia posūkio vietą, lūžio tašką, hebrajų - vietą, kurioje atsiranda nauja gyvybė, kinų - grėsmę ir galimybę vienu metu. Santykių krizė neišvengiamai yra pokytis, permaina, kai įprasta gyvenimo tėkmė yra pertraukiama, o tas pertrūkis nėra nei malonus, nei lengvas. Tačiau savyje ji neša ir begalinį transformacijos, augimo, brandos potencialą. Rinktis juo pasinaudoti - drąsu, nes darbas ne iš lengvųjų, bet apdovanojimas - vertas dėmesio. Manau, daugelis giliai širdy turim troškimą pasenti kartu, tik ne visada pagalvojam, kad kelias jo link grįstas sąmoningais, kartais visai nelengvais pasirinkimais.
