Gimus broliukui ar sesutei, dažna mama pastebi pasikeitusį vyresnėlio elgesį. Kaip sako specialistai, tai labai natūrali vyresnėlio reakcija. Net jei jūsų pirmagimiui - ketveri ar penkeri metai, ir palyginti su naujagimiu jis atrodo „laaabai didelis“, nekaltinkite jo dėl pasikeitusio elgesio.
Pasak psichologės, gimus antram vaikeliui rūpesčių namuose pasipila tarsi iš gausybės rago, o pirmagimis gali elgtis trejopai.
Vyresnėlis tarsi „sumažėja“
Prieš kurį laiką kalbėjomės su mamomis, kurios teigė, kad jų pirmagimiai tarsi sumažėjo gimus broliukui ar sesutei. Vieni prašė čiulptuko, kiti norėjo sėstis ant puoduko, nors jau mokėjo naudotis tualetu. Mamos klausė, ar toks vyresnėlių elgesys yra normalus.
Visiškai natūralu, kad gimus antram vaikeliui pirmagimis tarsi sumažėja (regresuoja). Tas, kuris jau mokėjo naudotis puoduku, staiga užsigeidžia sauskelnių, o gebantis gerti iš puoduko paprašo buteliuko ar net mamos krūties. Taip vyresnėlis bando prisitaikyti prie naujų aplinkybių, suprasti, kas įvyko.
Be abejo, gimus antram vaikeliui, mama nebegali viso savo laiko skirti vyresnėliui - šis tai mato ir „sumažėdamas“ tarsi prašo būti nešiojamas, myluojamas taip pat, kaip ir jo visai mažas broliukas.
Regresuoti, arba sumažėti, šeimoje gimus antram vaikeliui gali ne tik mažas vaikutis, bet ir pradinukas arba ir dar vyresnis vaikas. Reikia suprasti tokį elgesį, juk antragimio gimimas pirmajam ir iki šiol vieninteliam šeimos vaikui yra įtampa.
Jausdami įtampą net ir mes, suaugusieji, norime būti mažesni, globojami, kad artimas žmogus priglaustų, atneštų arbatos į lovą. Mes nesigulame į lopšį, tačiau labiau tikimės meilės, rūpesčio, atsidavimo… Mažas vaikas kitaip nemoka pasakyti, kaip jaučiasi ir ko nori, kaip tik „sumažėdamas“ ir tarsi pavirsdamas visai mažu kūdikiu, kurį mama laiko ant rankų, čiūčiuoja ir nešioja.
Vyresnėlio regresas rodo, kad jam trūksta mamos dėmesio, jos globos.
Kaip elgtis?
Labai svarbu, kad pasakytumėte vyresniam savo vaikui: „Aš suprantu, kad tau norisi pabūti mažiuku, bet aš tave myliu tokį, koks esi. Man labai smagu su tavimi piešti, vartyti knygutes.“ Taip parodysite vaikui, kad vertinate tuos jo gebėjimus, kurių dar neturi mažylis, kitaip tariant, vyresnio vaiko amžiaus privalumus.
Jeigu pirmagimis jaus, kad juo didžiuojatės, nenorės nei čiulptuko, nei „daryti“ kelnes - norės būti toks, koks mamai patinka. Vis dėlto reikia laiko, kol vaikutis apsipras su naujuoju gyvenimu, ir jo regresas gali tęstis dvi-keturias savaites.
Vyresnis agresyviai elgiasi su jaunėliu
Kartais pirmagimis su ką tik parvežtu iš ligoninės naujagimiu elgiasi agresyviai. Stengiasi trinktelėti barškučiu per galvytę ar suspaudžia mažiuką taip, kad šis pravirksta. Ar tai iš pavydo? Ar nieko keista, kad net dvylikametis skriaudžia mažėlį?
Pyktis ir pavydas yra normalūs jausmai. Nereikia tikėtis, kad gimus antram vaikeliui pirmas nepyks arba nepavydės tėvų dėmesio. Taip tikrai nebus.
Labai svarbu parodyti vyresniam vaikui, kad suprantate, jog jis pyksta. Negalima sakyti: „Nepyk“, nes tai reiškia tą patį, ką „nejausk“, o vaikas nejausti negali. Ir vėl patartina aiškinti, kad suprantate jo jausmus, ir parodyti, kad jį mylite.
Labai svarbu neuždrausti vyresnėliui pykti, nes neturėdamas kur dingti šis jausmas gali sukelti vaiko destruktyvų (blogą) elgesį (pavyzdžiui, vyresnis vaikas grius ant grindų, spardysis, kandžiosis ir pan.) arba net kitokius požymius: pilvuko skausmus, viduriavimą, kokias nors kitas ligas.
Kad ir koks amžiaus skirtumas tarp vaikų bus - 3, 7 ar 12 m., vyresnis vaikas neišvengiamai jaus pyktį. Vis dėlto kuo pirmagimis vyresnis, tuo geriau sugebės susitvarkyti su neigiamais jausmais ir greičiausiai neskriaus mažylio.
Galbūt mokykloje ims labiau konkuruoti su klasės draugais arba susiras kokios nors kitos veiklos ir neparodys tėvams, kad pyksta dėl to, jog gimė brolis ar sesutė.
Kaip elgtis?
Jeigu pirmagimis elgiasi agresyviai ir bando nuskriausti savo broliuką ar sesutę, pasakykite jam: „Aš matau, kad tu pyksti, tačiau mušti ir žnaibyti brolio negalima.“ Galbūt vaikui pakaks to, kad jūs suprasite jį ir staiga užplūdusius neigiamus jausmus, ir liausis skriaudęs mažylį.
Vis dėlto ikimokyklinukas greičiausiai nesugebės suvaldyti savo pykčio, todėl nepalikite vaikų vienų - stebėkite, kaip vyresnėlis elgiasi su mažyliu, ir reaguokite, jeigu elgsis netinkamai. Tik jokiu būdu nepiktai - švelniai, gražiai aiškinkite, kaip galima elgtis, o kaip ne.
Jeigu vyresnis vaikutis jaunėlį skriaudžia ilgiau nei dvi-tris savaites - ir tai daro kasdien, galbūt reikėtų ieškoti specialistų pagalbos.
Vyresnis vaikas taip myli broliuką, kad per stipriai jį suspaudžia
Kartais vyresnis vaikas labai nori parodyti, kaip myli jaunėlį, ir bučiuoja jį, apkabina taip stipriai, kad šis pradeda verkti. Ar gali pirmagimis iš didelės meilės nuskriausti ką tik gimusį broliuką ar sesutę?
Vyresnis vaikas didžiulę meilę gali rodyti todėl, kad išties labai laukė broliuko, tačiau gali būti ir kitaip. Vyresnėlis žino, kad negalima skriausti mažylio, nes mama vis prašo jį mylėti, tad nusprendžia mylėti taip, kad skaudėtų. Toks elgesys taip pat yra visiškai normalus ir nereikia jo išsigąsti.
Kaip elgtis?
Jeigu jaučiate, kad pirmagimis savo meilę mažam kūdikiui rodo iš pavydo, pasakykite, kad suprantate jo jausmus, ir pakartokite, kad abu savo vaikus mylite vienodai.
Jeigu neapskaičiuoja savo jėgų, nes nori parodyti nuoširdžią meilę mažajam broliui, pasakykite: „Aš žinau, matau, kad tu labai myli savo broliuką, tačiau jeigu šis verkia, spaudi jį per daug. Pasistenk apkabinti švelniau.“
Pabūkite su vyresnėliu vienu du
Kiekviena mama pati geriausiai žino, kokio dėmesio reikia jos vyresniajam vaikui. Vis dėlto kiekvienam vaikui bent retkarčiais norisi „visos” mamos tik sau.
Tad jeigu matote, kad pirmagimis rodo didžiulį pavydą ar pyktį, skirkite laiko tik jam. Nueikite kartu į kiną, teatrą ar pan. Namuose, kol tėtis migdo mažiuką, pažaiskite su vyresniuoju.
Būtinai skatinkite vyresnio vaiko gerą elgesį - pagirkite, kai susitvarko kambarį, paruošia pamokas, gražiai nupiešia piešinėlį.
„Labai sunku surasti vieną vienintelį patarimą, kuris tiktų visoms mamoms. Manau, svarbiausia, stebėti ir tiesiog išgirsti savo vyresnįjį vaiką“, - sako S.Pavliučenko.
Tėvų iliuzijos
Planuodami antrąjį vaikelį tėvai stengiasi kuo geriau paruošti pirmagimį ir tikisi, kad šis iškart pamils broliuką arba sesutę, o namuose vyraus ramybė. Labai dažnai pamatę, kad jiems nepavyko, kremtasi, kad ką nors ne taip padarė, kaltina save dėl vaikų nesutarimų.
Kad ir kaip tėvai stengtųsi, neįmanoma taip paruošti vyresnio vaiko, kad jis nepavydėtų jaunėliui tėvų meilės bei dėmesio. Neįmanoma išvengti konfliktų, pavydo scenų ar vyresniojo „sumažėjimo”. Tad lieka su tuo susitaikyti ir kantriai rodyti vyresniam vaikui, koks jis šaunuolis, kaip su juo įdomu žaisti.
Po kelių savaičių vaiko elgesys turėtų pasikeisti į gera ir tik retkarčiais prasiveržti pykčio ar pavydo priepuoliai. Be abejo, reikia ruošti vyresnį vaiką - pasakoti jam, kad turės brolį, galima netgi nupiešti kūdikį ir parodyti, koks jis bus, pafantazuoti, kaip visi leisite laiką.
Gali būti, vaikas klaidingai įsivaizduoja, kaip atrodys jo broliukas, ir mano, kad šiam gimus iškart galės su juo žaisti. Kai paaiškėja, kad naujagimis nieko nesugeba, o dar ir „visą” mamą atima, labai nusivilia. Todėl kai parsivešite iš ligoninės antrąjį vaikelį, iškart papasakokite, koks jis yra mažytis, bejėgis, tačiau augs ir po kurio laiko abu vaikai galės kartu žaisti.
Kai kuriems vaikams lengviau susitaikyti su broliuko ar sesutės atsiradimu, jeigu mama paprašo tai sauskelnes paduoti, tai rankšluostį atnešti. Tuomet vyresnis vaikas jaučiasi labai svarbus ir reikalingas. Kitas būdas - paprašyti, kad vyresnėlis atkartotų jūsų veiksmus, tarkim, kai maitinate kūdikį, pirmagimis galėtų pamaitinti meškutį. Taip per žaidimą pratinsis priimti naują gyvenimo tikrovę. Kartu svarbu neperlenkti lazdos - labai blogai vyresnio vaiko visiškai neprileisti prie kūdikio, nes jausis atstumtas, taip pat blogai prašyti, kad nubėgtų raminti savo broliuko, vos šis suverkia, ar prižiūrėtų jį, kol gaminate pietus. Taip vyresnėlis jausis išnaudojamas.
Išsamus vadovas naujagimio pirmajam mėnesiui – ko tikėtis
Nereikia tenkinti kiekvieno vyresnėlio noro
Kai šeimoje gimsta antras vaikutis, labai svarbu įsiklausyti į vyresnėlio norus. Svarbu juos išgirsti, bet ne tenkinti visus iš karto.
Psichologė S.Pavliučenko: „Tėvai dažnai jaučiasi kalti, kad apleido vyresnėlį, nes negali jam tuoj pat nupirkti kokio nors brangaus žaislo. Nereikia tuoj pat tenkinti pirmagimio norų ir tikėtis, kad jis pamirš pavydą bei kitus neigiamus jausmus. Vaikas turi išmokti susigyventi su faktu, kad gimė broliukas, o tėvai privalo parodyti, kad girdi, ką sako pirmagimis, ir jį supranta.
Jeigu pasakysite, kad jo svajonių žaisliukas bus gimtadienio dovana, vaikas supras. Jis jausis laimingas, kad jį išgirdote, be to, mokysis laukti, kol išsipildys svajonė. Pagausėjus šeimai, vyresnėlio elgesys gali pasikeisti. Pradėkime nuo pavyzdžio - pagausėjus šeimai, mums gali rodytis, kad vyresnėlis labai laukia naujagimio, tačiau, jam gimus, staiga vaiko elgesys pasikeičia ir jis pradeda neadekvačiai elgtis: neklausyti tėvų, atsikalbinėti, darželyje mušti bendraamžius.
Tai signalas, į kurį mes turime atkreipti dėmesį, kad išsiaiškintume ir suprastume, ką iš tikrųjų išgyvena vaikas ir kur slypi jo elgesio ir reiškiamų emocijų šaknys.
Turbūt nėra tokių tėvelių, kurių besilaukiant antragimio nekamuotų nerimas, kaip gi į naujo šeimos nario atsiradimą reaguos pirmasis vaikas, iki tol buvęs vienturčiu bei gaudavęs visą mamos ir tėvelio meilę bei dėmesį.
Gebėdami teisingai suprasti vaiko emocijas, galime išvysti po jomis pasislėpusias gilesnes problemas. Tačiau būtent čia mes rasime atsakymus, ar vaikai tikrai jaučiasi blogai, ar svečiuose tik pikti ožiukai?
Labai gaila, kad negaliu įvardinti citatos autoriaus, bet seniai viename žurnale perskaitytas psichologo komentaras apie antrojo vaiko gimimą man pasirodė itin taiklus „Įsivaizduokite, kad jūsų vyras parsiveda į namus kitą moterį ir pasako, kad dabar ji gyvens su jumis, jis ją mylės taip pat kaip jus“.
Vaikų emocijos ir amžiaus tarpsniai
Vaikų emocijos - itin svarbios! Jei tėvai ignoruoja vyresnėlio emocijas, jam tampa ypač sunku, jis pats dar nesupranta, kas jam darosi ir kas lemia jo savijautą.
„Suaugusiųjų pareiga - padėti savo palikuonims labiau pažinti save, suprasti, kas vyksta jų galvelėse ir kodėl jie vienaip ar kitaip jaučiasi. Mažylis tikrai pats nesupras ir nepaaiškins, jog jam liūdna ir skaudu, nes, atsiradus jaunesniam broliui ar sesei, daug ko neteko. Jis pats tikrai nesumąstys, jog yra piktas ir irzlus dėl to, kad praalko arba nori miegelio, jau taip ir knieti viską sudaužyti ir sulaužyti. Ne visi suaugėliai visada geba suprasti, kas vyksta su vaiko emocijomis, todėl jeigu mes nekreipiame į jas dėmesio, vaikas gali darytis dar piktesnis ir tėvams kelti dar daugiau nepasitenkinimo, pykčio, agresijos“, - pastebi psichologė Jūratė Bortkevičienė.
Kiekviename amžiaus tarpsnyje būdingas tam tikras elgesys ir emocijų raiška. Pavyzdžiui, vaikelis iki 1,5 metų reikalauja labai daug dėmesio, sunkiai atsiskiria nuo mamos, zyzia ir nuolatos prašo jos dėmesio. Tačiau šiuo laikotarpiu besivystantis mažylio saugumo jausmas ateityje lemia jo galimybes pasitikėti artimiausiais žmonėmis, o tai formuojasi priklausomai nuo to, kaip mama reaguoja į jo poreikius. Svarbiausia neignoruoti atžalos verkimo, suprasti, glausti, nešioti, švelniai raminant, nes šiuo etapu ji ne lepinama, o kuriamas saugus jos pasaulis.
Apie antruosius gyvenimo metus vaikelis gali būti aikštingas ir nedraugiškas. Tačiau svarbu suvokti, jog tuo laikotarpiu jam ypač sunku, nes jis ne viską supranta, nemoka aiškiai pasakyti, ko nori, dažnai susiduria su įvairiais draudimais. Jei tėvai nuolat kartoja, kad negalima, vaikai pradeda šaukti, griūti ant žemės ir kitokiais būdais reikalauti. Pypliukus gali užlieti smarkus pyktis, jie gali muštis ar kandžiotis.
„Svarbu žinoti: jei tokio amžiaus vaikas supykęs ima netinkamai elgtis, tėveliai privalo jį sustabdyti ir pasakyti, kad taip daryti nevalia. Pirmiausia jį reikia išmokyti tinkamų jausmų raiškos būdų, todėl rekomenduojama nuolatos kalbėtis ir kartu aiškintis, ką jaučiame, pavyzdžiui: „Mamai skauda, jei muši.“ Visiškai netinkamas būdas yra atsakyti tuo pačiu - vaikas tik gaus patvirtinimą, kad taip elgtis galima. Šiuo laikotarpiu atžaloms reikia padėti reikšti savo emocijas, jas palaikyti, tačiau svarbu nubrėžti aiškias ribas“, - pataria „Family Lab Academy“ visuminio šeimos ugdymosi studijos vadovė Jovita Starkutė.
Ožiukai: priežastys ir reakcijos
Vaikas niekada nesiožiuos be priežasties - ta pati manipuliacija taip pat yra priežastis. Kai užklumpa nuovargis, mažylis nebesupranta, kas su juo darosi, ir ima širsti. Jei gimdytojai gerai pažįsta savo vaiką, tikrai nesunku suprasti ožiuko priežastis.
Kartais mažasis verkia, nors tėvai žino, kad jis ir pavalgęs, ir pamiegojęs. Tuomet atkreipkite dėmesį, ko jis tuo siekia. Gal jis žino, kad jei ilgai verks, bus paimtas ant rankų ar gaus dėmesio?
„Svarbiausia atsakyti į klausimą - ko vaikas nori? Pavyzdžiui, jis užsigeidė pažaisti su jumis, o jūs tuo metu ruošiate pietus. Tada jis atsistojęs šalia ima rėkti, nes nori DABAR, ir jūs, netekę kantrybės, galite arba viską mesti ir bėgti tenkinti atžalos norų, arba pasakyti: „Pabaigsiu daryti tai, ką darau, ir tuomet galėsime kartu pažaisti.“ Tuomet žiūrime, kaip vaikas reaguoja ir elgiasi, ir, jei mes žinome, kad jam viskas gerai ir nieko bloga neatsitiks, tai nieko tokio, jei jis vieną kitą ašarėlę nuvarvins.
Dėmesį į atžalos ožius reikia atkreipti siekiant suprasti jų priežastį. Pavyzdžiui, jeigu mes išjungiame televizorių ir vaikas klykia, tai nereiškia, kad turime jį tučtuojau įjungti. Mes galime suprasti, kad mažyliui kažkas nepatinka, bet tai nereiškia, jog pradėsime tenkinti visus jo įgeidžius.
„Tėvai turi mokytis atskirti, kur yra vaiko poreikiai, o kur - įgeidžiai. Poreikius mes tenkinam, o su įgeidžiais mokome kantrybės“, - aiškina psichologė Jūratė Bortkevičienė.
Susitarimai šeimoje
Svarbiausia yra susitarti šeimoje: abu tėvai turi nuspręsti, kokių taisyklių namuose laikytis, kaip elgtis vienokiose ar kitokiose situacijose. Pavyzdžiui, jeigu jūs nutariate vaikui neduoti saldainio, o jūsų antroji pusė sugalvoja duoti, kaip tuomet jaustis vaikui? Kuo tikėti ir kokių taisyklių laikytis? Arba jūs vedate vaiką į parduotuvę ir nieko vaikui neperkate, o antroji pusė perka viską, ko tik širdutė geidžia. Taip mažius irgi nesupras, kaip ir kur reikia elgtis ir ką daryti. Tuomet prasideda vaiko manipuliacijos ir nepagarba: vienas tėvas tampa „mylimuku“, o kitas - „nekenčiamuku“.
„Taigi pats svarbiausias dalykas yra suaugusiesiems susitarti tarpusavyje, kaip elgsitės su vaiku. Jeigu žinote, kad jį išbalansuoja alkis, tuomet tarpusavyje su antrąja puse ir sutariate, kad neduosite jokių užkandžių, kad vaikas valgys savo laiku.
Kaip rašoma pranešime spaudai, dažnai pirmagimis blogai ima elgtis tuomet, kai kūdikis pradeda šliaužioti, vaikščioti, ima liesti vyresnėlio žaislus arba tada, kai tėvai ima pakaitomis migdyti vaikus, kai kūdikis jau nebėra gležnas naujagimis. Pasak autorės, ne visi vaikai neigiamai reaguoja į brolio ar sesers atsiradimą. Kai kurie lengvai prisitaiko ir lieka visada patenkinti būdami vyresnieji broliai ar seserys. Taip, daug labiau tikėtina, kad šeima susidurs su blogu pirmagimio elgesiu ir protestu, bet tikrai ne visose šeimose taip nutinka.
Dažniausiai pasitaikantys pirmagimio blogo elgesio pavyzdžiai ir jų sprendimo būdai
Dalinamės knygos „Antrasis kūdikis“ ištrauka, supažindinančia, kokie yra dažniausiai pasitaikantys pirmagimio blogo elgesio pavyzdžiai šeimoje gimus antrajam kūdikiui ir kaip juos reikėtų spręsti.
- Priešiški veiksmai sau, kūdikiui, kartais bendraamžiams, auklei ar kitam suaugusiam asmeniui - tai įprasta pirmagimio reakcija į atsiradusį kūdikį. Su visais šiais poelgiais susijusios dvi emocijos - sielvartas ir nusivylimas. Agresyvi reakcija į naująjį brolį ar sesę yra įprasta vaikams, kurie dar nemoka kalbėti ar kurie turi sunkumų išreikšdami save, ypač reikšdami savo emocijas žodžiais.
- Abejingumas kūdikiui. Žaisti kartu neįmanoma gana ilgai, maždaug iki pirmųjų kūdikio gyvenimo metų pabaigos arba dar ilgiau, todėl pirmagimio abejingumas savo broliui ar seseriai per pirmus keletą mėnesių yra įprastas ir visiškai natūralus. Geriausias patarimas - būti kantriems ir tikėti, kad laikui bėgant susidomėjimas kils natūraliai. Jums nereikia jųdviejų santykių nei skatinti, nei versti jėga.
- Destrukcinis elgesys - atsiradus jaunesniam broliui ar sesei pirmagimis dažnai ima elgtis destruktyviai su daiktais, taip pat ir su žmonėmis. Mėtyti, spardyti ir stumdyti daiktus yra įprasta, kaip ir gadinti mėgstamus žaislus ar dovanas, ypač tas, kurios skirtos naujajam kūdikiui. Taip labiausiai pasireiškia sielvartas kartu su nemenku nusivylimu. Destrukcinis vaikų elgesys yra klasikinis emocijų išlaisvinimo požymis.
- Regresyvus elgesys - kai vaikas elgiasi, lyg būtų gerokai mažesnio amžiaus. Tai labai įprasta tarp vaikų, kurie ką tik tapo vyresniaisiais broliais ar sesėmis. Jis apima tris pagrindines sritis: valgymą, naudojimąsi puoduku ir miegą. Toks elgesys pasireiškia neatsitiktinai, nes kai didžiosios savo gyvenimo dalies kontroliuoti negali, vaikas sieks kontroliuoti tai, ką bus valdyti pajėgus. Kita regresyvaus elgesio priežastis yra noras vėl būti mažam, nes su mažu vaiku švelniau elgiamasi, jis gauna daugiau meilės, dėmesio. Tai visi tie dalykai, kurių dabar vyresniajam broliui ar sesei trūksta. Taigi jei kūdikis dabar gauna visą dėmesį, pirmagimis elgsis taip, kad atgautų tai, ką jis jaučia praradęs. Pirmagimis gali pradėti vapalioti aukštu balsu kaip kūdikis. Jis gali užsigeisti čiulptuko arba užsikloti kūdikio antklode, vėl užsimanyti kūdikio žaislų. Susitaikykite su tuo. Leiskite jam būti vėl mažam, jei būtent to jis nori.
Kaip padėti savo atžalai susitaikyti su broliuko ar sesutės atsiradimu?
Visos elgesio problemos, susijusios su naujojo kūdikio atsiradimu šeimoje, išsprendžiamos per tam tikrą laiką. Kol šis laikas ateis, padėti nuraminti jūsų vaiką ir galiausiai sumažinti jo sielvartą, nusivylimą, sumišimą ir, tikėtina, sudėtingą elgesį gali padėti penki žingsniai:
- Parodykite didesnį supratimą ir empatiją. Priminkite sau, kad jūsų vaikas nėra pavydus ir nesielgia blogai sąmoningai. Jis sielvartauja ir kenčia. Jo elgesys rodo, kad jis kovoja ir jam reikia pagalbos. Nepamirškite - netinkamos reakcijos galima sulaukti ir prabėgus mėnesiams po kūdikio atsiradimo. Jei stengsitės suvokti vaiko jausmus, tuomet su juo elgsitės visiškai kitaip. Jūs būsite su pirmagimiu ramesnė ir kantresnė, o jis visus tuos pokyčius lengviau pakels.
- Pripažinkite pirmagimio jausmus. Pripažindama savo vaiko jausmus ir parodydama, kad suprantate, kaip jis jaučiasi, galite nueiti ilgą jo elgesio sprendimo kelią. Pasakykite jam: „Kartais taip nelengva, kai kūdikį reikia taip dažnai maitinti, ar ne? Aš pasiilgau mūsų apsikabinimų. Esu įsitikinusi, kad ir tu?“ Taip jūs pripažįstate jo jausmus ir jam nebereikia pačiam sakyti šių žodžių. Taip vaikui parodote, jog jūs jį suprantate. O kai jį suprantate, jūs esate vieningi.
- Palaikykite bendravimą su vaiku. Skatindama savo vaiką bendrauti su jumis ir išreikšti savo jausmus tokiu būdu, kokiu jis sugeba, labai jam pagelbstite. Jei jis vyresnio amžiaus, tuomet paraginkite jį pasikalbėti su jumis. Tam puikiai tinka laikas prieš miegą. Jei jis dar nekalba, išmokykite paprastų ženklų, kurie galėtų padėti pašalinti nusivylimą. Jei jis jau kalba, bet sunkiai išreiškia savo jausmus, pabandykite skaitydama knygeles jam paaiškinti, kad galėtų parodyti paveikslėlį, kuris geriausiai atliepia jo jausmus.
- Išlaikykite artimus santykius. Santykiai tarp jūsų yra svarbiausia. Jūsų vaikas gedi dėl ryšio, kurį kadaise su jumis turėjo, ir jausmų, kuriuos prarado pasirodžius naujajam atvykėliui. Jūs turite įvertinti, kokių didžiulių pokyčių jam teko išgyventi, ir padėti susigrąžinti artimus santykius su jumis. Laikas prieš miegą kiekvieną arba kas antrą naktį su pirmagimiu be kūdikio būtų didžiulis pirmas žingsnis. Bet vaikui gali reikėti daugiau: valandos parke kartu kiekvieną sekmadienio rytą, o kūdikis tuo metu pasiliktų namie su kitu suaugusiuoju, arba kiekvieną sekmadienį po pietų paplaukioti kartu baseine be kūdikio - būtų puiku, jei tai būtų iš anksto numatyta kiekvieną savaitę. Kai kūdikis bus didesnis ir jūs jausite, kad galite jį palikti keletą valandų, suplanuokite šiek tiek laisvalaikio kartu su pirmagimiu sūnumi ar dukra, nes tai labai svarbu. Jums stebuklingai pagelbėtų, jei visą dieną arba bent visą rytą ar po pietų tiesiog pasidžiaugtumėte vienas kito draugija, darytumėte ką nors smagaus kartu, kol kas nors tuo metu prižiūrėtų kūdikį. Jei skirtumėte pirmagimiui visą dieną, o ne tik šiek tiek pabūtumėte drauge prieš miegą ar trumpai apsilankytumėte parke, tuomet atsirastų geresnis tarpusavio ryšys.
- Būkite kantrūs ir atkaklūs. Deja, nė vienas iš šių būdų neveikia greitai. Turėkite galvoje, kad prireiks mėnesių. Naujojo brolio ar sesers atsiradimas yra didžiulis įvykis, prie jo reikia priprasti. Dažnai netinkamas pirmagimio elgesys gali pasikartoti net po tam tikro ramybės laiko. Tai normalu ir tai praeis. Kol kas keblios situacijos sprendimo ašis esate jūs. Kaip jūs susidorosite ir reaguosite, taip viskas ir klostysis.
