Čiulptukas, dar vadinamas "tūtuku", "papkiu" ar "soske", šimtmečius buvo vienas populiariausių vaiko auginimo pagalbininkų. Nors jo istorija siekia dar XV amžių, kai motinos kūdikiams raminti naudojo duonos gabalėlius ar saldžiu skysčiu suvilgytus skudurėlius, šiuolaikinis, iš latekso ar silikono pagamintas čiulptukas, patentuotas 1901 m., ir toliau kelia diskusijas tarp tėvų ir specialistų. Nors medicinos mokslas ir tėvų sąmoningumas tobulėja, nekaltas silikono gabalėlis vis dar kelia nemažai klausimų.
Žindymas yra vienas iš instinktų, padedančių naujagimiui maitintis. Čiulpimo judesiai slopina motorinį aktyvumą ir neigiamas emocijas, todėl ramina bei padeda užmigti. Paprastai šie fiziologiniai poreikiai patenkinami žindant krūtį, tačiau jei mama dėl tam tikrų priežasčių nemaitina savo vaiko krūtimi arba vaiko poreikis žįsti yra nuolatinis, net kai kūdikis pasisotinęs, bei varginantis jau ir taip nusigalavusią mamą, prireikia ieškoti sprendimo - mažyliai patys pradeda žįsti savo lūpytes, pirštukus ar kumštelį. Tačiau dažniausiai nepatenkintą poreikį išreiškia kurtinančiu verksmu.
Medicinos mokslui plačiais mostais plėtojantis, nekaltutis silikono gabalėlis žviegiančio pyplio burnoje vis dažniau praranda gerą reputaciją. Viena esminių čiulptuko priešininkų teiginių - naujagimiui duodamas čiulptukas iškreipia motinos pieno gamybos procesą (jį mažindamas). Prie kietoko ir burnoje formos nekeičiančio čiulptuko pripratęs kūdikis vėliau netaisyklingai apžioja minkštą paslankų krūties spenelį ir formuojasi ydingi čiulpimo įpročiai, taip paversdamas žindymą motinai skausmingu, to rezultatas - mažėjanti pieno gamyba.
Kūdikiams palankiose ligoninėse laikomasi „jokio čiulptuko, jokio žinduko“ politikos, mat, moksliškai įrodytas ryšys tarp čiulptuko naudojimo ir trumpesnio žindymo krūtimi laiko - šį faktą pagrindė danų mokslininkų Hanne Kronborg ir Michael Vaeth iš Aarhus universiteto tyrimas.
Natūraliosios tėvystės bei žindymo konsultantai vienbalsiai teigia, jog čiulptukas tarnauja ne vaiko, o „tingios“ motinos labui, nes kūdikiui susijaudinus ar pradėjus verkti, pakaktų jį priglausti prie krūties, pažindyti ir taip nuraminti.
Čiulptuko istorija ir fiziologija
Liudijimų, jog mamos pasilengvindavo sau gyvenimą mažyliui įduodamos čiulptuką - tiksliau, kažką panašaus į tai - randama dar penkioliktame amžiuje, tačiau nė nereikėtų abejoti, jog mamų išradingumo neribojo laikmetis, tiesiog niekas to neaprašė. Mūsų protėviai mums įprastą latekso ar silikono burbulėlį keisdavo į skepetėlėn suvyniotą duonos gabalėlį, pamirkytą meduje, ar saldžioje vaisių tyrėje vilgytą ilgą skudurėlį su mazgu gale. Štai 1506 m. dailininko A.Diurerio paveiksle „Madona su dagiliu“ pavaizduota motina laiko kūdikį, kurio rankoje - pirmykštis čiulptukas iš audinio ir „įdaro“. Įvairių pasaulio šalių pediatrijos vadovėliai aprašo akmenų, koralų, kauliukų, net šakelių pritaikymą mažai nepasotinamai burnytei.
Tačiau pirmasis čiulptukas, savo forma ir paskirtimi panašiausias į tą, kurį galime nusipirkti dabar, patentuotas tik 1901m., vaistininko Christian W. Meinecke iš Manheteno, JAV. Jo iš indiškos gumos ir metalinio skridinėlio pagamintas čiulptukas išpopuliarėjo po kelių dešimtmečių, nuo to laiko ne kartą keistas jo dizainas, lateksas - silikonu, pritaisytas žiedelis, kad būtų lengviau išimti jį iš vaiko burnos, patentuota „ortodontinė“ jo forma ir daug kitų detalių, įskaitant jo pavadinimus („tūtukas“, „papkis“, „soskė“ ir dar devynios galybės), nekeičiančios vieno esminio fakto - kūdikis nori žįsti.
Čiulptukas vaikui suteikia ramybės ir saugumo jausmą. Jis gali nuraminti tada, kai mamos šalia nėra ar ji negali duoti krūties. Padeda nepravirkti stresinėse situacijose, pavyzdžiui, nuėjus pas gydytoją.
Žala sąkandžiui - su išimtimis?
Kiek apčiuopiamesnės odontologų išvados. Įrodymais pagrįstos medicinos duomenų bazėse susisteminus apie 20 straipsnių, analizuojančių ryšį tarp čiulptuko naudojimo ir netaisyklingo sąkandžio (kryžminio šoninių dantų sąkandžio, susiaurėjusio ir pakitusio gomurio skliauto, atviro sąkandžio dėl priekinių dantų augimo ir padėties sutrikimų), gauti tokie duomenys: statistiškai patikimai vertinami minėti sąkandžio pakitimai fiksuojami vaikams, naudojantiems čiulptuką ar buteliuko žinduką ilgiau, nei vaikui sueis treji metai (pavienė literatūra aprašo čiulptuko žalą sąkandžiui pradedant pirmaisiais vaiko metais). Kuo ilgiau nuo šio amžiaus vaikas naudoja čiulptuką, tuo didesnė ir akivaizdi padaroma žala. Ypač ryškūs struktūriniai veido kaulų bei sąkandžio pokyčiai stebimi „blogus čiulpimo įpročius“ turintiems penkiamečiams ir vyresniems.
Paprastai tokio amžiaus vaikai nebenaudoja čiulptukų, o nusiraminimui čiulpia pirštą. Moksliniai tyrimai pagrindžia didžiausią, būtent, šio įpročio žalą (nes pirštą vaikas visada turi su savimi, įprotį nesudėtinga slėpti, pirštas yra žymiai kietesnis nei čiulptuko lateksas, paprastai pirštas čiulpiamas jau išdygus pieniniams dantims, kai nebėra čiulptuko, ir tęsiama formuojantis nuolatiniam sąkandžiui, piršto čiulpimas vyresniame amžiuje sietinas su gilesnėmis psichologinėmis peripetijomis nei tiesiog žindimas kūdikystėje ir t.t.).
Studijos neatmeta ir didžiulio genetinio polinkio svarbos netaisyklingam sąkandžiui formuotis, tačiau minėti rizikingos elgsenos veiksniai išlieka esminiai.
Mitai ir tikrovė apie čiulptuką
Vos atsiradus „oficialiajai“ jo versijai, amerikiečių gydytojai bandė įtikinti motinas, jog šie gumos gabalai susiję su ankstyva vaikų masturbacija bei ydinga seksualine elgsena ateityje, žalingais įpročiais ir negebėjimu valdyti savo emocijų. Dar buvo teigiama, jog nuolatinio svetimkūnio buvimas burnoje plonina liežuvio raumenis, mažina intelektinį kūdikio potencialą, lėtina kalbos raidą, skatina infantilų rijimą. Vis tik įrodymais grįsta medicina su šiais teiginiais nesutinka.
Vienas esminių čiulptuko priešininkų teiginių - naujagimiui duodamas čiulptukas iškreipia motinos pieno gamybos procesą (jį mažindamas). Prie kietoko ir burnoje formos nekeičiančio čiulptuko pripratęs kūdikis vėliau netaisyklingai apžioja minkštą paslankų krūties spenelį ir formuojasi ydingi čiulpimo įpročiai, taip paversdamas žindymą motinai skausmingu, to rezultatas - mažėjanti pieno gamyba.
Moksliškai pagrįstas ir tas faktas, jog čiulptuko žindimas net perpus sumažina kūdikių staigios mirties sindromo riziką, jei duodamas vaikui miego metu.
Gydytojai bei logopedai vis dar ginčijasi, ar čiulptukas padeda stiprinti liežuvio raumenis bei stimuliuoja liežuvyje esančias nervines galūnėles, padedančias vystytis vaiko kalbai bei rijimui.
Gana dažnai mažyliai čiulptuką pamilsta prieš išsikalant pieniniams dantukams. Kramsnodami šį apvalų burbuliuką, jie numalšina dantenų perštėjimą ir niežulį.
Kalbėti apie tai, jog žindukas padeda ir mamai, auginančiai „niekada nepasisotinantį“ ar labai verksmingą kūdikį, taip pat neverta - praktine šio išradimo puse įsitikinusi ne viena mamytė.
Vis tik pediatrai sutaria vienu aspektu - čiulptuko naudojimas turi būti saikingas ir tik tada, kai jo tikrai reikia nuraminti kūdikiui.
Močiutės nežino geriau
Labai dažna jauna šeimos patarėja bei vaiko priežiūros specialistė - viską žinanti močiutė. Paprastai nuo šios įsitikinimų, išsilavinimo ar kaimynystėje gyvenančiųjų priklauso, kurią pusę - čiulptuko ar „nečiulptuko“ ji palaiko. Tikriausiai iš močiutės tekę girdėti, jog čiulptuko vaikučiui negalima duoti lauke, nes „pripūs į burnytę vėjo ir sirgs“, prieš įduodant mažyliui čiulptuką, jos rekomenduoja jį paseilinti arba aplaižyti, kad „nulaižytume mikrobus“. Dar kitos pataria čiulptuką tepti uogiene ar medumi, jei vaikas šio atsisako.
Ir tik dėl vieno šių teiginių jos iš dalies teisios: moksliškai pagrįstai įrodytas ryšys tarp sloguojančio kūdikio, kuris nuolat gauna čiulptuką, ir išorinės ausies uždegimo (otito), mat čiulpimo metu susidaro neigiamas slėgis, kurio metu įtraukiami ausų būgneliai ir susidaro puiki proga plisti infekcijai.
Čiulptuko seilėjimas kitam asmeniui, ne pačiam kūdikiui, vertinamas ne tik kaip neestetiškas veiksmas, tačiau visa laižančiojo burnos ertmės mikroflora patenka į mažylio burnytę, dantų ėduonį sukeliantys patogenai - taip pat. Įdomumo dėlei reiktų pažymėti, kad naujagimio burna yra sterili. Vienas pirmųjų ją kolonizuojančių mikrobų yra Streptococcus salivarius. Laikui bėgant, prisijungia visa gauja mikroorganizmų. Tad dėl šių priežasčių neleiskite mažyliams dalintis čiulptuku su draugu, nes šiuo mielu gestu vaikai apsikeis ir mikrofloromis, ir ligomis. Ypač tai aktualu lopšelius ir kitus vaikų kolektyvus lankantiems vaikučiams.
Čiulptuko privalumai ir trūkumai
Privalumai:
- Ramina kūdikį ir padeda jam užmigti.
- Stimuliuoja lūpų ir liežuvio veiklą, teigiamai veikia virškinimą.
- Padeda neišnešiotiems kūdikiams vystytis čiulpimo refleksui.
- Gali sumažinti staigios kūdikių mirties sindromo (SKMS) riziką miego metu.
- Mažina tikimybę, kad vaikas čiulps nykštį.
- Padeda išvengti ausų užgulimo skrydžių metu.
Trūkumai:
- Gali trukdyti tinkamai vystytis kūdikio žandikauliui.
- Didina vidurinės ausies uždegimo (otito) riziką.
- Gali pakenkti žindymui, ypač jei duodamas nuo pirmųjų dienų.
- Gali būti dantų problemų priežastimi, formuotis netaisyklingas sąkandis.
- Gali sulėtinti kalbos raidą.
- Gali sukelti pienligę.
- Galimas priklausomybės vystymasis.
Rinkoje yra įvairių čiulptukų tipų. Svarbiausia rinktis tokį, kuris tinkamas pagal amžių. Ant daugelio šiuolaikinių čiulptukų užrašyta, ar jie skirti 0-3 mėn., ar 3-6 mėn., ar 6-12 mėn. mažyliams. Taigi iki metų amžiaus reikia pakeisti bent tris.
Rinkitės čiulptuką ir pagal jo sudėtį, atidžiai tyrinėkite, kad joje nebūtų bisfenolio-A (BPA). Latekso čiulptukai paprastai yra minkštesni ir lankstesni, labiau tinkami naujagimiams, silikoniai - standesni, atsparesni dantų kramsnojimams. Lateksas gali būti alergijų priežastis, to taip pat nereikėtų pamiršti.
Geriausia, jei plastikinis čiulptuko diskelis yra su skylutėmis, nes tai palengvina kvėpavimą ir aplink burnytę besikaupiančios seilės turi galimybę nutekėti.
Kada pradėti ir kaip atsisakyti čiulptuko?
Nors vieningo atsakymo, kada pradėti atpratinti vaiką nuo čiulptuko, nėra, daugelis specialistų rekomenduoja tai daryti palaipsniui, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir amžių. Paprastai rekomenduojama pradėti mažinti čiulptuko naudojimą apie 9-12 mėnesių amžiaus, o iki dvejų metų amžiaus visiškai jo atsisakyti.
Atpratinimo metodikos tokios pat senos, kaip ir patys čiulptukai: tėvai griebiasi nuo psichologinio smurto, įvairių čiulptuko „vagystės“ formų iki čiulptuko skonio, struktūros ar vientisumo sugadinimo. Vienas praktiškai lengvai pritaikomų ir rezultatyviausių būdų - vis patrumpinti žirklėmis nukerpant lateksinę ar silikoninę čiulptuko dalį, kol čiulpimas tampa visiškai komplikuotas ir nebemielas.
Išradingi tėvai čiulptuką pavilgo česnako išspaudose, tepa eteriniais aliejais ar praduria jame skylučių.
Vaikams atsisveikinti su čiulptuku galėtų padėti ir šiokios tokios „iškilmės“. Pavyzdžiui, Laplandijoje, Kalėdų Senelio biure, stovi indas su vaikų paliktais čiulptukais, Stokholmo Skanseno parke auga medis, prie kurio šakų pririša jau „atgyvenusius“ čiulptukus. Vaikas supranta šio momento svarbą ir iškilmingumą - jis jau didelis, jam nereikia čiulptuko. Tad ir namų sąlygomis būtų galima suorganizuoti nediduką atsisveikinimo vakarėlį, užuot slėpus jį nuo vaiko ir kaltinant nykštukus ar kitus padarus įžūlia vagyste.
Šiukštu negąsdinkite ir negėdinkite vaiko, jog čiulptukas yra „negražu“, „toks didelis vaikas, o elgiesi kaip leliukas“, mat, vaikai tą suvokia labai asmeniškai, traumuojančiai, grėsmingai, kai mūsų tikslas yra ne tik atpratinti vaiką nuo čiulpimo reflekso, tačiau ir išmokyti jį kitų būdų nusiraminti.
Palaipsniui atsisakykite čiulptuko: naudokite tik dienos ir nakties miegui, vėliau - tik nakties, kol galiausiai jo nebereikės visai. Kai kuriems tėvams atrodo savaime suprantama, kad čiulptukas kūdikiui reikalingas. Kitiems - kad tai baisus blogis burnoje. Įdomu, ką apie tai mano žinovai? Mano supratimu, čiulptukas yra mamos pakaitalas. Mes tą pakaitalą naudojame tuomet, kai dėl kokių nors priežasčių nenorime būti su vaiku.
KŪNO KALBOS EKSPERTĖ: Kaip 99% atpažinti melą per 1 min., Pasimatymų signalai
Jeigu skaitote šį straipsnį, greičiausiai jums aktuali ši problema. Na, gal kol kas dar ne problema. Ko gero, jūsų mažylį čiulptukas nuramina, padeda lengviau užmigti ir gelbsti kitais „ekstra” atvejais.
Vis tik, svarbu nepamiršti, kad čiulptukas - tai laikinas sprendimas, o ne nuolatinis kūdikio raminimo būdas. Kiekvienas kūdikis yra skirtingas, todėl geriausias sprendimas priklauso nuo jūsų ir jūsų kūdikio poreikių.
