Kaip ir žaislai, knygos - kasdienybės palydovės nuo pat kūdikystės. Vaikų literatūra - tai literatūros kūriniai, skirti vaikų auditorijai, galintys būti tiek tyčia vaikams rašyti kūriniai, tiek perimti iš suaugusiųjų literatūros. Tradiciškai vaikams sekami kūriniai būdavo perduodami žodžiu, o kaip atskiras literatūros žanras vaikų literatūra išsiplėtojo XVIII amžiuje. Sąvoka „vaikų literatūra“ gana neapibrėžta, tariama, kad ji skirta skaityti arba klausyti vaikams maždaug iki 14-15 metų amžiaus. Tačiau sampratą apsunkina paauglių literatūros žanras, nes pastaruoju laikotarpiu būdingas ankstesnis perėjimas į paauglių kategoriją, kai gali būti skaitoma tiek vaikų, tiek suaugusiųjų literatūra.
Vaikų knygų kultūra turi ir bendrų, ir savų ypatumų. Bendrieji - visa būtinoji knygos informacija. Sunkiai aprėpiamoje įvairovėje svarbu iškart rasti žinių apie autorių, originalo kalbą, leidimo metus. Tarsi elementaru, bet… Dažnai glumina ir tai, kaip vaikų knygose įvardijamas jų žanras: pasakomis vadinami kūriniai, kurie jomis nė nedvelkia, nebeskiriame apsakymo nuo apysakos ir net romanas kartais sumaišomas su novele. Dar kebliau sukurti vaikų knygos anotaciją, mat nežinanti, kas ją skaitys - mažas vaikas, paauglys ar suaugėlis. Skaitymo higienos žinovai samprotauja apie baltos, plačios paraštės svarbą ir trikdžius, kylančius tekstą spausdinant ant spalvoto, kartais net tamsaus fono. Ne visada pagalvojama, kad mažajam skaitytojui nelengva aprėpti žvilgsniu ilgėliausią eilutę, kokių pasitaiko pasirinkus horizontalų knygos formatą. Su adresato amžiumi labai susijęs ir raidžių dydis. Iš jo pirkėjas dažnai sprendžia, ar tiks knyga konkretaus amžiaus vaikui. Bet su raidžių dydžiu tikrai neverta ir persistengti. Esu patyręs, kad paauglius stambus šriftas žeidžia, nors kūrinio turinys skirtas kaip tik jiems. Galėtume pakalbėti apie knygos svorį, dydį ir t. O stabtelėsiu prie to, kas jau ne pirmus metus ypač glumina. Gausėja knygų, kuriose nesilaikoma paprastos lietuviškos taisyklės pastraipos pradžią atitraukti nuo krašto. Daugumos mūsų kompiuteriai nustatyti taip, kad pastraipas vieną nuo kitos skiria tarpelis. Šis principas, kiek žinau, leistinas ir visai tinka dokumentams. Bet neįmanomas grožinėje literatūroje. Neįtikėtina, bet jau rodosi knygų, kuriose pastraipos skiriamos ir tarpeliu, ir įtrauka! Tas pat pasakytina ir apie tiesioginės kalbos skyrybą. Turime seną, pradinėse klasėse mokomą taisyklę: tiesioginė kalba pradedama atitrauktu nuo krašto ilgu brūkšniu. Laikau rankose didelės apimties, kone ištisai dialogais parašytą knygą paaugliams ir svarstau, pro kiek akių praslydo jos maketas, kad niekam neužkliuvo tarsi pagal liniuotę sulygiuotas kairysis teksto pakraštys. Per visą knygą! Redagavimo ir korektūros klaidos vaikų knygose - šiuolaikinė piktžaizdė, šiuo požiūriu su sovietmečiu leistomis knygomis varžytis negalime. Keista?.. okosi rašyti. Visai neseniai kai kuriuos kolegas pribloškė iš televizijos atėjusi žinia, kad naujai iliustruotoje Kazio Jakubėno Abėcėlėje nebėra raidžių su lietuviškais diakritiniais ženklais. Mat leidėjai tokios būtų buvusios per brangu! Ar tai knygų kultūros problema? Ne, tai žmogaus kultūros ir sąžinės reikalas. Vis dėlto pasidžiaukime, kad vaikų knygų leidyba Lietuvoje gana aukšto lygio, profesionali.
Vaikų literatūros istorija Vakarų šalyse yra gerokai išplėtota, o daugelyje Rytų kultūrų ji mažai žinoma, daugiausia išlikusi tautosakos lygmenyje. Kiek daugiau vaikų literatūros parašyta Japonijoje. Vakaruose taip pat daugiausia vaikų literatūros sukurta Skandinavijoje, Britų salose, Vokietijoje, Rusijoje, šiaurinėse JAV valstijose, o Pietų Europoje bei JAV pietuose palyginti nedaug.
Jau XVII amžiuje vaikams pradėti kurti didaktiniai tekstai bei pasakos. Svarbų postūmį davė Džono Loko, Jano Amoso Komenskio pedagoginės idėjos. Komenskio „Juntamųjų daiktų pasaulis paveiksluose“ (1658 m.) yra pirmoji sinkretinio pobūdžio knyga vaikams. Vaikų ugdymui naudotos prancūzų Žano de La Fonteno pasakėčios, Fenelono knyga „Telemacho nuotykiai“ (1699 m.), Šarlio Pero „Mano Motušės Žąsies pasakos“ ir Madam d’Onua „Fėjų pasakos“ (abi 1697 m.) pagrindė literatūrinės pasakos tradiciją. XVIII amžiuje anglų leidėjas ir rašytojas Džonas Niuberis išplėtojo knygų vaikams leidybą, publikavo populiarius tautosakos kūrinius, įsteigė žurnalą vaikams, pirmasis adaptavo Danielio Defo romaną „Robinzonas Kruzas“ (1719-1720 m.) ir Džonatano Svifto satyrinį romaną „Guliverio kelionės“.
Vaikų literatūra labiau iškilo XIX amžiuje, sulig romantizmo suklestėjimu, vaikystės ir vaikiškumo idealizavimu. Pradėtos stilizuoti tiek tradicinės pasakos (pvz., brolių Grimų), tiek kurti autorinės pasakos, dažnai pasiremiant liaudies tradicija, pasiremiant išmone (pvz., E. T. A. Hofmano „Spragtukas ir pelių karalius“, „Svetimas vaikas“, A. Pogorelskio „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“, V. Odojevskio „Miestelis tabakinje“, V. Haufo, Č. Dikenso, V. M. Takerėjaus, H. K. Anderseno kūriniai). Taip pat XIX a. išplėtota nonsenso literatūra, kur žaidžiama prieštaromis, nelogiškumu, žodžiu žaismu - šio žanro klasika laikoma L. Kerolo „Alisa stebuklų šalyje“ ir „Alisa Veidrodžio karalystėje“. Didaktizmo ir komizmo pusiausvyra pasiekta K. Kolodžio „Pinokio nuotykiuose“. Be to, XIX a. toliau į vaikų literatūrą įtraukti įvairūs nuotykiniai, istoriniai suaugusiųjų kūriniai (pvz., Ž. Verno „Kapitono Granto vaikai“, „Paslaptingoji sala“, „20 000 mylių po vandeniu“ ir kt., R. L. Stivensono „Lobių sala“, A. Diuma „Trys muškietininkai“, V. Skoto „Aivenhas“, Dž. F. Kuperio „Paskutinis mohikanas“, „Pėdsekys“, T. M. Rido „Raitelis be galvos“, „Baltoji pirštinė“ ir kt.). Apie sunkią vaikų dalią bei jų nuotykius rašė M. Tvenas, Č. Dikensas, Edmondas de Amičis. XIX a. pab. vaikų literatūrą aktyviau pradėjo rašyti moterys rašytojos, iškilo mergaitiškosios literatūros žanras - L. M. Olkot „Mažosios moterys“, J. Špyri „Heida“, L. M. Montgomeri „Anė iš Žaliastogių“, F. E. K. XIX a. pab. - XX a. pr., suklestėjus darvinizmui, pradėtos rašyti istorijos vaikams apie gyvūnijos pasaulį - R. Kiplingo „Džiunglių knyga“, K. Čiukovskio „Daktaras Aiskauda“, V. Bonselso „Bitės Majos nuotykiai“, H. Loftingo „Daktaras Dolitlis“, S.
XX a. pr. plėtota realistinė vaikų literatūra, tarpukariu išleistas epinis ciklas „Namelis prerijose“ (L. I. Vailder). Sukurti žymūs nonsenso žanro kūriniai - A. A. Milno „Mikės Pūkuotuko“ knygos, P. Travers ciklas apie Merę Popins. Vaikystė aukštinama A. Po XX a. pasaulinio karo sukurta nemažai kūrinių, vaizduojančių vaikystės idilę, žaismingą vaikų mąstyseną - šiam laikotarpiui priklauso A. Lindgren („Pepė Ilgakojinė“, „Padaužų kaimo vaikai“, „Mes Varnų saloje“ ir kt.), M. De Jongo, Dž. Rodario („Čipolino nuotykiai“), N. Nosovo, O. Proislerio, T. Nuo XX a. antros pusės išsivystė vaikų literatūrai artima paauglių literatūra, kurioje nagrinėjamos šiam amžiaus tarpsniui būdingos problemos (santykiai su bendraamžiais, tėvais, draugystės, ištikimybės, gyvenimo prasmės temos, vėlesniuose kūriniuose nagrinėjamos ir narkomanijos, lytinės, rasinės tapatybės, savižudybės temos). Žymesni šio žanro rašytojai - M. Endė, V. Železnikovas, M. Gripė, N. Babit, U. Starkas, K. Nestlinger, K. Paterson, M. Berdžisas, L. Sulig Dž. R. R. Tolkino „Hobitu“ ir „Žiedų valdovu“ bei K. S. Liuiso „Narnijos kronikomis“ vyresnių vaikų ir paauglių literatūroje išplėtojamas maginės fantastikos žanras (XX a. pab. jį naujai įkvėpė F. Pulmano fantastinė trilogija „Jo tamsiosios jėgos“ ir Dž. K. Rouling kūrinių ciklas apie Harį Poterį.
XX a. pab. Ilgą laiką lietuvių literatūroje vaikams buvo skirti tautosakos kūriniai (XIX a. pab. - XX a. pirmojoje pusėje juos surinko ir užrašė Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius, Zenonas Slaviūnas ir kt.) bei didaktiniai bažnytiniai tekstai (pvz., 1763 m. elementorius Mokslas skaytima rašto lękiško del mažu vaykialu, K. Vizgirdos 1823 m. Bibliie diel vayku lenkiškai yr letuviškay, Kajetono Nezabitauskio-Zabičio 1824 m. Naujas mokslas skaytima diel mažū vaykū Žemayčiu yr Lietuvos su 51 paveykslays). 1706 m. Jonas Šulcas išvertė Ezopo pasakėčias, XIX a. pab. - XX a. pr. Pasaulietinė vaikų literatūra pradėjo klostytis XIX amžiuje. Ji buvo didaktinės krypties. Didaktinės literatūros pradininkas Motiejus Valančius sukūrė išraiškingų portretų, dialogų, humoristinių situacijų (pasakos „Guvus Vincė“, „Mikė melagėlis“ ir kitos). Vienas svarbiausių ankstyvųjų vaikų rašytojų buvo Pranas Mašiotas. Jo įtvirtinti principai ilgainiui tapo vaikų literatūros tradicija. Vaikams kūrinių rašė Vaižgantas, Žemaitė, Antanas Giedrius, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, Matas Grigonis. XX a. pirmoje pusėje leisti periodiniai leidiniai vaikams „Šaltinėlis“, „Žiburėlis“, „Žvaigždutė“, „Vyturys“, „Moksleivių varpai“, „Mokslo dienos“, „Skautų aidas“ ir kiti. Daugeliui šio laikmečio kūrinių būdingas ryškus didaktizmas - pamokymai apie teisingą elgesį, doros, paklusnumo išaukštinimas, pamokymai apie gyvąją gamtą, ūkį, gamtos dėsnius ir panašiai. Vėlyvuoju tarpukariu (1930-1940 m.) atsirado modernizmo motyvų (ypač poezijoje - Petro Babicko eilėraščių rinkinys Tra-ta-ta), ištobulinta silabotoninė eilėraščių forma (Bernardas Brazdžionis, Leonaras Žitkevičius, Kazys Jakubėnas). Atsirado daugiau psichologinių kūrinių, vaikystės atsiminimų, nuotykinį apysakų, pabrėžiamas vaikystės humanizmas, idealai, žaismingumas (Petro Cvirkos „Cukriniai avinėliai“, Bronės Buivydaitės „Auksinis batelis“ ir kt.). Salomėja Nėris sukūrė epinę poemą „Eglė žalčių karalienė“, padavimų, mitų motyvais kūrinių rašė Balys Sruoga, šmaikščių, parodijuojančių tekstų - Kazys Binkis. Tarpukariu išversta, adaptuota žymių XIX a. vaikų literatūros kūrinių („Robinzonas Kruzas“, „Guliverio kelionės“, H. K.
Ankstyvuoju tarybiniu laikotarpiu vaikų literatūroje vyravo ideologizuotas socialistinis realizmas, vaikai vaizduoti kaip idealūs tarybiniai piliečiai, pionieriai, komunizmo statytojai, priešinti buržuaziniams engėjams, nors dalis autorių rašė ir apolitiškus kūrinius (Eduardas Mieželaitis, Kostas Kubilinskas, Anzelmas Matutis). Nuo 7-ojo dešimtmečio tematika įvairėjo ir gilėjo - rašytos stilizuotos pasakos, kūriniai tautosakos motyvais (K. Borutos pasakų rinkinys „Dangus griūva“, A. Liobytės „Gulbė karaliaus pati“, „Nė velnio nebijau“, M. Sluckio „Milžinai nenorėjo karaliais būti“, J. Avyžiaus „Juodažvaigždis arkliukas“ ir kt.). Suklestėjo vaikų poezija, kurioje vyravo tiek gamtos, mitologijos, tautosakos motyvai, tiek miesto, technikos, buities peizažai (žymiausi tarybinio laikmečio vaikų poetai - Justinas Marcinkevičius, Martynas Vainilaitis, Vacys Reimeris, Ramutė Skučaitė, Judita Vaičiūnaitė, Violeta Palčinskaitė, Aldona Puišytė, Paulius Širvys, Algimantas Baltakis, Janina Degutytė, Ramutė Skučaitė, Vytautas Rudokas, Leonardas Gutauskas, Vytautė Žilinskaitė ir kt.). 8-9 dešimtmečiuose vaikų literatūroje pradėtos nuodugniau gvildenti ir tautiškumo, dvasingumo, psichologinės, ekologinės temos, sudėtingi vaikų, paauglių tarpusavio santykiai, naudotos sudėtingos alegorijos, metaforos, kurti mitiniai pasauliai (K. Sajos, S. Gedos, V. Petkevičiaus, V. Bubnio ir kt. kūriniai). Atkūrus nepriklausomybę, išsiplėtė vaikų literatūros temos, atsirado daug verstinių kūrinių. Lyrinę, jaukią, mitologinę vaikų poeziją toliau rašė M. Vainilaitis, R. Skučaitė, V. Kukulas, poezijos rinkinių išleido J. Liniauskas. Humoristinę, nonsenso bruožų turinčią poeziją rašė Juozas Erlickas. Jo kūrybai būdinga pašaipa, satyra, pasaulis vaizduojamas ne idiliškas, labiau dramatiškas, kupinas skausmo, vaiko kančios, alogiškas, apverstas. Nuo XXI a. pr. vaikų literatūroje atsirado postmodernizmo elementų - laužomos tradicinės eilėdaros struktūros, vaikiškas pasaulis vaizduojamas išvirkščias, dažnai be laiko, erdvės, doros ženklų (S. Gedos, V. V. Landsbergio, L. Degėsio ir kt. kūriniai). Vaikų ir paauglių prozoje rašoma tiek įprastais žaismingo pasaulio motyvais, tiek gvildenant skurdo, kančios, nemeilės, narkomanijos temas (E. Liegutė, V. Račickas, A. Zurba, V. Žilinskaitė, K. Saja, G. Morkūnas, R. Išpopuliarėjo paveikslėlių knygos - jos dažniausiai yra animalistinės, jose vyrauja antropomorfizuoti veikėjai, draugystės, nuotykių temos.
Vaikų knygų tipai pagal amžių:
- Kūdikiai (0-2 metai): Rekomenduojama pradėti skaityti jau kūdikiams. Jie, tikėtina, knygų turinio dar nesupras, tačiau stebės tėvų intonacijas, nurims, po truputį pamils knygas. Rinkitės paprasto siužeto, paprasta kalba parašytas ir tokio amžiaus vaikams suprantamas istorijas. Vaikai iki 3 metų geriausiai geba suvokti pasaulį per vaizdus, todėl rinkitės gausiai iliustruotą literatūrą su mažai teksto. Mažus vaikus ypač domina veiklą skatinančios interaktyvios knygelės: pavyzdžiui, knygą apie gyvūnus praturtina įrašyti tų gyvūnų skleidžiami garsai. Knygos su papildomais elementais: lipdukais, garsais, lytėjimo pojūčius lavinančiais paveikslėliais, mygtukais, kortelėmis, specialiais rašikliais ir pan. Knygos, kurias vaikai galėtų vartyti savarankiškai.
- Priešmokyklinukai (3-6 metai): 1-3 metų mažyliams dar sudėtinga susikaupti ir nuosekliai klausytis ilgų istorijų, todėl rinkitės paprasto siužeto, paprasta kalba parašytas ir tokio amžiaus vaikams suprantamas istorijas. 4-7 metų vaikų žingeidumas po truputį auga, jie pradeda domėtis juos supančia aplinka, pasauliu, jo reiškiniais, tėvams nuolat užduoda įvarius klausimus. Ilgesnės, sudėtingesnės istorijos. Šio amžiaus vaikams skirtoje literatūroje apylygėmis dalimis turėtų dominuoti ir iliustracijos, ir tekstas. Pasakos. Eilėraščiai, eiliuotos istorijos. Ikimokyklinio, priešmokyklinio amžiaus vaikams patinka eilėraščiai, eiliuotos pasakos. Vaizduotės lavinimas. Ugdomoji literatūra, padedanti pasiruošti mokyklai. Taip pat vaikus nuo 4 m. Lavinamoji ir informacinė literatūra.
- Mokyklinio amžiaus vaikai (7-12 metų): Pradėjus eiti į mokyklą vaikų žingeidumas dar labiau išauga, todėl rekomenduojama rinktis literatūrą, kurioje sudėtingi dalykai aiškinami paprastai ir vaikams suprantama kalba. Vėlgi tinka specializuotos vaikiškos enciklopedijos, pažintiniai leidiniai ir t. t. Literatūra, atitinkanti vaiko pomėgius ir interesus. Jau pirmaisiais mokykloje praleistais metais po truputį atsiskleidžia vaiko interesai: vieni aktyviai domisi gyvąja gamta, kitiems labiau prie širdies naujosios technologijos, mokslas, jo įdomybės, tretieji pamilsta meną, ketvirtieji - sportą, ir t. t. Pasaulio klasikų literatūra. Pradinių klasių mokinius pats metas supažindinti ir su visame pasaulyje pripažinta vaikiška klasikine literatūra ir garsiausiais autoriais, tarp kurių - A. Lindgren, H. K. Andersenas, J. Verne’as, A. Saint-Exupery, M. Twain’as, L. Carroll’is, P. L. Travers, T.
- Paaugliai (13-18 metų): Šiuolaikiniai paaugliai - ypač užsiėmę, žingeidūs, tačiau kartu ir išrankūs, nekantrūs, todėl jiems patiks toli gražu ne visa tėvų ar mokytojų siūloma literatūra. Atsižvelkite į žanrą. Ieškokite literatūros, kurioje nagrinėjama paaugliams artima problematika. Verta rinktis tas knygas, kuriose nagrinėjamos paauglystės problemos (pirmoji meilė, nesutarimai su tėvais, pirmųjų atradimų džiaugsmas, brendimo kančios ir t. t.). Pasidairykite po šiuolaikinių autorių kūrinių lentynas. Jei paaugliui pasiūlysite skaityti XIX amžiuje parašytą knygą, jis nedelsdamas gali atšauti: „Nesąmonė!“ Todėl pasidairykite po šiuolaikinių autorių kūrinių lentynas arba bent jau siūlykite literatūrą, kurią skaitėte ir kuria paauglystėje mėgavotės ir patys. Tarp tokių kūrinių jau yra patekę M. Burgesso „Heroinas“, W. Goldingo „Musių valdovas“, J. D. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ ir kt.
Populiariausi vaikų knygų žanrai
Vaikų literatūrai būdinga visi tradiciniai literatūros žanrai ir rūšys, bet populiariausi yra realistinis vaizdavimo būdas ir literatūrinės pasakos žanras. Tarp populiariausių vaikų literatūros potipių yra nuotykių literatūra, kuri pasakoja apie herojų keliones, iššūkius ir pavojingas situacijas, skatinančias vaikus tyrinėti ir svajoti apie tolimus kraštus bei nepaprastus įvykius. Fantastinė literatūra apima stebuklingus pasaulius, burtininkus, mitines būtybes ir magiškus nuotykius, kas skatina kūrybiškumą ir vaizduotę. Tarp populiariausių šio žanro autorių yra Jules Verne, Antoine de Saint-Exupéry, Jules Verne, Charles Dickens, Alexandre Dumas, Agatha Christie, Hansas Kristianas Andersenas.
Nuo XX a. antros pusės išsivystė vaikų literatūrai artima paauglių literatūra, kurioje nagrinėjamos šiam amžiaus tarpsniui būdingos problemos (santykiai su bendraamžiais, tėvais, draugystės, ištikimybės, gyvenimo prasmės temos, vėlesniuose kūriniuose nagrinėjamos ir narkomanijos, lytinės, rasinės tapatybės, savižudybės temos). Žymesni šio žanro rašytojai - M. Endė, V. Železnikovas, M. Gripė, N. Babit, U. Starkas, K. Nestlinger, K. Paterson, M. Berdžisas, L. Sulig Dž. R. R. Tolkino „Hobitu“ ir „Žiedų valdovu“ bei K. S. Liuiso „Narnijos kronikomis“ vyresnių vaikų ir paauglių literatūroje išplėtojamas maginės fantastikos žanras (XX a. pab. jį naujai įkvėpė F. Pulmano fantastinė trilogija „Jo tamsiosios jėgos“ ir Dž. K. Rouling kūrinių ciklas apie Harį Poterį.
Naujojo realizmo terminu apibūdinamoje prozoje atsirado tokių skaudžių temų kaip narkomanija (M. Burgeso 1954, Heroinas 1996), smurtas (Jano Guillou, g. 1944, Blogis 1981, L. Sacharo Duobės 1998), pedofilija, homoseksualumas, rasizmas, savižudybė, nepagydoma liga ir kitos. Ph. Pullmano trilogijos Jo tamsiosios jėgos (His Dark Materials 1995-2000) ir ypač J. K. Rowling Hario Poterio ciklo (išleista 1997-2007) sėkmė sukėlė labai stiprią maginės fantastikos bangą. Nuo 6 dešimtmečio, be literatūrinės pasakos, vaikų literatūroje ryškėjo ir kitos sąlygiškumo formos: persikėlimas laike (Philippos Pearce, 1920-2006, Tomo vidurnakčio parkas / Tom’s Midnight Garden 1958, Penelopeʼs Farmer, g. 1939, Kartais Šarlotė / Charlotte Sometimes 1969), magiškasis realizmas (M. Gripe’s Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija 1981, Sylvios Waugh, g. 1935, Žmogonų / The Mennyms ciklas, išleista 1993-96, D. Almondo Skeligas / Skellig 1998 ir Molinis / Clay 2005 ir kita), antiutopija (distopinė literatūra; L. Lowry Siuntėjas / The Giver 1993, Suzanneʼos Collins, g. 1962, trilogija Bado žaidynės / The Hunger Games 2008-10). Žanrų sinkretizmo vienas ryškiausių pavyzdžių buvo A. Lindgren literatūrinė pasaka Ronja plėšiko duktė (1981). Šios knygos pasižymi specifinėmis savybėmis, kurios pritaikytos šio amžiaus skaitytojų interesams, raštingumo lygiui ir vystymosi poreikiams. Turinys yra pritaikytas vaikams, atsižvelgiant į jų gebėjimą suprasti siužetą, temas ir žodyną. Dažnai šiose knygose pasakojama apie draugystę, šeimą, mokyklą, nuotykius, fantastiką, mokslą, istoriją ir kitus vaikams aktualius klausimus.
Knygos mokyklinio amžiaus vaikams taip pat perteikia svarbias gyvenimo pamokas, moralines vertybes ir skatina teigiamą elgesį. Pavyzdžiui, jos gali mokyti apie empatiją, sąžiningumą, drąsą, atsakomybę ir kitus svarbius principus. Ypač jaunesniems vaikams skirtose knygose yra gausu iliustracijų, kurios padeda suprasti tekstą ir padidina skaitymo malonumą.
Tėvų indėlis ugdant meilę knygai yra labai svarbus. Jei knygos bus natūrali vaiko kambario dalis, tikėtina, kad pastaroji atrodys ne tik kur kas artimesnė, tačiau ir paskatins domėtis, kas galėtų būti joje parašyta. Be kita ko, labai svarbu leisti ir pačiam vaikui išsirinkti tai, kokią knygą jis norėtų skaityti. Galbūt jo pasirinkimas suaugusiesiems ne visuomet atrodys teisingas. Tačiau, reikia nepamiršti, kad draudimai gali pakenkti norui apskritai domėtis knygomis ir jas analizuoti. Tad, pasirinkimo laisvė ir yra vienas iš esminių šio nuostabaus pomėgio ugdymo aspektų.
Be jokios abejonės, knygose gali būti pasakojamos ir labai jautrios istorijos apie netektį ir gedulą, karą, negalią ar panašius dalykus. Be jokios abejonės, diskutuoti tokiomis temomis yra labai nelengva, tačiau būtina. O jei nežinote atsakymo į vieną ar kitą vaiko pateikiamą klausimą, visuomet galite pasitarti su specialistais. O vaikų raidos specialistai teigia, kad šios temos šiandien yra kaip niekada aktualios. Gerai žinome, kad patyčios ir emocinis smurtas šiuolaikinėje visuomenėje yra vienos iš opiausių problemų.
Taip pat svarbu paminėti interaktyvias knygas vaikams, kurios gali būti apibūdinamos, kaip knygos su papildyta realybe. Jos gali būti tiek pažintinės, enciklopedinės, muzikinės ir t.t. Tarkime, išmaniuosiuose įrenginiuose, kurie yra susiejami su knyga, gali būti pateikiama papildoma informacija, žaidimai, išnašos, autorių pastebėjimai, vaizdinė medžiaga ir pan. Tačiau, klasikos kūrinių pamiršti tikrai negalima. Tokios knygos, kaip “Musių valdovas”, “Magiški vienaragiai”, “Gražiausios Lietuvių pasakos” visuomet išliks pačia didžiausia vertybe.
Vaikų knygų skaitymas neabejotinai turi būti laikomas viena iš prioritetinių veiklų. Pastebėta, kad pats sparčiausias vaiko intelekto vystymasis yra nustatomas nuo 1,5 iki 7 metų amžiaus vaikams. Dėl šios priežasties, knygos jūsų namuose yra tiesiog būtinos! Jomis domėtis vaikas turi ir savarankiškai: jas vartyti, bandyti pažinti kas jose yra pavaizduota. Tačiau, kartu, labai didelį darbą čia atlieka tėvai ar kiti artimieji, kurie šias knygas skaito, pasakoja jose slypinčias istorijas.
Vaikams nuo 4 metų nori kuo daugiau patirti ir sužinoti, tad ankstyvojo ugdymo specialistų sukurti „Kiškutis Mikutis“ serijos leidiniai siūlo daugybę užduotėlių, skirtų lavinti mažylių įgūdžius bei mankštinti protus. Pirmųjų klasių mokinių pažinčiai su Lietuva, autorė Kristina Šerkšnienė sukūrė informacinę knygelę „Smagi kelionė per Lietuvą“.
Kaip atrodė žymiausių pasaulio žmonių - išradėjų, mokslininkų, valdovų, menininkų ir keliautojų vaikystė? Vaikų laukia smagi ir pamokanti patirtis čekų autorių Petra Texlová ir Tomáš Tůma knygelėje „25 žymių žmonių vaikystė“. Čia sudėti net 25 garsių žmonių pasakojimai apie savo vaikystę - koks gyvenimas buvo jų laikais, su kuo jie mėgo žaisti, kuo domėjosi.
Talentingas aktorius ir puikus rašytojas Juozas Gaižauskas pristato jautrią knygą, kuri prikaustys tiek vaikus, tiek suaugusius. „Antarktidos indėnai“ - tai istorija, gydanti sužeistą viltį. Knygos herojus - berniukas, neįprastu vardu - Kleopas. Susirūpinęs tėtis ir naktimis tyliai verkianti mama nepasakoja jam, kodėl vyresnioji sesutė nuolat būna ligoninėje. Jis laikinai persikelia gyventi pas senelį ir vieną pavakarį juos aplanko keistas svečias. Tikrų tikriausias, plunksnų karūna pasipuošęs indėnas! Prie vakarienės stalo paklaustas: iš kur atvyko, netikėtai atsako esąs Antarktidos pilietis. Ar tai senelio žaidimas? Iš kur jis pažįstą indėną? Gal jis - tik gatvės artistas? O ir tėtis, išgirdęs istoriją, juokiasi iš senelio pokšto.
Vaikams nuo 9 metų skirta Škotijos autorės Elle McNicoll knyga „Išskirtinis spindesys“ - įkvepianti istorija apie drąsą, draugystę ir buvimą kitokiu. Pagrindinė romano veikėja Adė, kaip ir pati rašytoja, yra autistė. Ji teigia matanti tai, ko kiti nepastebi, girdinti garsus, į kuriuos kiti nekreipia dėmesio, jaučianti viską vienu metu. Mergaitės tikslas - pakeisti miestelio gyventojų požiūrį į raganas ir save. Ji jaučia empatiją žmonėms, kurie yra atskirti nuo visuomenės, kurie tampa kitų aukomis.
Prestižinių Lietuvos vaikų literatūros premijų laureatė, kūrybinio rašymo mokytoja bei rašytoja Ilona Ežerinytė pristato ketvirtąją savo knygą, skirtą paaugliams - apysaką „Skiriama Rivai“. Keturiolikmetį Dovą kamuoja nuobodulys, pamokos neįkvepia, visos dienos bėga vienodai. Muzikos mokykla nebaigta - dėl to ypač nusivylęs tėvas, svajojęs, kad gabus sūnus pasieks tai, ko nepavyko jam pačiam. Netikėtai Vyriausiasis Dirigentas pasiūlo tėvui keistą kūrinį, kurio niekam nepavyko sugroti šimtą metų. Bandydamas įminti natų paslaptį tėvas leidžiasi į kelionę laiku, o kartu su savimi pasiima ir sūnų. Tai istorija apie tuos, kurie užsidarę savo kambariuose, kuriems trūksta įkvėpimo, energijos, vilties, prasmės. Šioje istorijoje susipina dabartis ir praeitis, fantazija ir realus pasaulis, lyrinės istorijos ir detektyvo elementai.
Be visų skaitymo pliusų, kuriuos puikiai žino tėvai, skaitantis vaikas - tylintis vaikas. O auginant vaikus taip stinga tylos. Taigi: TOP 7 vaikiškų knygų vasarai 1. O.Sekoros „Skruzdėliuko Ferdos nuotykiai“ arba A.Lindgren „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“ Peržiūrėjusi labiausiai skaitomų knygų topus, į pirmą vietą Milda iškėlė Ondržejaus Sekoros knygą „Skruzdėliuko Ferdos nuotykius“. Ji kūrinį pavadino klasika, kurią vaikystėje skaitė ir mūsų tėvai. „Vabalų pasaulis, įvairiausių nutikimų kupinos dienos, draugystė - temos, kurios niekada nepasensta“, - sako Milda ir priduria, kad minėtas ir kitas skaitomiausiųjų sąraše esančias knygas geriausia skaityti vasarą, kai nėra namų darbų, būrelių ar kitų laisvo laiko naikintojų. 2. J.Degutytės „Pelėdžiuko sapnas“ arba R.Dahlis „Matilda“ „Šiltos, švelniai pamokančios ir laikui nepasiduodančios pasakos“, - būtent taip Janinos Degutytės knygą „Pelėdžiuko sapnas“ apibūdina Milda. O štai nors Roalio Dahlis knygą „Matilda“ Tomas perskaitė jau būdamas suaugęs, jam ji iki šiol įsiminė kaip viena geriausių vaikų literatūros knygų. „Dar smagu, kad pagal ją pastatytas filmas. Ir iš tiesų nėra skirtumo, nuo ko pradėti, t. y. jo ar knygos“, - sako T.Dirgėla. 3. A.Frank „Dienoraštis“ arba D.Williamso „Močiutė plėšikė“ Apie Aną Frank, ko gero, girdėjo kiekvienas, tačiau vaikams šiai knygai jau reikia kažkiek brandos: ji jautri, pilna skausmo, intensyvių išgyvenimų. Puikiai tiktų paauglystėje, kai giliau priimami svarbūs istoriniai faktai, įvykiai. „Tai skausminga ir tikra istorija apie paauglę mergaitę žydę, atsidūrusią koncentracijos stovykloje. Tragiškas jos likimas dažną paauglį paskatina giliau pasidomėti antrojo pasaulinio karo įvykiais, ypač žydų tragedija“, - pastebi Milda. Rašytojas T.Dirgėla trečią savo rekomenduojamų knygų vaikams vietą skyrė jam ypatingai Davido Williamso knygai „Močiutė plėšikė“. „Pagalvojau, kas būtų, jei tokį juokingą, smagų rašymo būdą sujungčiau su savo vaikystės meile detektyvams. Būtent ši knyga paskatino mane parašyti detektyvų seriją apie Domą ir Tomą“, - įsitikinęs jis. 4. C.S.Lewiso „Liūtas, raganas ir drabužių spinta“ arba V. V. Landsbergio „Obuolių pasakos ir kriaušių“ Nors daug kas kratosi privalomosios literatūros sąrašų, tačiau, anot Mildos, Clive’o Staples’o Lewiso knyga „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“ čia pateko ne veltui. „Stebuklingas C.S.Lewiso pasaulis užburia. Perskaičius vieną šios serijos knygą, norisi griebti ir kitas“, - sako Milda. O štai T.Dirgėla, kalbėdamas apie Vytauto V.Landsbergio knygą „Obuolių pasakos ir kriaušių“, pripažįsta: „Ji paveikė mane kaip rašytoją: pirmieji kūriniai buvo panašia nonsenso stilistika, su žaidimais kalba.“ 5. S.Paltanavičiaus „Maži ežiuko sapnai“ arba K.Zylės „Sukeistas“ „Ypač miela knyga. Ežiuko nuotykiai ir pasaulio matymo kampas sužavi visus“, - kalbėdama apie Selemono Paltanavičiaus knygą „Maži ežiuko sapnai“, pasakoja Milda. Būtent šią knygą dažniausiai renkasi patys mažiausieji. Kotrynos Zylės „Sukeistas“ - į T. Dirgėlos TOP skaitomiausių vaikų knygų vietą pakliuvęs romanas, rašytojui įdomus šiuolaikinio gyvenimo ir lietuvių mitologijos jungtimi: „Manau, Kotrynai tai puikiai pavyko. Jos knyga - pavyzdys, kaip galima įdomiai sudabartinti mitologiją ir senąją pasaulėjautą.“ 6. E.Blyton „Šauniojo penketuko nuotykių“ serija arba K.Zylės „Sielos sumuštinis dėžutėje“ Mildos nuomone, TOP 7 knygų sąraše garbingą vietą turėtų užimti ir Enidos Blyton „Šauniojo penketuko nuotykiai“. „Ši knyga puiki vasaros kompanionė. 5 draugai ir niekad nesibaigiantys įspūdingi nuotykiai - ko daugiau reikia?“ - klausia bibliotekininkė. Ji pastebėjo, kad vieni knygų puslapiuose ieško „apsikabinimų“, o kiti - herojų: „Vaikai nori kvapą gniaužiančių nuotykių ir priežasties nemiegoti iki aušros - „Žvalgo mokinio“ ar „Šauniojo penketuko nuotykių“ herojai tikrai nenuvils.“ Pristatydamas dar vieną K.Zylės knygą „Sielos sumuštinis dėžutėje“, Tomas mano, kad pagrindinė priežastis, dėl ko kai kurie vaikai neskaito - nemokėjimas atrasti patinkančios knygos. „Šiandieniniai vaikai nesupranta, kad gyvena visiškame vaikų literatūros amžiuje, kai galima rasti pačių įvairiausių stilių knygų, žanrų ir temų. Manau, kad tiesiog reikia paieškoti ir rasti tai, kas būtų artima. Nes jei vaikas skaitys per prievartą, tos knygos vis tiek nepatiks“, - įsitikinęs T.Dirgėla. 7. P.Butchart serija „Mokyklos detektyvai“ arba J.K. Rowling „Haris Poteris“ Paskutine septynetuko knyga Milda išrinko Pamelos Buchart kūrinį „Mokyklos detektyvai“, kuris akimirksniu rado kelią į skaitytojų širdis, smagiai aprašydamas nuotykius mokykloje. „Juk daug smagiau eiti į mokyklą, kai galvoji, kad naujoji mokinė - prancūzų šnipė!“ - šypteli gerai vaikus pažįstanti bibliotekininkė. Nenuostabu, kad T.Dirgėla septintai vietai pasirinko „Hario Poterio“ serijos knygas, kurių kiekviena nukelia į magijos pilną pasaulį. Kaip sako pats Tomas, skaitydamas ir pats pradėdavo painioti, kas yra realybė, o kas - fantastika. „Vaikystės metais ši knyga buvo labai didelis atradimas. Spėju, tikrai ne man vienam. Tapus rašytoju, šios serijos knygos man tapo pavyzdžiu, kuris iki šiol turi įtakos“, - kalbėdamas apie J.K.Rowling susižavėjimo neslepia rašytojas.
Aktualumo nepraranda ir kiti žanrai. M.Bieliauskaitės rekomenduojamų knygų sąrašas baigėsi, tačiau ji norėjo pabrėžti, kad aktualumo nepraranda ir kito žanro knygos - mielai skaitoma nuotykių ir fantastinė literatūra, naujam gyvenimui prikeliamos senos knygų serijos. „Mūsų bibliotekoje taip atsitiko su L.Kaaberbol „Dina gėdytojos dukra“ serija. Populiarios ir komiksų knygos, arba tos, kuriose yra daug paveikslėlių - jas ypač mėgsta mažieji skaitytojai. Tik pasirodžiusi itin populiarėjo „Blogiukų“ serija. Dalis paauglių atranda detektyvo arba trilerio žanrą - tam įtakos turi ir populiarūs šiuolaikiniai serialai. Jei nepavyksta rasti tinkamos knygos, drąsiai eikite prie bibliotekininkės - ji tikrai pasakys, kuri verta dėmesio“, - patarė Milda.
Kaip paraginti skaityti net tuos, kurie yra „neskaitantys“? T.Dirgėla įsitikinęs, kad svarbiausia vaikus supažindinti su žanru, kuris jiems būtų artimas: „Šiuolaikinis vaikas nuolat gyvena veiksme - mokykla, būreliai, pamokos ir kiti užsiėmimai. Reikėtų įtraukti humorą, veiksmą, nes vaikai mėgsta intrigas ir juokingas situacijas. Ir svarbu neprarasti paprastumo, laisvo stiliaus, kuris tiktų ir neskaitančiam vaikui.“ Rašytojas ne kartą girdėjo, kaip jo knygas pradeda skaityti net tie, kurie linkę save vadinti „neskaitančiais“. Tomas Dirgėla: „Pačioje pradžioje, kai pasirodė pirmosios dalys, pradėjo sklisti gandas, kad vaikai, kurie nemėgsta skaityti, vis tiek skaito mano knygas. Galiausiai pradėjau gauti žinutes iš tėvų, senelių, kad jų vaikas nemokėjo, nenorėjo skaityti, bet perskaičius mano knygas pamilo skaitymą. Vėliau jie pradėjo skaityti ir rimtesnes knygas.“ Tuo metu Milda mano, kad jei vaikas išrankus ir jam netinka ar nepatinka, pavyzdžiui, fantastika, galima išbandyti biografines knygas, o jei ir šios ne - biblioteka turi daugybę įvairiausių žanrų knygų. Svarbiausia, kaip sako Milda, nebijoti grąžinti nepatinkančios knygos ir ateiti ieškoti toliau. „Nebijokite neskaitymo periodų - tokių nutinka net ir bibliotekininkams. Tiesiog reikia juos ramiai pralaukti, kartkratėmis paimant knygą į rankas.“
