Lietuvių literatūros ištakos glūdi tautosakoje. Iki rašytinės literatūros atsiradimo jos žanrai, tokie kaip dainos, pasakos, padavimai, lopšinės, įvairūs žaidinimai ir garsažodžiai, buvo svarbus vaikų etinio ir estetinio ugdymo šaltinis. Vaikams ir vaikų sukurta lietuvių tautosaka buvo kruopščiai renkama įvairių autorių ir publikuojama rinkiniuose. Tarp žymiausių rinkinių paminėtini S. Daukanto „Žemaičių pasakos“ (1940, 1985), J. Basanavičiaus „Lietuviškos pasakos“ (2 tomai, 1898-1902), „Lietuviškos pasakos“ (4 tomai, 1903-05, išleista Čikagoje), Z. Slaviūno „Maži piemenėliai, didi vargdienėliai“ (1958), L. Saukos „Šepetys repetys“ (1965), K. Grigo „Menu mįslę keturgyslę“ (1970, 21984), P. Jokimaitienės-Aukštikalnytės „Vaikų dainos“ (1980) bei B. Kerbelytės stebuklinės pasakos „Gyvasis vanduo“ (1989, 21990).
Rašytinė literatūra vaikams pradėjo formuotis remdamasi religiniais raštais. Biblija, giesmynai, šventųjų gyvenimų aprašymai, katekizmai, elementoriai ir mitinėmis temomis spausdinti šventųjų paveikslai tapo jos pagrindu. Pirmasis religinis eilėraštis vaikams, „Kaledaytis“ skirtas mažiems vaikams, buvo išspausdintas elementoriuje „Mokslas skaytima rašto lękiško del mažu vaykialu“ (1763, 21766). Pirmoji knyga vaikams su 23 paveikslėliais parengė K. Vizgirda - „Bibliie diel vayku lenkiškai yr letuviškay“ (1823). Europoje pirmoji iliustruota knyga vaikams, J. A. Komenskio „Juntamųjų daiktų pasaulis paveiksluose / Orbis sensualium pictus“ (1658), turėjo įtakos K. R. Nezabitauskio-Zabičio elementoriaus „Naujas mokslas skaytima diel mažū vaykū Žemayčiu yr Lietuvos“ (1824) struktūrai, iliustracijoms ir turiniui.
Pirmąją pasaulietinio turinio knygą lietuvių kalba „Ezopo pasakėčios“ (1706) išleido J. Šulcas. Vėliau pasirodė ir pirmosios pasakėčios, artimos kaimo vaikams, pavyzdžiui, knyga „Šešes pasakas Symona Stanevičes žemayče yr antras šešes Kryžža Donalayčia lituvynynka prusa“ (1829). S. Daukantas savo elementoriuje „Abeciela lijtuviu, kalnienų ir žiamajtių kalbos“ (1842) įtraukė smulkiosios tautosakos elementus: patarles, priežodžius, mįsles ir užduotis saviugdai. Originalių ir išverstų pasakėčių kūrė ir kiti autoriai, tokie kaip V. Kudirka bei P. Arminas-Trupinėlis. Pasakėčių trumpumas ir lengvas skaitomumas skatino fabulinės vaikų literatūros vystymąsi.
Pasaulietinė vaikų literatūra Lietuvoje pradėjo formuotis XIX amžiuje, būdama iš esmės didaktinės krypties. Didaktinės literatūros pradininkas M. Valančius sukūrė išraiškingų portretų, dialogų ir humoristinių situacijų savo pasakose, tokiose kaip „Guvus Vincė“, „Mikė melagėlis“ ir kitos. XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje pasirodžiusiose mokslo populiarinamosiose apybraižose plito scientizmo idėjos, kurios skatino vaikų fantaziją, ugdė pozityvius idealus ir mokė įveikti sunkumus. P. Vileišio biografinė apybraiža „Jurgis Stefensonas“ (1877) yra vienas tokių pavyzdžių.
P. Mašiotas suformulavo esminius reikalavimus vaikų literatūrai, pabrėždamas estetinę vertę, pažintinį ir dorovinį pradaus bei aukštą kalbos kultūrą (straipsnis žurnale „Varpas“, 1894, Nr. 1). Jo įtvirtinti principai ilgainiui tapo vaikų literatūros tradicija. Jo kūryba, apimanti grožinę prozą, biografines apybraižas, istorijos, kultūros, mokslo, ekologijos ir kelionių vaizdelius, buvo išleista net 40 tomų.
A. Giedrius, pasitraukęs iš Lietuvos 1944 m. ir vėliau gyvenęs JAV, publikavo literatūrines pasakas, poeziją, pjeses vaikų scenai, beletrizuotus atsiminimus ir vertimus. Savo kūryboje laikydamiesi vadinamųjų pedagoginių normų vaikams rašė Žemaitė („Rinkinėlis vaikams“, 1904), K. Sakalauskas-Vanagėlis („Dovanėlė“, 1909; „Vaikų šaltinėlis“, 3 t., 1918-26) ir Vaižgantas („Mikutis gamtininkas“, 1926). M. Grigonio „Kvietkelis“ (1913) tapo pirmuoju eilėraščių rinkiniu vaikams.
XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje vaikų literatūra pradėjo krypti nuo didaktikos ir moralizavimo link psichologizmo, vaizduojant vaiko siekį į fantazijos ir nuotykių pasaulį. Eilėraščiuose atsirado modernizmo poetikos elementų: buvo laužoma simetrija, kaitaliojamas ritmas, gamtos onomatopėjos keičiamos technikos garsažodžiais ir aliteracijomis, kaip matyti P. Babicko eilėraščių rinkinyje „Tra-ta-ta“ (1930). Ištobulinta silabotoninė eilėraščių forma, kurią atspindi B. Brazdžionio, L. Žitkevičiaus, K. Jakubėno eilėraščių rinkiniai. Pasirodė pirmosios nuotykių apysakos, tokios kaip J. Babicko „Nuostabi Jonuko kelionė“ (1930) ir „Murziukas“ (1933). Prozoje buvo atkuriami vaikystės įspūdžiai, ieškoma humanistinių idealų vaiko sieloje (A. Vaičiulaičio „Vakaras sargo namely“, 1932; S. Zobarsko „Ganyklų vaikai“, 1934, 22002; L. Dovydėno „Kelionė į pievas“, 1936), o į gyvenimą žvelgiama smalsiomis vaiko akimis, kaip matyti P. Cvirkos lyrinių apsakymų rinkinyje „Cukriniai avinėliai“ (1935). Sunkioje buityje vaikai vaizduojami kupini sumanymų ir energijos, kaip apysakoje B. Buivydaitės „Auksinis batelis“ (1936, 31984). D. Čiurlionytės-Zubovienės prozos kūrinėliams, tokiems kaip pasakos „Šuniukas Padauža ir sumanioji Aldutė“ (1936, 21937) ir „Kiškis Piškis baltasis bajoras“ (1940, 21990), būdingas žaismingumas, tautosakiniai motyvai ir harmoningas gamtos pasaulio vaizdavimas. Taip pat pasirodė ekologijos humanizmo kūrinių, kuriuose apie žmogų sprendžiama iš jo santykio su gamta (V. Tamulaičio, K. Bajerčiaus, Jono Mackevičiaus-Nord kūriniai).
Vaikų literatūros kūrinių stiliui, kaip ir vaiko prigimčiai, būdinga nuotaikų ir emocijų kaita, minties šuoliai, vaikiškos fantazijos ir įspūdžių prisodrintas pasakojimas. Buvo sukurtos pirmosios pjesės vaikų teatrui (K. Binkis, B. Sruoga, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, B. Buivydaitė), taip pat epinės poemos pasakos, pavyzdžiui, S. Nėries „Eglė žalčių karalienė“ (1940).
Į lietuvių kalbą buvo išversta daug žymių pasaulinės vaikų literatūros kūrinių. Antikos, Rytų ir viduramžių motyvai į lietuvių vaikų literatūrą atėjo per Ch. Perrault, W. Hauffo, brolių Grimmų pasakas. XX amžiaus pradžioje pasirodė D. Defoe „Robinzono Kruzo“, J. Swifto „Guliverio kelionių“, H. Chr. Anderseno pasakų adaptacijos, perpasakojimai ir sulietuvinimai. K. Binkis viduramžių didikų medžioklės parodijų maniera rašė poemas „Meškeriotojas“ (1935, 51992) ir „Kiškių sukilimas“ (1937, 102019).
SSRS okupacijos laikotarpiu Lietuvoje kurta vaikų literatūra buvo prievarta apkrėsta kita vertybių sistema, pagrįsta komunistine ideologija. Krikščioniškąjį humanizmą pakeitęs vadinamasis socialistinis humanizmas aukščiausiu kūrybos etalonu laikė klasinį principingumą, skirstydamas žmones į išnaudotojus ir išnaudojamuosius. Rašytojai privalėjo atsisakyti tautinės vaikų literatūros tradicijos ir priimti svetimą tautos ir pasaulio vaizdavimo sampratą. Komunistinei ideologijai nepriimtina vaikų literatūra buvo laikoma disidentine, jos autoriai buvo smerkiami ir stumiami iš literatūrinio gyvenimo. Politinis dogmatizmas vaikų literatūroje ypač įsigalėjo 5-ajame dešimtmetyje. Įsitvirtino vaizdavimo stereotipai: persekiojantys imperialistų agentai, buržuaziniai nacionalistai, kolūkius žlugdantys buožės. Vaikai buvo vaizduojami kaip socializmo statytojai - dalyvaujantys kaimo kolektyvizacijoje, kviečiantys žmones kovoti už taiką, išduodantys pionieriams kenkiančius bendraamžius. Dviejų vaikysčių antitezės principu buvo piešiamas nelaimingas vaikų gyvenimas Vakaruose ir laiminga vaikystė SSRS.
Atšilimo laikotarpiu (1956-1959) vaikų literatūroje ėmė formuotis metaforinis realizmas - rašytojai atsigręžė į savo tautos etnokultūrą. Pasirodė stilizuotų lietuvių liaudies pasakų rinkinių, tokių kaip K. Borutos „Dangus griūva“ (1955, 41997), A. Liobytės-Paškevičienės „Gulbė karaliaus pati“ (1963, 31986), „Nė velnio nebijau“ (1964, 21988), „Pasaka apie narsią Vilniaus mergelę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (1970, 21985), M. Sluckio apysakos-pasakos „Milžinai nenorėjo karaliais būti“ (1958, 22004), J. Avyžiaus apysaka „Aštuonetas iš Trepsės namų“ (1967, 42005) ir pasakų rinktinė „Juodažvaigždis arkliukas“ (1980).
Atsinaujinusioje vaikų literatūroje mažėjo politinės retorikos, kito kūrinių tematika, gilėjo problematika, plėtėsi žanrai ir meninė raiška. Vaikai buvo pratinti prie sudėtingesnės poezijos, kaip Just. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinyje „Utititi, šalta“ (1969, 21998) ir poemėlėse „Grybų karas“ (1958, 72004), „Greitoji pagalba“ (1968, 32001). B. Brazdžionio ištobulintą klasikinio eilėraščio tradiciją, suteikdami individualių niuansų, tęsė jaunesnės kartos poetai - K. Kubilinskas („Pumpurėliai“, 1956; „Su žilvičio dūdele“, 1957, 21987; „Stovi pasakų namelis“, 1957, 31985; „Varlė karalienė“, 1962, 42004; pjesės-pasakos „Strakaliukas ir Makaliukas“, 1958, 21986; „Vėjo botagėlis“, „Molio Motiejukas“, abi išleistos ir pastatytos 1963), A. Matutis (gamtos poemėlės „Girios televizorius“, 1973, 21979; „Drevinukas“, 1974), M. Vainilaitis (eiliuota pasaka „Ežio namas“, 1967, 42002; eilėraščių rinkinys „Mano volungėlė“, 1975, 42002).
V. Reimeris, keldamas etines vertybes, parašė buitinių retorinių eilėraščių, vėlesnei jo kūrybai būdinga personifikacija, fantazija ir garsų žaismas (eiliuotas pasakojimas „Kodėl daiktai prašneko piktai“, 1964; poemėlės „Ciksi-tiksi“, 1969). Poezijoje gausėjo miesto tematikos, kultūros ženklų, kaip matyti R. Skučaitės eilėraščių rinkiniuose „Kiškių troleibusai“ (1970) ir „Susiradom smuiko raktą“ (1980). J. Vaičiūnaitės sukurtas lyrinis subjektas gyvena uždaroje, ankštoje namų erdvėje, neretai vienišas (eilėraščių rinkiniai „Spalvoti piešiniai“, 1971; „Balkonas penktame aukšte“, 1976; „Karuselės elnias“, 1981). V. Palčinskaitės kūrybai būdinga išraiškingų kaukių veidais personifikuotas daiktų pasaulis (eilėraščių rinktinė „Namai namučiai“, 1977, 21984). Etninių realijų A. E. Puišytės-Grigaliūnienės poezija garsino nykstančią Lietuvos kaimo dvasinę ir materialinę kultūrą (eilėraščių rinkiniai „Ledo mergelės“, 1974; „Sidabro varpelis“, 1976; „Po lino žiedu“, 1981).
Vaikams eilėraščių parašė P. Širvys (eilėraščių rinkinys „Vyturėliai dainorėliai“, 1965, 21975), A. Baltakis (eilėraščių rinkinys „Vabaliukų balius“, 1972), Jonas Lapašinskas (1923-1997), Eduardas Selelionis (1928-1993), V. Rudokas, V. Giedra, J. Nekrošius, R. Girkontaitė, V. Skripka, A. Karosaitė ir kiti. Plėtėsi nuotaikų ir patirčių įvairovė - džiaugsmas ir liūdesys, vienatvė ir kančia, noras padėti kitiems ir užuojautos ieškojimas, gėrio, grožio, tėvų meilės ilgesys. Pagausėjo kauzalinių eilėraščių, dažniausiai prasidedančių klausimu „kodėl?“. Iš vaikų literatūros išstumtus religinius, transcendentinius motyvus keitė meditacinė lyrika - viena moderniojo sakrališkumo formų (J. Degutytės, R. Skučaitės kūryba).
Vaikų literatūra perėmė visos literatūros patirtį ir kūrybos principus. Įsivyravo asociatyvūs vaizdai, aforistiškas sakinys, ekspresyvus stilius. Poezijoje kito eilučių simetrija, ritmika, aliteracijos, refrenai. Vaikų literatūra modernėjo, atsirado poetinių pasaulio ir Visatos suvokimo interpretacijų. Remdamasis Biblija, S. Geda sukūrė simbolišką pasakų personažą bernaitį žygūną Nieką - kosmoso, vandenynų, žemės, civilizacijos ir kultūros kūrėją. S. Gedos poezijoje vaikams ikibiblinė tuštuma užpildoma prasme - iš negera pasidaro gera, iš gamtos pereinama į mokslą, kultūrą, žmogiškąjį pasaulį (eilėraščių rinkiniai „Užmigę žirgeliai“, 1970; „Baltojo Nieko dainelės“, 1977; „Mėlynas autobusiukas“, 1980). Polinkis atgaivinti savyje vaikišką žvilgsnį atsispindi V. Kukulo eilėraščių rinkinyje „Tamsos didžiulis katinas“ (1988). Baltų mitologijos įvaizdžiais įprasmintos lietuvių kosmogonijos dievybės L. Gutausko (eilėraščių rinkinys „Dangaus kalvis Perkūnas“, 1980), M. Vainilaičio („Bruknelė“, 1991, 21996) kūryboje. Toliau plėtota ekologijos humanizmo literatūra vaikams. Priešindamiesi civilizacijos technologijoms ir bedvasiam materializmui, rašytojai rėmėsi archajiškais lietuvių tautos kultūros savimonės klodais (Kazio Maruko, 1921-1992, J. Avyžiaus, J. Mikelinsko, Aneliaus Markevičiaus, 1923-2010, V. A. Misevičiaus, V. Dautarto, E. Liegutės, V. Petkevičiaus, A. Pociaus, V. Žilinskaitės, R. Sadausko, B. Vilimaitės kūriniai).
Suklestėjo literatūrinės pasakos ir apysakos, kuriose vaizduojama lietuviška gyvensena, jaukus stilizuotas pasaulis, gyvenimo prasmės ieškantys veikėjai.
V. Žilinskaitė satyrinėse pasakose neužgauliai pašiepia vaiko ydas („Melagių pilis“, 1968, 21974), lyrinėms pasakoms būdinga melancholija ir susimąstymas („Kaktuso paslaptis“, 1973), sumaterialėjusio žmogaus gyvenime iškeliamas dvasinis pradas („Robotas ir peteliškė“, 1978, 21985). V. Petkevičius sukūrė lietuvių vaikų literatūroje pirmąjį romaną-legendą „Molio Motiejus - žmonių karalius“ (1978, 32005), apimantį kelis tautos egzistencijos ir kovų su grobikais amžius. V. Bubnys sukūrė bekompromisės paauglių psichologiją atspindinčios literatūros (apysakos „Arberonas“, 1969, 21972; „Baltas vėjas“, 1974, 21978). K. Kauko tragikomiškoje dilogijoje („Musei geriau“, 1988; „Musei vis dar geriau“, 1993) profesinio išsilavinimo nepajėgiantys įgyti paaugliai svajoja, blaškosi, valkatauja, svaiginasi narkotikais, pasiduoda juodajai magijai, mistinei lemčiai, sunkiai nugali neviltį ir amžiaus problemas. Asmenybės vertės suvokimas, atkaklumas, daugelis moralės kategorijų žlunga A. Zurbos vaizduojamų paauglių sąmonėje (romanai „Šimtadienis“, 1975, 31985; „Integralas“, 1981, 21983). V. Račickas išpopuliarėjo apysaka „Zuika padūkėlis“ (1985, 42006), kurioje sulaužė vaikų literatūros tabu - vaizdavo visuomenės atstumto paauglio savižudybės socialines priežastis.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsirado komercinės verstinės literatūros vaikams ir primityviai parašytų originalių, skirtų spalvinimui, žaislinių, taikomojo pobūdžio knygelių. Daugelio jų turinys ir spaudos kokybė neturėjo meninės vertės (neredaguotos, lėkšto turinio). Knygų kokybė pasikeitė, kai patiems mažiausiems skaitytojams ėmė rašyti profesionalūs rašytojai. J. Liniauskas išleido antropomorfizuotų veikėjų knygeles („Margučių pasaka“, su Aušra Jonikaite, 1992; „Vandenų abėcėlė“, 1993, papildytas leidimas 2003; „Oranžinis čiulptukas, arba Mano pirmasis sandėris“, 2002). Vaikų poeziją atnaujino R. Skučaitė, jos knygų veikėjas su vaiku kalbasi intymiai, jausmus ir mąstymą aktyvina vaizduose paslėptu klausimu „kodėl?“ (rinkiniai „Lopšinė ešeriukui“, 1993; „Laiškas sekmadieniui“, 1998; „Vaikams vanagams: Knygelė skaityti ir mąstyti“, 1999). V. Kukulas išleido eilėraščių rinktinę „Vėjo birbynė“ (2000).
Nusistovėjusioje tradicinėje vaikų poezijoje neįprastos buvo J. Erlicko knygos (eilėraščių knygos „Bilietas iš dangaus“, 1990; „Bobutė iš Paryžiaus“, 1995); jo kūrybai būdinga pašaipa, satyra, pasaulis vaizduojamas ne idiliškas, labiau dramatiškas, kupinas skausmo, vaiko kančios, alogiškas, apverstas. Tėvų meilės aktas ar vaiko gimimas vaizduojamas atvirai, supoetintai. Sąjūdžio laikotarpiu rašytuose J. Erlicko eilėraščiuose („Žalias pareiškimas“, 1992) didžiausia antivertybė yra sovietų ideologija, jai pašiepti pasitelkiama satyra, ironija, juodasis humoras, oratorinio stiliaus poetika.
SSRS okupacijos metais lietuvių vaikų literatūros rašytojai ir literatūrologai ryšius su užsienio institucijomis galėjo palaikyti tik per SSRS rašytojų sąjungos Vaikų literatūros tarybą. 1989 m. Maskvoje vykęs Pasaulio vaikų rašytojų ir literatūros tyrinėtojų kongresas buvo vienas iš retų atvejų, kuomet buvo galima plėtoti tarptautinius ryšius.
Vincukas, įsigeidęs pasigauti paukščiuką ir laikyti jį narvelyje, ilgainiui suprato, kad laisvė yra vertingesnė. Mama, nematydama kitos išeities, leido jam pasidaryti spąstus, kuriais Vincukas pagavo zylę. Paukštelis narvelyje blaškėsi, bandė kapoti vielas, kol galiausiai pavargo. Gaila pasidarė Vincukui zylės, todėl jis paleido ją palakstyti po kambarį. Tačiau zylė, bandydama išskristi pro langą, susidūrė su stiklu ir nukrito. Vincukas vėl pagavo paukštelį, tačiau šįkart, išnešęs į sodą, paleido ir pasižadėjo daugiau negaudyti paukščių. Jis suprato, kad geriau stebėti juos laisvėje ir žiemos metu nešdavo jiems lesalo. Paukščiukai pamėgo Vincuką, o jis pats džiaugėsi galėdamas juos stebėti, lesindamas žiemkentėlius.
✅ Lietuvos paukščiai | SmartkinderTV | Filmukai vaikams lietuviškai
✅ Lietuvos paukščiai | SmartkinderTV | Filmukai vaikams lietuviškai
