Bažnyčios istorija ir architektūra yra neatsiejamos nuo meno kūrinių, ypač paveikslų, kurie ne tik puošia šventoves, bet ir pasakoja giliausias tikėjimo istorijas. Vaikų piešiniuose bažnyčios dažnai vaizduojamos stilizuotai ir supaprastintai, tačiau jie atskleidžia svarbiausius elementus, tokius kaip bokštai, kryžiai ar langai, ir atspindi vaikų suvokimą apie religiją ir pasaulį.
Stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos paveikslas Pivašiūnuose
Vienas žymiausių ir seniausių Pivašiūnų bažnyčios dailės kūrinių yra stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Kasmet į Žolinės atlaidus jis sukviečia tūkstančius maldininkų. XIX a. pradžioje pastačius medinę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią ir Pivašiūnams tapus maldininkų traukos centru, šis paveikslas menine ir religine verte garsina ne tik šią šventovę, bet ir Pivašiūnus Lietuvoje ir pasaulyje.
Prieš restauravimą paveikslas buvo išimtas iš altoriaus. Atskyrus paveikslą nuo skydo su aptaisais, jo nugarinėje pusėje buvo rastas ypatingai retas užrašas „Karo audrų apsaugota Pivašiūnų parapija restauruoja kaip po padėkai darydama atminimą“ su trumpa kūrinio restauravimo istorija, kurioje aprašomi 1943 m. atlikti darbai. Tuomet paveikslą restauravo prof. Restauracijos darbų kaina - „Paveikslo restauracijos darbai atsėjo 6 tūkst. Rm. (reichsmarkių), o paveikslo drabužių paauksavimui - 9 tūkst. Rm. Darbas ėjo laike karo pasaulinio. Parapija turėjo šiuo metu 6 tūkst. sielų“. Šie darbai buvo atlikti 2016 metais, skyrus 50 611 eurų Kultūros departamentui, o Pivašiūnų parapija prisidėjo 1 000 eurų. Restauravimo darbams buvo pradėta ruoštis 2015 metų pabaigoje. Atlikti išsamūs biologiniai, cheminiai, fizikiniai ir fotogrametriniai tyrimai. Tapybos restauravimo darbus atliko aukščiausios kategorijos molbertinės tapybos restauratorius M. Matuiza. Taip pat daug pastangų ir kruopštaus darbo restauruojant šį unikalų meno kūrinį įdėjo metalo, medžio, rėmų ir auksuotės aukščiausios kategorijos specialistai.
Ankstesnių restauracijų metu paveikslas ne kartą buvo valytas ir pertapytas storu dažų sluoksniu užtapant autentišką tapybą, taip pakeičiant paveikslo koloritą ir kompozicines detales. Nuosekliai šalinant užtapymus atsidengė ryškių spalvų ir aiškios kompozicijos barokinis, profesionalaus XVII a. nežinomo dailininko kūrinys. Bažnyčios lėšomis buvo pagaminta speciali apsauginė dėžė, į kurią patalpintas „Švč. Mergelė Marija, Nuliūdusiųjų Paguoda“ paveikslas, užveriamas skydu, prie kurio pritvirtinti restauruoti paveikslo aptaisai.
Tikslių duomenų, kada ir kaip Pivašiūnų bažnyčioje atsirado Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, nėra. Pasak pasakojimų, jį veikiausiai iš Turkijos ar kitų tolimų kraštų parvežė pirmosios Pivašiūnų bažnyčios fundatorius Jonas Klockis. Kiti pasakojimai - kad jis rastas miške ir atneštas į bažnyčią arba, kad jį padovanojo kažkoks ponas. Per 1988-ųjų metų Žolinės atlaidus kardinolas Vincentas Sladkevičius vainikavo malonėmis garsėjantį paveikslą.
Pivašiūnuose nuo seno garsėja nežinomo Lietuvos dailininko bene XVII a. viduryje nutapytas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Vainikuoti Marijos ir dieviškojo Kūdikio atvaizdai simbolizuoja Dangaus Valdovę su Pasaulio Išganytoju. Prie paveikslo meldžiantis iš Dievo gautas malones liudija daugybė votų - padėkos ženklų. 2013 m. Daliaus Ramanausko sukurtas dokumentinis filmas „ŽOLINIŲ VAINIKAS PIVAŠIŪNUOSE“ apie Pivašiūnų šventovę ir stebuklingojo Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslo vainikavimą.
Kelio Dievo Motinos paveikslas Romoje
2007 m. popiežiaus vikaras Romos miestui ir vyskupijai kardinolas Camillo Ruini iškilmingų pamaldų pabaigoje grąžino tikintiesiems restauruotą Kelio Dievo Motinos paveikslą. Šis paveikslas - tai puiki freska, nutapyta greičiausiai XIII a. antroje - XIV a. pirmoje pusėje. Dabar ji pritvirtinta ant 68x75 cm plokštės. Nors paveikslo autorystė dar nenustatyta, tam tikri kompoziciniai elementai leidžia jį priskirti aukščiausios klasės viduramžių romėniškajai tapybos mokyklai.
Mergelė Marija vaizduojama iki pusės, kairėje rankoje ji laiko Kūdikėlį Jėzų, laisva dešinė yra ištiesta į tikinčiuosius; ant galvos, apgaubtos aureole, - karūna, žvilgsnis tiesus, figūra apsiausta aukso spalvos mantija, imituojančia klostėmis krintantį šilką. Vaikelis Jėzus - taip pat su aureole ir jos fone išryškėjančiu kryžiumi; jo laikysena primena jį esant Visagalį Valdovą; tiesiame žvilgsnyje atsispindi nuoširdus paprastumas; kairė ranka laiko knygą, o dešinė pakelta laiminti. Fone už dešiniojo Marijos peties galima įžvelgti buvus paauksuotą žvaigždę, kuri pagal to meto tapybos kanonus puošė paveikslą ir kartu su kitomis trimis mažesnėmis žvaigždėmis, vaizduojamomis virš pečių bei galvos, išreiškė tikėjimą Marijos mergyste.
XX a. pradžioje publikuotame leidinyje t. Tacchi Venturi, SJ, mini, kad nuo seniausių laikų paveikslas buvo mažytėje bažnytėlėje, iš pradžių vadintoje Astalli, vėliau Altieri (dėl aikštės, prie kurios glaudėsi, pavadinimo) ir galiausiai Kelio Dievo Motinos vardais. Švč. Kelio Dievo Motinos bažnyčia buvo pirmoji Jėzaus Draugijos šventovė. Iš Draugijos sekretoriaus Polanco užrašų žinoma, kad popiežius Paulius III, 1540 m. rugsėjo 27 d. patvirtinęs Draugiją, tų pačių metų pabaigoje bažnytėlės globą patikėjo šv. Ignacui. Polanco rašo, kad tuo metu ji buvo apgriuvusi, ankšta, drėgna ir viduje nepuošni. Nepaisant to, joje rinkdavosi vis daugiau žmonių, kurie čia sugužėdavo pasiklausyti krikščioniškosios doktrinos aiškinimo, priimti Susitaikinimo sakramento ar ieškodami dvasinio pokalbio. Didelis šios bažnytėlės lankomumas paskatino ir pamaldumą minėtam Marijos paveikslui.
Šv. Ignacas ėmėsi iniciatyvos, kad šventovė būtų pritaikyta vis gausėjančių piligrimų dvasiniams poreikiams, tačiau labiausiai troško pastatyti naują bažnyčią. Dėl kaimynystėje gyvenusių įtakingų didikų pasipriešinimo keletas bandymų buvo nesėkmingi. Galiausiai 1568 m., įveikęs visus sunkumus, kardinolas Aleksandras Farnezė pradėjo naujos bažnyčios, pavadintos Gesù (Jėzaus) vardu, statybą. Dėl to buvo nugriauta senoji Švč. Kelio Dievo Motinos bažnytėlė. 1569 m. Kelio Dievo Motinos freska buvo išpjauta iš mūro, ant kurio buvo nutapyta, ir perkelta. Gali būti, kad nuo 1569 m. iki 1575 m. paveikslas buvo laikomas netoliese esančioje Šv. Morkaus bažnytėlėje. 1575 m., švenčiant Jubiliejinius metus ir jau pastačius naująją Gesù bažnyčią, jis buvo perkeltas į kairėje pusėje nuo didžiojo altoriaus tam tikslui pastatytą koplyčią.
Kai 1696 m. Jėzaus Draugija mielai prisimena, kad pirmaisiais jos gyvavimo metais šioje jai patikėtoje bažnytėlėje, be minėtų Ignaco ir Pranciškaus Bordžijos, pasimelsti užeidavo ir kiti jėzuitams brangūs asmenys: Rytų apaštalas šv. Pranciškus Ksaveras, pirmasis Ignaco bendražygis, Europos misionierius, romus ir švelnus žmogus šv. Petras Favras, garsaus Romos Katekizmo autorius, kolegijų Vokietijoje steigėjas šv. Petras Kanizijus. Tad Kelio Dievo Motinos paveikslas primena Jėzaus Draugijos pradžią. Kaip ir šalia bažnyčios išlikę Ignaco kambarėliai, kur šventasis praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus ir kur paskendęs Trejybės kontempliacijoje parašė Konstitucijas, šis paveikslas grąžina mus atgal į tolimą laiką, kupiną gyvos dvasios, ir šiandien gaivinančios kiekvieno jėzuito bei Draugijos bendradarbių, dalyvaujančių toje pačioje misijoje, sielas. Dabar, praėjus šimtmečiams, galime matyti tą Mergelės Marijos veidą, kurį kontempliavo šv. Ignacas ir daugelis kitų, stabtelėjusių čia pasimelsti. Daug kartų šv. Ignacas prieš šį, taip jo branginamą paveikslą kartojo savo nuolatinę maldą - kad Marija išmelstų jam malonę būti kartu su jos Sūnumi, malonę, kuri ir buvo jam suteikta La Stortos vizijoje 1537 m.
Šiluvos Dievo Motinos paveikslas
Šimtmečiams bėgant Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas ne kartą buvo restauruotas, stengiantis panaikinti laiko įspaustas žymes. Bene nuodugniausia ir svarbiausia - paskutinioji, 2001-2003 m. Šios restauracijos metu atlikti nuodugnūs paveikslo tyrimai, stengtasi panaikinti ne tik laiko bei teršalų žymes, bet ir ankstesnių restauracijų ne visada vykusius užtapymus. Šiluvos Madona atgavo pirmykščius švelnios, jaunos moters bruožus. Ilgas ir kruopštus restauratorių darbas pasiteisino. Mūsų akims atsivėrė grakščios Madonos veido ir kaklo linijos, išraiškingos akys, lūpos, autentiškas skruostų rausvumas. Marijos ir Kūdikio veidai švelnūs, sklidini giedrumo ir ramumo.
Restauruojant paveikslo aptaisus išlygintos deformacijos, užtaisyti įtrūkimai, metalas nuvalytas ir konservuotas. Po šios restauracijos daug tiksliau identifikuotas paveikslo amžius. Taip pat restauruojant paveikslą išsiaiškinta, kad apatinė jo dalis pridurta vėliau, veikiausiai paveikslą didinant, kad tiktų didesniam altoriui. Tad nepadidintas paveikslas tikriausiai buvo skirtas 1623-1624 m. Šiluvoje pastatytai medinei bažnytėlei, 1642 m. ją perstačius į didesnę, buvo padidintas ir paveikslas. Arba galėjo būti jis padidintas 1670 m. Šiluvos Dievo Motinos paveikslą restauravo aukščiausios kategorijos tapybos restauratorė Janina Biliotienė.
Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas
Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas (tapytas XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje) Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje - vienas seniausių Lietuvoje molbertinės tapybos paminklų, garsėjantis stebuklingomis malonėmis. Šią ikoną iš „Maskvos karų“ parvežė LDK artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis, vėliau paveikslas atiduotas Seinų dominikonams, kurie perdavė ją Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolynui. Jame nuo 1684 m. pradėti liudyti paveikslo stebuklai, 1737 m. publikuoti stebuklų knygoje Mistinis fontanas, trykštantis iš paveikslo.
Apie Lukiškių Dievo Motinos atvaizdą interviu, publikuotame žurnale Naujasis Židinys-Aidai (2017 m. Nr. Atsimenu pirmą akistatą su tuo kūriniu, kai jis dar buvo a. a. kunigo Jono Dominiko Grigaičio žinioje. Atėjau į vienuolyną su fotografu, žinodama, kad reikės profesionalios fotografijos, bet dar visai neįsivaizdavau, ką apie paveikslą pasakysiu ir ar iš viso bus ką pasakyti. Žinojau, kad jis yra kažkur vienuolyne (bažnyčia buvo remontuojama). Kunigas nenorėjo man jo parodyti, visaip išsisukinėjo, bet galų gale leido pasižiūrėti. Paveikslas, matyt, buvo po neseniai atliktos restauracijos: visas blizgantis, išteptas aliejais, jo tapyba atrodė stilistiškai nevienalytė, kažkas joje buvo ne taip. Be to, matėsi, kad atvaizdas tapytas ant medinio skydo su ikonoms būdingu įgilinimu, tad tapo tikėtina, kad čia tas pats stebuklingasis Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas, nors ir be aptaisų. Man kunigas prie paveikslo prisiliesti neleido, bet fotografui leido padaryti nuotrauką, kuri buvo įdėta šalia mano straipsnio apie Lukiškių Dievo Motinos stebuklų knygą. Vėliau dominikonai nusprendė paveikslą restauruoti ir atsirado galimybė jį įdėmiai apžiūrėti iš visų pusių. Matėsi vašku prisodrintos medienos senumas, sunkumas, nustatyta, kad šis paveikslas - tai ikona, tapyta ant liepos medžio lentų. Atlikus fizikinius tyrimus, beveik neliko abejonių, kad po apačia gali slypėti kita storo viršutinio aliejinių dažų sluoksnio dengiama tapyba. Vytautas Balčiūnas ir kiti muziejininkai palaikė mano ryžtą tirti paveikslą ir atsargiai pabandyti atidengti apatinį autentiškąjį paveikslo tapybos sluoksnį. Iki šiol yra prieštaringų tokio sprendimo vertinimų. Pavyzdžiui, lenkų mokslininkė Maria Kalamaiska-Saeed, neseniai mano sutikta gatvėje, pakartojo, kad jai gaila buvusio Lukiškietės paveikslo, kuris buvęs ypatingas, specifiškas LDK, o dabar štai - Hodegetrija Smolenskaja, tokių daug… Bet iš tiesų tokių nėra daug - tokios XV a. pabaigos arba XVI a. pradžios ikonos nėra dažnas dalykas net ir Rusijoje. Ši ikona nesunkiai pakliūtų į rusų tapybos aukso fondą.
Restauravimas buvo patikėtas Janinai Bilotienei - ji buvo restauravusi Aušros vartų Mariją, atidengusi nuo vėlyvų užtapymų Šiluvos Dievo Motinos veidą, sėkmingai restauravusi kitus bažnytinės tapybos kūrinius. Jos principas yra sluoksnis po sluoksnio, viską fiksuojant, atidengti autentišką, autorinę tapybą. Aš palaikiau Janiną. Man, meno istorikei, stebėti atidengiamą senąjį sluoksnį buvo ir iššūkis, ir dovana. To, kas slepiasi po apačia, net ir su šiuolaikinėmis technologijomis nėra kaip kitaip pamatyti - rentgenograma rodė senojo piešinio blankius kontūrus, rodė, kad kažkas po apačia slepiasi, bet regėti ar raiškiau įsivaizduoti, kas tai iš tiesų, nebuvo galima. Veidas buvo iš esmės pertapytas, nepaisant originalo stilistikos. Kaip ir kodėl jis kito? Kodėl ikona tapo panaši į vakarietiško stiliaus portretą? Savo studijoje aš bandau rekonstruoti paveikslo likimą, bandau diachroniškai atsekti, kada ir kaip jis buvo keistas. Seniausia žinoma kopija - XVII a. pabaigos - XVIII a. knygoje. Toje graviūroje dar kartojami senosios ikonos bruožai - plokščia tapyba, bizantinės stilistikos veidai su siaura linijine nosimi, migdoline akių forma. Taip pat turime XIX a. pabaigos retušuotą fotografiją, kurioje matosi jau visai kiti vaizduojamųjų veidai - portretiški, individualistiški, putlūs, liudijantys siekį tapybinėmis priemonėmis perteikti trimatės apimties iliuziją. Panašu, kad paveikslas radikaliai pertapytas XIX a., o XVIII a. Ar tie radikalūs pertapymai susiję su tam tikra to laiko estetika? Įsivaizduočiau kelis galimus variantus. Visų pirma, buvo laikomasi nuostatos, kad bažnyčioje kabantys paveikslai negali būti apšiurę, o tuometinė restauravimo samprata buvo kitokia nei šiandien - paveikslo pataisymas ir buvo laikomas jo atgaivinimu. Naujas dažų sluoksnis šiek tiek sulaikydavo paveikslus nuo irimo. Pasikeisdavo kūrinio išraiška, bet tai buvo laikoma restauravimo būdu. Net XX a., tarybiniais laikais, kai kunigai samdydavo restauratorius, tiesiog nebuvo techninių sąlygų atlikti paveikslo rentgenogramos ar kitų tyrimų - reikėdavo paprasčiausiai sutvarkyti paveikslą taip, kad jis toliau nebyrėtų. Dabar tai vadintume veikiau atnaujinimu, o ne restauravimu. O prielaida apie tam tikrą sąmoningą paveikslo maskavimą mane aplankė žvelgiant į istorinį kontekstą, tyrinėjant bažnyčių vizitacijų aktus. Rusiškos kilmės ikonos, tapusios altoriniais paveikslais, iš pradžių aktuose vadinamos ir aprašomos kaip ikonos, o vėliau - kaip tiesiog paveikslai. Kodėl tas ikoniškumas išnyksta? Galima spėti, kad jis tapdavo nebepastebimas per aptaisus, puošmenas, naują sluoksnį.
Ikona ypatinga tuo, kad dėl savo stilistikos ir kitų konkrečių ypatybių priskirtina Dionisijaus ikonų tapybos mokyklai. Pats ikonografinis jos tipas - Smolensko Hodegetrija - labai išplito XV a. pabaigoje, buvo populiarus, ir tokių ikonų buvo gan daug, tačiau didžioji dalis jų pražuvo, daugiausia dėl XVI a. Maskvos kunigaikštystę siaubusių gaisrų. Dionisijui ir jo ikonų mokyklai priskirtų ikonų išliko koks penketas ar šešetas, o faktiškai Dionisijaus autorystei priskiriama tik viena - vadinamoji Hodegetrija Didžioji, kuri saugoma Tretjakovo galerijoje, tačiau jos išlikimo lygis prastesnis nei mūsų turimos. Žodis „Hodegetrija“ verčiamas kaip „kelio rodytoja“ arba „palydovė kelyje“. Svarbus pats Marijos gestas - ji laiko kūdikį, Dievo sūnų, savo kairėje rankoje, o dešine į jį rodo - kaip į kelią, orientyrą, o kartu kaip į Dievo siųstą Išganytoją žmonėms. Trys žvaigždės ant Marijos rūbo reiškia, kad ji - ir mergelė, ir motina, ir karalienė, o kartu tai primena Šv. Trejybę. Ikonos neturi istoriškos chronologinės dimensijos - jos savyje talpina ir diachroninį, ir sinchroninį, ir ateities lygmenis, savotišką dievišką laiką. Kūdikėlis vienu metu nurodo ir paaukotą Kristų, ir į drobulę suvyniotą Kristų, ir prisikėlusį Kristų. Žinoma, interpretacijų bei reikšmių gali būti ir dar įvairesnių. Visos spalvos irgi gali būti interpretuojamos simboliniu lygmeniu. Interpretacijos, žinoma, gali skirtis, norint rekonstruoti autentišką, su ikonos sukūrimo vieta ir laiku susijusį jos simbolikos suvokimą, reikėtų tyrinėti to meto ikonų tapytojų vadovus, kuriuose labai aiškiai buvo nurodoma, kokias prasmes kokia spalva suteikia ir kaip ją naudoti. Jau nuo XVII a. paskutinio ketvirčio ši ikona įgijo ir naują prasminį lauką. Ji buvo integruota į barokinę religinę mąstyseną ir į barokinę dominikonų bažnyčios erdvę. Tos mąstysenos paženklintas ikoną puošęs sidabro aptaisas, šiandien žinomas tik iš fotografijų. Jo apačioje iškaldintas užrašas Monstra te esse matrem (parodyk, kad esi motina) - tai savotiškas atsako į maldą prašymas ar net reikalavimas.
Paberžės Dievo Motinos atvaizdas
Praėjusią savaitę, po restauracijos iš Lenkijos į Lietuvą sugrįžo unikalus Paberžės Dievo Motinos atvaizdas, kuris buvo nutapytas dar XVIII a. antroje pusėje. Šis paveikslas traukia besimeldžiančiuosius, ypatingai moteris, kurios negali susilaukti vaikų. Praeitą savaitę jis buvo pristatytas Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje.
Ankstyviausios žinios apie Paberžės parapiją siekia XV a. paskutinį ketvirtį. Šioje vietovėje, pavadintoje „Po beržais“, 1484 m. buvo pastatyta maža medinė bažnytėlė, arba altarija, priklausanti vienai seniausių Lietuvoje - Maišiagalos bažnyčiai, veikusiai nuo 1387 metų. 1503 m. Paberžės bažnyčia jau minima kaip parapinė, o 1507 m. naują parapiją aprobavo karalius Žygimantas Senasis. Pirmoji parapinė Paberžės bažnyčia buvo pašventinta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bei Šv. Antano titulu. Paberžės parapijos ribose XVII-XVIII a. atsidūrė Glitiškių reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas, dominikonai, misionieriai.
Spėjama, kad Paberžės Dievo Motinos atvaizdas XVIII a. į Lietuvą buvo atvežtas Jelenskių šeimos, kai šie įsigijo dvarą Glitiškėse. Seniausias Jelenskių dvaras buvo Tučoje (Tucza), netoli Slucko, ir garsėjo prie jo veikusia ikonų tapybos mokykla. Paberžės parapinė bažnyčia ir visa parapija labai nukentėjo nuo carinės administracijos vykdomos politikos prieš Katalikų bažnyčią Lietuvoje. 1866 m. senoji medinė Paberžės bažnyčia buvo perdirbta į cerkvę, o 1884 m. sudegė. Pagal inžinieriaus architekto Prozorovo projektą toje pat vietoje buvo pastatyta mūrinė cerkvė, į kurią sugrąžintas gaisro metu stebuklingai išlikęs pristatomas Dievo Motinos atvaizdas. 1905 m. katalikams leista pasistatyti medinę koplyčią. 1908 m. Paberžės parapijos komitetas nutarė pradėti naujos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą. 1930 m. rugsėjo 8 d. dar ne visai pabaigta bažnyčia buvo pašventinta.
Restauruotas retos ikonografijos ir didelės meninės vertės, net ir profesionalams mažai žinomas Paberžės Dievo Motinos atvaizdas yra nutapytas aliejiniais dažais ant metalo skardos. Skarda dekoruota ornamentais, joje palikti laukai Marijos ir Kristaus vardams įrašyti. XVIII a. II pusės aptaisas yra sidabrinis, sudurstytas iš gabalų, kalstytas barokiniais ornamentais. Karūnos dekoruotos rokoko stiliaus ornamentais ir spalvotais stiklais. Atvaizdas buvo atnaujintas 1929 metais. Jo dydis su rėmu - 104 x 79 cm, be rėmo - 89,5 x 69,5 cm. Marijos karūnos dydis - 16,5 x 12,5 cm, Kristaus karūna - 13,5 x 10,5 cm.
Lenkimų bažnyčia
Lenkimų valstybinis miestelis yra Telšių paviete, prie pat pasienio su Kuršu. Jį sudaro 70 beveik vien žemaičių tautybės valstiečių gyvenamų trobų su užvažiuojamąja karčema ir keliais žydų nameliais. Lenkimai yra Skuodo valsčiaus, kuris iki 1831 m. priklausė kunigaikščiams Sapiegoms, dalis, o nuo tų metų priklauso valdžiai. Pirmąją medinę bažnytėlę Lenkimų kaime 1680 m. pastatė patys Lenkimų ūkininkai. Netrukus po bažnytėlės pastatymo kun. Raudavičius (Raudowicz) čia įsteigė altariją, paskirdamas jai margą žemės ir užrašydamas 1 755 rublių sumą. Vyskupijos valdžiai sutikus, jis pats ir tapo pirmuoju altarista.
Apie 1783 m. turtinga valstietė našlė Galdikienė (Galdykowska) prie šios naujos bažnyčios įsteigė antrą altariją, užrašydama jai 3 105 rublius. Iki 1844 m. Lenkimų bažnyčia buvo Skuodo bažnyčios filija ir visiškai priklausė nuo Skuodo klebono, net už bažnytinę žemę turėjo mokėti kažkokio dydžio nuomą.
Šiandien stovinti mūrinė bažnyčia graži ir švariai prižiūrima. Bažnyčia Šv. Yra Šv. Čia taip pat švenčiama Šv. Klebonija gera, priklauso prie V klasės. Jai paskirtos žemės geros. Parapija nedidelė, joje yra 2 187 gyventojai, gyvenamųjų namų - 174, kaimų - 15, nėra nei vieno dvaro ar bajorkaimio. Visa parapija priklauso dviem valsčiams - anksčiau kunigaikščiui Sapiegai priklausiusiam, o dabar valstybiniam Skuodo, bei anksčiau Gorskiams, o šiandien kunigaikščiui Oginskiui priklausančiam Salantų valsčiams.
Moralės atžvilgiu parapija pakankamai pavyzdinga, žmonės prie bažnyčios prieraišūs, didžioji dalis jų skaito knygas. Materialiniu atžvilgiu parapija taip pat aukšto lygio. Su nedidelėmis išimtimis visi pasiturintys, visur gražios trobos, daugiausia su virš stogo iškylančiais kaminais. Šventinė apranga visų turtinga, šiuolaikinės mados. Žmonės myli Dievą, tvirtai laikosi Katalikų Bažnyčios mokslo, gerbia dvasiškiją, yra paklusnūs Šventajam tėvui, Vyskupams ir Kunigams. Daugel eina dažnai šventų sakramentų. Kasdieną einančių Švenčiausiojo sakramento yra maždaug 30 asmenų. Tėvai rūpinasi dorai auginti savo vaikus. Šventadieniais ir šventėmis mokiname žmones šventojo tikėjimo ir doros dalykų: tai evangelijos, tai katekizmą aiškindami. Kasmet rengiame vaikus prie pirmos išpažinties ir Komunijos; mokiname juos bažnyčioje, mokina juos sodžiuose tam tikri žmonės, tikėjimo moksle prasilavinę. Literatūros šaltiniuose galima rasti žinių, kad Lenkimuose pirmoji Romos katalikų koplyčia buvusi raudonų plytų mūro, nutinkuota ir nudažyta baltomis kalkėmis.
Žaislai rekordui buvo rinkti tris mėnesius įvairių socialinių akcijų metu, žaislus piešė onkologiniai ligoniukai, vaikų globos namų auklėtiniai. Įgyvendintą kompoziciją siekiama įrašyti ne tik į Lietuvos rekordų, bet ir į Vaikų Lietuvos rekordų knygas.
tags: #vaikiskas #paveikslas #baznycia
