Pasaka apie Raudonkepuraitę - tai ne tik vaikų literatūros klasika, bet ir fenomenas, neprarandantis savo aktualumo šimtmečius. Nuo pirmųjų jos užrašymų iki šiuolaikinių interpretacijų, Raudonkepuraitė nepaliaujamai kelia diskusijas, įkvepia kūrėjus ir rezonuoja su žiūrovais, atskleisdama vis naujas savo prasmes.
Pasakos kilmė ir ankstyvosios interpretacijos
Pasaką apie Raudonkepuraitę 1697 metais pirmą kartą užrašė prancūzas Šarlis Pero. Iki tol istorija apie mergaitę ir vilką keliavo iš lūpų į lūpas, o jos variantai svyravo nuo romantiškų iki erotinių, su skirtingu vilko suėstų žmonių skaičiumi ir paslaptinga Raudonkepuraitės praeitimi. Pero versija, nors ir laikoma viena pirmųjų oficialių, jau turėjo tamsesnių atspalvių.
Vėliau, 1805 metais Rusijoje, pasirodė Š. Pero pasakų knygelė, o 1867 metais Turgenevo redaguotas leidinys "Stebuklingos Š. Pero pasakos". Turgenevas apibūdino Pero pasakas kaip "skrupulingas ir delikačiai prancūziškai gracingas", vertas garbingiausios vietos vaikų literatūroje. Jo versijoje Raudonkepuraitė apibūdinama kaip "neregėto grožio mergaitė", o pasakos atomazga išlieka tragiška - vilkas suėda senelę ir Raudonkepuraitę.
Brolių Grimų versija ir jos moralas
Broliai Grimai, 1812 metais pateikę savo pasakos variantą, padarė ją artimesnę liaudies tradicijoms. Jų Raudonkepuraitė - "maža, žavi mergaitė", kurios mama perspėja apie pavojus ir ragina laikytis kelio. Grimų pasakoje vilkas tampa ne tik grėsme, bet ir metafora besotiškam priešui, o medžiotojas - išlaisvintoju. Pasakos moralas paprastas ir aiškus: "Dabar tai jau niekada miške nesuksiu iš kelio, visuomet klausysiu mamos".
Grimų pasakoje, skirtingai nei Pero, numatyta laiminga pabaiga: medžiotojas perkirpa vilkui pilvą, išgelbėdamas Raudonkepuraitę ir jos senelę. Vėliau, norėdamos apsisaugoti, jos pripildo vilko pilvą akmenimis, ir vilkas žūsta. Ši versija suteikia pasakai saugumo jausmą ir aiškią pamoką.
Liaudies kūryboje lauktuvės senelei varijuoja: tai gali būti pyragas, blyneliai, sviestas, vynas, sūris ar net žuvis, priklausomai nuo regiono ir tradicijų.
Raudonkepuraitė kine ir populiariojoje kultūroje
Pasaka apie Raudonkepuraitę rado atgarsį ir kine. Sovietmečiu didelį įspūdį paliko 1977 metais sukurtas filmas "Apie Raudonkepuraitę. Senosios pasakos tęsinys", kuriame Raudonkepuraitė vaizduojama kaip protinga, apdairi ir nuotykių nebijanti mergaitė.
Nilas Džordanas savo filme "Vilkų kompanijoje" pateikia dar vieną interpretaciją, kurioje pasaka persipina su sapnu ir realybe, o Raudonkepuraitę traukia paslaptingi vilkai. Filmo moralas skelbia: "Pasaka - melas, bet joje užuomina. Jaunoms panelėms tebus pamoka - svetimais nepasitikėk, nes bus tikra bėda..."
Garis Bardinas savo animaciniame filme "Pilkas vilkas ir Raudonkepuraitė" siūlo ironišką ir socialiai kritišką pasakos variantą, kur Raudonkepuraitė keliauja į Paryžių, o pasaulinis blogis - vilkas - simbolizuoja kliūtis tautų susijungimui. Šioje versijoje Raudonkepuraitė tampa pabrėžtinai sovietiniu personažu, simbolizuojančiu raudoną spalvą, ir yra nerekomenduojama jaunesniems nei 16 metų.
Raudonkepuraitės vardas ir atvaizdas tapo neatsiejama populiariosios kultūros dalimi: nuo saldainių pavadinimų iki akvariumo žuvyčių ir kompiuterinių žaidimų. Anekdotų gausa, kurių daugelis turi erotinį ar dviprasmišką atspalvį, liudija apie personažo sudėtingumą ir jo gebėjimą provokuoti.
Pasaka Raudonkepuraitė 👧🏼 LuLu Vaikai Lietuviškos Dainelės ir Pasakos 🌈
Psichoanalitinės ir seksualinės interpretacijos
Pasaka apie Raudonkepuraitę turi ir savitą seksualinį atspalvį, kuris ypač ryškus šiuolaikinėse interpretacijose. Nuo 1880 metų Prancūzijoje pasirodė pirmieji pornografiniai vaizdai, kuriuose Raudonkepuraitė vaizduojama seksualiai atvirai.
Psichoanalitikai Raudonkepuraitę aiškina kaip amžiną vyrų svajonę - gražią, žavingą, naivią ir seksualią moterį. Raudona spalva simbolizuoja paslėptus troškimus, o vilkas - vyrų siekį nepastebimai užvaldyti moterį. Pasak jų, Raudonkepuraitė yra nekaltumo, švelnumo, meilumo ir seksualumo derinys - pereinamojo amžiaus (16-17 metų) mergina, kuri simbolizuoja neišsipildančią svajonę, nes atvirai seksualios moterys retai būna naivios.
Psichoanalitinės interpretacijos taip pat kelia klausimą, kodėl mama siunčia dukrą į mišką, svarstydamos, kad tai gali būti susiję su motinos nerimu dėl dukters saugumo ir jos seksualumo.
Pokalbiai apie Raudonkepuraitę
- "Raudonkepuraitė" - tai ne tik pasaka, bet ir kultūrinis kodas, nuolat atgimstantis naujose formose.
- Kiekviena epocha Raudonkepuraitę aiškino savaip, atspindėdama savo vertybes ir baimes.
- Pasakos personažas - tai amžinas naivios ir seksualios mergaitės paveikslas, kuris niekada neišeis užmarštin.
- Raudona spalva, kaip ir pati Raudonkepuraitė, stimuliuoja ir intriguoja.
Ar Raudonkepuraitė kada nors išeis užmarštin? Greičiausiai ne, nes ji yra amžinas naivios ir seksualios mergaitės, kuri neša senelei pyragėlius, o iš tiesų leidžiasi ieškoti nuotykių, paveikslas. Tokių "raudonkepuraičių" apstu ir mūsų aplinkoje: mergaitės, kurios sakosi einančios pasivaikščioti, tačiau taip išsidabina, kad dažnai neišvengia nuotykių - tiek gerų, tiek ir blogų.
tags: #vaikiskas #filmukas #raudonkepuraite
